Pastaruoju metu depresija ir nerimas paplitę kaip epidemija. Kodėl? Skirtingų šalių mokslininkai atskleidė devynias įrodytas priežastis. Kai kurios priklauso nuo mūsų biologijos, bet dauguma – nuo šiuolaikinio įtampos ir materializmo persmelkto gyvenimo būdo, žlugdančio psichikos sveikatą ir bendrą gerovę.
Trylika metų antidepresantus vartojęs J. Haris ėmė suvokti, kad vaistai tėra farmacijos pramonei naudingas sprendimas ir depresija sergantiems žmonėms padeda tik iš dalies. Nuo paauglystės jam buvo aiškinama, kad depresija – tai smegenų veiklos sutrikimas, todėl svarbu nuolat gerti vaistus.
Aktualią temą gvildenančioje knygoje į psichikos sveikatą žvelgiama pro visuomenės, o ne vien pro medicinos prizmę. Įdomiai ir labai asmeniškai parašytas kūrinys verčia suabejoti tradiciniu depresijos aiškinimu ir keisti pasaulėžiūrą.
Kai J. Haris galiausiai suvokė, kas buvo nutikę jam bei daugybei kitų žmonių, rado ir tikrų antidepresantų. Jie nepanašūs į daugumai menkai padėjusius medikamentus. Jų nereikia nei pirkti, nei praryti. Bet jie gali tapti tiesiu keliu, vedančiu tolyn nuo skausmingo sielvarto.
„Nutrūkę ryšiai“ siūlo radikaliai naują emocinės krizės sampratą ir mąstymo būdą. Knygoje atskleidžiama, kaip, supratus depresijos ir nerimo priežastis, galima pradėti taikyti visiškai kitokius sprendimus, suteikiančius žmonėms tikrą viltį.
...
Dr. Džonas Heigartas (John Haygarth) laužė galvą. Visame Anglijos Bato mieste ir keliose skirtingose Vakarų pasaulio vietovėse dėjosi keisti dalykai. Ne vienerius metus skausmo suparalyžiuoti žmonės ropštėsi iš savo ligos patalo ir vėl ėmė vaikščioti. Ir nesvarbu, ar jie buvo suluošinti reumato, ar sunkaus fizinio darbo, – sklido gandų, kad atsirado viltis. Ir tu gali pakilti. Tai buvo iš tiesų neregėta.
Džonas Heigartas žinojo, kad prieš kelerius metus amerikiečio Elišos Perkinso (Elisha Perkins) iš Konektikuto įsteigta bendrovė paskelbė radusi būdą atsikratyti visokiausio pobūdžio skausmo. Pagyti galima tik sumokėjus už įmonės patentuotos storos metalinės lazdelės, pavadintos „traukiamąja“, panaudojimą. Bendrovės atstovai, deja, negalėjo atskleisti išskirtinių lazdelės ypatybių, nes baiminosi, kad konkurentai nukopijuos išradimą ir susižers visą pelną. Bet jeigu jums reikia pagalbos, vienas iš įmonės atstovų galėtų atvykti į jūsų namus arba prie jūsų lovos ligoninėje. Jis pamokytų, kaip naudotis traukiamąja lazdele, ir rimtai paaiškintų, kad, panašiai kaip žaibolaidis pritraukia žaibą, taip traukiamoji lazdelė iš jūsų kūno ištrauks ligą ir išsklaidys ją ore. Tuomet atvykėlis šia lazdele apvedžios visą jūsų kūną net nepaliesdamas.
Pajusite karštį, gal net deginimą. Pamažu, anot Elišos Perkinso bendrovės atstovų, skausmas bus iš jūsų ištrauktas. Dar nepajutote?
Procedūra pasibaigdavo – ir suveikdavo. Daug nuo skausmo kentėjusių žmonių iš tikrųjų atsistojo ant kojų. Jų nežmoniški sopuliai tikrai praėjo. Daugybė iš pirmo žvilgsnio beviltiškų ligonių pasijuto išlaisvinti – iš pradžių.
Tik dr. Džonas Heigartas neįstengė suprasti, kaip tai atsitinka. Remdamasis visomis medicininėmis žiniomis, jis galėjo prieiti prie išvados, kad teiginys, jog skausmas – tai bekūnė, ore lengvai išsklaidoma energija, yra nesąmonė. Bet pacientai tvirtino, kad toks gydymo būdas jiems padėjo. Anuomet atrodė, kad traukiamosios lazdelės galia galėtų suabejoti tik kvailys.
