Kaip aš miriau

– Dabar žinau, kad mano paskutinė diena buvo įrašyta ir užantspauduota visose lemties knygose, bet kai ji išaušo, nežinojau, kad antspaudas bus sulaužytas. O ir ką tai būtų pakeitę? Žemė garavo paraku, o baimė ir nerimas skverbėsi iš kiekvieno rudeninio grumsto. Bėgti! Vienintelė visą sąmonę apraizgiusi mintis tvinksėjo dažniau už nerimastingai besidaužančią širdį. Tačiau tas žodis glumino ir skaudino labiau nei pats bėgimas: bėgti? Kodėl bėgti?!. Trauktis! Kuo greičiau trauktis į vakarus! Šie žodžiai nuskambėjo kur kas oriau ir net sukėlė išdidžią, beveik vaikišką šypseną... Tuoj, tik atsisveikinsiu, tik papasakosiu tai, ką privalau, pažvelgsiu ilgiau į akis, kad geriau prisiminčiau... Ir trauksiu į vakarus. Bet grįšiu, būtinai grįšiu!

Kvailiausia, kad būtent tokiomis akimirkomis pasaulis atsiskleidžia visu savo grožiu: tu pamatai ir dulkėtą vieškelio miražą, ir gilų rudenį su visais įmanomais jo atspalviais bei ilgesiu ar medyje sustingusią pelėdą, kurios tyla baugesnė už didžiausią kanonadą. Ta akimirka didinga ir neaprėpiama. Regis, dar šiek tiek, vos vienas mirksnis, ir rankose atsidūręs neapčiuopiamas visraktis atrakins visas tavo būties paslapčių spynas. Ir jis tikrai atrakina – dabar jau žinau, – bet tas spragtelėjimas spynoje ir sulaužo tavo gyvenimo lemties knygos antspaudą – tai sužinojau vėliau...

Ta sviedinio skeveldra, kuri atlėkė ir įsmigo tiesiai man į smilkinį, tikriausiai būtų atskriejusi vis tiek, nesvarbu kur būčiau buvęs. Todėl nieko nekaltinu. Kai pajutau ją smingant, nenustebau, tik pagalvojau: kaip sunku tą žodį sueiliuoti: skeveldra! – ir išgirdau keistą spragtelėjimą. Tada, pamenu, dingtelėjo, kad tai, veikiausiai, skylančios kaukolės garsas, bet dar nenusvirus galvai kuo aiškiausiai suvokiau ir pajutau, kaip atsirakina ir atsiveria mano būties paslaptis... Pagaliau! Aš taip to laukiau! Kol sieloje nušvis beribis pažinimas... Tada nusišypsojau ir numiriau.

Ir tik po to paaiškėjo, kad ką tik lėkiau it patrakęs bričkele ne tam, kad ką nors papasakočiau, kad geriau įsiminčiau, bet tam, kad paskutinį kartą pamatytų ir geriau įsimintų mane...

Žinau, kad mano pirmasis karstas ir buvo ta bričkelė, kurią sutrikęs, vienišas, išsigandęs arklys ilgokai tempė vieškeliu. Ar jis meldėsi? Arkliai nemoka maldų, bet tikrai girdėjau, kaip jis prunkštė, bandydamas mane prakalbinti, ir tai buvo panašu į raudą. Norėjau jį nuraminti, pasakyti, kad jam viskas bus gerai, o ir man ne taip jau blogai, kaip jis mano. Išgirdau, kaip kažkas, aukštybėse atsidusęs, gailestingai pasakė:

– Tiek to, įskaitysime, juk tokie laikai... Panašu į karstą, panašu į laidotuvių procesiją, šūviai ir salvės irgi yra...

Taip supratau, kad dalyvauju savo laidotuvėse, kuriose giedorius pavadavo prunkščiantis arklys, vietoje giminių danguje skrajojo pulkas išgąsdintų paukščių, o vietoje kunigo medyje tupėjo pasišiaušusi pelėda. Regis, net šyptelėjau mintyse, pagalvojęs, kad girgždantis bričkelės rato stipinas erzina ne tik gyvuosius, bet ir mirusius. O tada viskas išnyko ir kuriam laikui stojo tamsa.

Štai taip aš numiriau, o dabar papasakok: kas apie mane girdėti? Ir kaip gyvena mano eilėraščiai?

***

Kaip tu gyvenai

– Džiaugiuosi, kad aplankai, Vytautai, ir kad puikiai gyvena tavo eilėraščiai, nors būta bandymų su jais susidoroti, ir nutiko visokių nelaimių su tais rankraščiais, kuriuos išvykdamas paprašei sesers paslėpti ir užkasti po žeme. Karas yra karas, ir užėję kareiviai toje vietoje sukūrė laužą, daugybę dienų virė ten valgyti, tad ne kas iš jų ir liko – tokia požeminė apdegusių eilėraščių košė. Bet tu visada buvai gudragalvis ir dabar tikriausiai šypsaisi: tavo laiškai draugams, kuriuos nepailsdamas rašydavai ir vis pridėdavai į juos naujausių savo eilėraščių, kartais net jų pluoštus, pasisėjo kaip nemarios sėklos. Žmonės vieni iš kitų juos persirašinėjo, skaitė, mokėsi ir skleidė žinią apie tavo poeziją ir tave. Šiandien pas mus net yra tokia profesija, kur žmonės specialiai taip daro: skleidžia žinią, garsina autorius, visaip juos populiarina. Šypsokis toliau, nes, norom ar nenorom, – tu buvai vienas pirmųjų, kuris tai tyčia ar netyčia sumąstė.

