Gali jau eiti, pareiškė jis, nenoriu tavęs akyse matyti.

Ir aš išėjau. Po to mudu matėmės tik vieną kartą. Tada, kai viskas prasidėjo. Prieš balandį įvykusį Jugoslavijos puolimą. Vėliau išgirdau, kad jis savo būrį perdavė vokiečių tankistų pulkui prie Dravogrado. Tada majoras buvo suimtas ir ap­siginklavęs kario priesaikomis nelaisvėje veikiausiai ramiai sulaukė karo pabaigos. O aš ir savo, ir jo kario priesaikas iki karo pabaigos gyniau krauju paplūdusioje Bosnijoje, Likoje ir Slovėnijos kalvose. Jau tada turėjau suprasti, kad majoras – bailys: kitaip būtų pakláusęs manęs, kas nutiko, o ne klaũsęs kažkokio slovėnų pono. Jo tai visai nedomino, jo nedomino, kas nutiko, gali eiti, pareiškė, ir nė akių nepakėlė, kai atida­viau pagarbą ir išėjau pro duris.

Koridoriuje mane pasitiko ryšininkas: budėtojų kamba­ryje jums skambina. Tai buvo Veronika. Kas nutiko? Nieko, atsakiau, ar neišvykai prie jūros? Kokios jūros? Guliu lovoje, temperatūra keturiasdešimt. Ji paaiškino, kad taip nutinka moterims, kai rugsėjį gulinėja ant miško samanų. Mėgino nu­sijuokti, bet neleido stiprus kosulys. Kosėdama pasakė: Leo aiškina, kad tave perkelia. Taip, atsakiau, prie Bulgarijos sie­nos. Girdėjau jos kvėpavimą. Negali būti, po kiek laiko pratarė. Bet taip yra, atsakiau. Kalbėti nebegalėjau. Atleisk, pasakiau, ir padėjau ragelį. Visi patalpoje buvę kariai į mane žiūrėjo, buvau tikras, kad jų akyse – pašaipa. Bet man niekas nerūpėjo. Nuėjau į raštinę pakuotis daiktų, bet vis kas nors užeidavo. Visi norėjo pamatyti karininką, kurį, taip sakant, perkelia už bausmę. Nusprendžiau į raštinę sugrįžti vakare, kai visi, iš­skyrus budėtojus, vakaros namuose. Taip, išsiųsdamas iš Liu­blianos, Iličius nepamiršo padovanoti man naktinio budėjimo. Nuvykau į arklides pasiimti Juodvarnio. Tvarte jiedu su Lordu keistai į mane pažiūrėjo. Jau nuo sekmadienio jų niekas nebal­nojo ir neišvedė joti. Pajutau gumulą gerklėje, pastebėjęs, kaip liūdnai į duris žvelgia Lordas – duris, pro kurias jau niekada nežengs jo draugas Juodvarnis ir jodinėjimo mokytojas. Viskas, lik sveika, Liubliana, sudiev, Veronika, dabar jau sveikinsiuosi su Balkanų kalnais, Vrane ir Morava.

O ką aš įsivaizdavau? Kad taip ir tęsis? Mums nežinant, nekaltas meilės nuotykis visuomenės akyse įgavo kitokį ats­palvį. Tikrai buvo stengiamasi, kad kalbos nepasklistų per plačiai: puošeiva elgėsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę, nors įvyko, tikrai įvyko. Nėra abejonių, kad apie mudu pasklidę gandai galėjo sudrebinti visą aukštuomenę, Veronikos ir Leo šeimas bei draugus, kurie nesiliautų stebėjęsi: kaip tai išvis įmanoma? Iličius buvo užsiminęs, kad tie žmonės – nepa­prastai turtingi, todėl niekam nebuvo paprasta įsivaizduoti, kaip Veronika galėjo susidėti su kažkokiu raitojo eskadrono karininku iš Valevo, kur auginamos slyvos, ko niekuomet nepamiršdavo paminėti Veronikos vyras. Ištekėjusi moteris. Katalikiškoje šalyje. Išsilavinusi ir geriausiai išauklėta. Nors ir turinti keistenybių, kurios jai atleidžiamos. Pavyzdžiui, tas aligatorius, kuris kartą vonioje įkando jos vyrui, tik įdomu, kur įkando? Ar tas puošeiva vaipėsi ir tada, kai aligatorius griebė už užpakalio? Tai po to gyvūną reikėjo užmušti ir nu­dirti jam odą? Apie mane bus kalbama kaip apie tą aligatorių. Net Veronika vieną dieną apie mane pasakys kaip apie tą gyvį: turėjau jį išmesti. Ak, nusijuoks, tas karininkas? Leo jį pasiuntė prie Bulgarijos sienos.