Taigi, Džonas Heigartas nutarė atlikti eksperimentą. Bato miesto nespecializuotoje ligoninėje jis paėmė paprastą ilgą medinę lazdelę ir aptaisė ją kažkokiu pasenusiu metalu. Šis gydytojas padirbo „traukiamąją“, neturinčią jokių paslaptingų oficialiosios lazdelės ypatybių. Tuomet savo ligoninėje nuėjo pas penkis nuo lėtinio skausmo ir reumato neįgalius pacientus ir paaiškino turįs vieną iš šiuo metu išgarsėjusių Perkinso stebuklingų lazdelių, nuo kurių jų sveikata gali pagerėti. Taigi, 1799 metų sausio 7-ąją jis pasikvietė penkis nusipelniusius gydytojus būti liudininkais ir apvedžiojo ligonius savo padirbta lazdele. Vėliau Džonas Heigartas rašė: iš penkių „keturi pacientai buvo įsitikinę, kad nuo netikros traukiamosios lazdelės jiems akimirksniu palengvėjo, o trys pajuto itin didelį palengvėjimą“. Pavyzdžiui, nežmoniškus kelio skausmus kentęs vyras pradėjo laisvai eiti ir džiūgaudamas tai demonstravo gydytojams.
Džonas Heigartas parašė savo draugui, Bristolyje dirbusiam nusipelniusiam gydytojui, ir paprašė jo atlikti tokį patį eksperimentą. Visai netrukus gavo atsakymą, kad, didelei jo nuostabai, padirbdinta traukiamoji – irgi metalu padengta – lazdelė veikė taip pat stebuklingai. Pavyzdžiui, keturiasdešimt trejų metų paciento Roberto Tomaso (Robert Thomas) reumatoidinis peties skausmas buvo toks stiprus, kad jau ne vienerius metus neįstengė pakelti rankos net nuo savo kelio – ji buvo tarsi prikalta. Bet, keturias minutes aplink ligonio kūną pavedžiojus lazdele, jis pakėlė ranką keliasdešimt centimetrų. Kitas kelias dienas ir toliau gydant lazdele, įstengė ranka paliesti židinio atbrailą. Po aštuonių gydymo lazdele dienų jis jau galėjo paliesti trisdešimt centimetrų virš židinio atbrailos kabančią medinę lentelę.
Tą patį patyrė vienas pacientas po kito. Todėl gydytojai pradėjo svarstyti: gal lazdelė tikrai turi kokių nors unikalių ypatybių, apie kurias niekas iki tol nežinojo? Pamėginta šiek tiek pakeisti eksperimentą ir panaudoti metalu padengtą seną kaulą. Veikė lygiai taip pat. Taip pat pamėginta metalu padengti seną pypkę. „Veikė irgi sėkmingai“, – ironiškai pasakė gydytojas. „Dar niekada nebuvau susidūręs su įstabesniu farsu. Mes kone bijojome pažvelgti vienas kitam į akis“, – rašė jam dar vienas eksperimentą pakartojęs gydytojas. O pacientai pažiūrėdavo į akis ir kuo nuoširdžiausiai padėkodavo: „Telaimina jus Dievas, pone.“
Mįslinga, bet pastebėta, jog kai kuriems pacientams lazdelės poveikis buvo trumpalaikis. Stebuklas įvykdavo, bet vėliau ligoniai vis tiek likdavo luoši.
Kas gi čia vyko?
Pradėjęs rinkti medžiagą šiai knygai, daug laiko praleisdavau skaitydamas jau du dešimtmečius medicininiuose žurnaluose vykstančias mokslines diskusijas apie antidepresantus. Nustebau, kad, regis, niekas, net tvirtai tų vaistų naudai pritariantys mokslininkai, iki galo nesupranta, kaip arba kodėl jie mus veikia. Šiuo klausimu daug ginčijamasi, o bendro sutarimo nėra. Vieną pavardę diskusijose pastebėdavau dažniau nei kitas, o kai moksliniuose straipsniuose ir knygoje „Nauji imperatoriaus vaistai“ („The Emperor’s New Drugs“) perskaičiau apie šio mokslininko atradimus, turėjau jam dvi pastabas.
Pirmiausia nusijuokiau, nes jo teiginiai atrodė absurdiški ir visaip prieštaravo mano paties patirčiai. Tada supykau. Atrodė, kad daužė pamatą, į kurį rėmėsi įsitikinimas apie mano paties depresiją. Jis kėlė grėsmę mano žinioms apie save. Jis – tai profesorius Irvingas Kiršas (Irving Kirsch). Kai susiruošiau vykti pas jį į Masačusetsą, jis jau buvo tapęs Harvardo medicinos mokyklos pagrindinės programos asocijuotuoju direktoriumi.
