Tuo momentu Alicė apsisprendė bendradarbiauti tik su moterimis. Šis sprendimas buvo teisingas. Moterys ateinančiais metais jai padėjo pasiekti profesinių aukštumų.
Norėdami geriau suprasti trečiojo dešimtmečio Vienos atmosferą, galime paskaityti Stefaną Zweigą, Franzą Werfelį ar Karlą Krausą. Taip pat galime pavartyti seniai užmirštą Ludwigo Hirschfeldo 1927-ųjų kelionių vadovą „Kas nepasakyta Baedekeryje...“* Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą šis autorius publikavo savo istorijas apie gimtąjį miestą laikraštyje „Neue Freie Presse“. Bet savo „Kelionių vadove“ jis nebegalėjo panaudoti iš to nė vienos eilutės. Senojo lengvabūdiškumo neliko nė lašo: „Blogiausia pergalė nebūtų mūsų taip stipriai pakeitusi, kaip šis išprievartautas pralaimėjimas, kaip šis senosios Austrijos ir Vengrijos GmbH panaikinimas. Įmonė buvo uždaryta, bet centrinis biuras Vienoje toliau dirbo, esant tuščiai įmonei.“
Dabar Hirschfeldas visiškai naujai tyrinėjo šį centrinį biurą. Jis kartu su garsiais ir visai paprastais vietiniais gyventojais išžvalgė miestą, jo restoranus, parduotuves, teatrą. Hirschfeldas, kaip ir daugelis Vienos gyventojų, mėgo gerus restoranus. Jis patarė savo skaitytojams būtinai užeiti pas Sacherius: „Kartais ponia Sacher stovėdavo su savo pasaulinio garso maltiniais prie viešbučio, šnekučiuodamasi su garsiausia Austrijos aukštuomene. Taip kalbėdamiesi jie kiekvieną kartą rasdavo ką griežtai pakritikuoti. Prie Sacherių jau ne kartą ginčytasi, skaldant antausius, bet taip įsiaudrindavo tik feodalinės visuomenės nariai. Todėl nė vienas žmogus dėl to pernelyg nesijaudino: manė, jog gana to, kad elegantiškasis pasaulis susiranda elegantiškiausias vietas antausiams skaldyti.“
Daugeliui Vienos gyventojų buvo per brangu vakarieniauti pas Sacherius, bet galėjai nemokamai stebėti pasikėsinimus nuplikyti sieros rūgštimi ir žavėtis ryžtingąja Anna Sacher. Hirschfeldas suprato, kad dabar reikia tokių apsukrių moterų kaip Sacher. Schnitzlerio moterų figūros – „ponios iš aukštuomenės, virtuoziškai griaunančios santuoką, ir saldžios žemutinio sluoksnio mergelės“ – buvo visiškai nustumtos į šalį.
Pagal Hirschfeldą, taip nutiko dėl blogų ekonominių sąlygų. Pirmiausia merginos nebegyvena taip gerai, kaip jų literatūrinės pirmtakės, kurios, matyt, neturėjo ką daugiau veikti, tik būti laimingos arba nelaimingos, jautrios arba lengvabūdiškai įsimylėjusios. Darbininkė mergaitė, kuriai tenka kiekvieną dieną šeštą valandą keltis, susitvarkyti kambarį, paruošti šeimai pusryčius, tada valandą važiuoti į darbo vietą, į biurą, ten aštuonias valandas sėdėti, rašyti, skaičiuoti, kalbėti telefonu, sumokėti ligonių kasų ar kitokius mokesčius, tiesą sakant, neturi laiko pastebėti ašaras, ištrykštančias akių kampučiuose... Ta mergaitė nebėra tokia naivi, nenuovoki. Priešingai, ji yra labai supratinga... praradusi bet kokį saldumą.“
Alicė į viską žvelgė panašiai. Ši naujoji karta jai suteikė šansą. „Apie 1923/24-uosius vėl atsirado pakankamai maisto produktų, – rašė ji, – beveik tiek pat, kiek prieš karą! Daug jaunų mergaičių, užaugusių per karą ir nepažinusių visų tų prieskonių, nemokėjo nieko su jais pagaminti... Tai buvo mano laikas, nors tuo metu aš to dar nesupratau!“ Alicė, kaip maisto gaminimo mokyklos įkūrėja, galėjo padaryti karjerą dėl trijų priežasčių: pirmiausia šioms naujosios kartos moterims reikėjo maisto gaminimo pamokų, antra, naujos statybos butuose buvo įrengtos modernios virtuvės, trečia, Vienos aukštuomenės damos vėl turėjo pakankamai pinigų dideliems aukštuomenės pobūviams rengti, o tam joms reikėjo tiekėjo.
