Romane ne tik įtraukiančiai pasakojama apie motinos dramą, kai dingsta jos dukra. Tačiau po daugelio metų ji atsiranda. Bet ar tikrai? Ir kas iš tiesų nutiko tą lemtingą vasarą, kai Stela pastebėjo, kad jos dukros niekur nebėra?

Švedų autorė Elisabeth Norebäck su savo vyru ir trimis vaikais gyvena Stokholme. Švedijos KTH karališkajame technologijos universitete ji įgijo inžinerijos magistro laipsnį. Psichologinį detektyvą PASAKYK, KAD ESI MANO ji pradėjo rašyti motinystės atostogų metu, tai – jos debiutinis, tarptautinės šlovės sulaukęs detektyvinis romanas, kurio ištrauką kviečiame skaityti:

KERSTINA

Padedu telefoną ant stalo ir žiūriu. Laukiu, kol suskambės. Pastaruoju metu Izabelė beveik niekad neatsiliepia. Ir niekad neperskambina. Nesąžininga, kad su manimi taip elgiasi. Po šitiek metų, tiek dėl jos paaukojus. Stengiausi kaip įmanydama. Bet viskam yra ribos. Juk aš – tik žmogus.

Atsistoju ir einu prie kavos aparato. Ištiesiu ranką puodelio, bet spintelė tuščia. Žvilgteliu į kriauklę. Nuo tada, kai nebeveikia indaplovė, ji nuolat pilna nešvarių indų.

Hansas būtų kaipmat pataisęs. Hansas Karlsonas mokėdavo pataisyti viską. Bet dabar jo nebėra, aš viena.

Dvokia. Neplautos lėkštės, stiklinės, kavos puodeliai, stalo įrankiai. Viskas suversta į kriauklę. Reikėtų suplauti indus. Bet neturiu jėgų. Vienai gaminti ir valgyti labai slogu. Geriau pasidaryti sumuštinį ir išgerti kavos. Kam rūpi, kad indai neplauti? Juk be manęs nieko nėra.

Pasiraitoju rankoves ir išskalauju puodelį. Įsipilu kavos, įsidedu du gabalėlius cukraus, tačiau tiesiant ranką paimti trečiąjį išgirstu jo balsą. Pagalvok, ką į save kemši, Kerstina. Jis nuolat man priekaištaudavo dėl to paskutinio cukraus gabalėlio.

Nejaugi jo išties nebėra? Žinoma, buvo dvylika metų vyresnis, bet penkiasdešimt devyneri – anokia čia senatvė. Be to, rūpinosi savimi, nerūkė, per dieną išgerdavo tik vieną puodelį kavos, alkoholį gerdavo saikingai, saugojosi, kad nepriaugtų svorio. Niekas nepadėjo. Mirė nuo širdies smūgio.

Maištingai įsimetu trečią gabalėlį cukraus ir nusinešu kavą į biblioteką. Taip vadiname nedidelį kambarėlį prie pat virtuvės. Gurkšteliu, žiūriu į knygų prikrautas lentynas. Knygos jo – visokiausių sričių. Pati skaitau retai. Nesuprantu, kam to reikia. Kam gaišti laiką svajojant apie kitą pasaulį, mintyse girdint kieno nors kito žodžius? Ne, ačiū. Mieliau žiūriu televizorių. Kokį mielą, juokingą filmą, gal serialą. Romantišką, bet geriau be sekso. Nors šiais laikais to išvengti sunku. Vos įsijungi televizorių – iškart iš visų pusių nuogybės.

Gal kambario sienos nuobodokos? Taip, manau, kad taip. Kai įsikraustėme, galvojau, kad ruda – graži, raminanti spalva. Gal metas atsinaujinti?

Bet aišku, kad apgaudinėju pati save. Žinau, to niekada nebus. Į šias sienas spoksoti dabar reikės tik man, vadinasi, ką nors keisti neverta nė pradėti.

Izabelei išvažiavus ir mirus Hansui, namie klaikiai tylu ir nejauku. Ant sienos tiksi laikrodis. Tik-tak, tik-tak, tik-tak. Bet laikas stovi vietoje, nė nekrusteli. Negaliu pakęsti to garso.

