M. Balzano romaną „Kai grįšiu“ išleido leidykla „Alma littera“. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Rasa Klioštoraitytė.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi darbą, kuris visiškai neužtikrina nei buities, nei būties, turi vyrą, kuriam šeima visai nerūpi, ir du paauglius – Andželiką ir Manuelį. Vieną naktį Daniela pasprunka į Milaną – vietą, kurioje svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji prižiūri senelius, ligonius, vaikus, dideliame mieste ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų ir pakeis kankinančią savo ir savo šeimos kasdienybę.

Tačiau pažadų grįžti mėnesiai virsta metais. Vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas širdyje įrėžia randus. Vis klausdama savęs, ką daryti, moteris gyvena tol, kol vieną dieną sulaukia telefono skambučio. Tokio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina. Daniela išskuba namo, į Rumuniją. Sėdėdama ligoninėje prie sūnaus lovos ji mėgina suvokti ir paaiškinti jam, kodėl pasirinko bėgti, o ne likti.

Rašytojas kuria istoriją apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios palieka savo vaikus, kad sukurtų jiems geresnę ateitį. Šitaip jos praranda galimybę matyti, kaip vaikai auga, bręsta, kuo jie gyvena. O šie laukia, kol mamos grįš, tame laukime mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Po romano „Lieku čia“ M. Balzano skaitytojams dovanoja stiprią ir labai įtemptą istoriją apie moterų likimus, apie kuriuos niekas nekalba, kurie mieliau nutylimi. „Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina?“ – klausia rašytojas. Atsakymo jis mums nepateikia, manykimės patys.

Rašytoją M. Balzano šį kartą domina moterų, prižiūrinčių kitų būtį ir buitį tema. Jis pasakoja apie moteris, kurios atvyko iš Rumunijos į Italiją rūpintis senyvo amžiaus žmonėmis, vaikais ir ligoniais. Kaip šios moterys jaučiasi atsidūrusios svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje? Joms tenka kalbėti svetima kalba, dirbti sunkų darbą, gyventi svetimuose namuose toli nuo šeimos. Kam įdomi jų vienatvė? Kam rūpi, kaip be mamų jaučiasi palikti vaikai? Ir kaip ten, toli, keičiasi jų būtis ir buitis? Rašytojui rūpi ir tai, kaip kinta svetur išvykusių motinų ir namuose likusių vaikų santykiai, kaip jie pamažu byra.

Prieš pradėdamas rašyti knygą, M. Balzano keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose gyvena palikti vaikai, su jais bendravo, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, su moterimis, kurios prisiėmė pareigą ar atsakomybę rūpintis svetimais, palikusios savuosius.

„Šio romano atsiradimo istorija rutuliojosi labai tiksliai, ir man rūpi tai paaiškinti, ‒ rašo M. Balzano savo romano pastabose. ‒ Iš pradžių ketinau papasakoti apie moterį, kuri, ieškodama nuolatinio darbo, palieka savo šeimą ir šalį, nes darbą gali rasti tik užsienyje. Gilindamasis į jos vidinį pasaulį ir kasdienį gyvenimą būčiau galėjęs sukurti du jos pasaulius – tą, kuriame ji gyveno anksčiau, ir tą, kuriame gyvena dabar. Būčiau pasakojęs apie psichologines ir socialines tokio gyvenimo ir tokio darbo pasekmes.“ Tačiau romane radosi kur kas daugiau: jame prabyla ir palikti vaikai.

Rašytojas neabejoja, kad vaikai yra paskutinė pasakojimo grandinės dalelė. Geriausiu atveju palikti seneliams, tetoms ir dėdėms, giminaičiams, blogiausiu ‒ kam papuola, pavyzdžiui, tarnyboms, kurios jais rūpinasi naudodamos tuos išteklius, kuriuos turi. „Dėl šios, nors ir labai paprastos priežasties neturėjau kitos išeities: pagrindiniais mano istorijos veikėjais turėjo tapti ir vaikai. Štai taip gimė tribalsis romanas apie šeimą, kurioje kiekvienas šeimos narys priima sprendimus arba yra veikiamas tų sprendimų, kuriuos priima kiti, ir reikalauja, kad būtų įsiklausyta į jo poreikius, nuoskaudas, troškimus“, ‒ aiškina naujojo romano autorius.

