Leidyklos „Kitos knygos“ išleistame romane „Miruoliai“ pagrindinis veikėjas – talentingas šveicarų režisierius Emilis Nėgelis. Jis gauna klestinčios Vokietijos kino industrijos pasiūlymą vykti į Japoniją ir ten statyti filmą, pranoksiantį Holivudą. Visgi Emiliui kyla pagunda ne tik pasiimti stambų honorarą, bet ir sabotuoti suderintą filmo koncepciją. Ar jam pavyks sukurti šedevrą? Kas ir kodėl iš tiesų įtraukė režisierių Nėgelį į šią rizikingą avantiūrą?
Siurrealiame, groteskiškame istoriniame romane kinematografiškai parodyti XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžios politiniai sąmokslai ir žmogžudystės, kino pasaulio užkulisiai. Čia veikia daug tikrų asmenybių, įskaitant Charlie Chapliną, kino magnatą Masahiko Amakasu, kino kritikę Lottę H. Eisner. Prozos aristokratu vadinamas Ch. Krachtas atskleidžia to meto psichologinius niuansus ir subtiliausias detales. Knygos struktūra remiasi japonų no teatro tradicija.
„Ch. Krachtas rašo labai sodriai, kartais specialiai manieringai. Manieringumas – rizikinga raiškos forma, tačiau Krachtui ji visiškai paklūsta. Iš pradžių užkabina kalbos forma, tomamaniškas rašymas, bet dėmesį prikausto ir turinys, autoriaus sarkastiška pašaipa ir požiūris į kolonializmą. Rašytojas studijavo kino meną, jo žmona – režisierė, kartu jie yra parašę kino scenarijų, tad knyga alsuoja autentika“, – „Miruolių“ stilių apibūdina vertėja K. Sprindžiūnaitė.
Nors knygos veiksmas vyksta 1932 m., Ch. Krachtas dalį įvykių perkelia iš vėlyvesnio laikotarpio. Tačiau esminiai kino istorijos faktai teisingi. „Vokietijos ir Japonijos kultūrinės situacijos aprašomu laiku buvo itin skirtingos. Vokietija buvo labai pažengusi į priekį, technologiškai pasenęs nebylusis kinas čia jau beveik pamirštas. Vokietijos kinas buvo labai progresyvus, nenusileido amerikietiškam. O Japonija buvo viena paskutiniųjų, į kurią atėjo sinchronizuotas garsas. Įdomu, kad dėl Japonijos atsilikimo knygoje autorius į 1932 m. pritraukia vėlesnius Japonijos pasiekimus, kad galėtų vykti dialogas tarp dviejų šalių“, – aiškina ankstyvojo kino ekspertas ir festivalio „Pirmoji banga“ organizatorius Aleksas Gilaitis.
Kokia kino situacija apskritai buvo ketvirtajame dešimtmetyje? „Vokiškas kinas išgyveno transformaciją, nes atėjo fašistinis režimas. Didžioji dalis nacionalinių kino grandų emigravo, kino kalba supaprastėjo, pataikavo žiūrovui, norinčiam pabėgti nuo kasdienybės, kinas tapo propagandos ir kultūrinio eksporto įrankiu. Toks supaprastinimas būdingas ir to laiko fašistiniam Italijos kinui. O Japonijoj, tolimoj saloj, kinas buvo izoliuotas, skirtas (ir suprantamas) tik vietinei publikai. Jis išsiskyrė autentiška kino kalba, poetiškumu, lėtumu. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos tai ypač matosi, to laiko japonų kinas atrodo labai egzotiškai“, – sako A. Gilaitis.
Tikrovėje filmų mainai tarp šalių buvo labai minimalūs, bent japoniško kino į Europą beveik neatkeliavo. Vokietija buvo Europos kino sostinė, vokiškus filmus rodydavo Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje. Jis buvo skirtas eksportui, tad universalesnės kino kalbos, greitesnio montažo, daugiau veiksmo. Visgi japonai suprato kino galimybes, ir imperinio mąstymo šalyje būta spaudimo panaudoti jį pelnui ir propagandai.
„Miruoliai“ – ketvirta Ch. Krachto knyga lietuviškai. Pernai buvo išleistas romanas „Imperium“, seniau – „Fazerland“ ir „1979“. Rašytojo knygos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. „Miruoliai“ gavo Hermanno Hesseʼs premiją ir Šveicarijos knygų premiją. Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šveicarijos fondas „ProHelvetia“.