Išeinu pro duris, žvyro takeliu apeinu namą. Oras gaivus, šviečia saulė. Bet sode nutįsę šešėliai. Medžiai taip iškerojo, kad šviesa beveik neprasiskverbia. Tarsi gyvenčiau gūdžioje girioje.

Žvilgteliu į namą – nudažytas klasikine raudona spalva, su baltais pakraštėliais. Mūsų šeimai buvo kaip tik: viršuje kiekvienam po vonią ir miegamąjį, apačioje svetainė, biblioteka ir virtuvė. Bet tada jis atrodė kitaip. Dabar nuo langų rėmų lupasi dažai, lietvamzdis persikreipęs. Raudonas sienas reikėtų perdažyti.

O kur dar viršuj vonioje prakiuręs vamzdis – sunkiasi vanduo, ant virtuvės lubų atsirado dėmė.

Kaip viską sutvarkysiu? Iš kur gausiu pinigų?

Sėdžiu ant laiptelių prie užpakalinių durų ir spoksau į nepjautą žolę. Pati sugebėjau nupjauti tik kartą. Prieš dvidešimt metų, kai atsikraustėme, man labiausiai patiko kiemas. Izabelė kiekvieną pavasarį padėdavo sodinti. Bet paaugusi pareiškė, kad sode dirbti nuobodu. Dabar rūpintis nustojau ir aš. Viskas peraugo.

Reikėtų sudėti baldus į pašiūrę. Dailius plastikinius mūsų sodo baldus, kurie kadaise buvo visiškai balti. Dabar pilki, ir tiek.

– Sveika, Kerstina, šimtą metų nesimatėm.

Netoliese stovi kaimynė.

– Labas, Gunila, – pasisveikinu.

Ji nusitempia pirštines ir rankove persibraukia kaktą. Gunilai per penkiasdešimt. Ji dažosi plaukus vario rudumo spalva – aišku, kad slepia žilę. Bet kūnas dar tvirtas, ji energinga, mėgsta sportuoti.

Gunila baisiai didžiuojasi, kad kasmet dalyvauja Švedijos klasikinės keturkovės čempionate – slidinėjimo rungtyje Engelbrekte, plaukimo rungtyje Vansbru, bėgimo rungtyje Lidingėje, ir dviračių rungtyje prie Veterno.

Tiek ji, tiek vyras Nilsas mėgsta gamtą. Vaikų neturi, tad visą laiką leidžia sportuodami, bėgiodami. Gal taip patenkina kokį poreikį, ką aš žinau. Visą sporto įrangą laiko nepriekaištingai švariame garaže šalia jaukaus namo su tobulu sodu. Jie žalio supratimo neturi, ką reiškia auginti vaiką. Rūpintis juo labiau už save, nuolat aukoti savo norus, kad būtų patenkintas kitas. Vos pamačiusi juos susierzinu. Jie taip pat negali pakęsti, kad aš jų kaimynė.

– Puiki diena pasitvarkyti sode, ką manai? – pareiškia ji.

– Gal, – atsakau.

Gunila pakreipia galvą. Akyse įžvelgiu tiek užuojautos, tiek paniekos.

Kažin, ką apie mane mano kiti. Žvilgteliu į savo beformį nuskalbtą megztinį – nešioju jį jau šimtą metų. Perbraukiu ranka plaukus, žinau, kad matosi žilų sruogų. Ir nieko nuostabaus, pagalvojus, kaip klostėsi gyvenimas. Raukšlių mano veide vis daugiau ir vis gilesnių. Akys įkritusios, o pagurklis nudribęs. Be to, pastaruoju metu priaugau svorio. Jaučiuosi kur kas senesnė už Gunilą. Kur kas senesnė ir atrodau.

– Klausyk, Nilsas šiandien važiuos į „Fagelmyros“ perdirbimo centrą, – prataria ji. – Vietos dar yra – jei kartais reikia pagalbos ką nors išvežti.