Pirmojoje romano dalyje šešiolikmetis Danielos sūnus Manuelis pasakoja, kaip jis jautėsi, kai namus paliko jo Moma: „Pradėkim nuo pradžių. Tą rytą, kaip ir įprastai, pabudom šeštą ir ėmėm ieškoti Momos po visus namus. Vieną akimirką netgi išstumdėm baldus, tarytum Moma būtų koks žiedas arba raktų ryšulys.“

Manuelis negali susitaikyti, kad jo Moma gyvena svetur ir tik retkarčiais grįžta jų aplankyti, o jų santykiai vis labiau šlyja: „Nepakenčiau, kad man iš jos liko tik balso žinutės, kurių klausydavausi eidamas į mokyklą, ir vaizdo skambučiai po vakarienės. Skambindama vakarais Moma šimtą tūkstančių kartų klausinėdavo tų pačių dalykų ir netikėtai pareikšdavo, pavyzdžiui, „galbūt tau jau kalasi barzda“ arba „atrodai išblyškęs“, „kodėl vilki tą megztinį, jeigu sakei, kad mūvi tamsias kelnes“. Juk nelengva kiekvieną šventą dieną klausytis tokių kalbų. Savaime suprantama, ji šitaip elgdavosi dėl to, kad jai knietėdavo viską kontroliuoti, bet jeigu išvažiavai į kitą šalį, tai turi susitaikyti, kad nežinosi, ar mano kojinės priderintos prie šaliko! Jeigu dar pridursime, kad apie save nieko niekados nepasakodavo („taip, taip, čia viskas gerai“, – sakydavo su apsimestine šypsena), tuomet aišku, kad tie skambučiai išties knisdavo protą...“

Antroje knygos dalyje pati Daniela atskleidžia, kaip ir kodėl pabėgo į Milaną, ką patyrė svetimoje šalyje prižiūrėdama senelius, vaikus, ligonius, kaip buvo vertinama: „Beprasmiška prisiminti biurą, kuriame dirbau, užsienio klientų užsakymus, valandas, praleistas prie telefono kalbantis angliškai su tiekėjais... Dabar turėjau rūpintis šituo senuku ir aptvarkyti jį, kai jis nelaikydavo šlapimo arba išmatų, vienintelis dalykas, kurį turėjau greitai išmokti, tai – sulaikyti kvėpavimą ir neapsivemti.“

Kartais pykčio apimta Daniela sakydavo: „Šitie šūdžiai advokatai nusipirko mano meilę už tūkstantį tris šimtus eurų per mėnesį. Juk tai aš prausiu jų vaikus, juos aprengiu, pavalgydinu, žaidžiu su jais ant kilimo, išklausau ir suvaldau, kai ima kaprizytis.“

Sunkiomis akimirkomis nuo išorinio pasaulio ji atsiribodavo galvodama apie piešimą arba piešdama: „Jau nuo mažumės man nelabai rūpėdavo žodžiai, mieliau spalvindavau. Jeigu mano motina įeidavo į kambarį, įkišdavau lapą į mokyklinį vadovėlį ir apsimesdavau, kad pirštu seku, kas parašyta. O jeigu ji mane pričiupdavo, prieštaraudavau: „Juk čia tau piešiau!“ Piešdavau namus prie jūros, o tolumoje – putotas bangas ir pilką, lietų pranašaujantį dangų. Labiausiai mėgau geltoną spalvą, bet bijodama, kad visą ją išpiešiu, niekados netapydavau saulės.“

Gyvendama svetimoje šalyje Daniela vis dažniau galvodavo apie tokių pat moterų, kaip ir ji, likimus: „Užsižiūrėdavau į tas ratu sustojusias ir besikalbančias moteris. Sakydavau: tik pagalvok, jeigu jos imtų streikuoti. Ne visą dieną, tik vieną valandą. Viskas sustotų: senukų vaikai turėtų grįžti iš darbų (...) ir galbūt tuomet mes nebūtume tokios nematomos...“

Trečioje knygos dalyje savo patirtį pasakoja vyresnė Manuelio sesuo Andželika. Kol motina dirbo Italijoje, ji baigė vidurinę mokyklą, architektūros studijas universitete, sykiu rūpindamasi broliu ir namais. Ji taip pat neįstengia susitaikyti su savo dalia. „Tu savąjį vaidmenį pasirinkai pati, man jį paskyrei su manimi nepasitarusi (...). Aš tau dėkinga, kad suteikei man galimybę studijuoti, tačiau man nepatiko taip gyventi.“

Išsibarsčiusios šeimos istoriją romane pasakojantys Manuelis, Daniela ir Andželika verčia mus susimąstyti apie itin svarbius būties ir buities klausimus. „Prieš pasakojant istoriją reikia mokėti ją išklausyti: tų moterų, vaikų ir jaunuolių žodžiai buvo tarsi sėkla, iš kurios ir gimė ši knyga“, ‒ teigia knygos autorius M. Balzano.

Italų rašytojas M. Balzano gimė Milane 1978 metais, iki šiol čia gyvena ir dirba mokytoju. Išleido poezijos rinkinių, esė ir keletą romanų. Romanas „Lieku čia“ („Resto qui, Einaudi“, 2018) sulaukė didžiulio pripažinimo ir buvo apdovanotas ne viena prestižine premija. Rašytojo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų.