Žmonės sako tiesą: kam nors visada būna blogiau negu tau. Nebent tau tiek nepasisekė, kad esi žydas. Žydų Dachau niekada nebuvo daug, bet žydams visais atžvilgiais čia buvo blogiausia. Išskyrus galbūt abejotiną būdą išeiti į laisvę. Arijų barake mirdavo vienas per naktį, žydų barake – septyni ar aštuoni.
Dachau buvo netinkama vieta žydui. Apskritai paėmus kaliniai atspindėjo visą pasipriešinimo naciams spektrą – nekalbant apie tuos, prieš kuriuos patys naciai buvo nusiteikę nenumaldomai priešiškai. Buvo čia socių ir komių, profsąjungų veikėjų, teisėjų, advokatų, gydytojų, mokytojų, armijos karininkų. Respublikonų kareivių iš Ispanijos pilietinio karo, Jehovos liudytojų, masonų, katalikų kunigų, čigonų, žydų, spiritistų, homoseksualų, valkatų, vagių ir žmogžudžių.
Dachau kalėjo vieni vokiečiai, išskyrus keletą rusų ir kelis buvusius Austrijos ministrų kabineto narius. Sutikau kalinį žydą. Jis dar buvo ir homoseksualas. Tarsi to būtų negana, buvo ir komunistas. Tai reiškė, kad jis turi nešioti tris trikampius. Jis gimė ne po viena nelaiminga žvaigžde, bet po visu, velniai rautų, nelaimingu žvaigždynu.
Dukart per dieną turėdavome susirinkti į rikiuotę pratybų aikštėje, o po patikrinimo gaudavome Hindenburgo išmaldą – būdavome plakami. Vyras ar moteris būdavo pririšamas prie trinko ir gaudavo vidutiniškai dvidešimt penkis kirčius per nuogą šikną. Kelis kartus mačiau, kaip plakamas kalinys apsišika.
Pirmą sykį man buvo dėl jo gėda, bet vėliau kažkas man pasakė, kad tai geriausias būdas išblaškyti plakančiojo dėmesį.
Rikiuotė suteikė man geriausią galimybę pasižiūrėti į kitus kalinius. Įsidėmėjau tuos, kurie neatitiko mano ieškomojo požymių, ir per mėnesį man pavyko atmesti per tris šimtus vyrų. Niekada neužmirštu nė vieno veido. Tai viena savybių, reikalingų geram policininkui, ir vienas dalykų, kurie ir pastūmėjo mane stoti į policiją. Tik šįsyk nuo to priklausė mano gyvybė. Tačiau visada atsirasdavo naujokų ir sugadindavo mano metodiką. Jaučiausi kaip Heraklis, mėginantis iškuopti šūdus iš Augėjo arklidžių.
Kaip apibūdinti neapibūdinama? Kaip gali kalbėti apie tokį siaubą, nuo kurio netekai žado? Buvo daugybė reiškiančiųjų mintis aiškiau už mane, kurie tiesiog neįstengė rasti tinkamų žodžių. Tokį tylėjimą pagimdo gėda, nes kalti būna net nekaltieji. Netekęs visų žmogaus teisių, žmogus vėl degraduoja iki gyvulio. Badaujantieji vagia iš badaujančiųjų, vienintelė žmogaus mintis – kaip išlikti gyvam. Ji svarbiau už patirtį ir net verčia ją užmiršti. Dachau tikslas buvo toks darbas, kurio užtektų žmogaus dvasiai sunaikinti, mirtis buvo netikėtas šalutinis jo produktas. Gyvas išlikdavai per netiesiogines kitų kančias: būdavai kurį laiką saugus, kai mušdavo ar linčiuodavo kitą; kelias dienas galėjai valgyti kaimyno nuo gretimo gulto davinį, kai jis miegodamas iškeliaudavo į dausas.
Kad liktum gyvas, pirma turi truputį mirti. Atvykęs į Dachau netrukus buvau paskirtas vadovauti žydų statybininkų būriui, statančiam dirbtuves šiaurvakariniame stovyklos kampe. Jie turėjo krauti į rankinius vežimėlius iki trisdešimt kilogramų sveriančius akmenis ir vežti juos įkalne iš karjero į statybvietę už kelių šimtų metrų. Ne visi esesininkai Dachau buvo šunsnukiai: kai kurie jų buvo palyginti pakenčiami ir sugebėjo užsidirbti pinigų sukdami versliukus iš šalies, pasinaudoję pigia darbo jėga ir įvairiais stovyklos kalinių gebėjimais, taigi jie buvo suinteresuoti mirtinai jų nenuvaryti.