Tokioms aukštuomenės damoms priklausė ir Alicės sesuo Helenė. Ji mėgavosi tokiu gyvenimu, kokį Alicė prisiminė tik iš prieškario. Helenė per tą laiką ištekėjo už advokato daktaro Georgo Eisslerio ir gyveno prabangiame bute pirmajame kvartale. Ji turėjo daug talentų, bet nemokėjo gaminti valgyti. Taip Alicė Mutzis kviestiniuose pobūviuose ėmėsi vadovauti virtuvėje. Ji nesijautė pažeminta, gamindama maistą turtingiems savo sesers svečiams. Priešingai, rašė, kaip jai ši užduotis pamažu suteikė pasitikėjimo savimi. Ypač didelės sėkmės sulaukė jos kulinariniai kūriniai Helenės bridžo vakarėliams.
Trečiajame dešimtmetyje daug kas jautė didžiulę aistrą bridžui. Vienoje buvo įkurta daugybė vadinamųjų bridžo kambarių, tokių klubo ir kazino mišinių. Helenė buvo viena geriausių Vienos žaidėjų. Ji savo namuose organizuodavo bridžo vakarėlius. Jų kulminacija būdavo vaišės, kurias Alicė specialiai ruošdavo. Bridžo partijos kartais užtrukdavo tikrai ilgai ir niekas nenorėdavo paleisti savo kortų iš rankų. Matydama tai Alicė sukūrė bridžo užkandžius, kad svečiai žaisdami jaustųsi sotūs. 2019-aisiais austrų laikraščio „Die Presse“ rengėjai surado dar vieną Alicės receptą. Išspausdino jį šio laikraščio priede „Gyvenimo stilius“ (kaip autorių nurodydami Rudolfą Röschą): „Pastaruoju metu modernia laikoma viena sumuštinių atmaina... Tai – vadinamieji vieno kąsnio bridžo užkandžiai. Kaip jau pavadinimas išduoda, jie ruošiami vieno kąsnio dydžio, kad uolus žaidėjas galėtų juos iš karto įsidėti į burną, nepertraukdamas žaidimo. Tam nereikalingi stalo įrankiai – sumuštinukai užmaunami ant dantų krapštukų, kad būtų patogu juos paimti. Balta arba juoda duona pagrindui išpjaustoma įvairiomis figūrėlėmis arba plonytėmis riekelėmis. Ant jų dedamos visokiausios pikantiškos smulkmenos. Bridžo užkandžiai dedami į popierinius įdėkliukus, todėl jie atrodo kaip mažyčiai desertiniai kepinėliai. Prieš patiekiant kartais jie dar greitai užpilami šaltais drebučiais.“
Trečiajame dešimtmetyje bridžo užkandžiai buvo labai vertinami. Bet, Alicės manymu, pasiekti profesinę sėkmę jai labiausiai padėjo jos Petits Fours. „Lemiamas momentas buvo, kai Helenė, rengdama pirmąjį savo kviestinį pobūvį, paklausė manęs, ar galėčiau paruošti savo žymiųjų Petits Fours. Jos viešnios buvo turtingos damos. Jos liko sužavėtos ir prašė manęs išmokyti savo meno. Bet mano mažoje virtuvėlėje netilpo daugiau nei penki ar šeši žmonės.
Taigi reikėjo kažką sugalvoti... Bet aš neturėjau jokios verslo patirties ir pradinio kapitalo. Nuėjau į vieną parduotuvę miesto centre, kur buvo pardavinėjamos dujinės ir elektrinės viryklės. Žinojau, kad jie ten turi ir bandomąją virtuvę. Mano pokalbis su savininku užtruko vos porą sekundžių:
– Gal aš galėčiau du kartus per savaitę po keletą valandų pasinaudoti Jūsų bandomąja virtuve?
