Nežinomu numeriu skambinęs asmuo paliko man balso pranešimą. Eidama per automobilių stovėjimo aikštelę, prisidėjau telefoną prie ausies ir jį išklausiau.

– Labas, Emilija, čia Kortnė. Seniai nesimatėm. Su manim susisiekė tavo mama ir papasakojo apie Oliviją. Baisu... Tavo mama sakė, kad laidotuvės rytoj Harisberge. Ar vyksi? Pamaniau, kad galėtume važiuoti kartu. Paskambink, kai galėsi.

Atsisėdau prie vairo ir įsmeigiau žvilgsnį į telefoną. Net panorau paklausyti pranešimo dar kartą – Kortnės balsas, toks pažįstamas, bet keistas – nes tikriausiai neteisingai supratau, kad su ja susisiekė mano mama.

Nekreipti dėmesio. Štai ką nusprendžiau daryti. Ir rimtai pasikalbėti su mama, kai ji kitą kartą nuspręs mano numerį dalinti žmonėms, su kuriais nebendravau ilgus metus.

Lizos kabinetą nuo psichikos sveikatos klinikos „Saugus prieglobstis“ skyrė penkios minutės. Paprastai iš ten į darbą nuvažiuodavau per dešimt minučių, o jeigu eismas intensyvus, – per penkiolika. Tomis dienomis, kai vykdavau pas Lizą, pirmą valandą po pietų klientų neturėdavau, todėl grįžusi į darbą būdavau priversta susirasti veiklos. Paprastai pildydavau dokumentus, bet šiandien negalėjau susikaupti.

Atvykusi į kliniką, koridoriuje sutikau moterį su sūnumi, kuris kampe dėliojo kaladėles. Aš jų nepažinojau – berniukas nebuvo mano klientas, tad nusišypsojusi moteriai pasukau prie durų su kodine spyna, už kurių rikiavosi kabinetai. Registratorė-biuro asistentė Kler sėdėjo už stiklinės pertvaros. Pamačiusi mane įeinančią, ji plačiai nusišypsojo.

– Skaniai papietavai?

Linktelėjau, atsakiau į šypseną ir jau rengiausi rakinti savo kabineto duris, bet Kler mane sustabdė:

– Jei nepastebėjai, feisbuke paskelbiau naują Tedžio nuotrauką.

Jei gerai prisiminiau, Tedis buvo Kler anūkas. O gal dukterėčios sūnus. Kartais apie jį man pasakodavo. Rodydavo jo nuotraukas telefone, užsimindavo ir apie feisbuką, nes aš bendradarbiams nebeprimindavau, kad neturiu paskyros. Jie tuo vis tiek netikėdavo. Tad paprastai tik linkteliu, nusišypsau ir pasakau, kad pažiūrėsiu.

Taip pasielgiau ir šį kartą:

– Ačiū, Kler! – sušukau ir įėjau į kabinetą.

Saugioje kabineto tyloje pagaliau iš rankinės išsitraukiau telefoną ir padėjau jį ant stalo. Žinojau, ką reikia padaryti, nors nekilo ranka. Atsikratyti praeities man nebuvo lengva. Per pastarąją dieną daugybė mano pastangų nuėjo niekais. Iš pradžių sužinojau apie Olivijos mirtį, tada Kortnė man atsiuntė balso pranešimą. Vidurinėje mokykloje jos buvo mano geriausios draugės. Vėliau visos nešėme tą pačią naštą. Pasukau kairiąją ranką ir įsistebeilijau į randą ant delno.

– Šūdas.

Sugriebiau telefoną ir ėmiau skambinti. Ragelyje vienas po kito girdėjosi trys pypsėjimai ir po kiekvieno troškau šį telefoną išjungti visiems laikams. Galėčiau nusipirkti naują aparatą su nauju numeriu. Nauju numeriu, kurio neduočiau net mamai, nes akivaizdu, kad ja pasitikėti negalima. Po ketvirto pyptelėjimo įsijungė balso paštas. Kortnės balsas pranešė, kad šiuo metu ji negali atsiliepti, bet artimiausiu metu perskambins.

Nepalikusi jokio pranešimo, padėjau ragelį ir susiėmiau už galvos. Ką, po velnių, darau? Olivija mirė, taip, tai siaubinga, bet kodėl turėčiau dėl to sukti galvą? Ilgus metus jos nemačiau. Kadaise buvome geriausios draugės, bet dabar mano gyvenimas visiškai kitoks. Apgailestauju dėl jos mirties, bet neprivalau vykti į laidotuves. Tai nieko nepakeistų.