Bet aš klydau. Prastai ją pažinojau. Prastai Veroniką paži­nojo ir jos vyras, giminaičiai. Visi jau buvo susitaikę su mano išvykimu, Iličius pasirašė popierių ir padavė man jį per stalą, Leo palengvėjo, jis ir vėl galėjo pataikyti į taikinį, Veronikos mama ir kiti giminaičiai džiugiai atsiduso, o aš nemačiau jokių kitų galimybių, kaip tik susitaikyti su likimu. Bet ne ji, ne Veronika. Kai vakare kareivinėse kroviausi mantą, sus­kambo telefonas: prie vartų manęs laukia kažkokia moteris. Veronika sėdėjo laukiamajame, prie durų būrėsi budintys kariai, kurie akimis rijo jauną moterį, stebeilijo į jos kelius ir visai nesirūpino, kad viešnia kosėja į nosinaitę, kurią laikė prispaustą prie lūpų. Man priėjus, būrys išsiskirstė, nes pa­žvelgiau į juos kaip aligatorius. Prisėdau prie jos. Mačiau prie kaktos limpančius plaukus – Veronika degė iš karščio.

Juk niekur neišvyksi, pasakė ji.

Atrodė, kad netrukus pravirks. Aš grįšiu, pasakiau. Ji keis­tai į mane pažvelgė: kodėl meluoji? Juk puikiai žinai, kad nie­kada negrįši. Nieko neatsakiau. Sėdėjome tame laukiamajame prie vartų, maišėsi karių prakaito, odos ir purvinų uniformų kvapas, kartkartėmis koks nors rekrūtas pro duris įkišdavo skustą galvą. Trankiau durimis, bet tai nepadėjo, nes vis kas nors išdrįsdavo pabelsti su kvailu pasiteisinimu, kartą viena galva netgi pasirodė lange. Nesirūpink dėl jų, sukuždėjo Ve­ronika, juk nesvarbu. Turėsiu priprasti prie karių, pasakė ir keistai nusijuokė. Pradėjau atsiprašinėti, kad negalime kalbė­tis kitur, nes turiu budėti...

Nesupratai? – Veronika mane pertraukė. Važiuoju su ta­vimi.

Mane užliejo džiaugsmo banga su aitriu baimės priesko­niu, kaip prieš mūšį ar pasaloje laukiant pasirodančių priešų. Kaip? Juk niekas tavęs neišleis. Ji į mane pažvelgė ir juokėsi tol, kol vėl užpuolė kosulio priepuolis.

Manęs? – paklausė, ar gali įsivaizduoti, kad man kas nors ką nors uždraustų?

Ne, Veronikai nieko nebuvo galima uždrausti. O jei ką nu­sprendė, sprendimo atšaukti nebegalėjai. Jei nusprendė trau­kiniu važiuoti į Sušaką, ėmė ir nuvažiavo. Jei vietoj šuniuko ar Siamo katytės nusprendė, kad nori aligatoriaus – nusipirko aligatorių. Jei užsimanė turėti raitojo eskadrono karininką, savo jojimo mokytoją, jį ir turėjo.

Namiškiams Veronika parašė laišką ir traukiniu nuvyko į Zagrebą, kur manęs palaukė geležinkelio stotyje. Niekas nežino, kas buvo tame laiške. Tačiau jos vyras paliko mus ramybėje. Kad ir kaip ten būtų, visi to žmogaus veiksmai atsisuko prieš jį patį. Pats žmoną supažindino su jojimo mo­kytoju, būsimuoju jos meilužiu. O sužinojęs, kas nutiko, pa­bandė tą meilužį pašalinti, taip tik pastūmėdamas žmoną į jo glėbį. Manęs tikriausiai neieškos, pareiškė ji, bet vis tiek sėdo jau į rytinį traukinį, palaukė Zagrebo stotyje, o tada kartu tęsėme kelionę Belgrado kryptimi, gilyn į pietus. Kad nebūtų netikėtumų Liublianos stotyje, sakė ji. Tuo metu nė nesusi­mąsčiau apie elegantišką poną, kuris būtų galėjęs padaryti ką nors netikėto, nerūpėjo man jo skausmas dėl prarastos žmonos, kuriai taip stengėsi įsiteikti, kad galiausiai žmona ėmė ir pabėgo. Tuo metu galvoje sukosi vienintelė mintis: ta jauna, protinga ir graži moteris nusprendė išvykti su manimi. Į Vranę. Ji nė nežinojo, kur tas miestas. Toli, pietinėje Serbi­joje, visai prie Turkijos. Moterys, musulmonės, ten vaikšto susisupusios į diminius audinius, serbės – ne. Bet stačiatikės negali nelydimos išeiti iš namų. O aš ir neplanuoju kur nors eiti, pareiškė Veronika, visą laiką būsiu namuose, su tavimi, daugiausia lovoje. Kai būsi darbe, aš tau ruošiu valgį. Išmok­siu virti pupelių sriubą ir gerti slyvų degtinę. Bekosėdama Veronika džiaugsmingai nusijuokė. Vranė, užsisvajojusi pra­tarė, kaip gražiai skamba. Kaip rojus.

