ĮTAKŲ PERĖMIMAS
1888 m. Gogenas Bretanėje buvo apsuptas jaunų menininkų, kurie žvelgė į jį kaip į lyderį. Be Bernaro, tarp jų buvo Lavalis, Anketenas, Polis Seriuzjė (Paul Sérusier; 1863–1927) ir olandų tapytojas Mejeris de Hanas (Meyer de Haan; 1852–1895). Jie darė įtaką vieni kitiems ir patyrė kitokių įtakų.
Antrą kartą apsistojus Pont Avene, ryškėjo Gogeno stilius gamtos įspūdžius tapyti iš atminties. Pradėjęs tai, ką matė, interpretuoti, linijomis ir spalvomis suteikdamas emocinę vertę, idėjų sėmėsi iš daugybės metodų ir koncepcijų. Jaunesni aplink jį susibūrę grupės dailininkai mąstė panašiai ir tarp įtaką jiems dariusių dalykų buvo simbolizmas, spalvos teorijos, japonizmas, glazūravimas ir primityvizmas. Bernaras buvo ne tik dailininkas, bet ir filosofas bei kritikas, taigi jie su Gogenu ypač skambiai reiškė savo nuomonę. Atsisakydami natūralizmo ir siekdami išreikšti idėjas bei emocijas, jie naudojo ryškias spalvas, atskirtas tamsiomis linijomis tarsi vitraže ar glazūroje.
PRIMITYVIZMAS
Taip pat buvo diskutuojama apie Gogeno primityvumo sampratą ir mitus, susijusius su religine Bretanės kultūra. Primityvizmas buvo ne tiek tikras judėjimas, kiek troškimas grįžti prie nekomplikuoto, naivaus kai kurių ankstyvųjų kultūrų stiliaus. Simbolizmas labiau susijęs su meniniu metodu nei su tam tikru stiliumi. Jis tyrinėja jausmus ir emocijas, tokius kaip neviltis ar melancholija. Kaip ir sintetinis simbolizmas, Gogeno ir grupės kūrybos stilius pradėtas vadinti sintetizmu, arba kluazonizmu.
KLUAZONIZMAS
Gogeno ir Bernaro stilistinė priemonė ryškias ir plokščias formas atskirti tamsiais kontūrais buvo išrasta 1888 m. gegužę. Žurnale Revue Indépendante apžvelgdamas Nepriklausomųjų salono metus, tai padarė meno kritikas Eduaras Diužardenas (Édouard Dujardin; 1861–1949). Pavadinimas kilo iš cloisonné – senovinio Europos bei Azijos glazūravimo ir metalo dirbinių dekoravimo metodo: plonos vielutės sulituojamos ir sukuriami cloisons, arba skyreliai; kiekviena dalis užpildoma spalvotu stiklu ir tada objektas išdegamas.
JAPONIZMAS
Nuo 1635 m. prasidėjo du šimtmečius trukusi Japonijos izoliacija (Sakoku) nuo viso pasaulio. Kai XIX a. 6-ajame dešimtmetyje ji vėl pradėjo prekiauti su Amerika ir Europa, užplūdo japoniškos gėrybės. Paryžiečiai pirmą kartą japonų meną pamatė 1867 m. pasaulinėje mugėje.
Ten buvo ukijo-ė mokyklos meistrų medžio raižinių, vaizduojančių laikinus, kasdienius daiktus iš „plūduriuojančio pasaulio“. Dekoratyvus stilius patiko daugeliui Europos menininkų avangardistų ir, įvardijant Japonijos dailės įtaką, ypač prancūzų dailininkams, imtas vartoti japonizmo terminas. Dailininkus įkvėpė perspektyvos ir tonavimo atsisakymas, vienos spalvos plotai ir asimetriška kompozicija. Gogenas vienas pirmųjų savo darbuose ėmė naudoti japonų medžio raižinių techniką.
VIZIJA
Antrą kartą atvykęs į Bretanę, Gogenas ieškojo naujo stiliaus, bet ir toliau tapė laisvai derindamas impresionistų metodus, natūralias, bet kiek ryškesnes spalvas ir Dega įkvėptas, dinamiškas figūras. Tą vasarą niekas nebūtų galėjęs numatyti, kad jis sukurs tokį naujovišką darbą.
Nors niekino puantilizmą, Gogenas dėl neoimpresionistų įtakos 1888 m. tapė mažais vertikaliais potėpiais. Vasaros pabaigoje sukūrė paveikslą, kuris paprastai laikomas pirmu jo šedevru. Regėjimas po pamokslo (Jokūbo kova su angelu) – naujoviškas, simbolinis ir dvasingas kūrinys, visiškai kitoks nei to laikotarpio impresionistų paveikslai ir puantilistiniai Sera bei jo sekėjų darbai.
RELIGINĖ PATIRTIS
Savo Regėjimu Gogenas galutinai atsiplėšė nuo impresionizmo. Jis daugiau nebegrįžo prie smulkių potėpių ir mėginimų pagauti šviesos įspūdį ar prabėgančias akimirkas. Ryškaus jo darbo tema – ne kasdienio gyvenimo vaizdai, bet žmonės, patiriantys religinį išgyvenimą, nors tai ir nėra religinis paveikslas. Kelios bretonės, vilkinčios išskirtiniais išeiginiais drabužiais, ką tik išklausė kunigo pamokslą, paremtą Senojo Testamento ištrauka. Pradžios knygos 32: 22–32 pasakojama, kaip Jokūbas naktį galynėjosi su angelu, iki pat ryto nežinodamas, kas šis toks. Pirmame plane užmerktomis akimis meldžiasi ar regėjimą apmąsto valstietės ir šventikas, tolumoje Jokūbas imasi su angelu geltonais sparnais.
Spalvos ir lenkti pavidalai simbolizuoja religijos paslaptį ir paprastus valstiečių įsitikinimus, o kadangi Gogenas niekino modernius Bretanės ir jos gyventojų pokyčius, paveikslas žadina praeinančio laiko nostalgiją. Atsisakydamas natūralaus pasaulio spalvų, Gogenas užtikrino, kad žiūrovai darbą matytų ne kaip tikrovės atkartojimą, ir tai buvo radikalus žingsnis nuo ankstesnio tapymo stiliaus. Į akis krinta išraiškingas raudonas fonas, erdvė aplinkui suplokštėja, o įstrižas medis (perimtas iš japonų estampų) dalija kompoziciją. Šešėliai prislopinti, kad išliktų plokštumo regimybė.
TIKRAS IR ĮSIVAIZDUOJAMAS PASAULIAI
Laiške van Gogui Gogenas rašė „sukūręs gana naujovišką ir neįprastą darbą“. Jis paaiškino, kad paveiksle yra simbolinis kontrastas tarp bretonių baltų gobtuvų ir cinoberio raudonumo pievos. Moterys simbolizuoja tikrovę ir yra didžiulės, palyginti su įsivaizduojamu reginiu. „Man kraštovaizdis ir kova egzistuoja tik žmonių maldoje po pamokslo. Štai todėl ir atsiranda kontrastas tarp žmonių, kurie yra natūralūs, ir kovos“, – rašė jis.
Nors pats religingas nebuvo, Gogenui darė įspūdį paprastas bretonių tikėjimas. Jis pasiūlė paveikslą Nizono parapijos netoli Pont Aveno klebonui, bet šis jo nepakabino. Pasak klebono, parapijiečiai nebūtų supratę. 1889 m. vasarį Briuselio XX (Les Vingt) parodos lankytojai buvo sukrėsti pamatę pirmą paveikslą, kuriame spalva panaudota emocijai perteikti.
