Žmogaus mokslas
Nuo 1480 iki pat savo mirties 1519 metais Leonardas užrašuose braižė neįtikėtinus praktinių įrenginių projektus – nuo savaeigių vežimų iki šarvuotų mašinų, dalgiais ginkluotų kovos vežimų ir skraidymo aparatų.
Leonardo inžineriniai išradimai pralenkė laiką. Jo hidraulikos ir skraidymo planai plėtė ribas ir tyrinėjo novatoriškas idėjas – kai kurios iš jų taikomos ir šiandien.
Nuo vežimų iki kovos mašinų
Kad suprastume, koks išradingas ir intelektualus buvo Leonardas da Vinčis, pakanka apžiūrėti vos keletą jo įžymiųjų projektų, parodančių jo beribį gebėjimą peržengti kasdienio mąstymo ribas ir išmąstyti revoliucinius įrenginius. Viename ankstyviausių Leonardo techninių brėžinių, datuojamame 1478–1480 metais (Codex Atlanticus, fol. 812r), vaizduojamas daugiafunkcinis savaeigis vežimas, idealiai tinkamas kare arba žemdirbystėje. Konstrukcijos paprastumas užgožia technines žinias, kurių reikia, kad tokį įrenginį sukurtum. Šarvuotos mašinos projektas (Karališkoji biblioteka (Biblioteca Reale), fol. 1030), datuojamas 1485 metais ir atrodantis it fantastinis kosminis laivas, buvo vienas iš Leonardo kovos mašinų planų, sukurtų Ludovikui Sforcai.
Nė viena konstrukcija nebuvo pagaminta, tačiau vėliau įrodyta, kad kiekviena būtų veikusi. Tais pačiais metais Leonardas parengė dalgiais ginkluoto kovos vežimo projektą (Karališkoji biblioteka, fol. 1030), kuris labai primena senovės romėnų kovos vežimus ir galbūt yra jų įkvėptas.
Ant dantytų ratų horizontaliai pritvirtinti besisukantys ašmenys turėjo sustabdyti priešą ir apskritai bet ką, artėjantį link transporto priemonės. Aplink mašiną nupiešti besimėtantys lavonai, taip pabrėžiant jos žudymo pajėgumus. Vis dėlto Ludovikas Sforca dėmesio į juos neatkreipė. Dabar žinant, kad liepto galą jis priėjo 1499-aisiais, užpuolus Prancūzijos karaliui, galbūt būtų pasielgęs išmintingiau, jei būtų Leonardo paklausęs.
Mitros tiltas
1497 metais Leonardas patobulino dviejų vartų kanalo šliuzo tiltą ką tik pastatytame Šv. Morkaus kanale Milane, taip palengvindamas laivų eismą tarp skirtingo lygio vandens telkinių. Išleidus vandenį pro šliuzo vartus pernelyg stačiu kampu laivas galėtų apvirsti ir paskęsti. Leonardas sugalvojo dviejų šliuzų sistemą, vadinamą mitros tiltu, nes savo forma primena vyskupų skrybėlę mitrą. Nesudėtinga sistema leido laivui praplaukti pro mitros vartus po to, kai uždarytas skyrius arba užpildomas vandeniu, arba vanduo išsiurbiamas, idant laivas galėtų toliau plaukti jau kitokiame vandens lygyje. Mitros vartai pakeitė sunkių groteliuotų vartų tilto sistemą.
Nuo tiltų iki mortyros sviedinių
Leonardas nuolat kūrė įvairius projektus savo užrašų knygelėse. Yra žinoma, kad jis mintimis vis grįždavo prie paukščių skrydžių temos, svarstymų apie vėjo nešamų daiktų trajektoriją arba karo raketų galią. Atrodo, tarsi būtų turėjęs pilną lentyną planų ir laukęs, kol naujam globėjui prireiks sukurti karo strategiją, pastatyti tiltą arba nubraižyti žemėlapį.
Viename 1504 metų brėžinyje pavaizduotas mortyros sviedinių lietus, paleistas iš tolygiai palei takelį iškart po didžiulėmis dantytomis sienomis sustatytų mortyrų. Sviediniai meniška ugnies arka lengvai praskrieja virš sienų ir smogia tiesiai į taikinį – sienomis apjuostą pilies kiemą. Leonardas pajėgė tiek nubraižyti savo planus, tiek paversti juos tikrove. Dėl turimų geometrijos, inžinerijos ir logistikos žinių jis buvo puikus karybos architektas.