Ant stalo suvibravo telefonas. Atsimerkiau. Pažvelgiau į ekraną. Kortnė. Galėjau tiesiog neatsiliepti. Palaukti, kol įsijungs balso paštas. Išjungti telefoną ir neįjungti jo visą dieną. Bet Lizos žodžiai įstrigo į atmintį. Ji man sakė, kad turėčiau padėti tašką.

Atsiliepiau.

– Klausau.

– Emilija, kaip smagu girdėti tavo balsą!

– Labas, Kortne, kaip laikaisi?

– Gerai. Bet Jėzau – naujienos apie Oliviją... Netekau žado.

Ištisas valandas feisbuke ieškojau kokios nors informacijos apie tai, kas nutiko. Iš pradžių pagalvojau apie... Aš ją nutraukiau.

– Tai kas naujo?

– Ar išklausei mano balso pranešimą?

– Taip.

– Ir?

– Ir... kas?

– Ar važiuosi į laidotuves? Atrodo, kad jos vyks už valandos kelio nuo čia. Jei nori važiuoti kartu, galime pasiplanuoti.

– Tikrai neprisimenu, kada su Olivija bendravau paskutinį kartą.

– Neprisimenu ir aš. Bet koks skirtumas? Juk ji buvo mūsų draugė.

Išgirdusi tokį paprastą ir dalykišką toną suvokiau, kad man turėtų būti gėda. Bet laimėjo užsispyrimas.

– Sakei, kad su tavimi susisiekė mano mama.

– Taip, ji man atsiuntė žinutę per feisbuką.

– Jūs su mano mama esate draugės feisbuke?

– Ji mane pridėjo prie draugų. Aš patvirtinau. Juk feisbukas tam ir skirtas. O tu turi paskyrą? Ieškojau tavęs, bet neradau.

Kompiuterio ekrane pažiūrėjau į laikrodį. Klientas ateis už dešimties minučių.

– Mano pertrauka jau baigiasi. Turėsiu grįžti prie darbo.

– Tikrai? O kuo dabar užsiimi?

– Aš psichoterapeutė.

– Šaunu. Tai išrašinėji receptus ir panašiai?

– Ne, tai daro gydytojai. Klausyk, Kortne, man tikrai reikia eiti.

– Gerai. Kaip dėl rytojaus?

Dvejojau.

– Dar nieko neplanavau.

– Bet pranešk, kai galėsi, gerai? Per feisbuką žinutę nusiunčiau ir Elizai, paklausiau, ar ji važiuos, bet kol kas atsakymo nesulaukiau.

Išgirdusi Elizos vardą nusipurčiau. Buvau ją sutikusi prieš kokius metus, bet taip susigėdau, kad nuleidau galvą, nenorėdama, jog mane pamatytų.

– O Makenzė?

Kortnė niekinančiai atsiduso.

– Prisimeni, kaip Makenzė elgėsi vidurinėje? Dabar ji dar bjauresnė. Gyvena netoli Filadelfijos. Nepatikėsi – ištekėjo už smegenų chirurgo.

– Ar važiuosi, jei mudvi su Eliza negalėsime?

– Tikriausiai.

– Ar galiu paklausti kodėl?

Ragelyje įsivyravo tyla.

– Nes Olivija buvo mano draugė.

Kabinete suskambo telefonas. Paprašiau Kortnės luktelėti ir laisva ranka pakėliau stacionaraus telefono ragelį. Klerė pranešė, kad klientas, su kuriuo turėjau susitikti pirmą valandą, atvyko kiek anksčiau ir jau laukia prie kabineto durų.

– Kortne, man reikia eiti, – pasakiau padėjusi stacionaraus telefono ragelį.

Jos balse girdėjau nusivylimą.

– Suprantu. Pranešk, jei apsigalvosi.

– Gerai.

– Ačiū. Kai nuspręsi, paskambink arba parašyk.

– Ne. Norėjau pasakyti, gerai, važiuosiu į laidotuves.

Ji akimirksniu pralinksmėjo.

– Tikrai?

– Taip.

Nudžiugusi Kortnė pridūrė, kad atsiųs man savo adresą žinute. Kai atsisveikinome, kurį laiką sėdėjau prie ausies priglaudusi telefoną.