– Taip, jei sumokėsite už dujas ir elektrą.
– Ačiū, aš tai padarysiu.
Tokia buvo pradžia. Vitrinoje aš iškabinau korteles su pranešimu:
PIRMADIENIAIS IR PENKTADIENIAIS 15 VALANDĄ
ALICĖ URBACH CUKRAINĖJE VES PAMOKAS
Atėjo pirmasis pirmadienis. [...] Aš stovėjau su savo pagalbininke Mitzi, mergaite iš kaimo (bandomojoje virtuvėje). Mitzi tuo metu buvo aštuoniolika. Ji liko pas mane daugeliui metų, kol ištekėjo. Ši mergaitė buvo didžiai talentinga – ji man teikė tikrą palaimą... Tą mėnesį sulaukėme vienintelės mokinės – vieno gydytojo žmonos. Likusioje didžiulės patalpos dalyje žiojėjo tuštuma! Aš jaučiausi taip nejaukiai ir buvau tokia susinervinusi, kad įstumdavau į orkaitę pyragą be cukraus. Bet po keleto dienų prigužėjo pilna patalpa moterų: jaunų, senų, virėjų, namų šeimininkių. Neliko nė vienos laisvos kėdės. Aš pasijutau tokia laiminga – negalėjau net įsivaizduoti, kad mane aplankys tokia sėkmė.“
Regis, du dalykai padėjo jai pasiekti tokią didelę sėkmę: Alicės draugų reklama, perduodama iš lūpų į lūpas, ir jos neįprastas metodas prisikviesti naujokų. „Aš visuomet per daug plepu, – rašė ji truputį nusiminusi. – Bet ši mano nelemta savybė atnešė man sėkmę. Pusė mano mokinių atėjo tik todėl, kad aš plepėdavau su kiekviena moterimi, kurią sutikdavau.“ Alicė bendraudavo visur: prie traukinio bėgių, eilėje prie parduotuvės ar ištisas valandas laukdama prie valdininkų durų. Ji ne tik pati šnekėdavo – nutilusi įkvėpti oro, susitelkusi klausydavosi ir kitų. Šiai moteriai buvo tikrai įdomu, ką žmonės galvoja, tad ji nuolat prisirankiodavo gerų istorijų. Bet klausytis ir kalbėti jai nebuvo tik hobis. Išsinuomojusi bandomąją virtuvę, ji į kiekvieną moterį žvelgė kaip į potencialią savo klientę, kurią tereikia įtikinti. Alicė pradėjo kalbėti vadovaudamasi strateginiu planu: „Aš tiesiog atsistodavau priešais elegantiškas Vienos delikatesų parduotuves ir stebėdavau vitrinose besipuikuojančius nuostabius kulinarinius šedevrus. Ten stovėdavo įvairaus amžiaus moterys ir žavėdavosi tais blizgančiais daiktais. Jos neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip pagaminti tokius stebuklus. Jei tik pastebėdavau, kad kuri nors moteris rimtai susidomėjo, duodavau jai savo vizitinę kortelę... Ji tikrai ateidavo į mano maisto gaminimo kursus. Be to, ateidavo ne viena – atsivesdavo savo seseris, drauges, mamas ir anytas.“
Be žodžių lavinos, savo vaidmenį tikrai suvaidino dar ir tai, kad Alicė neatrodė kaip griežta mokytoja. Ji buvo simpatiška, apkūni ir elgėsi motiniškai. Jei kas būtų paklausęs vaiko, kaip atrodo virėja, jis būtų apibūdinęs Alicę. Pagaliau ji suprato, koks jos vaidmuo gyvenime.
Paklausa buvo tokia didelė, kad nebeužteko dviejų dienų pamokoms. „Metalo prekių parduotuvėje, kurioje aš visada pirkdavau puodus, išsinuomojau dar vieną, galinį, kambarį...
Staiga gyvenimas man nusišypsojo. Jaučiausi laiminga. Dabar aš galėjau nupirkti savo sūnums visko, ko jiems reikėjo, išskyrus tėvo meilę. Visą dieną būdavau be galo užsiėmusi [...]. Platinau savo reportažus apie rinktinius užkandžius Hors doevors ir Canapes bei sumuštinius... Tuo metu aš jau turėjau daug mokinių, todėl staiga mane pastebėjo ir valdininkai. Greičiausiai jiems mane nurodė kita maisto gaminimo mokykla, pavydėjusi man sėkmės.“ Alicė jau trečiajame dešimtmetyje patyrė, ką reiškia garsusis Tornbergo posakis „Vienoje yra Sacheriai ir antisacheriai“.