Dešimtajame dešimtmetyje Irvingas Kiršas sėdėjo knygų lentynų apsuptame kabinete ir savo pacientams išrašinėjo antidepresantus. Nesunku įsivaizduoti, kaip su aukštu, žilaplaukiu ir švelnaus balso gydytoju pasikalbėjusiems pacientams iškart palengvėdavo. Profesorius buvo pastebėjęs, kad kartais vaistai padėdavo, o kartais ne, nors jam nekilo jokių abejonių, kodėl vaistai padėdavo. Juk depresiją sukelia mažas serotonino kiekis, o šie vaistai jį padidindavo. Todėl jis rašė knygas apie naujuosius antidepresantus ir vadino juos gera, veiksminga gydymo priemone, taikytina kartu su psichoterapija, padedančia įveikti ilgalaikius psichologinius sunkumus. Irvingas Kiršas tikėjo didžiule savo darbo rezultatus skelbiančia mokslinių tyrimų institucija ir savo akimis regėjo nuo šių vaistų atsigavusius pacientus.
Bet Irvingas Kiršas taip pat buvo vienas iš vadovaujančių ekspertų Bato mieste pradėjusioje vystytis mokslo srityje, kai Džonas Heigartas pirmą sykį pavedžiojo savo apgaulinga lazdele. Tuo metu gydytojas iš Anglijos suprato, kad, skirdamas pacientui gydymą vaistais, iš tiesų suteikia du dalykus. Pacientui skiriamas vienaip ar kitaip kūną chemiškai veikiantis preparatas ir papasakojama istorija apie gydomąjį poveikį.
Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, Džonas Heigartas suprato, jog pasakojama istorija dažnai yra tiek pat svarbi, kiek skiriamas vaistas. Kaip mes tai išsiaiškinome? Jeigu pacientui bus papasakota tik istorija – pavyzdžiui, kad metalu padengtas senas kaulas išgydys skausmą, – tai veiks neįtikėtinai ilgai.
Vėliau tai buvo pavadinta placebo efektu ir per du šimtmečius nuo šio įvykio surinkta labai daug jį patvirtinančių mokslinių įrodymų. Mokslininkai, pavyzdžiui, Irvingas Kiršas, matė neįtikėtiną placebo paveikumą. Jis ne tik gali pakeisti mūsų savijautą – iš tikrųjų gali turėti fizinių padarinių mūsų kūnams. Pavyzdžiui, jam veikiant gali išnykti žandikaulio uždegimas. Placebas gali išgydyti skrandžio opą. Jis gali šiek tiek sušvelninti daugelį mediciniškai patvirtintų ligų. Jeigu pacientas tiki, kad gydymas padės, tai daugumai ir padeda.
Ne vienerius metus mokslininkai atsitiktinai susidurdavo su placebo veikimu ir dėl to pasijusdavo suglumę. Pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Sąjungininkams atremiant nacių puolimą, tiek daug karių patirdavo siaubingų sužalojimų, kad medikų komandos neretai pristigdavo iš opiatų pagamintų skausmą malšinančių vaistų. Į frontą dirbti atsiųstas amerikiečių anesteziologas Henris Byčeris (Henry Beecher) nerimavo, kad, pradėjęs karius operuoti be jokio skausmo malšinimo, gali juos nužudyti sukėlęs širdies smūgį. Kadangi neišmanė nieko geresnio, atliko eksperimentą. Operuojamiesiems pasakydavo, kad patepa morfijumi, o iš tikrųjų užlašindavo tik druskos tirpalo be jokių skausmą mažinančių preparatų. Pacientai reaguodavo taip, tarsi būtų gavę morfijaus. Jie nerėkdavo, nedejuodavo ir šokas neįsisiautėdavo. Tai veikė.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje Irvingas Kiršas šią mokslo sritį buvo perkandęs geriausiai už kitus ir turėjo būti paskirtas vadovauti placebo efekto tyrimo programai Harvardo universitete. Bet jis manė, kad naujieji antidepresantai veikia geriau už placebą, kad jie turi tikrą cheminį poveikį. Irvingas Kiršas tokios nuomonės laikėsi dėl paprastos priežasties. Norint pradėti pardavinėti vaistą visuomenei, reikia laikytis griežtų procedūrų. Naujas vaistas turi būti ištirtas dviejose grupėse – vienos grupės tyrimo dalyviams skiriamas tikras vaistas, o kitos – cukraus tabletė (arba kitoks placebas). Tuomet mokslininkai palygina, kaip buvo paveikti abiejų grupių tiriamieji. Leidimas pardavinėti vaistą suteikiamas tik tuomet, jeigu jis veikia daug stipriau nei placebas.
