Iš esmės tą patį galima būti pasakyti ir apie paveikslus, dalis kurių, pavyzdžiui, nedidelis Picasso darbas, netgi atsidūrė vonios kambaryje. Mercuris neretai užsukdavo į „Sotheby‘s“ ir „Christie‘s“ aukcionų namuose rengtus aukcionus. „Mane visada kas nors turi supti, net jei tai tėra meniniai objektai. Taigi aš daug ką kolekcionuoju, o mano visi namai užversti nuostabiu japonišku menu ir antikvariniais daiktais“, – kartą pasakojo jis. Be keleto Salvadoro Dalì nutapytų paveikslų, „Garden Lodge“ svečių kambarių sienas puošė šio katalonų dailininko darbų spaudiniai, vaizduojantys siurrealistinius, lyg iš paties Hado paimtus objektus.
Mercuris taip pat kolekcionavo Mirò, dar vieno ispanų meistro, kūrinius...
Visgi labiausiai jis didžiavosi Goyos darbu, kuris kabėjo viršutiniame jo „Garden Lodge“ pastato aukšte. Be to, židinį karūnavo Chagallo paveikslo spaudinys, o kitą holo sieną puošė dailus moters portretas, kurį nutapė prerafaelitų menininkas Jamesas Tissot. Freddžiui taip pat patiko aliejiniais dažais tapyti Viktorijos laikų portretai: kol grupė darbavosi prie albumo „Queen II“, Mercuris pranešė, kad, įkvėptas Richard‘o Daddo portreto, kurį pamatė „Tate Gallery“ Londone, parašė dainą „The Fairy Feller‘s Master-Stroke“. „Pamėginau sudėlioti šį nuostabų Viktorijos laikų paveikslą į žodžius ir muziką“, – aiškino jis.
Dar viena stipri jo aistra buvo lyrinė opera – jis ypač mėgo Luciano Pavarotti. Mercuris be galo gerbė operos solistų techninius gabumus: jų balsai jį svaigino, o bėgant laikui dainininkas rodė vis didesnį susidomėjimą bel canto, nors su šia technika jis gerai nesusipažino ir niekada jos nepritaikė.
Roko žvaigždė atrado lyrinio soprano atlikėją Montserrat Caballé 1983-iųjų gegužę, per pasirodymą Verdi operoje „Masked Ball“. Joje Caballé, atlikusi pagrindinės veikėjos Amelios vaidmenį, vaidino kartu su Pavarotti. Tokiam melomanui kaip Freddis ši patirtis buvo tiesiog įaudrinanti. Jis pasidomėjo, kas yra toji atlikėja, o išsiaiškinęs ėmė vis labiau dievinti jos dainavimo stilių – apie šią savo aistrą jis prasitarė tik 1986-aisiais radijo interviu metu, kai su koncertiniu turu keliavo po Ispaniją.
Neilgai trukus su jo vadybininku Jimu Beachu susisiekė Carlosas Caballé, Montserrat brolis ir vadybininkas, ir pasiūlė parašyti Barselonoje įvyksiančių Olimpinių žaidynių, kuriose planavo pasirodyti ir pati operos atlikėja, himną. Pradžioje Freddis buvo šiek tiek sutrikęs (iki tol jis niekada nekūrė jokiam kitam dainininkui), bet po to visgi priėmė pasiūlymą ir išsyk ėmėsi darbuotis prie daugybės planų ir sumanymų. Iš karto buvo susisiekta su Mike‘u Moranu, kad šis padėtų Mercuriui parengti aranžuotę ir šitaip neapkrautų jo sudėtingų orkestro partijų kūrimu. Dainininkui patiko bendradarbiauti su Moranu, kuris tapo visų vėliau išleisto albumo „Barcelona“ dainų bendru prodiuseriu, klavišininku ir bendraautoriu. Roko stadionų žvaigždė labai baiminosi, kad nesugebės įvykdyti šios užduoties, todėl dar prieš visa tai pradėdamas galvojo mesti šį sumanymą. Tačiau apie jųdviejų bendradarbiavimą oficialiai paskelbta per soprano atlikėjos rečitalį „Covent Garden“ operų salėje – Freddis, nušviestas prožektorių, auditorijoje vilkėjo dangaus mėlynumo kostiumą, Moranas netikėtai fortepijonu atliko „Exercises In Free Love“, o po to visi buvo pakviesti jaukių pietų Freddžio namuose „Garden Lodge“, – tad viskas jau buvo nuspręsta.