Ta trumpa pauzė pasako viską. Ji turi omenyje šiukšles, kurias palikome apsitvarkę su Hansu. Ėmus šlubuoti jo sveikatai, darbą apleidome ir viską palikome suvertę prie namo. Dabar ta atliekų krūva bado akis tobuliesiems kaimynams. Bet dėl manęs gali sau kiurksoti. Turiu teisę elgtis, kaip man patinka. Aš niekam nieko neskolinga.

– Ne, ačiū, – atsakau.

Gunila apstulbsta. Tada pasirąžo, ruošdamasi eiti.

– Tik norėjau padaryti paslaugą.

Atsidūstu – kad suprastų, jog man gėda, ir žinau, kad pasirodžiau nedraugiška.

– Atleisk, – tariu. – Ačiū už pasiūlymą, Gunila.

Pabandau nusišypsoti, bet atrodo, kad tik ištempiu veidą. Ji prisėda ant laiptelių.

– Žinai, Kerstina, mes mielai padėtume. Turbūt namuose be Hanso labai tuščia. O Izabelė Stokholme. Nerimaujam dėl tavęs. – Ir padeda ranką man ant kelio, bet pajutusi, kaip įsitempiau, atitraukia. – Tu mums rūpi.

– Ačiū, gera girdėti, – atsakau.

– Anksčiau nuolat būdavai sode.

– Tiesiog neturiu jėgų.

– Suprantu. Tikrai.

– Ak, supranti, ar ne?

– Ką turi omenyje?

– Iš pradžių išsikraustė dukra. Tada palaidojau vyrą. Dabar aš viena kaip pirštas. Iš kur tau žinoti, kaip jaučiuosi? Iš kur tau tokius dalykus suprasti?

– Tik noriu pasakyti, kad mes šalia. Nenorim trukdyti, bet užsisklęsti savyje – irgi ne išeitis.

– Aš gedžiu. Tai ne tas pats, Gunila.

Ji nuleidžia akis į ryškiaspalvius bėgimo batelius ir atsidūsta. Abi ilgai tylime.

– Bet jei galėtume kuo nors padėti, pasakyk, – prataria Gunila, atsistoja ir grįžta į savo kiemą.

Gailiuosi, kad nemoku palaikyti pokalbio. Bet mieliau pabūti vienai, paskendusiai mintyse. Su Hansu būdavo lengviau. Dabar jo nebėra, ir žinau, kad šalia jo buvau geresnė. Buvome laimingi – savaip. Turėjome gražią šeimą. O Izabelė nekunkuliuodavo iš pykčio, kaip dabar.

Ji pasikeitė. Nežinau, kodėl. Nieko man nebepasakoja. Atšalo ir nutolo. Kažkas nutiko, bet nežinau, kas. Ji ne tik gedi tėvo. Kasdien svarstau, ką ji veikia, apie ką galvoja. Norėčiau, kad papasakotų, kad pasidalintų su manimi. Kaip tada, kai buvo maža, kai buvo mano lėlytė. Mano mieloji mergaitė. Taip gerai sutardavome, kalbėdavomės apie viską, vieną kitą prajuokindavome, nuliūdusios paguosdavome.

Akyse nejučiomis ima tvenktis ašaros. Ne apie tokį gyvenimą svajojau. Viskas turėjo baigtis ne taip. Išpilu likusią kavą prie laiptų ir atsistoju. Atveriu duris ir grįžtu į tamsų, tylų namą.

IZABELĖ

Stoviu Fridhemo metro stotelės platformoje, laukiu žaliosios linijos traukinio. Devynioliktas traukinys į Heselbį atvyks po trijų minučių.

Galvoju apie Stelą. Nieko negaliu padaryti – apie ją galvoju nuolat. Ji graži, atrodo tokia jauna. Kažin, kiek jai iš tiesų metų? Bet įžvelgiu ir atšiaurumo. Tikriausiai pati jo nepastebi. Kažin, ką nori nuslėpti. Arba – nuo ko apsisaugoti. Ar bijo? Gal.

Ir teisingai. Kas žino, kas gali nutikti.

Kas žino.

Sutramdau žiovulį ir prisėdu ant suoliuko. Aš pavargusi. Vos turiu jėgų pykti.