Todėl vienas iš Irvingo Kiršo doktorantų – jaunas izraelietis Gajus Sapiršteinas (Guy Sapirstein) – kreipėsi su pasiūlymu, kuris profesorių sudomino, bet ne itin sužavėjo. Jaunuolis paaiškino, kad jam smalsu kai ką ištirti. Ligoniui geriant vaistus, be cheminio poveikio visuomet yra tam tikra dalis placebo efekto. Bet kokia toji dalis? Jeigu medikamentai veikia stipriai, visada daroma prielaida, kad placebo efektas nereikšmingas. Gajaus Sapiršteino nuomone, būtų įdomu tai išsiaiškinti ir šiuo požiūriu ištirti naujuosius antidepresantus, kad būtų įsitikinta, kokia nedidelė procentinė veikimo dalis yra dėl tikėjimo šiais vaistais. Irvingas Kiršas ir Gajus Sapiršteinas manė, kad ištyrę įsitikins, jog didžiausias poveikis yra cheminis, bet vis tiek intelektualiai būtų įdomu išsiaiškinti ir koks nedidelis vaisto veikimo procentas yra dėl placebo efekto.
Taigi, jie pradėjo nuo paprasto plano. Galima pamėginti atskirti bet kokių vartojamų vaistų poveikio dalį dėl vaisto sudėtyje esančių cheminių medžiagų ir dėl vartojančiojo tikėjimo, kad vaistai padės. Tyrėjai turėtų atlikti vieną konkretų mokslinį eksperimentą. Jie suskirstė dalyvius į tris grupes. Jeigu esi pirmoje grupėje, tau pasako, kad gauni cheminį antidepresantą, bet iš tiesų duoda placebą, paprasčiausio cukraus tabletę, veikiančią kaip Džono Heigarto stebuklinga lazdelė. Jeigu esi antroje grupėje, pasakoma, kad gauni cheminį antidepresantą, ir jį gauni iš tiesų. Ir jeigu esi trečioje grupėje, tau neduoda nieko: nei vaistų, nei cukraus tabletės, tik tuo metu stebi.
Anot Irvingo Kiršo, trečia grupė yra itin svarbi, nors atliekant tyrimus tokios grupės beveik niekada nebūna. „Įsivaizduokime, – sako jis, – kad tiriame naujus vaistus nuo peršalimo.“ Tyrimo dalyviams skiriamas vaistas arba placebas. Ilgainiui visų sveikata pasitaiso. Sėkmės rodiklis atrodo neįtikėtinai geras. Bet nereikia pamiršti, kad daug peršalimo ligomis susirgusių žmonių šiaip ar taip per kelias dienas pasveiksta. Jeigu į tai nebus atsižvelgta, atsiras labai klaidingas įspūdis apie puikų vaistų nuo peršalimo poveikį – gali atrodyti, kad savaime pasveikstančius pacientus išgydo vaistas. Trečia grupė reikalinga siekiant išsiaiškinti, koks procentas žmonių pasveiksta savaime, be jokio įsikišimo.
Taigi, Irvingas Kiršas ir Gajus Sapiršteinas pradėjo lyginti antidepresantų poveikio tyrimo rezultatus trijose grupėse, peržiūrėdami visus kada nors skelbtus mokslinius darbus. Siekiant nustatyti vaisto cheminį poveikį, reikia atlikti du veiksmus. Pirmiausia – atimti visus vienaip ar kitaip savaime galėjusius pasveikti tyrimo dalyvius. Paskui atimti nuo cukraus tabletės pasveikusius tyrimo dalyvius, o likęs skaičius parodo tikrąją medikamento veikimo procentinę dalį.
Bet, suskaičiavę visų viešai paskelbtų mokslinių tyrimų apie antidepresantus duomenis ir gavę rezultatus, abu suglumo.
Iš skaičių matyti, kad 25 procentai pasveikusių tiriamųjų išgijo savaime, 50 procentų pasveiko nuo papasakotos istorijos ir tik 25 procentai pasveiko nuo antidepresantų. „Tai mane be galo nustebino“, – sėdėdamas savo namų svetainėje Masačusetso valstijoje, pasakojo Irvingas Kiršas. Jie manė, kad ką nors padarė ne taip, gal suklydo skaičiuodami. Kaip vėliau prisipažino, Gajus Sapiršteinas buvo įsitikinęs, kad „šie duomenys klaidingi“, todėl ne vieną mėnesį ir ne vieną sykį buvo skaičiuojami iš naujo. „Net bloga žiūrėti į išklotines, duomenis ir juos visais įmanomais būdais analizuoti“, – sakė jis. Tyrėjai manė, kad kur nors įsivėlusi klaida. Jokių klaidų nerado, todėl paskelbė savo duomenis ir nekantraudami laukė kitų mokslininkų nuomonės.
Vieną dieną Irvingas Kiršas gavo su tyrimu susijusį elektroninį laišką. Jame užsiminta, kad jis prisilietė prie neįtikėtiną skandalą galinčios sukelti temos. Ir, man atrodo, tada Irvingas Kiršas tapo antidepresantų paslaptį mėginančiu atskleisti Šerloku Holmsu.