Olimpinėms žaidynėms parašyta daina netruko virsti visu albumu. Mercuriui šis įrašas buvo ypatingas – tai buvo jo asmeninis projektas. Dainininkas išleido jį savo malonumui, nesitikėdamas jokios komercinės sėkmės. O albumo kūrimo procesas vyko visiškai kitaip, nei įrašinėjant ankstesnius darbus. Šį albumą galima būtų laikyti aukščiausiu Mercurio meninės brandos pasiekimu: dainoje „Barcelona“ perteikiama pagarba, kurią Freddis jautė Montserrat, operos solistės gimtojo miesto įasmeninimas.
Įrašų sesijų metu Freddis atvirai gėrėjosi garsiąja dainininke, kuri savo ruožtu su juo elgėsi kaip su sau lygiu, bandė jį nuraminti ir rodė jam ne tik pagarbą, bet ir susižavėjimą. Kūriniams po truputį virstant realybe, Freddis jautėsi vis labiau patenkintas savo darbu, kurį sėkmingai atliko. „La Japonaise“ perteikė Freddžio aistrą Japonijai. Sugrįžęs į Angliją, jis susirado japonų kalbos vertėją dainos žodžiams ir fonetinei transkripcijai parengti, kad žinotų, kaip reikia dainuoti. O daina „The Fallen Priest“, bendradarbiavimo su legendiniu miuziklų autoriumi Timu Rice‘u produktas, buvo labiau teatrališka, bet vis tiek atspindėjo Mercurio meilę operai, kurią pajuto dar „Bohemian Rhapsody“ laikais.
Po gyvybingiausių kūrinių „The Golden Boy“, „Guide Me Home“ ir „How Can I Go On?“ sugrįžta prie evangelinio skambesio dainoje „Somebody To Love“. O darbo „Ensueño“ melodiją Freddis pristatė kaip Caballé skirtą dovaną ir paprašė jos sukurti žodžius. Ši daina – vienintelis iš septynių originalių albumo kūrinių, kuris įrašytas per vieną sesiją abiem žvaigždėms dainuojant kartu. Montserrat privertė jį sudainuoti šią dainą savo natūraliu balsu. Kaip jau minėjome, Freddžio registras buvo artimesnis baritonui nei tenorui, kurį jis dirbtinai naudodavo, nes tai labiau atitiko vokalinį roko muzikos stilių. Jam buvo sunku valdyti savo balsą, o Caballé tai sekėsi natūraliai – ji, kitaip nei F reddis, mokėsi dainavimo meno. Iš tikrųjų tais atvejais, kai kurią nors vokalinę dalį reikėdavo sudainuoti švelniau, Caballé likdavo prie mikrofono, o Freddis, užuot sumažinęs savo atlikimo intensyvumą, per keletą žingsnių nuo jo atsitraukdavo. Vis dėlto Timas Rice‘as pasidalino prisiminimais apie tai, kad „Freddis turėjo neįtikėtinas balso stygas“. Jis niekada dėl to nesigirdavo, bet gamta apdovanojo jį ypatingu balsu, ir jis pats tai žinojo. Per koncertą, po jo mirties surengtą žinutei apie AIDS keliamą pavojų išplatinti, beveik visi atlikėjai, dainavę jo partijas, buvo priversti jas atlikti žemesniu registru.
