„Aš labai jaudinausi, galvojau, kaip čia to nereikėtų vienuolės klausti ir kaip ano. Galvoju, jėtus, oi, ne, ne, taip sakyti irgi negalima, tikrai, manęs niekas neišmokė, kaip elgtis tokioje situacijoje, kai šalia kunigas ar vienuolė“, – pradėjusi pokalbį prisipažino Livija. Tačiau Viktorija ją tuojau pat nuramino: „Aš irgi jaudinausi, pasijutau kaip spuoguota paauglė, juk paauglystėje mes visos klausydavomės Livijos balso per radijo stotį „M-1“, mėgindavome kalbėti kaip ji, net plaukus taip susigarbanoti! Ir, štai, mudvi kalbamės!“
Livija sako: jei ne ši knyga, ji gal niekada ir nebūtų perskaičiusi sesės Viktorijos minčių, kurios beveik kasdien nugula jos „Facebook“ paskyroje. „Aš neturiu „Facebook“, – juokėsi Livija ir dėkojo už nuostabų atradimą, paprastą ir šiltą Evangelijos aiškinimą.
„Aš mąstau žodžiais, bet kai reikia perteikti mintis, reflektuoti, juos užsirašau, tai man padeda susikaupti“, – sakė Viktorija. Ji pasakojo, kad įprotis užsirašinėti, rodos, visada egzistavo, nuo tada, kai išmoko rašyti. Jai atrodo, kad užrašytas žodis tarsi tampa pirmuoju veiksmu, skatinančiu ne tik mąstyti, planuoti, bet ir veikti.
Knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ surinkta iš sesės Viktorijos įrašų socialiniame tinkle „Facebook“. Rašyti ji pradėjo paraginta draugų, tiems buvo įdomu, ką ji mąsto savo kasdienėse meditacijose. Kai leidykla „Alma littera“ pasiūlė „Facebook“ įrašus sudėti į knygą ir ją išleisti, Viktorija nustebo: bet knyga juk yra literatūra, o pasidalijimai „Facebook“ – ne. „Su savo knyga susidraugavau tik prieš keletą dienų, – sakė vienuolė. – Tą dieną, kai gavau žinutę iš Panevėžio moterų kalėjimo. Joje buvo rašoma, kad mano knyga čia labai skaitoma. Pagalvojau, vien dėl to, matyt, vertėjo ją leisti.“
Kad knyga bus sėkminga, nė kiek neabejojo ir leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė Ugnė Giesė. „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ buvo jos mintis. Jau atspaustas antrasis šios knygos tiražas, o minkšti viršeliai ir nedidelis knygos formatas tarsi pritaikyti kasdienei rankinei. Knygos viduje – dienos klausimai, į kuriuos mes taip dažnai nerandame atsakymų.
„Mano mintis – paprasta, – kalbėjo sesuo Viktorija. – Kiekvieną dieną skaitome Dievo žodį, atsinešame jį į savo kasdienybę, jis suskamba, rezonuoja, kviečia permąstyti žinią, kuri mums buvo atnešta prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Turime ją atrakinti, atrasti, tik tada ji taps mūsų gyvenimo pamatu, tik tada ant jos mes galėsime dėti savo dieną. Labai tikėjausi, kad pamąstymų ir individualių interpretacijų grandinėlė nusitęs, taip ir įvyko. Kai parašau, žmonės komentuoja, pasakoja savo istorijas, dalijasi. Vadinasi, Dievas kalba į tų, kurie skaito, širdis. Ir tikrai ateis laikas, kai jie skaitys ne mano Evangelijos interpretacijas, o pačią Evangeliją.“
Knygos pavadinimas, kaip teigia vienuolė, yra beveik tiksli Bažnyčios mokytojos Teresės Avilietės citata. Buvo laikas, kai Teresė savo maldoje išgyveno visišką sausrą. Ir, štai, vieną dieną, ruošdama pietus, staiga pajuto stiprų ryšį su Dievu, jos maldos buvo atgaivintos. Ji sakė: „Štai ir tarp puodų vaikšto Viešpats.“ „Ir tikrai, mes ne visada surandame Dievą, labai dažnai mus suranda jis pats. Net tada, kai kepame kotletus, kiekvieną dieną. Matyt, gyvenimas su Dievu ir yra Dievo svajonė būti su žmogumi, kai jis kepa kotletus“, – įsitikinusi sesuo Viktorija, šią žinią savo knygoje nešanti daugybei žmonių. O ypač tiems, kurie paraštėse arba toli nuo Bažnyčios.