Ludovikas Sforca gal to ir nepastebėjo, o štai Čezarė Bordža nepraleido pro akis. Atrodytų, kad malonumas savo jėgomis projektuoti naują išradimą ir matyti, kaip jis panaudojamas, Leonardui buvo svarbesnis už ištikimybę vienam miestui ar šaliai.
Mona Liza
Džordžas Vazaris rašo, kad Monos Lizos del Džokondos paveikslą Leonardas nutapė grįžęs į Florenciją. Iš visų menininko portretų būtent šis išskiriamas kaip šedevras. Vazaris teigia, kad Leonardas „paprašytas Fračensko del Džokondo <...> sutiko nutapyti jo žmonos, Monos Lizos, portretą*; ir po ketverių metų triūso Leonardas taip ir nebuvo jo baigęs“.
Mona Liza del Džokonda
Toliau Vazaris rašo, kad Leonardas samdė muzikantus, kad jie grotų ir dainuotų Monai Lizai, kol jis tapo. Ši detalė apie Leonardo darbo aplinką leidžia mums iš arčiau pažvelgti į jį kaip žmogų – žinome, kad jis norėjo atpalaiduoti pozuotojus skambančia muzika ir sukurti tokią atmosferą, kuri ir patenkintų klientą, ir leistų sukurti gerą portretą. Kažkuriuo metu Vazaris tikriausiai apžiūrėjo kūrinį iš arti, nes pabrėžė, kad „jei kas norėjo išvysti, kaip tiksliai menas gali atvaizduoti tikrovę <...>“**, turėtų pažvelgti į Monos Lizos portretą. Galiausiai Vazaris vėl atkreipia dėmesį į jos burną: „... šiame Leonardo darbe šypsena atrodo tokia maloni akiai, kad labiau primena dievišką nei žmogišką“***. Iš tokio Vazario aprašymo ir savo pačių įspūdžio žinome, kad tai – paslaptingoji Džokondos (Monos Lizos) šypsena.
Meninė diskusija
Sunku nustatyti tikslią Monos Lizos paveikslo istoriją. Manoma, kad darbas pradėtas Florencijoje apie 1502–1503 metus, po to, kai Leonardas grįžo iš ekspedicijos su Čezare Bordža ir prieš jam pradedant Angjario mūšio sienos paveikslo parengiamuosius darbus 1503-iųjų spalį. Ko gero, pagrindiniai Monos Lizos tapymo darbai vyko tarp 1503 ir 1506 metų. Darbo eskizus Leonardas galėjo pradėti anksčiau, keliaudamas iš Milano per Mantują ir Veneciją.
Aršiausios diskusijos sukasi ne aplink paveikslo nutapymo laiką, o apie tai, kas paveikslui pozavo, kas jį užsakė ir kodėl. Meno istorikų teigimu, paveikslui pozavo Liza Gerardini del Džokonda (Lisa Gherardini del Giocondo; 1479–1551), 1495-aisiais ištekėjusi už turtingo Florencijos prekeivio šilku Frančesko del Džokondo (Francesco del Giocondo; 1465–1539). Yra įrodymų, kad Leonardo šeima pažinojo Gerardinių (Gherardini) ir Džokondų šeimas; Leonardas atnaujino šią pažintį gyvendamas Švč. Apreiškimo vienuolyne, kurio bažnyčioje Džokondų šeima turėjo savo koplyčią.
Paslaptinga šypsena
Gyvuoja ne viena teorija apie šio paveikslo užsakymą. Pirmoji susijusi su Monos Lizos drabužiais ir tikimybe, kad jie pagaminti iš Frančesko del Džokondo patiekto audinio. Antra, Lizos dėvimas vualis gali būti gedulo šydas, nešiotas 1499-aisiais mirusios jos dukters atminimui (vis dėlto šydas buvo įprastas drabužis ir nebūtinai nešiotas gedint). Remiantis kitomis teorijomis, paveikslas galėjo būti užsakytas minint antrojo Monos Lizos sūnaus Andrėjos (Andrea del Giocondo) gimimą 1502 metų gruodį (iš viso ji pagimdė penkis vaikus), arba kad šis kūrinys skirtas pažymėti namo įsigijimą 1503-iaisiais.
Remiantis dar viena gana tikėtina teorija, Leonardas pavaizdavo Lizos šypseną dėl kalambūro, susijusio su jos pavarde – Džokonda reiškia „linksmoji“.