Bet kokiu atveju patirtis kuriant albumą „Barcelona“ įsuko Freddį lyg dinama. Netrukus jis su savo senaisiais kompanionais iš „Queen“ sugrįžo į studiją įrašinėti naujo albumo, kuriame nuostabusis kvartetas leidosi poproko „greitkeliu“. Tai buvo „The Miracle“, išėjęs 1989 m. gegužės 22 d. Jį jau šiek tiek aptarėme, kalbėdami apie vaizdo klipus, be to, tai buvo pirmasis albumas, kuriame visi keturi grupės nariai pateikiami kaip kiekvienos dainos be išimties autoriai. Tačiau tikrasis stebuklas (angl. „miracle“) – tai, kad jame buvo dar penki hitais tapę singlai (trys iš jų pasiekė geriausiųjų dvidešimtuką), o ši grupė juk ir taip turėjo ilgą tokių hitų sąrašą. Minėtąjį penketą sudarė „I Want It All“, „Breakthru“, „The Invisible Man“, „Scandal“ ir albumui pavadinimą suteikęs kūrinys „Miracle“. Visgi, kaip jau minėta, tai buvo ir pirmasis albumas, kuriam nesurengtas koncertinis turas, nes to neleido dainininko sveikatos būklė, nors viešai prisipažinti užsikrėtus ŽIV jam prireikė dar pustrečių metų.
1990 m. Freddis vėl ėmė darbuotis – šįkart prie paskutinio grupės „Queen“ albumo su jo vokalu, pavadinto „Innuendo“. Darbas įrašinėtas keliaujant tarp Londono ir Šveicarijos. Norėdamas viską atlikti kuo geriau, Freddis vienu metu koncentravosi tik į vieną kūrinį. Jis susidūrė su didžiuliais sunkumais, bet būtent galimybė dirbti ir būti apsuptam muzikos ir leido jam judėti į priekį, nepasiduoti ligai. Šešių su puse minutės trukmės pagrindinis albumo kūrinys – ilgiausias „Queen“ singlas – buvo kažkuo panašus į naujojo dešimtmečio „Bohemian Rhapsody“ versiją. Šios dainos posmus ir priedainį pabrėžia sunkiojo roko ritmas (kartu su simfoninėmis ypatybėmis), o vidurinėje jos dalyje susipina flamenko (akustine gitara sugrojo „Yes“ narys Steve‘as Howe‘as), operetė ir progresyvusis rokas. Dar joje gausu virtuoziškų potėpių, netolygių ritmų (po 5/4 tempo eina 3/4) bei įrašo sluoksniavimo. Grupei „Queen“, dabar jau pasiekusiai savo saulėlydį, šis kūrinys sugrąžino jos anksčiau turėtą grandioziškumą ir progresyvumą, visai kaip „A Night At The Opera“ laikais. Likusi albumo dalis buvo savotiška visų „Queen“ darbų reziumė: nuo sunkiojo roko („Headlong“ ir „The Hitman“) ir linksmesnio šokių popmuzikos skambesio iki pompastiškos didybės, kurioje visgi slypėjo melancholiškos užuominos apie nenumaldomai besiartinančią pabaigą. Kaipgi kitaip galima būtų interpretuoti šiuos grupės kūrinius: „I‘m Going Slightly Mad“, „I Can‘t Live with You“, „Don‘t Try So Hard“, „Ride the Wild Wind“, „All God‘s People“ bei dvi esmines dainas – „These Are the Days of Our Lives“ ir paskutinį, atsisveikinimo darbą „The Show Must Go On“?. Iš albumo paimta šešetas singlų („Innuendo“, „I‘m Going Slightly Mad“, „Headlong“, I Can‘t Live with You“, „These Are the Days of Our Lives“ ir „The Show Must Go On“), kurie pasiekė Anglijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Olandijos topų viršūnę. O viena daina, pavadinta „Delilah“, buvo dedikuota mylimiausiajai iš vienuolikos su dainininku gyvenusių kačių.
