Maištingosios koketės
Trečiasis XX amžiaus dešimtmetis buvo pokyčių metas daugeliui moterų visame pasaulyje, nors labiausiai tai buvo juntama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Klestinti ekonomika, sėkmingi sufražisčių judėjimo pasiekimai ir suvokimas, kad moterys per karą reikšmingai prisidėjo savo indėliu, sutapo su kylančia karta moterų, turinčių naujoviškų minčių apie seksą, vedybas, išsilavinimą, darbą ir kitaip suprantančių padorumą viešumoje ir etiketą.
Vadinamąjį „siautulingąjį“ trečiąjį dešimtmetį iš esmės apibūdina maištingųjų kokečių – jaunų moterų, besirengiančių provokuojančiais drabužiais, rūkančių, išgeriančių, kada norinčių einančių šokti ir nepaisančių nusistovėjusių normų ir tradicijų, – įvaizdis. Toks progresyvus jų proveržis atsispindėjo ir Amerikos įstatymuose: ratifikuota Konstitucijos 19-oji pataisa, galiausiai suteikusi teisę moterims visose valstijose dalyvauti 1920 metų prezidento rinkimuose.
Vis dėlto liberalizmas reiškėsi netolygiai. Šioje fotografijoje – moterys Potomako upės paplūdimyje, Vašingtono valstijoje, tikrinamos, ar laikosi maudynių aprangos reikalavimų. Daugelis valstybinių parkų prižiūrėtojų turėjo patvirtintus nuostatus, kuriuose buvo nurodytas maudymosi aprangos kodas reikalaujant, kad ji nebūtų atvira žemiau nei pažasties lygis, o drabužio apačia – ne aukščiau kaip 10 cm virš kelių.
Atotrūkis tarp pažiūrų ir įstatymų – dažnas elementas moterų teisių istorijoje beveik visose srityse. Panaši situacija kaip su maudymosi apranga buvo ir su įstatymu: reikšminga pietinių valstijų mažuma 1920 metais atsisakė ratifikuoti 19-ąją pataisą. Džordžijos, Luizianos ir Šiaurės Karolinos valstijoms oficialiai patvirtinti šiai esminei moterų lygybės teisei prireikė net penkiasdešimties metų, o Misisipės valstija šią pataisą simboliškai ratifikavo 1984 metais.
„Valio paskutiniam didžiajam nuotykiui! Norėjau laimėti, bet vis tiek buvo verta.“
Earhart laiškas tėvui, kurį parašė, jei žūtų per savo pirmąjį skrydį per Atlantą, 1928 m. birželio 1 d.
Skrydis per Atlantą
Oro transporto Everestas buvo perskridimas per Atlanto vandenyną. 1919 metais Didžiosios Britanijos aviatoriai Johnas Alcockas ir Arthuras Brownas po Didžiojo karo perdarytu bombonešiu skrido iš Niufaundlando į Airiją. Paskui 1927-aisiais, būdamas dvidešimt penkerių metų amžiaus, JAV oro pašto pilotas Charlesas Lindberghas vienas nuskrido iš Niujorko į Paryžių.
Ši kelionė pelnė Lindberghui visą gyvenimą trunkančią pasaulinę šlovę, bet netrukus jį pranoko čia pavaizduota Amelia Earhart, kuri 1928 metais tapo pirmąja moterimi keleive, skridusia per Atlantą trijų asmenų įguloje. Po ketverių metų ji buvo pirmoji moteris, tą patį maršrutą perskridusi pati.
Earhart buvo visiškai tipinė trečiojo dešimtmečio Amerikos moteris, puoselėjanti berniukišką įvaizdį, besivaikanti žinomumo, atsisakiusi po santuokos keistis pavardę ir dar organizacijos „Ninety-Nines“, skatinančios moterų dalyvavimą aviacijos veikloje, prezidentė.
Vis dėlto labiausiai ji išgarsėjo dėl savo dingimo. 1937-aisiais Earhart ir jos šturmanas Fredas Noonanas leidosi į kelionę aplink Žemės rutulį specialiai įrengtu lėktuvu „Lockheed Electra 10E“. Jie išvyko iš Kalifornijos, Ouklando rytinės dalies, nuskrido didžiąją dalį kelio ir 1937 metų liepos 2 dieną, pakilę iš Lajės, Naujoje Gvinėjoje, skrido virš Ramiojo vandenyno, artėdami link mažytės Haulando salos.
Kelios oro navigacijos klaidos lėmė tai, kad jie taip ir nepasiekė savo kelionės tikslo. Jų lemties detalės taip ir lieka neaiškios: „Lockheed“ galėjo baigtis degalai ir jis nukrito į jūrą arba, nors ir mažiau tikėtina, jie kažkur nusileido ir mirė iš bado arba buvo paimti į nelaisvę ir nužudyti. Ši mįslinga paslaptis iki pat šių dienų tebekursto įvairiausius spėliojimus ir sąmokslo teorijas.
