Kai meilės trūkumas yra mirtinas

Vienas iš klasikinių tyrimų pateikia aiškių įrodymų, kad ankstyvieji santykiai ne tik padeda susitvardyti, bet ir išsaugo mūsų gyvybę. Žinodami tokį kraštutinumą, galime lengviau suprasti tipiškesnes, ne tokias drama­tiškas, bet ne mažiau kankinančias emocinės kančios situacijas, kurios suaugusiojo gyvenime neišvengiamos.

Ketvirtajame dešimtmetyje, kai mažieji našlaičiai Jungtinėse Valstijose dar gyveno vaikų namuose, dide­lis mirtingumas tose institucijose daugiausia buvo sie­jamas su užkrečiamosiomis ligomis. Bet austrų psicho­analitikas Rene Spitzas kėlė kitokią hipotezę. Jis manė, kad vaikai miršta dėl to, jog neturi nuolatinio rūpintojo arba stokoja meilės. Norėdamas patikrinti šią teoriją, stebėjo kūdikius iki darželinuko amžiaus dviejose skir­tingose institucijose. Abiejose vietose netrukus po gimi­mo priimami kūdikiai gaudavo reikiamą mitybą, pastogę ir medicininę priežiūrą. Bet vienu aspektu jie smarkiai skyrėsi. Viena institucija, kurią jis pavadino „Lopšeliu“, buvo kalėjimo vaikų skyrius ir mažaisiais rūpinosi čia kalinčios jų motinos. Kita buvo ligoninės palata, kurią jis pavadino „Pamestinukų namais“. Čia persidirbusioms medicinos seserims buvo pavesta nuo aštuonių iki dvyli­kos vaikų kiekvienai. Savo tyrimo reziumė Spitzas rašė, kad „Lopšelio“ vaikai tapo normaliais, sveikais darželi­nukais, bet emociškai badaujantys „Pamestinukų namų“ vaikai neaugo gerai, daugelis jų taip ir nepradėjo kalbėti, vaikščioti ar savarankiškai valgyti. Vėliau jis atskleidė la­biausiai šokiruojantį dalyką:

„Bene įspūdingiausias yra šių dviejų institucijų mirtin­gumo rodiklių palyginimas. Per penkerius stebėjimo metus, kai iš viso stebėjome 239 vaikus, kiekvieną jų metus ar ilgiau, „Lopšelyje“ nemirė nė vienas vaikas. Tačiau „Pamestinukų namuose“ per dvejų metų stebėji­mo laikotarpį mirė 37 % vaikų.“

Tokiomis nekasdienėmis sąlygomis, net kai užtikrina­ma tinkama mityba, emocinis nepriteklius gali vesti prie fizinio bado ar net mirties. Spitzas rašė, kad „tokie nuo­krypiai, sukelti psichosocialinių veiksnių, gali tiesiogine to žodžio prasme tapti gyvybės ar mirties klausimu“.

Šio tyrimo kritikai kėlė mintį, jog tų grupių vaikai turėjo skirtingus genetinius rizikos veiksnius. Buvo tei­giama, kad tėvai, paliekantys savo vaikus, perduodavo genus, dėl kurių tie vaikai buvo labiau pažeidžiami. Ne taip seniai pasirodęs nepaprastai įdomus vaikų psichi­atro Charleso Zeanaho iš Tuleino universiteto tyrimas šitą mintį atmetė. Kartu su kolegomis Nathanu Foxu iš Merilando universiteto ir Chucku Nelsonu iš Harvardo universiteto Zeanahas turėjo galimybę atlikti tyrimą Ru­munijoje, kur lygino globą šeimoje ir institucinę globą vaikų namuose.

Norėdamas ištaisyti padėtį po pastarąjį dešimtme­tį sumažėjusio gimstamumo, komunistų lyderis Nico­lae Ceaușescu 1966 m. pasirašė „Dekretą 770“, griežtai draudžiantį tiek abortus, tiek kontracepciją. Reproduk­cinio amžiaus moterims nurodyta kas mėnesį lankytis pas ginekologą, o procedūras ligoninėse stebėdavo slap­toji policija, todėl moterys susilaukdavo vaikų, kurių ne­pajėgė išlaikyti. Daugybė jų atsidūrė vaikų namuose.

Ceaușescu buvo nuverstas per Rumunijos revoliuciją 1989 m., bet naujoji valdžia teigė, kad vaikų namai – pri­imtina aplinka vaikams augti, todėl globa šeimose ne­reikalinga. Zeanahas ir jo kolegos ėmė tirti šią prielaidą. Jie atsitiktine tvarka išskyrė pamestinukus į dvi grupes: vieni buvo atiduoti globai šeimose, kiti – į vaikų namus. Zeanahas ir jo kolegos šiuos vaikus stebėjo daugiau kaip penkiolika metų.