Nors Freddis nemėgo skaityti, jis besąlygiškai dievino kates – taip stipriai, kad visą pirmąjį solinį albumą „Mr. Bad Guy“ dedikavo savo katinui Jerriui. Skirtingi šaltiniai nesutaria dėl su juo gyvenusių kačių skaičiaus, bet apytiksliai jų buvo nuo septynių iki vienuolikos. Kad ir kokia bebūtų tiesa, jų skaičius tikrai didelis: tarp jų buvo Tomas ir Jerris, kurie pradžioje su juo gyveno 100-ame Hollow Road gatvės name, kur dainininkas įsikūrė su Mary, po to – Stafford Terrace gatvėje. Galiausiai jie mirė tame name, kur po skyrybų su Freddžiu įsitaisė Mary Austin. Dar tarp jų buvo Oscaras, kuris tam tikru momentu sugebėjo pabėgti iš dainininko namų „Garden Lodge“. Po to atsirado Tiffany, melsvo atspalvio Siamo katė, kurią jam padovanojo Mary: be mažosios Lily, ši buvo vienintelė, kuri nepriglausta iš Freddžio itin noriai remtos „Blue Cross Animal Association“ gyvūnų prieglaudos. Ten taip pat buvo Delilah su Goliathu, Romeo ir Lily. Dainininkas taip stipriai mylėjo kates, jog sumokėjo dailininkei Ann Ortman, kad ši nutapytų visų jų portretus. Filme „Bohemian Rhapsody“ matome, kad kiekviena katė „Garden Lodge“ name turi asmeninį miegamąjį ir kad Freddis, išvykęs į koncertinius turus, kiekvieną vakarą telefonu su jomis pasisveikina.
Filme taip pat tikinama, kad jos galėjo žiūrėti, kaip jų „tėtukas“ pasirodė „Live Aid“, nes Freddis namuose paliko įjungtą televizorių su šio koncerto transliacija. Artinantis jo gyvenimo pabaigai, dainininką neabejotinai neramino jo „įsivaikintų atžalų“ likimas. Bet nors Freddžio testamentas jo vardu pavadintam fondui ir yra užfiksuotas, karališkųjų kačių likimai nėra žinomi – išskyrus Delilah, kurią su Tomu ir Jerriu priglaudė Mary Austin. Visgi aišku tai, kad Freddis nešiojosi jas su savimi – tiesiogine to žodžio prasme – paskutiniame su „Queen“ nufilmuotame muzikiniame klipe „These Are the Days of Our Lives“. Jame jis dėvi visų savo kačių atvaizdais papuoštą liemenę, kurią sukūrė jo draugas Donaldas McKenzis, ant medžiagos nupiešęs gyvūnus iš dainininko pateiktų nuotraukų. Tai buvo paskutinis vaizdo klipas, kuriame pasirodė Freddis. Šįkart, kitaip nei bet kada anksčiau, prieš filmavimo kamerą jis praktiškai nejudėjo ir buvo pastebimai išsekęs. Dėl Freddžio ligos operatoriui jau nebekilo jokių keblumų, bandant sekti nenuspėjamus, katės elgseną primenančius dainininko judesius.
1991 m. birželio pabaigoje Mercuris sugrįžo į Londoną, kur jį apsupo mylimi žmonės: jo sveikata nenumaldomai prastėjo, nepaisant gydymo eksperimentiniais vaistais, kurie buvo slapta gabenami į „Garden Lodge“. Paskutinėmis savaitėmis dainininką dažnai lankė jo ištvermingoji „buvusioji“ Mary Austin ir partneris Jimas Huttonas, kuris su juo išbuvo ilgiausiai, asmeninis virėjas Joe Fanelli ir asmeninis asistentas Peteris Freestone‘as. Pastarasis it šešėlis sekė Freddį per visas negandas iki pat paskutiniosios. Šie žmonės, nepamirštant ir kitų trijų „Queen“ muzikantų, buvo jo „šeima“.
Laikas ir liga atsijojo draugus ir mylimuosius: visi kiti, kurie buvo šalia, bet nuoširdžiai nesirūpino Mercuriu, po truputį atitolo. Tad dabar su juo liko tik tie žmonės, kurie iš tiesų buvo svarbūs. Tie, kurie jį geriausiai suprato ir labiausiai mylėjo, ypač „jo žmona“ Mary ir Jimas Huttonas. Paskutinėmis savo dienomis Freddis apako, o sveikatos būklė taip pablogėjo, kad nebegalėjo pakilti iš lovos. Dainininkas nusprendė nustoti gerti vaistus, kuriuos gerti jau buvo beprasmiška, ir vartojo tik nuskausminamuosius. Žinodamas, kad jo liga mirtina ir tai, kiek daug dėmesio jam skiria žiniasklaida, Freddis 1991 m. lapkričio 22 d. pasikvietė vadybininką Jimą Beachą, kad padėtų parengti pranešimą.