Užtat statybvietę prižiūrintys esesininkai buvo tikri šunsnukiai. Šių daugiausia bavarų valstiečių, anksčiau bedarbių, sadizmas buvo mažiau rafinuotas negu rodomas jų kolegų Kolumbijos name. Bet jo poveikis buvo nė kiek ne mažesnis. Mano darbas buvo lengvas: kaip būrio vadas pats neturėjau tampyti akmenų, bet mano komandoje dirbantiems žydams darbas visada buvo nepakeliamai sunkus. Esesininkai visada tyčia nustatydavo labai trumpą terminą pabaigti pamatus ar sieną, o jeigu kaliniai laiku nespėdavo, negaudavo maisto ar vandens. Susmukusieji iš išsekimo būdavo ten pat nušaunami.
Iš pradžių prisidėdavau ir pats, prižiūrėtojus tai labai juokino, be to, negali pasakyti, kad dėl mano dalyvavimo darbas bent kiek palengvėjo. Vienas jų man pasakė:
– Tu ką – myli žydus, ar ką? Nesuprantu. Tu neturi jiems padėti, tai ko varginiesi?
Atsakiau ne iš karto:
– Tu nesupranti. Todėl aš ir varginuosi.
Jis lyg ir suglumo, paskui susiraukė. Jau pamaniau, kad jis įsižeis, bet tik nusijuokė ir tarė:
– Kaip sau nori, nuvarysi save, velniai griebtų, į kapus.
Netrukus supratau, kad jis teisus. Sunkus darbas žudė mane, kaip ir mano komandos žydus. Taigi lioviausi. Man buvo gėda, taigi padėjau susmukusiam kaliniui, paslėpdamas jį po pora tuščių vežimėlių, kol jis tiek atsigavo, kad galėjo dirbti toliau. Taip dariau ir toliau, nors žinojau, kad rizikuoju būti išplaktas. Dachau knibždėjo skundikų. Kiti kaliniai mane apie juos įspėjo, ir tai atrodė ironiška, nes pats buvau tokiu betampąs.
Manęs neužklupo tuo metu, kai slėpiau susmukusį žydą, bet prižiūrėtojai ėmė mane apie tai klausinėti, tad supratau, kad buvau įskųstas – visai kaip buvau įspėtas. Man buvo paskirti dvidešimt penki kirčiai.
Ne tiek bijojau skausmo, kiek to, kad įvykdžius bausmę būsiu nusiųstas į stovyklos ligoninę. Diduma jos pacientų sirgo dizenterija arba dėmėtąja šiltine, todėl reikėjo stengtis žūtbūt ten nepakliūti. Net esesininkai niekada į ją nesiguldavo. Būtų lengva, maniau, kuo nors užsikrėsti ir susirgti. Tuomet Mučmano, ko gero, niekada neberasiu.
Rikiuotė retai trukdavo ilgiau negu valandą, bet mano bausmės vykdymo rytą ji veikiau truko tris. Buvau pririštas prie rėmo, man nusmaukė kelnes. Mėginau apsišikti, bet skausmas buvo toks stiprus, kad negalėjau deramai susikaupti ir to padaryti. Negana to, nebuvo iš ko šikti. Kai gavau savo „išmaldą“, buvau atrištas ir valandėlę stovėjau laisvas, bet tada nualpau.
Ilgai spoksojau į vyro ranką, nukarusią nuo gulto virš manęs krašto. Ji visiškai nejudėjo, net pirštai netrūkčiojo, tad spėliojau, ar tik žmogus nebus miręs. Pajutęs kažkokį nepaaiškinamą poreikį atsistoti ir į jį pažiūrėti, pasikėliau nuo pilvo ir suklykiau iš skausmo. Išgirdęs riksmą prie mano gulto priėjo vyras.
– Vajetau, – dejavau jausdamas, kaip kaktą išmuša prakaitas. – Dabar skauda labiau, negu kai mane plakė.
– Turbūt nuo vaistų.
Vyras buvo kokių keturiasdešimties, kapliadantis, o plaukus tikriausiai pasiskolino iš seno čiužinio. Siaubingai išsekęs, jo kūnas atrodė lyg turėtų būtų laikomas formaldehido inde, ant kalinio švarko buvo prisiūta geltona žvaigždė.
– Nuo vaistų?
Iš mano balso galėjai kuo aiškiausiai jausti, kad tuo netikiu.
– Taip, – išvogravo žydas. – Nuo natrio chlorido.
Paskui jau gyviau pridūrė:
– Tau tai valgomoji druska, mano drauge. Pabarsčiau ja tavo rėžius.
– Dieve brangus! – atsakiau. – Po šimts velnių, aš juk ne omletas!