Popietiniu traukiniu atvykęs į Zagrebo stotį, pamačiau ją perone. Sukryžiavusi kojas sėdėjo ant didžiulio lagamino ir rūkė. Net svaigdamas iš laimės ir sutrikęs po taip skubiai vie­nas kitą keitusių įvykių, nesusilaikiau jos neįspėjęs. Negalima taip elgtis, pasakiau, ką žmonės apie tave pagalvos? Veronika keistai į mane pažiūrėjo. Stotyje, pamėginau jai paaiškinti, renkasi visokio plauko moterys. Visokio plauko? – nesupras­dama paklausė.

Bet aš juk tokia – netradicinė.

Ji nesuprato, kodėl Zagrebo stotyje negalima sėdėti su­kryžiuotomis kojomis, su cigarete rankoje. Pirmasis nesusi­pratimas įvyko mums dar nespėjus įsėsti į traukinį. Jų kilo ir daugiau, kai galiausiai prisistačiau kareivinėse Vranėje ir pavargę nuo kelionės ir traukinių, kurie veikiausiai neati­tiko jos svajonių apie romantišką kelionę į pietus, įsikėlėme į nediduką butą čigonų apgyvendintos miesto dalies pakraš­tyje. Vienoje Vranės dalyje gyvena serbai, o kitoje nešvaraus upeliuko, į kurį subėga miesto nuotekos, pusėje, prie su­griuvusios turkiškos pirties, į kalvą kyla gatvė – abiejose jos pusėse įsikūrę čigonai, ši dalis vadinama „čigonynu“. Vranės gyventojams šias miesto dalis skiriantis upeliukas yra nema­toma riba, kurią peržengia tik ginkluoti kariai ir prekeiviai. Čigonai eina į serbų pusę tvarkyti reikalų, dažniausiai ten pasirodo kaip muzikantai. O Veronikai, žinoma, į galvą ne­šovė vienai sėdėti namuose, juo labiau laikytis nusistatymų ir neperžengti draudžiamos ribos, kurią iš karto pastebėjo. Jau antrą ar trečią dieną ji vidury baltos dienos nuėjo į čigonų dalį. Toli nenuėjo. Iš pradžių ją apspito būrys išalkusių vaiki­galių, paskui pasirodė moterys, kurios tuoj pat ėmė čiupinėti brangius Veronikos drabužius, galiausiai išniro išsišiepę vyrai ir ėmė ją kviesti užeiti į artimiausią trobą. Vienas jų netgi pamėgino ją griebti už rankos ir nusitempti į namus. Laimei, pasirodė du kariai ir trukdant bei šūkaujant vietos gyventojams saugiai palydėjo Veroniką iki namų durų. Ir rimtai įspėjo, kad valdžia neatsakytų, jeigu jai kas nors at­sitiktų. O manęs kariai paprašė, kad pasirūpinčiau, jog toks incidentas nepasikartotų.

Tą vakarą mudu pirmą kartą susiginčijome. Pasakiau, kad griežtai draudžiu jai dar kada nors rodytis anoje miesto dalyje. Čia – ne Liubliana ir ne Belgradas. Ir nors Veronika vis dar buvo sukrėsta nuo minios ir ją lietusių rankų, į mane pažiūrėjo piktai. Griežtai man draudi? Kokiu tonu su ma­nimi kalbi? Atsakiau, kad kitaip nemoku, kai kalbu apie jos saugumą. Tu, iškošė ji, kaip ir per pirmąjį mūsų susitikimą, vis dar galvoji, kad esu tavo rekrūtas. Bet kitą rytą jau buvo ramesnė. Veikiausiai suprato, kad atvyko į pasaulį, kuriame galioja kitokios taisyklės nei Liublianos alėjose.

