„Iššūkis yra tai, kas padeda pajudėti žingsniu pirmyn. Iššūkis visada yra asmeninis ir jo poreikį gali suprasti tik tas, kuris jam ryžtasi. Kartais iššūkis – nebemesti sau iššūkio ir nustoti kovoti su vėjo malūnais arba pasiduoti jausmui. Maniškis truko metus, atnešė atradimo džiaugsmą, o kartais pykino ir kankino suvokimu, kaip stipriai esu linkusi užsimiršti ir nepastebėti to, kas svarbu“, – apie savo naują kūrinį kalba J. Šeduikytė. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.
„Iššūkis. Poilsio nuo darbo knyga“ – trečioji popierinė Jurgos knyga. Visus metus ji užrašinėjo tai, ką pastebėjo, išgirdo ir pamatė aplink save. „Labai tikiuosi, kad skaitytojai mano iššūkyje atpažins savo pokyčio galimybes ir įsikvėps drąsos pirmam žingsniui, o gal ryžto eiti toliau tik savo keliu ir atpažinti bendražygius“, – sako Jurga, o knygos pristatymo vedėjas Juozas iškart patikina, kad skaitydamas jis taip ir jautėsi – tarsi prisimintų, ką pats veikė tomis dienomis, ką išgyveno. „Fonas buvo labai pažįstamas, – jis kalbėjo. – Aš susipažinau su Jurga mergaite, mergina, mama, išgirdau jos nerimą, patyriau džiaugsmą ir jausmą, ką reiškia atsidurti namelio medyje visiškoje tamsoje. Šioje knygoje nerasite nuobodaus įvykių aprašymo, čia vyksta stebuklinga pažintis su žmogumi, kuri galiausiai veda į pažintį su savimi.“
Išsiaiškinę, kad abu mėgsta rašyti knygas lovoje, Jurga su Juozu įsitaisė plačioje namų stiliaus „Ease“ salono lovoje. Gal minkštos pagalvės ir jaukus užklotas su išrašytu Jurgos vardu ir padėjo išsiskleisti atvirumui. „Rašydamas galiu pamesti laiką, o lovos – niekada“, – juokavo Juozas. Jurga jam pritarė, kad įkvėpimas nepaiso nei laiko, nei vietos, nei aplinkos. „Rašytojo užsiėmimas tuo įdomus, kad jis nesibaigia, kai atsiranda knyga. Knyga tik pradeda kelionę pas kitus žmones, į kitų sielas“, – kalbėjo Jurga, tą vakarą prisipažinusi, kad už savo knygas ji turėtų būti dėkinga karantinui. Nes, kad ir kaip būtų keista, bėdos, išbandymai, nelaimės, neigiamos emocijos yra geras kūrybos impulsas. „Neigiamos emocijos yra šviesos pradžia“, – ji ištarė ir iškart gavo pastabą iš Juozo: „Ar pati sugalvojai? Ar kur nors perskaitei?“
Netikėtų minčių Jurgos knygoje daug. Ji pati sako, kad mintys, kurios išsilieja popieriuje, dažnai priverčia pažvelgti į save kitaip, įvertinti savo jausmus ir patirti staigmenų: „Mane labai erzina gramatinės klaidos. Žmogus, kurį mylėjau, jų darydavo. Tai mane be proto erzino, norėdavau paimti ir ištaisyti jo tekstą, kad tik tų klaidų nematyčiau. Tačiau kartą pagalvojau: o kodėl mane tai erzina? Klausimas privertė atsukti veidrodį į save – nes juk tai aš esu perfekcionistė, neleidžianti sau klysti! Nebepykau daugiau, atvirkščiai – padėkojau jam, kad leido man pamatyti save.“
Tą vakarą apie daug ką Jurga ir Juozas kalbėjosi – apie asmenybės laisvę, per mažus batus, baimę plaukti, tinko skonį, žydinčių tulpių pievą Gruzijoje, apie pamestą vaikiną, kuris, paaiškėjo, neskaito knygų, ir apie Jurgos kūną, kartais primenantį „Vespa“ motorolerį, ir močiutės serbentus, ir kūrybos sėklų daigelius, ir dar daugybę dalykų, kurie aprašyti knygoje „Iššūkis“. Buvo užsiminta ir apie ketvirtąją knygą, kurios mintys kaip tik šiomis dienomis dėliojasi Jurgos galvoje. „Visada laukiu akimirkų, kurios leidžia pajusti, kad sėkla pradeda dygti. Niekada nežinai, kas iš to išeis, bet tikiesi ir mėgaujiesi procesu“, – ji sakė.
Nežinia, ar lova kalta, tačiau Jurgos atvirumui nebuvo ribų. Juozo paklausta apie tai, ko ji tikisi ir laukia iš artėjančių Kalėdų, knygos autorė išdavė tai, ką užrašė dienoraštyje: „Noriu kitais arba dar kitais metais sutikti žmogų, su kuriuo drauge leistume laiką džiaugsme.“