– Galbūt, – sutiko jis, – bet aš, po šimts velnių, esu gydytojas. Žinau: degina kaip pilnas dilgėlių prezervatyvas, bet tik ją galiu paskirti, kad į žaizdas neįsimestų užkratas.
Jo balsas buvo švelnus ir sodrus lyg kokio juokingo aktoriaus.
– Tau pasisekė. Tave galiu išgydyti. Gaila, negaliu to paties pasakyti apie visus kitus šiuos vargšelius. Deja, mažai ką galima padaryti su vaistinėle, pavogta iš virtuvės.
Pakėliau akis į gultą virš manęs ir į nukarusį per kraštą riešą. Dar niekada neturėjau progos su tokiu malonumu spoksoti į žmogaus fizinį trūkumą. Tai buvo dešinysis riešas su nerviniu mazgu. Gydytojas patraukė jį, kad nematyčiau, ir pasilipęs ant mano gulto apžiūrėjo jo savininką. Paskui nulipo ir pažiūrėjo į nuogą mano užpakalį.
– Visai dar nieko, – tarstelėjo.
Galvos mostu parodžiau į viršų.
– Kas negerai jam?
– Kodėl klausi – jis tau trukdė?
– Ne. Tiesiog įdomu.
– Pasakyk, esi sirgęs gelta?
– Taip.
– Tai gerai. Nesijaudink, tu nuo jo neužsikrėsi. Tik nebučiuok jo ir nemėgink išdulkinti. Vis tiek aš pasirūpinsiu perkelti jį ant kito gulto, kad tavęs neapmyžtų. Užkratas perduodamas per šalinimo produktus.
– Užkratas? – paklausiau. – Koks?
– Hepatito. Liepsiu paguldyti tave ant viršutinio gulto, o jį ant apatinio. Galėsi jam duoti vandens, jeigu ištrokš.
– Aišku, – atsakiau. – Kokia jo pavardė?
Gydytojas atsiduso parodydamas, koks išvargęs.
– Dievaži, neturiu nė menkiausio supratimo.
Vėliau, kai patyrusį nemažą skausmą sanitarai perkėlė mane ant viršutinio gulto, o ankstesnį jo savininką ant apatinio, per šiaudinio čiužinio kraštą pažiūrėjau į žmogų, kuris laidavo man vienintelę galimybę išeiti iš Dachau. Vaizdas neįkvėpė vilčių. Iš Heidricho kabinete matytos nuotraukos tikrai nebūčiau atpažinęs Mučmano – gelbėjo tik tas nervinis mazgas. Mat žmogelis buvo baisiai pageltęs ir išbalęs, o kūnas visiškai sunykęs. Jis tirtėdamas gulėjo po antklode ir karščiuodamas kliedėjo, tik retkarčiais sudejuodavo iš skausmo, kai vidurius persmelkdavo traukuliai. Kurį laiką jį stebėjau ir lengviau atsikvėpiau, kai jis atgavo sąmonę, bet tik tol, kol nesėkmingai pabandė nusivemti. Tada vėl prarado sąmonę. Aiškiai mačiau, kad Mučmanas miršta.
Stovyklos ligoninėje, be gydytojo, kurio pavardė buvo Mendelsonas, ir trijų ar keturių sanitarų, kurie patys turėjo įvairių negalavimų, buvo apie šešios dešimtys vyrų ir moterų. Kaip ligoninė ji buvo ne ką geresnė už bažnyčios rūsį su mirusiųjų palaikais. Sužinojau, kad pacientų tėra dvi rūšys: sergantieji, kurie visada miršta, ir sužeistieji, kurie kartais irgi suserga. Tą vakarą prieš sutemstant Mendelsonas atėjo apžiūrėti mano žaizdų.
– Ryte nuplausiu tau nugarą ir užbersiu dar druskos, – pasakė, tada abejingai žvilgtelėjo į Mučmaną apačioje.
– O kaip jis? – pasiteiravau.
Klausimas buvo kvailas ir tik sužadino žydo smalsumą. Jis prisimerkęs pažiūrėjo į mane.
– Jeigu tau įdomu, liepiau jam susilaikyti nuo alkoholio, aštraus maisto ir daug ilsėtis, – atsakė jis sausai.
– Atrodo, vaizdą susidariau.
– Nesu beširdis, mano drauge, bet aš niekuo negaliu jam padėti. Jeigu būtų gavęs gausų baltymų maistą, vitaminų, gliukozės ir metionino, būtų galėjęs išsikapstyti.
– Kiek jam liko?
– Jam vis dar pavyksta retkarčiais atgauti sąmonę?
Linktelėjau galvą. Mendelsonas atsiduso.