Straipsnyje Forbes, iškalbingai pavadintame „Taigi vaikų namai, kvaily!“, žurnalistė Maia Szalavitz rezulta­tus pavadino „stulbinančiais“. Ji rašė:

„Kaip ir Spitzo tyrime, vaikams, gavusiems tėviškos meilės, sekėsi geriau nei augusiems geriausiuose Ru­munijos vaikų namuose. Globojami vaikai augo grei­čiau, jų galvos buvo didesnės (smegenų raidos matmuo) ir net IQ buvo 9 balais aukštesnis. Šie vaikai buvo lai­mingesni ir geriau susikaupdavo nei tie, kurie gyveno vaikų namuose.“

Išvados iš Rumunijos vaikų namų tyrimo taip pat pa­remia teiginį, kad emocinės kančios, kurioms galima pri­skirti psichiatrinę diagnozę, yra įkūnytos santykiuose. Remiantis tuo pačiu Forbes straipsniu, „52 % tų, kurie kada nors gyveno vaikų namuose, išsivystydavo vieno­kia ar kitokia psichikos liga, palyginti su 22 % tų, kurie neturėjo tokios patirties. Vaikams, atsitiktine tvarka pa­imtiems iš vaikų namų ir apgyvendintiems pas globėjus, tokių būklių kaip nerimas ir depresija išsivystė perpus mažiau nei tiems, kurie liko institucijose“.

Emocinio apleistumo situacijose, kadangi nėra rūpin­tojo paramos, visa vaikų energija išeikvojama palaikyti save. Šiems vaikams nesiseka vystytis ir jie gali mirti, nes pasitelkti tik savo ribotus savireguliacijos išteklius kūno funkcijomis suvaldyti viršija jų pajėgumus. Szala­vitz, dėstydama problemas, būdingas augant instituci­joje, kur rūpinimasis yra nepastovus ir dažnai nuasme­nintas, pamini Bruce‘o Perry‘io darbą. Ir pateikia tokią jo citatą: „Tipiškai rūpinimasis kūdikiu yra padalintas tarp daugybės personalo narių per daugybę pamainų ir daugelis tik atlieka savo darbą. Sensorinių signalų, tokių kaip šypsena, prisilietimas, dainavimas ar supimas, ku­rie būtini, kad augtų normalus kūdikio atsakas į stresą ir funkcionuotų per santykius susidarantys neurotinklai, tiesiog nėra tokių ir tiek, kiek reikia normaliai raidai.“

Psichiatras Bruce‘as Perry‘is pabrėžia, kad tam, jog kūdikiai susikurtų prasmes apie save šiame pasaulyje, būtinas laikas ir pasikartojimai. Vaikų namų pavyzdys, nors ekstremalus, parodo esminį ankstyvųjų santykių vaidmenį ugdantis savireguliacijos gebėjimą. Ir ne tokio­se ekstremaliose situacijose, kai susilpnėja mūsų gebė­jimas susitvarkyti su savimi ir palaikyti artimą ryšį su kitais, mums reikia „laiko ir pasikartojimų“ santykiuose, kad galėtume augti ir keistis.

Kai senos prasmės atsinešamos į naujus santykius

Simptomai, atspindintys emocines kančias, turi pras­mę santykių kontekste. Jaučiant, kad savasties jausmas tapo pažeidžiamas, gali atsirasti nerimas. Sustabarėjusiu elgesiu stengiamasi išlaikyti darną. Liūdesys ar beviltiš­kumas gali būti atsinešti iš ankstyvųjų patyrimų, kuriuo­se stigo atitaisymo galimybių. Nervingumas ar socialinis atsitraukimas turi apsauginę funkciją. Šios ankstyvųjų santykių patirtys perkeliamos į naujus santykius ir to­liau daro įtaką besivystančiam savasties jausmui.

Mūsų kolegė Tiffany Field, Majamio universiteto mokslininkė, išsiaiškino, kad depresija sergančių moti­nų kūdikiai negatyviau bendrauja su dėmesingais, neser­gančiais depresija suaugusiaisiais ir net gali sukelti jiems negatyvią emocinę būseną. Šie kūdikiai santykių su savo motinomis patirtis atsineša į kitus santykius. Galiausiai dėl susikaupusių nesėkmių tokie kūdikiai įgyja negatyvų emocinį pagrindą, kuriam pirmiausia būdingas liūdesys ir pyktis. Tai nereiškia, kad jie visada pikti, bet liūdesys lieka fone, net jeigu vyksta dalykai, sukeliantys kitas emocijas. Jie susikuria nuomonę apie savo motiną kaip apie tą, kuria negalima pasitikėti, kuri nesuteiks atsa­ko, o apie save – kad yra neveiksnūs ir bejėgiai. Elgesys, kurį šie kūdikiai įgyja, kad prisitaikytų prie savo motinų, tampa automatinis.