Stelos nagai šiandien buvo nulakuoti kita spalva. Vyšnių raudonumo. Sulygintas kiekvienas plaukelis. Skoningas makiažas, neryškus lūpdažis, dailūs auskarai – atrodė brangūs. Mūvėjo juodas kažkokios prašmatnios medžiagos kelnes, kurios jai puikiai tiko. Atrodė tokia pasitempusi. Tikriausiai turtinga. Ir ištekėjusi – ant kairiojo piršto platus auksinis žiedas. Su deimantais.

Stelai Vidstrand viskas lengva.

Sėdi tiesia nugara, bet atsipalaidavusi. Turbūt labai pasitiki savimi. Kaip tapo tokia? Gal gerai moka pasislėpti po kauke. Kažin, kokia būna be jos? Ar tokia pat šlykšti ir siaubinga, kaip aš? Gaila, kad apie ją žinau tiek mažai.

Prieš pat grupinę terapiją maniau, kad nebeištversiu. Norėjau rėkte išrėkti. Pasakyti visiems. Bet nesugebėjau. Visi į mane žiūrėjo. Žodžiai įstrigo gerklėje, nebegalėjau išspausti nė vieno. Mano žodžiai per sunkūs.

O Stela į mane spoksojo. Ar žino? Ar supranta?

Pjerui paklausus, kodėl atėjau, turėjau puikią progą imti ir viską išdėti.

Visi laukė, ką atsakysiu. Bet nesugebėjau apversti liežuvio.

Nepasakiau nė žodžio to, ką norėjau pasakyti. Jaučiau, kad Stela klausiamai žiūri į mane. Neabejoju, kad įžvelgė viską, kas manyje dedasi.

Jei tik nors vienas jų žinotų, ką žinau aš, jei tik žinotų, kokia aš. Ar gali būti, kad mane supa šitiek žmonių ir nė vienas nesupranta?

Į stotelę atslenka traukinys. Įlipu ir atsisėdu priešais senutę. Ji tvirtai spaudžia rankinę, bet mūsų žvilgsniams susitikus nusišypso. Ir ji nesupranta. Taip pat jai nusišypsau, užsimerkiu, priglaudžiu kaktą prie vėsaus stiklo.

Bijo visi. Visi. Bet šypsomės ir apsimetinėjame, meluojame veidais, kad niekas neįžvelgtų, kokie esame iš tiesų.

Bet aš apsisprendžiau. Kitą kartą pasakysiu. Pasakysiu viską. Pasakysiu tiesą.

STELA

Velnias, jie jau čia.

Aš virtuvėje, klausausi garsų iš prieškambario. Kilimą trypiantys batai, šiugždantys švarkeliai, klaksinčios pakabos. Spigūs mergaičių balseliai, plekšnojimas per nugarą, vyrų juokas ir aukštas, į galvą įsiskverbiantis moters balsas, reikalaujantis, kad atkreiptum dėmesį ir iškart atsakytum.

Šįryt Henrikas priminė, kad ateis svečių, – apsimečiau, kad nekantrauju. Deja, atšaukti jau buvo per vėlu. Paskambinau restorano paslaugų įmonei, vakare pasirodė patarnautojai su įmantriu rudeniniu valgiaraščiu. Paruošė valgomąjį, išdėliojo patiekalus ant lėkštučių ir sustatė dubenis ant šildyklių.

Ar ištversiu?

Po šiandienos grupinės terapijos viskas atrodo nesvarbu.

Nuryju didelį gurkšnį vyno, džiaugdamasi, kad Henrikas grįžo dar jiems neatvykus.

Nutaisau šypseną ir išeinu pasitikti svečių.

– Štai ir ji, – nušvitęs taria Markas ir stipriai mane apkabina.

– Stela, – sučiulba Jelena ir pakšteli man į abu skruostus. – Pagaliau susipažinsime. Man apie tave pripasakojo tiek puikių dalykų.

Daugiau skaitykite Elisabeth Norebäck romane „Pasakyk, kad esi mano“: https://obuolys.lt/produktas/pasakyk-kad-esi-mano/