Gulėjo nekrutėdama, ištikta šoko. Iš jo lūpų daugiau neišsprūdo nė žodžio. Jo akys vis dar tvirtai užmerktos. Vis dar naktis. Ji vis dar guli šalia to vyro, nežinodama, kas jis toks. Įkvepiant jo krūtinė išsipūtė, kvėpavimas tapo gilesnis. Išgelbėjo jį, bet koks likimas jo laukia? Mintyse bandė sau įrodyti, kad jis iš tikrųjų Verneris Grafas. Bet kaip galėtų būti? Ką Liuftvafės karininkas šauktų angliškai per miegus? Angliškai laisvai nekalbėjo, tačiau pažino lygų šios kalbos žodžių ritmą. Nesunku atpažinti. Kas tas vyras ir kas jam atsitiktų, jei įduotų jį vietinei policijai? Prilygtų perduoti gestapui. Jis vilkėjo Liuftvafės uniforma. Jei jis britas ar amerikietis, be abejonės, būtų laikomas šnipu ir būtų nušautas. Ji verčiau mirtų nei padėtų vietiniam gestapui išplėsti savo teroro viešpatavimą. Tai ką daryti?
Pasikėlusi nuo jo kūno, virpėdama išsmuko iš sniego urvo. Ledinis oras gnaibė veidą, įkvepiant į plaučius atrodė skystas. Nebesnigo. Purvina debesų skraistė nuslinko, ryškios žvaigždės degė rašalo juodumo danguje. Tik nurimęs vėjas švelniai šiureno medžių šakose. Aplinkui buvo ramu. Kas nutiktų, jei jį paliktų? Ar jis kada pabus iš miego? Ar jam pavyktų pakilti iš sniego urvo, jeigu atsigautų? Laukas, kuriuo jį tempė, dabar lygus ir gražus. Bet kas galėjo praeiti pro šalį ir nė neįtarti juos čia esant. Čia jie atskirti. Žmonių buvo reta, bet girdėjosi. Pasvarstė, kad liko trys valandos, kol žema žiemos saulė persiris per horizontą ir apšvies mišką, – tik trys valandos, ir juos gali pastebėti. Atsitiktinis slidininkas gali juos pamatyti sunkiai brendančius per sniegą, tada visi sprendimai išsprūstų jai iš rankų. Nepažįstamiesiems pritariant, vyras būtų atiduotas gestapui. Visada lengviau būti gestapo pusėje – jei praneštų, gyventojas būtų už tai apdovanotas, jei ne – patupdytas į kalėjimą. Reikėjo nežemiškų jėgų nepaklusti gestapo įsakymui. Jų sistema buvo tuo geniali, kad pasielgti teisingai reikėjo neįsivaizduojamų pastangų. Neįduoti kaimynų taip pat pavojinga kaip antivisuomeninė veikla, kuria taip domėjosi gestapas. Jie visur turėjo šnipų. „Vokiečių akis“ – skubrus žvilgtelėjimas slapta įsitikinti, kad niekas nestebi, – tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
Grįžo jos buvusių planų šmėkla. Tikėjosi, kad jos kūną rastų kitą dieną, taip norėtųsi. Ji būtų galėjusi nuklysti į miškus, ten jos nerastų ilgus mėnesius, mėsa nukristų nuo kaulų, liktų tik balti pliki griaučiai. Atrodo, dabar nėra iš ko rinktis, teks atsisakyti planų ir padėti tam vyrui. Jei paliks jį duobėje, jis mirs. Jei atiduos valdžiai, jis mirs. Turėtų gyventi žinodama, kad padėjo vykdyti iškreiptą gestapo valią ir palaikė jų režimą. Jei lauks iki aušros, gali susitikti kokį žmogų, kuris ją priverstų įduoti, vyras mirtų, ji, ko gero, taip pat. Atrodo, nėra jokio pasirinkimo.