Field tyrimas paaiškina mūsų pastebėjimą, kad de­presija sergančių motinų kūdikiai mažiau įsitraukia ir daugiau neigiamai reaguoja į sąveikas su draugišku ne­pažįstamuoju, palyginti su kūdikiais, kurių motinos ne­serga depresija. Tyrimo asistentai, mūsų laboratorijoje žaidę su depresija sergančių motinų kūdikiais, patyrė frustraciją. Po pastangų patraukti kūdikių dėmesį jie savo sąveikas apibūdino kaip „nesėkmes“. Bet įdomu tai, kad tą problemą jie priskyrė sau, o ne kūdikiams. Šiame iškreiptame žaidime tyrimo asistentai prisiėmė atsako­mybę (greičiausiai nesąmoningai), o savo frustraciją iš­komunikuodavo per ne tokį smagų žaidimą. Šitoks elge­sys savo ruožtu didino atitolimą. Po kurio laiko tyrimo asistentai mažiau šypsojosi, rečiau lietė kūdikį ir fiziš­kai nuo jo atitolo. Tai rodo, kad problemiškos sąveikos iš kūdikystės gali būti nukeliamos vėlesniam laikui ir į kitus santykius. Ši idėja, kad žmonės perkelia patirtis iš ankstyvojo laikotarpio į kitus santykius savo gyvenime, yra pagrindinė psichoanalizės gydymo dalis. Šia tema daugiau kalbėsime 9 skyriuje. Pacientai perkelia savo jausmus iš sudėtingų ankstesnių santykių į santykius su psichoterapeutu, kur įžvalgos ir supratimas gali atleisti tuos problemiškų modelių gniaužtus. Psichoterapeutai kreipia dėmesį į savo pačių reakcijas, ar priešperkėlimą, o iš to atsako įgyja įžvalgų, ką jų pacientai patiria plates­niame socialiniame pasaulyje.

Kūdikių elgesys su mūsų tyrimo asistentais galėtų būti laikomas ankstyvąja perkėlimo forma, o tyrimo asistentų elgesys – kaip tam tikras priešperkėlimas. Kū­dikis atsineša sąveikos su savo rūpintoju modelį į sąvei­ką su šiuo nauju partneriu. Žmonės kai kada užstringa negatyviuose sąveikų modeliuose suaugusiojo amžiuje. Dažnai taip nutinka dėl to, kad jie perkelia modelius iš kitų santykių ir tampa sudėtinga užmegzti ryšį su šalia esančiu žmogumi.

Vienas mūsų eksperimentų ciklas ypač sukrėtė. Jame pamatėme, kad kūdikiai savo kūne gali išlaikyti tam ti­krą sąveikų „atmintį“. Viena kūdikių grupė sustingusio veido paradigmą patyrė du kartus kas dvi dienas. Antro­ji kūdikių grupė sustingusio veido paradigmą patyrė tik kartą, antrąją dieną. Abi grupės buvo stebimos žaidimo laikotarpiu prieš antrosios dienos sustingusio veido epi­zodą. Pamatėme, jog pirmosios grupės kūdikių širdies ri­tmas žaidžiant buvo tankesnis. Tai rodo jiems jau nujau­tus sustingusio veido keliamą stresą paprasčiausiai dėl to, kad aplinka buvo ta pati. Nors jie „neprisiminė“ taip, kaip atmintį supranta suaugusieji, per žodžius ir min­tis, bet jų kūnas prisiminė. Tikriausiai šie kūdikiai per sustingusio veido epizodą susikurtas prasmes atsinešė į žaidimą po dviejų dienų. Fizinė vieta su tais pačiais sen­soriniais elementais reiškė stresą. Ir priešingai, kūdikių, kurie nebuvo patyrę sustingusio veido, širdies ritmas ra­miai žaidžiant buvo normalus.

O jeigu vietoj sustingusio veido būtų antausis ar stai­gus emocinis dingimas? 6 skyriuje minėjome daugybę tos akimirkos žaidimų: sauskelnių keitimas, maitini­mas, ėjimas miegoti, kurie tampa kūdikio buvimo šiame pasaulyje dalimi. Bet jeigu žaidimuose vaikas ignoruoja­mas, mušamas ar jam tenka klausytis rėksmingų barnių, tos patirtys taip pat tampa kūdikio fiziologija ir būdu reaguoti į pasaulį.