Užsimerkiau. Įsivaizdavau Oliviją tokią, kokia ji buvo vidurinėje. Jos smakras su duobute. Nepriekaištinga šypsena. Jutau dilgčiojimą rande ant delno. Prisiminiau tą rytą: mes sėdėjome Makenzės kambaryje. Iš virtuvės ji buvo nugvelbusi peilį. Visos aiktelėjome, kai ji pirmoji peiliu persirėžė delną ir paklausė, kuri kita tai padarys.

***

Iš pradžių buvome tik dviese. Eliza Martin buvo žvitri mergaitė šviesiai rudomis akimis ir su dviem rusvomis kasytėmis, nesunkiai kalbą rasdavusi su visais, net su suaugusiaisiais. O aš – kukli džinsus mūvinti mergaičiukė aukštai surištais rudais plaukais, verkianti kiekvieną kartą, kai tėvai atsisveikinę išvažiuodavo.

Darželyje mūsų auklėtoja buvo panelė Miranda, ir mūsų grupę lankė beveik dvidešimt nepažįstamų vaikų, su kuriais buvau priversta draugauti.

Kiti vaikai suposi, čiuožinėjo ir žaidė smėlio dėžėje, o aš tyliai sėdėjau žaidimų aikštelės kampe, kai staiga prie manęs priėjo Eliza ir pasiūlė tapti geriausiomis draugėmis.

– Geriausiomis draugėmis?

Ši sąvoka man buvo nepažįstama.

– Geriausiomis draugėmis, – šypsodamasi pakartojo ji. – Tu Emilija. Aš Eliza. Mūsų vardai prasideda ta pačia raide.

Žinoma, paaiškinimas gana keistas, bet mes buvome vaikai, man reikėjo draugės, kuria galėčiau pasikliauti. Be to, Eliza sakė tiesą: iš visų grupės vaikų tik mūsų vardai prasidėjo raide E. Darželyje buvo ir kita grupė, kuriai vadovavo panelė Grynham, – ją lankė Makenzė Harper. Veržli geltonkasė žydromis akimis, kuri nesunkiai būtų laimėjusi visus valstijos grožio konkursus, jei jos mamai tokie lėkšti dalykai būtų rūpėję: tai – tiksli Makenzės citata, ir tą vakarą mamos pasiteiravau, ką reiškia žodis „lėkštas“.

Po kokios savaitės Eliza susidraugavo su Makenze. Taip įgijau dvi geriausias drauges. Kortnė Sulivan irgi lankė panelės Grynham grupę. Ji išsiskyrė žaliomis akimis, rusvais plaukais ir nemažu tarpu tarp priekinių dantų, dėl kurio vidurinėje buvo priversta nešioti kabes. Kortnė ėmė vis dažniau žaisti su Makenze, ir netrukus turėjau jau tris geriausias drauges.

Olivija Kempbel su mumis mokyklą pradėjo lankyti ketvirtoje klasėje, į Lantoną atsikrausčiusi iš Harisbergo, ir Eliza su Makenze tuoj pat nusprendė, kad ji puikiai pritaptų mūsų grupelėje. Į grupelę priėmėme ir Destinę, kuri į mūsų mokyklą perėjo aštuntoje klasėje. Jau tada vadinomės Harpijomis, ir kai prie mūsų prisijungė Destinė, daugiau draugių nebeieškojome.

Kuo buvo grįsta mūsų draugystė? Sunku pasakyti. Makenzės tėvai buvo labai, nepaprastai turtingi. Ji galėjo lankyti privačią mokyklą, tačiau jos tėtis lankė valstybinę ir pats sugebėjo nemažai pasiekti, tad nenorėdamas Makenzės išlepinti – ar, tiksliau pasakius, išlepinti dar labiau – leido ją į Linkolno pradinę, o vėliau į Franklino vidurinę. Aštuntos klasės pabaigoje tėvai Makenzę perkėlė į kitą mokyklą ir privertė pažadėti, kad daugiau nedraugaus nė su viena iš mūsų. Elizos tėvai irgi buvo turtingi, juk jos tėtis – Lantono apygardos teisėjas. Kortnės, Olivijos ir Destinės tėvai taip pat buvo pasiturintys. Dabar galėčiau pasakyti, kad pinigai buvo bendras jas siejęs veiksnys, bruožas, dėl kurio jos išsiskyrė iš bendramokslių. Tik mano šeima priklausė viduriniajai klasei – gyvenome dviejų aukštų name niekuo neišsiskiriančioje kaimynystėje, tėvai galėjo įpirkti tik nenaujus automobilius, nuvažiavusius kelis šimtus tūkstančių mylių, mama rinkdavo nuolaidų kuponus, kad galėtų pigiau apsipirkti parduotuvėse.