Sniegas užklojo jos pėdsakus, bet ji puikiai pažinojo šias kalvas ir pievas, nesvarbu, po sniegu ar be jo. Pasuko atgal trobelės link. Užtruks ilgiau nei valandą nueiti iki trobelės ir sugrįžti pas jį. Ar jis šnipas, ar pabėgęs karo belaisvis? Jeigu karo belaisvis, kodėl būtų iššokęs iš lėktuvo Vokietijoje? Gal jo lėktuvą pašovė arba kilo techninių sunkumų, o jis buvo priverstas šokti parašiutu. Dėl ko dar būtų čia, kalnuose? Freiburgas tik už dešimties mylių. Galbūt sprogimo banga nubloškė nuo kurso? Tačiau eidama negirdėjo nei lėktuvų, nei zenitinių pabūklų. Bombardavimai vis dažnėjo. Net čia. Mintys apie bombardavimus sužadino prisiminimus apie tėvą ir užvaldžiusį skausmą, kuris ją vedė eiti iš čia su tėvo pistoletu kišenėje. Bet vyro sniego urve prisiminimas paskatino judėti, žengti pirmyn.
Tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, nusileido nuo kalvos, ant kurios rado vyrą. Netrukus nebesimatė nei sniego urvo, nei medžio, po kuriuo jį iškasė.
– Pasistenk nesijaudinti dėl to, ko negali kontroliuoti, – ištarė garsiai. Buvo gera girdėti savo mintis, jausti, tarsi yra dar kažkas, ne ji viena stengiasi išgelbėti to žmogaus gyvybę.
– Ką darai? – paklausė. – Kodėl veliesi į reikalus su tuo vyru, kurio nepažįsti?
Žodžiai skambėjo lyg ištarti kito žmogaus.
Jėgos buvo beišsenkančios, kai pamatė trobelę. Durys neužrakintos, stumtelėjusi jas atidarė. Niekada nesitikėjo čia sugrįžti, vis dėlto paliko trobelę nepriekaištingai švarią – dovana žmonėms, kurie ją ras. Prieš įeidama nusiavė sniegbačius ir paliko už durų. Nusimovusi pirštines, ant šalia stovinčio stalo apgraibomis surado degtukus. Kambarį apšvietė uždegta žvakė, veidrodyje šmėstelėjo jos žvilgsnis, greitai nusuko akis. Neturėjo jokio noro susidurti su savo atvaizdu. Vakarykštės ugnies žarijos židinyje išblėsusios. Malkos lauke už namo. Šis darbas palauks. Nuskubėjo koridoriumi į gyvenamąją dalį ir apsiausto kišenėje surado butelį brendžio. Rankomis suėmusi galvą karštligiškai svarstė, kas dar galėtų padėti kelyje atgal su juo. Net eiti vienai buvo nelengva. Pradėjo svarstyti, ar iš viso įmanoma, prisėdusi užsimerkė trumpai pailsėti.
Įsipylė vandens ir godžiai išgėrė. Pastatė puodelį, į kišenę įsidėjo virtuvinį peilį. Miegamojo, kuriame vakar miegojo, durys pravertos, patalynė nuvilkta ir tvarkingai sudėta kojūgalyje. Lova buvo ta nepasiekiama prabanga, kurios šią akimirką labiausiai norėtų. Žinojo, ką jos poilsis galėtų reikšti vyrui sniege. Uždarė miegamojo duris ir nakties tamsoje nuėjo už namo. Stoginėje sukrautos prieš savaitę surinktos malkos gulėjo užbertos vėjo suneštu lengvu sniego apklotu. Nužvelgė rogutes, kuriomis iš miško veždavo rąstus. Tvirtos, išlaikys jo svorį. Nutempusi rogutes prie namo šono, grįžo į vidų.
Sieninis laikrodis išmušė penktą ryto. Išlindusi penkių centimetrų vyro figūrėlė su plaktuku penkis kartus stuktelėjo varpelį. Jos brolis Fredis mėgo tą laikrodį. Tik džiaugsmas, kurį tas kvailas laikrodis teikdavo broliui, stabdė jos norą jį sudaužyti. Viskas, ką jis mylėjo, ką lietė, dabar virto grynu auksu.
– Fredi, – ištarė, kai vyrukas dingo laikrodyje. – Juk matai, ką darau, tiesa? Man reikia tavęs. Reikia jausti, kad esi su manimi. Be tavęs man nepavyks.
Daug mėnesių netarė jo vardo garsiai, neleido sau. Visko buvo per daug. Geriausia buvo pamiršti – norėdama suvaldyti baisią kančią, turėjo ignoruoti praeitį. Bet dabar jo reikia, norėjo vėl jausti meilę. Bandė prisiminti jaustą meilę, ištraukti ją iš gelmių kaip brangų vandenį iš šulinio dykumoje. Suspaudė kumštį, sunkiai atsikvėpė ir atidarė duris.