Jei žmogui būdingas nuolatinis uždaras, ribotas ar griežtas būdas būti šiame pasaulyje, tokį elgesį galime priskirti depresijai arba nerimui. Greičiausiai tokie el­gesio modeliai susidarė adaptuojantis prie pasaulio, ku­riame stinga prasmės ar kurio prasmės iškreiptos. Nors trumpuoju laikotarpiu toks elgesys padeda įveikti situ­aciją, jis visai nėra adaptyvus ilgalaikėje perspektyvoje. Tai užveria kelią į normalų socialinį įsitraukimą su visais keblumais, skatinančiais sveiką augimą ir raidą, todėl atotrūkis santykiuose vis didėja.

Žmonės yra natūraliai motyvuoti kurti prasmes net ir nepalankiausiomis sąlygomis. Jie padarys viską, kad išlaikytų tam tikrą darną, išvengtų nepakeliamo nerimo prarasti savasties jausmą. Kūdikiai susitvardo tiek, kad turėtų pakankamai energijos išgyventi kitą valandą ar kitą dieną. Jie pasinaudoja šiuo momentu turimais ište­kliais, net jeigu ilgainiui toks elgesys galėtų sukelti naujų problemų.

Tokią mintį matome ir psichoanalitiko Roberto Fur­mano darbuose, kur siūlomas alternatyvus būdas su­prasti elgesį, paprastai vadinamą DTHS. Jis teigia: vai­kai, patirdami nepakeliamą emocinę kančią, turi tam tikrą aibę pasirinkimų. Jie gali nusikelti į fantaziją, pa­sireiškiančią dėmesio nesutelkimu ar nedėmesingumu, ir ta fantazija yra lyg išsigelbėjimas. Arba jie gali imtis ne žodžių, bet veiksmų, o tai impulsyvumo ir hiperakty­vumo simptomai. Toks elgesys – tai priemonės vaikams išreikšti jausmus, kuriems stinga žodžių. Tai, ką laikome simptomais, iš tiesų gali rodyti adaptyvų atsaką į per di­delius jausmus keliančią patirtį.

Įsivaizduokite mažą vaiką, gulintį lovoje ir girdintį, kaip tėvai šaukia vienas ant kito, žinantį, kad vienas iš jų gali sužeisti kitą. Mintis „Aš dėl to kaltas“ gali suteikti darnos jausmą šiai nesuvokiamai situacijai. Bet ilgainiui tai virsta neigiama pasekme – internalizuotu gėdos jaus­mu. Sąveikos tarp kūdikio ir depresija sergančio gimdy­tojo gali padėti tam kūdikiui išlaikyti darnų savasties jausmą, bet bėgant laikui gali sukelti nenorą sąveikauti su kitais žmonėmis ar daiktais. Kaip aprašo Furmanas ir kaip iliustruoja tolesnė istorija, hiperaktyvumas ir ne­dėmesingumas gali būti adaptyvus elgesys, kurį vaikas demonstruoja, kai jam sunku suvokti savo patyrimus.

Dešimtmetė Maria priėjo prie lauko durų pasiruošu­si eiti į mokyklą, bet buvo be vieno bato ir be kuprinės. Jos tėvai Juanas ir Veronika, su psichoterapeutu dalin­damiesi šia ir panašiomis istorijomis apie savo dažnai išsiblaškiusią dukterį, juokėsi. Vaikystėje Juanas buvo toks pat, kaip Marija. Bet iš tiesų dukra jiems kėlė didelį nerimą. Kai Maria, nekantriai laukdama kelionės į Ekva­dorą pas senelius, apžiūrinėjo pasus, paklausė, kodėl jos pasas kitoks. Tėvų pasuose buvo įspausta viza, o jos – ne. Neįprastas klausimas leido suprasti, kad ji jau pati ėmė nagrinėti šį klausimą. Tėvai nėrėsi iš kailio nežinodami, kaip paaiškinti, kad, Veronikos žodžiais tariant, jie buvo „šalyje nelegaliai“. Tėvai iš visų jėgų stengėsi apsaugoti dukrą nuo žinių ir nepaliaujamų kalbų apie imigrantų be dokumentų problemą, bet, be abejonės, ji girdėjo apie tai mokykloje. Tėvai nežinojo, kaip kalbėtis apie šitą sudėtingą situaciją. Papasakojęs terapeutui tą istoriją, Juanas stabtelėjo apmąstyti problemą, o paskui ėmė kalbėti apie kitą didelį rūpestį. Nuo antros klasės Maria kentėjo negailestingas patyčias, kurios sutapo su politi­niais pokyčiais antiimigrantų temos retorikoje. Vienas klasės draugas jai pasakė: „Mūsų prezidentui nepatinka žmonės, kurių odos spalva tokia, kaip tavo.“ Marios mo­kytojai neseniai rekomendavo nuvesti ją pas pediatrą, kad įvertintų dėl DTHS. Jie sakė, kad galbūt turėdama diagnozę Maria galėtų gauti paslaugas, padėsiančias su­mažinti nedėmesingą elgesį. Juanas laikėsi savo: „Mano dukrai nieko nėra.“