Vėliau ir aš pradėjau gauti kišenpinigių – po dešimt dolerių per savaitę, ir pusę šios sumos turėjau padėti į taupomąją kasą.

– Vėliau mums padėkosi, – nukirto mama, kai kartą dėl to išdrįsau pasiskųsti.

Man tokios garantijos reiškė labai daug. Visada jausdavau pasitenkinimą žinodama apie pinigus sąskaitoje. Deja, nuotaika netrukdavo apsiblausti. Galiausiai perskrosdavo suvokimas, kad mano santaupos – niekingos, palyginti su kitų mergaičių kišenpinigiais. Kartą prekybos centre Makenzė mums prieš nosis pamojavo šimto dolerių vertės čekiu, kurį ryte jai įteikė tėtis, ir mes netekome žado, lyg išvydusios didžiausią lobį.

Kartais jausdavausi bjauriai, matydama, kaip kitos mergaitės švaistosi pinigais, nors jos niekuomet savo turtu prieš mane nesipuikavo. Makenzė su Eliza parduotuvėse pirkdavo viską, ko užsinorėjusios, pinigų niekam neskaičiuodavo, o aš nuolat buvau priversta taupyti.

Dėl šios priežasties tarp manęs ir tėvų atsirado šaltis. Ar jie pagalvodavo, kaip man buvo gėda? Kitos mergaitės puošdavosi madingiausiais rūbais ir pirkdavo geriausią kosmetiką, o aš turėjau tenkintis mamos per išpardavimus pirktais drabužiais.

Kartais bijodavau, kad dėl to, jog neturiu pinigų, neteksiu draugių, – būdavo, kad savo šeimą laikydavau nepasiturinčia ir manydavau, jog vieną dieną bankas atims iš mūsų namą ir būsime priversti gyventi gatvėje. Pradinėje mokykloje dėl populiarumo niekada nesukau galvos, galų gale ir taip buvau populiari, bet perėjusi į vidurinę nieku gyvu nenorėjau iškristi iš nedidelės mūsų grupelės.

Ką man būtų reikėję daryti netekus draugių? Sportu nesidomėjau – juo nesidomėjo nė viena iš mūsų, tad nebūčiau galėjusi draugauti su žolės riedulį, krepšinį ar futbolą lankančiomis mergaitėmis. Tėvai neturėjo atliekamų pinigų, tad net norėdama nebūčiau galėjusi užsiimti gimnastika. Mokiausi gerai, bet neypatingai, todėl su pirmūnais nebūčiau radusi bendros kalbos. Negalėjau pakęsti minties, kad teks susidėti su nevykėliais. Man grėsė vienišės likimas – kaip ir kitiems niekur nepritampantiems vaikams, kurie visą gyvenimą neranda draugų ir galiausiai miršta vieniši.

Tuo metu mane tikrai lankė slogios mintys. Vidurinėje mokykloje supratau, kad draugėms neturėjau jokios įtakos. Ką veiksime ir kur eisime – į kiną, prekybos centrą, pas kurią nors iš mūsų, – visada nuspręsdavo Eliza arba Makenzė. Kartais Kortnė. Olivija retkarčiais irgi išsakydavo nuomonę. O aš – niekada. Ak, tikrai būčiau turėjusi, ką pasiūlyti, bet mano mintys niekam nerūpėjo. Jei ką pasakydavau, mergaitės tik linktelėdavo arba šyptelėdavo. Netrukus lioviausi reikšti nuomonę.

Aštuntoje klasėje, kai prie mūsų prisijungė Destinė, mano padėtis tik pablogėjo. Su Eliza ir Makenze draugavau nuo darželio, todėl maniau, kad mano žodis bus svaresnis. Bet ne. Mergaitės Destinę vertino labiau – gal dėl to, kad jos tėvai buvo turtingesni už manuosius, o gal dėl to, kad ji už mane buvo gražesnė. Netrukus Destinė įgijo daugiau galios. Daugiau įtakos.

Dėl šios priežasties supratau, kad turiu imtis visų priemonių likti Harpija. Net jei tektų pažeisti įstatymus.