Nurimo vėjas. Oras toks ramus kaip pati mirtis. Suėmė prie rogučių priekio pritvirtintą virvutę ir per sniegą leidosi į kelią. Matėsi jos įspaustos pėdos, išliks iki kito snygio. Bet kas galėtų ją sekti. Nakties skraistė saugos dar porą valandų, o paskui juos matys visi, iš ryto išėję pasivaikščioti. Kaip paaiškintų, kodėl rogutėmis per sniegą veža leisgyvį Liuftvafės lakūną? Jei prireiktų, pagalvotų, ką meluoti. Dabar svarbu tik vieną priešais kitą dėlioti pėdas.
Visą kelią ją baugino mintis, kad jis bus miręs. Kas, jeigu gestapas jį persekiojo? Kas, jei jie pastebėjo jo parašiutą, bet negalėjo sugauti per audrą? Tikriausiai jie jau būtų pakeliui lauko link. Žiaurūs patirtų tardymų, kalėjimo kamerų ir pilkų tardančio gestapininko akių prisiminimai iškilo atmintyje. Lengviau atsikvėpė tik išvydusi lauką. Slegiančios mintys, kaip apsisaugoti, kad nebūtų aptikta, nuslūgo.
Lauke buvo taip pat tuščia. Įsiklausė. Nė garso. Nakties tyla turėjo ką papasakoti. Medžiai ramūs, sniegas sunkus ir tirštas. Palaukusi porą minučių suvokė tik švaistanti laiką. Niekas jo nematė, bet jeigu ji nesuskubs, gali pamatyti. Išlindo iš už medžio, už kurio buvo pasislėpusi, ir žengė lauku sniego urvo link. Anga buvo likusi vos kelių colių, priklaupusi ją praplatino. Vyras tebegulėjo ant miegmaišio, kurį išėmė iš jo kuprinės, kvėpuojant kilnojosi krūtinė. Vis dar be sąmonės.
– Sveiki, – ištarė. – Ar jau pabudote, sere? Girdite?
Atrodė, kad jos balsas aidi nakties tuštumoje. Pasilenkusi bakstelėjo jo petį – nieko. Greitai pakils saulė. Reikia veikti dabar. Suėmusi nailoninius parašiuto lynus tempė, kol tampriai apgaubė kūną, įsispyrė kojomis į sniegą ir truktelėjo. Vyro kūnas lėtai kilo nuožulnuma iš sniego urvo. Aiktelėjusi susmuko šalia jo, širdis daužėsi. Jis lauke. Dabar reikėjo tik užkelti ant rogučių ir tempti dvi mylias iki trobelės. Viskas.
Ji gulėjo ant sniego ir žiūrėjo į mirksinčias žvaigždes. Nuovargis darė savo – nesuvaldomai norėjosi miego. Negalėtų būti nieko geresnio, tik užsimerkti ir atsiduoti jam. Gėlė visą kūną; pečiai ir rankos vis dar degė nuo įtampos tempiant vyrą iš sniego urvo. Turėjo tęsti. Jei dabar sustotų, reikštų pralaimėjimą. Tai nepriimtina. Rogutės vos šimto dvidešimties centimetrų ilgio. Jis – maždaug metro aštuoniasdešimties. Jei jo kojos nebūtų sulaužytos, temptų rogutes už savęs ir leistų galūnėms laisvai vilktis sniegu. Vargu ar galėtų leisti jo galvai siūbuoti per rogučių galą, o gal galėtų? Pastatė rogutes išilgai kūno. Vienintelė jo galimybė. Jei kojos vilksis, tegu. Galbūt ji ras būdą, kad jam būtų patogiau.
Vyro kuprinė buvo likusi sniego urve, nuėjo jos paimti. Virvė, kurią matė anksčiau, buvo susukta apačioje. Ištraukė ją. Nupjovė šešis gabalus, maždaug po pusmetrį kiekvieną. Turėjo užtrukti keletą minučių, tad iš kišenės išsitraukė brendį, pasilenkė ir, pravėrusi vyrui lūpas, įpylė jam į burną. Iš pradžių jis springtelėjo atgal, bet ji pakėlė jo galvą ir patenkinta stebėjo, kaip jis bent truputėlį nurijo. Pati gurkštelėjusi pajuto į skrandį tekantį karštį.
