Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre spalio pabaigoje atvyksta į Lietuvą pristatyti naujojo romano „Kvėpuoti kitais“, pristatymas vyks jau spalio 28 d. (ketvirtadienį) 19 val. kokteilių namuose „Salionas“ (K. Sirvydo g. 6, Vilniuje). Drauge su autore pristatyme dalyvaus reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė ir literatūros kritikė, poetė Lina Buividavičiūtė.
Romanas „Kvėpuoti kitais“ – tai pasakojimas apie dvi skirtingų tautybių ir patirties moteris, ieškančias savo vietos agresyviame didmiestyje, kasdienybėje, kurioje nebeliko laiko nei sau, nei kitiems, nei kitokiems, kur kenčiama nuo perdėtų lūkesčių, nuolatinio nepasitenkinimo ir spaudimo būti tobula moterimi ir motina.
Pagrindinė Paryžiuje parašyto romano herojė – Elena – jauna moteris, nusprendusi atversti baltą savo gyvenimo lapą. Ji sutinka prancūzą, vyrą iš kitos kultūros, ir išvyksta į naują šalį. Ji nežino, ar myli jį, ar tiesiog nori pamiršti praeitį, pabėgti nuo nepritapimo jausmo, nuo priklausomybių ir obsesijų. Nors iš pažiūros ji sėkminga, gerą darbą turinti profesionalė.
Atrodytų, kad Elenai tikrai pasisekė. Ji – ištekėjusi, augina dukrą ir gyvena savo motinos svajonių šalyje Prancūzijoje. Bet jos čia niekas nelaukia. Ji bijo nepritapti, bijo nuvilti. Ji bijo būti atstumta ir vieniša. Ji bijo būti savimi ir prarasti save.
Išvykdama svetur Elena bando nukirpti ir virkštelę su savo motina, lipdančią dukrą pagal savo susigalvotas formas. Elena tikisi, kad dabar gyvenimas susiklostys, bet iš paskos, deja, velkasi praeities šešėliai. Niekas neišnyksta, viskas tik stiprėja.
„Girdėti rytais žingsnius laiptinėje. Pajusti primestą, nekviestą kaltę. Susisiausti į chalatą, prisigėrusį nekenčiamo namų kvapo. Prisiminti motiną Iną. Baimė, gėda dėl sumautos karjeros, tuščių, tyla gąsdinančių dienų, būti tokia pažeidžiama, silpna. Priklausyti nuo vyro, nuo kito. Visą laiką stebėti. Būti, kvėpuoti kitais.“
Gimus dukrai Elena įsitveria naujos svajonės, naujo tikslo, kuris, jos manymu, padės įveikti praeities drakonus, pritapti, pakeisti gyvenimą, gal net tapti tokia motina, apie kokią pati svajojo. Tik jai būtina susirasti draugę, draugę su vaiku, tokio pat amžiaus, kaip ir jos dukra. Elena nusižiūri kaimynę – jauną prancūzę Sesilę. Ji norėtų auginti vaiką kaip Sesilė, taip pat dekoruoti namus, taip pat rengtis, turėti tokių pat draugų ir tokių pat meilužių. Ji norėtų tapti tokia pat.
Naujos pažįstamos gyvenimas virsta jos naujų obsesijų ir paranojų objektu, priežastimi ir motyvu, kasdien suteikiančiu prasmės jos kasdienybei ir jai pačiai. Ir visa tai tampa vis labiau nekontroliuojama. Masinantis prancūziškasis Sesilės pasaulis klaidina ir keičia – tik ne taip, kaip Elena tikėjosi. Elena sutrinka, ji tampa visiems nepatogi.
Ji pasirenka gyventi kaimynės Selinos, auklės Silvi, senutės Albertinos, arogantiškosios Odilės, savo meilužio Polio istorijomis. Susipainiojusi tarp tikrovės ir sapnų, iliuzijų ir apsėdimų, ji tolsta. Tolsta nuo savęs, nuo savo vyro, nuo dukros. Nuo tikrovės.
Bet galbūt išlikimo instinktas, o ypač meilė savo vaikui – būtent tas kelias, kuris veda į save, į ramybę ir prasmę.