Kelias savaites gyvenome ramiai. Aišku, čia buvo kitaip nei Liublianoje, bet Veronika labai stengėsi prisitaikyti. Vaikš­tinėdavome lapais nuklota į pietus nuo miesto tekančios Moravos pakrante. Ji išmoko dainą Oi, Morava ir pusbalsiu ją dainuodavo, gražu, sakė, gražu, dar gražiau būtų, jei galė­tume čia jodinėti. Vos atvykęs stengiausi, kad mums atsiųstų abu žirgus, bet bausmę atliekančių kariškių kareivinėse to­kios galimybės nebuvo. Čia būdavo siunčiami kariai, kuriems skirtos rimtos disciplinos nuobaudos, o kai kuriems – net trumpas įkalinimas. Užpildžiau daugybę prašymų ir galiau­siai pavyko iškovoti, kad kartu su kažkokia karine įranga man atsiųstų Juodvarnį. Gauti Lordą nebuvo jokios vilties. Koks vyras pabėgusiai žmonai dar siųstų grynakraujį Angli­jos Haknį? O ir Juodvarnio, kuris mane labai pradžiugino, negalėjau pasiimti iš karinių arklidžių – toje nuobaudų ko­lonijoje žirgo naudojimas civiliniais tikslais būtų laikomas rimtu pažeidimu.

Supažindinau Veroniką su savo draugo Čedo, artilerijos kapitono, žmona, ir vieną vakarą kažkokiose vestuvėse mes visi užtraukėme Oi, Morava... Prie mūsų pastalės rikiavosi čigonų dūdininkai ir grojo Vranės dainas – viena jų Veronikai itin patiko: atverk man, dailus Lenče, vartelius, vartelius... tokia graži daina, sakė ji... kad matyčiau, dailus Lenče, lūpytes, lūpy­tes, tada padėjo galvą man ant peties ir užmerktomis akimis klausėsi tos liūdnos dainos, tokia liūdna, staiga sukuždėjo man ausin, kad vos sulaikau ašaras. Čedas su žmona pa­prašė Veronikos uždainuoti kokią slovėnišką dainą. Atsakė, kad moka vieną seną, karišką, iš tų laikų, kai kaimo vaikinai išvykdavo septyneriems metams tarnauti austrų imperato­riui. Ir uždainavo taip tyliai ir gražiai, kad net kaimyniniai staliukai nuščiuvo, o netrukus ir visoje salėje stojo tyla – visi klausėsi Veronikos dainos: neverk, mieloji, nebūki tu liūdna, po ilgų metų septynių ir vėlei būsime kartu.

Kurį laiką maniau, kad Veronika pripras prie naujojo gy­venimo. Bet atėjo ilgos lapkričio naktys ir lietingos dienos, Vranės gatves užliejo purvini nuo aplinkinių kalvų besilei­džiantys upeliukai. Morava išsiliejo, ten vaikščioti nebegalė­jome. Veronika daug skaitė, knygų jai nuolat siuntė mama, vaikščiojo į biblioteką ir nesunkiai išmoko kirilicą. Vis dau­giau laiko ėmė leisti namuose. Kai aplipęs purvu grįžau iš tris dienas trukusio žygio, ji pareiškė, kad gyvena kaip Koštana. „Koštana“ buvo tuo metu Serbijoje labai populiarus teatro spektaklis su dainomis, pasakojančiomis apie vyro netekusią moterį. Pagal senuosius papročius našlėms būdavo drau­džiama išeiti iš namų, ir vieniša užrakinta Koštana mėnesie­noje prisimena senąsias dienas, kurios negrįžtamai prabėgo, nors ji – dar kupina jėgų, gyva, bet kartu ir mirusi. Koštanos istorija pasakojama Vranėje, ir Veronika ją puikiai žinojo, nes perskaitė visas knygas, kurias tik pavyko gauti. Aš – už­daryta šiame bute, pareiškė ji, koks čia gyvenimas? Buvau pavargęs ir neturėjau jėgų jos guosti: toks, atsakiau, kokį pati pasirinkai.

Ak šitaip? – tyliai paklausė. Taip sakytų Leo, mano vyras.

Jis vis dar buvo teisėtas mano mylimosios sutuoktinis. Bėgdama ji žadėjo skirtis ir tekėti už manęs. Pagal stačiatikių papročius. Ir aš tvirtinau, kad atšvęsime tikras serbiškas ves­tuves su dūdininkais ir dviem šimtais svečių, su dainomis ir tostais, švęsime kaip priklauso, tris dienas. Bet laikas bėgo, ir apie vestuves kalbėti nustojome. Dabar Veronika pirmą kartą taip atvirai pareiškė, kad Leo – jos vyras. O ten, kur įsikūręs Leo Zarnikas, Veronikos vyras, gyvenimas teka kitaip.