Užtruko vieną kitą minutę, kol surado kelias stiprias storokas šakas. Numetė jas šalia lakūno kūno kietajam pagrindui paruošti. Nusimovė pirštines. Atrodė, kad šaltis puola rankas, bet ji, nepaisydama skausmo, susitelkė į darbą.
Vieną ranką uždėjusi ant kairiosios vyro kulkšnies, kitą pakišusi po kelnėmis čiuopė blauzdos kaulą. Lūžęs žemiau kelio. Būtų buvę geriausia, jei būtų sutvarkiusi tada, kai jį rado, bet tuo metu reikėjo skubiai sutvarkyti daug kitų reikalų. Vyras liečiamas raukėsi, bet ji, spustelėjusi ir stipriai truktelėjusi koją žemyn, atstatė kaulą po oda. Šis grįžo į vietą, paėmusi dvi šakas, nupjauta virve pririšo iš abiejų kojos pusių. Kol laikys virvė, koja liks atstatyta ir įtvirtinta. Dar kartą patikrino. Laikosi tvirtai. Taip gerai, kaip tik galėjo tikėtis. Dabar turėjo padaryti tą patį su dešiniąja koja. Darsyk pakišo ranką po kelnėmis, apčiuopė kaulą. Šis lūžis atrodo ne toks baisus. Atstatė kaulą į vietą ir iš abiejų kojos pusių pririšo šakas.
Kelias sekundes stovėjo rami.
– Kas tu? – sušnibždėjo.
Truputėlį luktelėjo, tarsi jis galėtų atsisėsti ir atsakyti į jos klausimą. Bet jo lūpos neištarė nė žodžio, girdėjosi tik vėl pradėjusio sūkuriuoti vėjo švilpimas. Turėtų būti apie septynias. Nėra kada gaišti. Užsidėjo jo kuprinę ant pečių ir nutraukė vyrą nuo parašiuto – šis atliko savo darbą. Negalima palikti parašiuto su juo, gali būti užtiktas. Parašiutas sunkus. Mirties bausmė buvo įvykdyta žmonėms, pagautiems už menkesnius nusižengimus. Galbūt gestapas jo neieško, bet jeigu kas nors čia rastų parašiutą, kiltų klausimų, kurie atvestų prie jo. Galėjo rizikuoti vežtis parašiutą, jei juos sugautų, vis tiek nebūtų kaip paaiškinti, kodėl jis čia, su parašiutu ar be. Sulankstė nailoną kiek įmanydama tvirčiau, kad tilptų į glėbį, ir uždėjo ant jo. Paėmusi likusią virvės dalį, apie šešis metrus, apvyniojo aplink rogutes, pritvirtindama lakūną prie jų, o parašiutą – jam prie krūtinės. Tvirtai suveržė virvę, palikdama erdvės vyrui kvėpuoti. Buvo pasiruošę.
Timptelėjo už raiščio rogučių priekyje. Rogutės pajudėjo lygiu sniego paviršiumi, jie leidosi į kelią. Pirmieji keli šimtai metrų per sniegu užklotą pievą buvo palyginti lengvi, bet trumpiausias kelias į trobelę ėjo pro medžius, reikėjo kirsti užšalusį upelį. Su vyru ant rogučių nepavyktų. Ji turės laikytis takų, dėl to gresia ką nors sutikti. Galvojo apie žmones, kuriuos galėtų sutikti, ir nacių sukeltą nepasitikėjimą tarp vokiečių. Kišenėje jautė pistoleto svorį. Pamiršo jį išsiimti.
Po kiekvieno lengvo nusileidimo šlaitu reikėjo įveikti kitą įkalnę, taip pat pačiame kelio gale dar laukė status kopimas į trobelę. Tada bus visiškai išsekusi. Tęsė kelionę, nors raumenys vos laikė. Jautė, kaip senka jėgos. Kvėpavo giliau ir garsiau. Prakaitas šalo ant atviros odos. Žinojo, kaip tai pavojinga, kad gali nušalti, bet nesustojo. Negalėjo stoviniuoti. Vis dar ėjo, kai saulė suspindo už horizonto. Jos pasirodymas nedžiugino, aušra neteikė ramybės. Buvo beveik už mylios nuo trobelės, po kelių sekundžių nakties skraistė nusileis.