* * *

Dabar sunku pasakyti, kada prasidėjo mūsų nusikalstamas elgesys. Nors vadinti jį „nusikalstamu“ nelabai tinka, palyginti su tikrais nusikaltimais. Blogiausias mūsų nusižengimas – smulkios vagystės parduotuvėse; kažin, ar pasiteisinčiau, šiuos įvykius vadindama išdaigomis, bet tada mes į nieką rimtai nežiūrėjome. Vogėme ne dėl siekio padaryti kažką nedoro. Tai buvo tik laiko praleidimo būdas.

Verta paminėti, kad jau iki vagysčių mes ėmėme konkuruoti tarpusavyje. Ypač Makenzė, Eliza ir Kortnė. Buvo dalykų, kuriems neturėjome jokios įtakos, pavyzdžiui, tėčio atlyginimui (daugiausia pinigų turėjo Makenzės šeima), taip pat negalėjome kovoti su gamta, pavyzdžiui, rungtyniavome, kuriai pirmai prasidės mėnesinės (nugalėjo Kortnė – ji susirgo penktos klasės pabaigoje: kadangi Makenzė jos žodžiais netikėjo, Kortnė mus nusivedė į tualetą įrodyti savo tiesos: išvydus kraują, mane supykino, ir pirmųjų mėnesinių ėmiau laukti su baime).

Aišku, buvo dalykų, kuriuos vienaip ar kitaip galėjome paveikti. Lenktyniavome, kuri pirmoji susiras vaikiną (Makenzė), kuri pirmoji įsivers auskarus (Eliza), kuri pirmoji pasibučiuos (Makenzė), kuri pirmoji į rankas paims penį (Eliza), kuri pirmoji užsiims oraliniu seksu (Kortnė) ir kuri pirmoji pasimylės (Makenzė su tuometiniu vaikinu Biliu Medoksu per Kalėdų atostogas aštuntoje klasėje).

Vidurinėje mokykloje iš mergaičių ėmėme virsti į bręstančias paaugles. Nedideliu ūgiu išsiskirianti Makenzė paaugo kelis colius. Ji visada buvo graži, bet tada jos grožis itin išryškėjo ir tapo apčiuopiamas – nors verta paminėti, kad tas grožis buvo dirbtinis, ir Makenzė kiek priminė lėlę Barbę. Jos viskas buvo idealu – nosis, skruostai, smakras, ausys, apie šviesius šilkinius plaukus net neverta kalbėti – žiūrėdamas į Makenzę, negalėjai atsikratyti jausmo, jog kiekvieną rytą po kelias valandas ji praleidžia prie veidrodžio šukuodamasi, dažydamasi, pešiodama antakius ir tyrinėdama veido poras, kad tik neatsirastų koks spuogelis.

Dabar apie tai galvodama neprisimenu nė vieno spuogelio ant dailios Makenzės odos. Eliza buvo kitokia: graži, kaip ir Makenzė, bet jos grožis buvo natūralesnis, sveikesnis. Galiu prisiekti, kartais į mokyklą ji ateidavo be jokio makiažo, bet vis tiek atrodydavo nepriekaištingai. Be to, Elizą mėgo visi – berniukai ypač, nors simpatijų neslėpė nė dauguma mergaičių ir mokytojų, nes jos didžiulė plati šypsena kiekvienam praskaidrindavo dieną.

Kitaip nei Makenzė, kuri populiarumą užsitarnavo dėl turtinės padėties, išvaizdos ir noro dominuoti, Eliza su visais sutarė gerai. Per pertraukas visi su ja norėdavo pasisveikinti ir pabendrauti. O ji prieš nieką nekėlė galvos ir kiekvienam atsakydavo šypsena.

Olivijai trūko pasitikėjimo savimi, ir daug kompleksų jai įvarė išvaizda. Nuo septintos klasės ji ėmė kovoti su svoriu. Kaip pasakytų mano mama, Olivija buvo smaližė. Sausainiai su kremu buvo blogiausia jos yda, ypač išryškėdavusi stresinėse situacijose: spintelėje ji visada slėpdavo sausainių pakelį, kurį mėgdavo sudoroti per pertraukas.

Olivija neturėjo antsvorio, bet Makenzei vis tiek patikdavo ją erzinti, pavyzdžiui, persirengimo kambaryje po kūno kultūros pamokų graibyti jai pilvą ir pravardžiuoti Kepaliuku – tokiomis akimirkomis nesusilaikydavau ir imdavau kikenti kartu su kitomis mergaitėmis, be to, džiaugiausi, kad turiu daugiau valios riboti suvalgomus saldumynus, tad Makenzė išsikrauna erzindama ne mane.