Papasakosiu trumpai, ką žmonės kalba apie tave ir kaip mato: jie vadina tave jauniausiu Lietuvos klasiku, tragiško likimo poetu ir rašytoju, kuriam egzistencializmas ir kūrybinės gelmės – tai kasdienė poetinė duona. Literatūros vertintojai, kritikai ir skaitytojai pastatė tave į vieną gretą su visais dar ir tau žinomais klasikais, žinoma, prisidėjo ir naujų. Netgi su V. M. Putinu, kurį tu taip gerbei ir mėgai, stovi greta, bet judu, greičiausiai, dabar daugiau apie tai patys pasišnekate...

Kaip aš tave matau? Turėsi man atleisti už atvirumą, bet įvardysiu kitaip. Matau tave kaip vaikėzą, kupiną dar tik bundančio talento, kurio kūrybinės skeveldros sminga tiesiai skaitytojams į smilkinius. Nemažai tavo žinomų eilėraščių parašyti, kai tau tebuvo septyniolika! Todėl visiškai nenuostabu, kad ištisos jaunosios kartos iki šiandien tave labai mėgsta ir skaito. Man tu – lyg kadaise buvęs klasiokas, tų pačių pažiūrų ir pomėgių, tik visa galva didesnis. Į kurį žvelgiama ir galvojama: „Kas iš to vaikėzo išaugs, jei jis jau dabar siekia lubas?!“

Taip ir žvelgiu į tave – ne kaip į šimtametį klasiką, bet kaip į amžiną vaikėzą, kuriam nepavaldus laikas. Dar galvoju apie tavo ateitį, kuri dingo praeityje. Kuo tu būtum tapęs, jei ne ta nelemta skeveldra?! Manau, kad su savo mylimu F. Dostojevskiu ar A. E. Po būtumei galėjęs smagiai pasivaržyti. Žinoma, tau iš viršaus geriau matyti, bet kartais pagalvoju, kad jei būtum ilgiau čia likęs, tai būtum ne tik plačiau pravėręs ir išskleidęs savo poezijos lobynus, bet ir atvėręs naują, savitą ir didį filosofijos pasaulį, kuriame nuo pat pradžių jauteisi patogiai, lyg sėdėdamas jaukiame savo gimtajame vienkiemyje.

Klausei, kaip gyvena tavo eilėraščiai? Nustebsi, kokie jie puikūs ir nemarūs. Jie kiekvieną kartą suvirpa naujai ir atskleidžia vis kitą, netikėtą prasmę. Skubu pasidalinti jais su tavimi, žinau, kad gali būti nepaprastai jų pasiilgęs. Viliuosi, kad perrašinėdami, dalindamiesi ir garsiai skaitydami žmonės jų nepakeitė ir tu juos rasi tokius, kokius ir palikai. Mąsčiau ir apie tą žodį „skeveldra“, jį tikrai nelengva surimuoti. Nesu poetas ir nebandžiau to daryti, bet man pasirodė, kad tokių žodžių ir nereikia rimuoti – jie ne tam skirti. Skeveldros atlekia pačios, be rimo, be nugludinto žinojimo, jų niekada negali tikėtis, iš anksto numatyti ar gerai apskaičiuoti. Bet kai jos atlekia, – įsminga kaip tavo eilėraščiai: giliai, tiesiai į širdį ir smilkinius. Ir dar: tam, kad jos pasklistų, turi įvykti nemenkas sprogimas. Apie tai mąstau, Vytautai, vis bandydamas suvokti: kokio dydžio tas sprogimas turėjo būti, kad tavo eiliuotos skeveldros atlėktų iki mūsų.

***

– Klausau tavęs ir suprantu, kad nieko naujo po saule... Gyvieji poetai skursta, mirę – laidojami kartu su savo kūryba, o tragiškai žuvę – garbinami... Taip buvo visada, tad nieko naujo po saule... Tai sakai, aš dabar klasikas? Tai šiek tiek liūdina, nes reiškia tik tiek, kad esu gražiai supakuotas į dėžutę ir išnarstytas po kaulelį. Tikiuosi, kad nesirengi ir tu to daryti? Verčiau, kreipdamasis į mane, pridėk vieną raidę ir pasidarys žymiai žmogiškiau: tas klasikas yra tavo klasiokas...

Taikliai paminėjai skeveldras... Bet dydžius nulemia visai ne sprogimas, juos nulemia meilės dydis – meilės, kurios mums gyvenime trūko, kurios nesuspėjome pajusti. Meilės, kuria deginome širdį, svilindami ją eilėraščiais. Meilės be atsako ar su nenugalimomis kliūtimis – tai svarbiausia, nes tokios meilės vertė ir kaina aukščiausia. Žmonės, skaitydami eilėraščius, ja šildėsi vėjuotą vakarą ar rūškaną rudenį ir jų pačių plyštančios širdys rimo ir šilo. Dabar jie grąžina šilumą geru žodžiu, šiltu jausmu ar meile mano eilėms. Todėl šiandien esu turtingas kaip niekad ir, prisipažinsiu, labai laimingas, nes anapus tvyrau visiškoje abipusėje meilėje, užrašytoje amžinosiose knygose, kurias išmylėjo pati Meilė.