Bet ji mokėjo apsiginti.
„Šiaip ar taip, valdininkai kažkaip sužinojo, kad tokia ponia Urbach, gydytojo našlė, niekada nelankiusi jokios namų ūkio mokyklos, moko šimtus mokinių. Ši moteris, neturėdama amatininko pažymėjimo, moko metalo prekių parduotuvėje! Be to, šita parduotuvė taip pat neturėjo leidimo organizuoti tokius renginius. Ji pelnydavosi pirmiausia iš to, kad maisto gaminimo mokyklos mokiniai pirkdavo ten puodus ir kitus reikmenis, kuriuos šita ponia Urbach rekomenduodavo per savo paskaitas. Visi šie priekaištai, žinoma, buvo teisingi. Taip buvo pranešama tarnyboms apie „minėtąją“ ponią Urbach, kuri išdrįso tapti mokytoja, neturėdama jokio išsilavinimo, reikalingo mokytojams. Bet mano laimė manęs neapleido.“
Viena iš mokinių buvo mero pavaduotojo žmona. Jos vyras padėjo Alicei netrukdomai įsigyti verslininko leidimą. Tada ji galėjo atidaryti maisto gaminimo mokyklą Goldego gatvėje 1. Ši mokykla buvo gražiame gyvenamajame kvartale, netoli Belvederės pilies. Po pamokų Alicės mokiniai galėdavo pasivaikščioti parke, degindami sukauptas kalorijas. „Bėgant metams, mano mokykla pasidarė tokia populiari, – rašė Alicė, – kad jaunoms merginoms tapo kone privaloma baigti mano maisto gaminimo kursus. Aš turėjau pačių įvairiausių mokinių: aktorių, bajoraičių, pasitaikė netgi keletas vyrų.“
Tarp vyrų buvo ir princas iš Lichtenšteino, „aukštas, gerai atrodantis vyras, kuris ruošėsi į kelionę aplink pasaulį ir norėjo išmokti ką nors sau pasigaminti, kad Pietų Amerikoje neturėtų valgyti vien keptas žolelių galveles“. Dauguma mokinių dar niekada gyvenime nebuvo pačios gaminusios valgio. Tarp jų: Amerikos rašytoja princesė Amelie Rives Troubezkoy, grafaitė Aerenthal, buvusi primabalerina Gretė Wiesenthal ir gražuolė britų ambasadoriaus Waldorfo Selbio dukra. Jas visas Alicė pavertė maisto gaminimo meno žinovėmis. Helenė padėjo Alicei sukviesti turtingas aukštuomenės damas. Jos įseserė Sidonija taip pat palaikė ją kaip galėdama. Nors šias moteris skyrė 22 metai, jos vis tiek jautėsi artimos. Šeimoje Sidoniją vadindavo tik Sida. Ji turėjo raudonus plaukus ir truputį žvairavo. Visi vieningai sutarė, kad ji priklauso tai moterų rūšiai, kurios visiems aukojasi. Felixas Mayeris vėliau rašė apie savo įseserę: „Ji turėjo dosniausią širdį, kokią tik įmanoma įsivaizduoti.“
Iš savo tėvo Sida paveldėjo rašytojos talentą ir norėjo tapti tik žurnaliste. Apskritai nelabai tikėta, kad jos kartos moterys gali būti politiškai išprususios, todėl ji pasirinko namų ūkio ir mados temą, kurią tyrinėdama vargu ar galėjo konkuruoti su žurnalistu vyru. Tam tikra prasme Sidonija nutiesė kelią Alicei. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą ji rašė straipsnius apie namų ūkio tvarkymą ir skaitė pranešimus apie maisto gamybą.
1925-aisiais jiedvi kartu su Alice išleido savo pirmąją knygą, pavadintą „Maisto gaminimo knyga gurmanams“. Ji buvo išspausdinta žydų spaustuvėje, Moritzo Perleso leidykloje, kuri po trylikos metų atiteko arijams.