Kad ir kaip ten būtų, tokie juokeliai Oliviją varė iš proto ir, galvoje susikūrusi gražaus kūno idealą, kartais imdavo badauti arba po pietų lėkdavo išsivemti.

Kortnė visada buvo liekna ir lanksti, tai ypač išryškėjo vidurinėje, kai ėmė lankyti gimnastikos užsiėmimus (jos tėvai turėjo pinigų tokiems brangiems būreliams). Bet net nemokėdama išsiriesti ant specialios pakylos ar išlaikyti pusiausvyros ant sijos, koridoriais ji judėdavo grakščiai, žolėje stovėdavo ant rankų ir kartais pasvajodavo vieną dieną dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Net ir priklausydama populiariųjų grupelei, aš buvau kukli. Vidurinėje susitikinėjau su keliais vaikinais (Metu Kelovu, Peteriu Lijonsu ir Adrianu Fitsimonsu), bet santykiai ilgai netrukdavo, nes vaikinai greitai suprasdavo, kad neketinu kurstyti jų aistrų ar juo labiau žaisti su jų peniais. Mėgdavau juos suvedžioti ar leisti į mane trintis, bet nieko daugiau, o į tarpukojyje įsiplieskusį karštį nekreipdavau dėmesio. Skrupulinga nebuvau, nors mama, uoli katalikė, man nuolat kartodavo, kad turiu saugoti save santuokai „kaip visos geros merginos“. Su vaikinais man trūkdavo pasitikėjimo, ir baimindavausi, kad nuėjusi per toli padarysiu neatitaisomų klaidų.

Vieną dieną Eliza mane aptiko tualete verkiančią, nes Džeikas Reinoldsas pareiškė, kad jam nebepatinku.

– Viską žinau, – pasakė ji, glostydama man nugarą. – Tas Džeikas tikras šūdžius.

Nusivaliau akis susigėdusi dėl to, kad Eliza mane mato verkiančią. Pasijutau silpna. Pažeidžiama.

– Jis norėjo, kad aš...

Susigėdusi dėl Džeiko žodžių ir nežinodama, ką Eliza apie mane pagalvos dėl to, kad atsisakiau, sakinio nebaigiau.

Ji tik papurtė galvą.

– Kaip ir sakiau, Džeikas yra šūdžius. Nereikia nei Džeikui, nei kitiems vaikinams leisti daryti tai, ko nenori tu. Taip man sako mama.

Šie žodžiai mane šokiravo: pasirodo, Elizos mama žinojo, kuo užsiiminėja jos dukra. Jei mano mama būtų žinojusi bent pusę dalykų, į kuriuos vėliausi, tikrai būčiau mirusi.

– Ar tavo mama... ar ji žino...

Eliza vėl papurtė galvą, jos širdelės formos auskarai suspindo šviesoje.

– Ji sakė, kad kadaise irgi buvo paauglė, todėl žino, kas vyksta mokykloje. Perspėjo, kad elgčiausi atsargiai. Ypač fermoje.

Ferma vadinome nedidelį dviejų aukštų namą prie vietinio golfo klubo. Tai buvo senas pastatas, suręstas iš akmenų ir medžių. Viduje visais metų laikais atsiduodavo drėgme. Girdėjau, kad jis pastatytas daugiau nei prieš šimtą metų ir pripažintas istoriniu paminklu, todėl golfo klubo atstovai jo nenugriovė. Jie žinojo, kad naktimis paaugliai ten eina gerti, svaigintis ir užsiimti seksu, bet tų paauglių tėvai buvo didelius mokesčius mokantys klubo nariai, todėl apsauginiai nesikišdavo, išskyrus atvejus, kai vakarėliai tapdavo nevaldomi.

Fermoje mes pirmą kartą apgirtome, ištuštinusios butelį degtinės, kurį Kortnė nugvelbė iš tėvo baro, taip pat ten pirmą kartą rūkėme, kai Olivija įsigudrino pačiupti kelias tėčio cigaretes.

Ir fermoje Greisei Farmer nutiko siaubingas dalykas. Tą naktį manęs ten nebuvo: apie įvykius sužinojau vėliau. Po to į fermą nebenorėjau nė kojos įkelti. Ta vieta man kėlė siaubą, nors grupelėje ne aš spręsdavau, kur leisime laiką.