Konkurentas Mikelandželas
Florencijoje ir vėl gyveno bei dirbo būrys talentingų menininkų. Garsiausiems iš jų – Mikelandželui Buonaročiui ir Leonardui da Vinčiui – buvo lemta tapti konkurentais.
Į Florenciją Leonardas grįžo užsitarnavęs solidų vardą, bet po septyniolikos svetur praleistų metų nelabai turėjo ką parodyti, o štai Mikelandželas buvo mylimas miesto sūnus, garsėjęs didžiuliu ego ir išskirtiniu talentu.
Skirtingi keliai
1502 metais Leonardui da Vinčiui buvo penkiasdešimt ir jis jau buvo sukaupęs daugiau nei trisdešimties metų profesionalaus menininko patirtį; Mikelandželas buvo dvidešimt septynerių ir profesionaliu skulptoriumi buvo pradirbęs vos devynerius metus. Globojamas Sforcų Leonardas gavo galimybę nutapyti savo šedevrą Paskutinę vakarienę (1495–1497), dėl kurios buvo pripažintas kaip genialus menininkas. Mikelandželas nuo ankstyvos vaikystės nusprendė siekti skulptoriaus profesijos, o tapybą laikė mažai įgūdžių reikalaujančiu ir dar mažiau vertės turinčiu amatu. Gerą vardą jis užsitarnavo dėl puikių marmurinių skulptūrų, pavyzdžiui, Miegantis Kupidonas (1496), Bakchas (1496–1497) ir Pieta (1499–1500). Jo ego prilygo jo skulptūros įgūdžiams. Mikelandželas savimeilę aiškiai parodė ant skulptūroje Pieta iškaltos Madonos juostos, ant kurios lotyniškai iškalė Michelangelus Buonarrotus Fiorentius Faciebat („Tai sukūrė florentietis Mikelandželas Buonarotis“).
Panašus auklėjimas
Tiek Leonardas, tiek Mikelandželas buvo florentiečiai, abu gimė mažuose kaimuose už miesto ribų: Leonardas – Vinčyje, o Mikelandželas – Kaprezėje. Tiek vienam, tiek kitam gimus jų tėvai ėjo visuomenines pareigas: vienas buvo notaras, o kitas – meras. Skirtumas buvo tik tai, kad Leonardas gimė ne santuokoje, o Mikelandželas buvo antrasis sūnus labai tvirtoje šeimoje. Leonardas negyveno su motina; Mikelandželo motina mirė, kai jam buvo penkeri. Abiem išėjo į naudą vaikystė kaime: Leonardas turėjo laiko studijuoti gamtos pasaulį, o Mikelandželas mokėsi iš skulptorių šeimos, kurioje pirmaisiais gyvenimo metais augo ir buvo žindomas žindyvės. Abu berniukai mokėsi namuose, bet Mikelandželas Florencijoje įgijo ir formalų išsilavinimą.
Skirtingos nuomonės
Leonardas da Vinčis buvo gerbiamas Florencijos visuomenės narys ir vienas iš trisdešimties tarybos narių (jai priklausė ir Sandras Botičelis), kurie 1504 metų sausio 25 dieną susirinko aptarti, kur pastatyti Mikelandželo 5,17 metro aukščio marmurinę skulptūrą Dovydas. Tapo akivaizdu – ne tik dėl vis augančios Mikelandželo šlovės, bet ir dėl statulos grožio, – kad nereikšminga vieta ant katedros kontraforso nebebuvo priimtina. Plačiai žinomas Mikelandželo priešiškumas Leonardui galėjo kilti po šio posėdžio, nes pastarasis galimai pasiūlė pastatyti skulptūrą Lancių (Lanzi) lodžijoje šalia Vekjo rūmų. Pats Mikelandželas manė, kad jo nuostabiajam Dovydui tinkama tik viena vieta – priešais svarbiausią Florencijos visuomeninį pastatą, Sinjorijos rūmus. Pasak Vazario, skulptūra šioje vietoje pastatyta 1504 metų rugsėjo 8 dieną. Maždaug tuo metu Leonardas savo užrašuose pažymi, kad Mikelandželas įžeidinėdavo jį gatvėje ir negailėdavo užgaulių pastabų, esą Leonardas nesugebėjo sukurti Sforcos statulos ant žirgo. Padėtis buvo sudėtinga, nes Leonardas dirbo prie Angjario mūšio, o Mikelandželas buvo bepradedąs ruoštis Kašinos mūšiui – abu kūriniai turėjo papuošti Sinjorijos rūmus.