– Sunku pasakyti, bet jeigu ištiks koma, vos para ar panašiai. Neturiu net morfijaus jam suleisti. Šioje klinikoje ligoniams dažniausiai prieinamas gydymas yra mirtis.
– Turėsiu tai galvoje.
– Neapsirk, mano drauge. Čia siaučia šiltinė. Vos pajusi, kad pradedi karščiuoti, išgerk du šaukštus savo šlapimo. Atrodo, jis tikrai padeda.
– Jeigu man pavyks rasti švarų šaukštą, taip ir padarysiu.
Ačiū už patarimą.
– Kadangi esi taip gerai nusiteikęs, duosiu ir antrą. Stovyklos komitetas renkasi čia dėl vienintelės priežasties: visi žino, kad prižiūrėtojai čia neis, jeigu tai nėra absoliučiai būtina. Nors iš pažiūros taip neatrodo, esesininkai nėra kvaili. Tik beprotis liktų čia minutę ilgiau, negu būtina. Vos tik galėsi judėti be didesnio skausmo, patariu iš čia sprukti.
– O kas verčia jus čia likti? Hipokrato priesaika?
Mendelsonas patraukė pečiais.
– Nesu apie ją girdėjęs.
Šiek tiek numigau. Ketinau būdrauti ir stebėti Mučmaną, jeigu kartais vėl atgautų sąmonę. Matyt, tikėjausi įvyksiant vieną iš tų jaudinančių nedidelių scenų, kokias matai filmuose, kai mirštantysis pajunta privaląs atverti širdį žmogui, palinkusiam virš jo mirties patalo. Kai pabudau, buvo tamsu, pro kitų kalinių kosulio ir knarkimo garsus išgirdau nuo gulto apačioje kitą, kurio negalėjau supainioti su jokiu kitu: Mučmanas žiaukčiojo. Pasilenkiau ir pamačiau jį mėnesienoje, pasirėmusį ant alkūnės ir susiėmusį už pilvo.
– Kaip tu? – paklausiau.
– Puikiai, – sušvokštė jis. – Po šimts velnių, kaip tas Galapagų vėžlys aš gyvensiu amžinai.
Jis vėl sudejavo ir pro sukąstus dantis skausmingai ištarė:
– Tie prakeikti pilvo diegliai.
– Gal norėtum vandens?
– Vandens – taip. Mano liežuvis išdžiūvęs lyg...
Jį vėl ištiko žiaukčiojimo priepuolis. Atsargiai nulipau ir atnešiau samtį vandens iš kibiro šalia lovos. Mučmanas ėmė šliurpti vandenį, jo dantys kaukšėjo it telegrafo raktas. Baigęs atsiduso ir atsigulė aukštielninkas.
– Ačiū, drauge, – tarstelėjo.
– Nėr už ką, – atsakiau. – Tu būtum tą patį padaręs dėl manęs.
Išgirdau jį kosint, bet kartu lyg ir kikenant.
– Nė velnio nebūčiau, – sugergždė jis. – Bijočiau užsikrėsti tuo, kuo aš sergu. Tu turbūt nežinai, kokia tai liga?
Valandėlę pasvarsčiau, paskui pasakiau:
– Tu sergi hepatitu.
Jis porą minučių tylėjo, ir man pasidarė gėda: nereikėjo sukelti jam tos kančios.
– Ačiū, kad esi su manim atviras. O kuo sergi tu?
– Hindenburgo išmalda.
– Už ką?
– Padėjau vienam žydui iš savo komandos.
– Kvailai pasielgei, – pareiškė jis. – Jie visi pasmerkit mirti. Rizikuok dėl to, kuris turi šiokių tokių galimybių išgyventi, bet ne dėl žydo. Fortūna seniai nuo jų nusisuko.
– Negali sakyti, kad pats būtum laimėjęs loteriją.
Jis nusijuokė.
– Tikrai taip. Niekada nemaniau, kad susirgsiu. Maniau, kad išlįsiu iš šios sušiktos skylės. Turėjau gerą darbą batsiuvio dirbtuvėje.
– Velniškai nepasisekė, – pripažinau.
– Aš mirštu, tiesa?
– Gydytojas sako kitką.
– Nepūsk man miglos į akis. Matau, kas manęs laukia. Ačiū ir už tai. Dieve, viską atiduočiau už cizą.
– Aš irgi.
– Tiktų ir suktinė.
Jis patylėjo, paskui tarė:
– Turiu tau kai ką pasakyti.
Mėginau paslėpti nekantravimą, užspaudusį man balso stygas.
– Tikrai? Ką?
– Nesidulkink su jokia moterimi šioje stovykloje. Beveik neabejoju, kad šitaip aš susirgau.
– Nesidulkinsiu. Ačiū, kad įspėjai.