„Dėl to, kiek daug klaidingos informacijos sklinda žiniasklaidoje, noriu patvirtinti, kad esu užsikrėtęs ŽIV ir sergu AIDS. Man atrodė teisinga iki šiol nutylėti šią informaciją, kad apsaugočiau artimųjų privatumą. Tačiau dabar atėjo metas mano draugams ir gerbėjams visame pasaulyje sužinoti tiesą, ir tikiuosi, kad visi prisidėsite prie manęs, mano gydytojų ir visame pasaulyje vargstančių žmonių kovojant su šia siaubinga liga.“
Tai buvo visai nereikalinga: 1991 m. lapkričio 24 d., 18 val. 48 min. – kiek daugiau nei po 24 valandų nuo šio oficialaus pranešimo – Mercuris mirė nuo bronchopneumonijos, kurią apsunkino AIDS sukeltos komplikacijos. Tada šiam dainininkui, kuris, visai kaip ir jo katės, rodos, turėjo devynis gyvenimus, tebuvo 45-eri. Jimas Huttonas su juo liko iki pat pabaigos. Laidotuvės įvyko „Kensal Green Cemetery“ kapinėse, o jas vedė du zoroastrų šventikai. Su žvaigžde, kuri palietė milijonų gerbėjų širdis viso pasaulio arenose, atsisveikinti atėjo tik 35 žmonės: jo tėvai, sesuo Kashmira su vyru, neatskiriamieji draugai iš „Queen“ Johnas Deaconas, Brianas May‘us ir Rogeris Tayloras, Mary Austin ir dainininkai Eltonas Johnas, Davidas Bowie ir keli kiti. Nešant karstą į koplyčią, skambėjo Arethos Franklin atliktų dainų „Take My Hand“, „Precious Lord“ ir „You‘ve Got a Friend“ versijos. Vienas paskutinių Freddžio pageidavimų buvo slėpti, kur jis yra palaidotas – ši vieta iki šiol nežinoma. Jis buvo kremuotas, o pelenai patikėti Mary Austin, kuri maždaug dvejus metus laikė juos jo miegamajame, o tada slapta išbarstė dainininko pasirinktoje vietoje. Kadangi neegzistuoja joks žinomas antkapis, toks kaip, pavyzdžiui, Jimo Morrisono, išorinės „Garden Lodge“ pastato sienos tapo autentiška šventove, kur saugomos Freddžio Mercurio gerbėjų aukos. Pagal dainininko testamentą „Garden Lodge“ ir pusė valdų, kurių vertė siekia maždaug 10 milijonų svarų, atiteko jo buvusiai partnerei Mary: likusi dalis padalinta tėvams, seseriai Kashmirai Bulsarai-Cooke, Jimui Huttonui, Peteriui Freestone‘ui, Joe Fanelli ir asmeniniam vairuotojui bei sargybiniui Terriui Giddingsui.
Visgi jo ilgaamžis palikimas – muzika – poproko pasaulyje išplito į visas puses. Apie tai liudija nesunkiai sudaromas ir neabejotinai niekad nesibaigiantis sąrašas atlikėjų, kurie tikino, kad Freddis įkvėpė jų vokalo bei pasirodymų stilistiką ir (arba) kūrinius. Prie tų, kurie jau paminėti šioje knygoje, pavyzdžiui, Eltono Johno, Michaelo Jacksono ir kitų, galima pridėti ir šiuos: Sebastianą Bachą iš grupės „Skid Row“, „Ben Folds Five“, Jeffą Bucklį, Garį Cherone‘ą iš „Extreme“, italų dainininką Cesare’ą Cremonini, Céline Dion, Joe Elliottą, grupę „Frankie Goes to Hollywood“, Justiną Hawkinsą, Katy Perry, „Keane“, Lady Gagą (Freddžiui ši atlikėja skolinga už savo sceninį vardą), Dave‘ą Grohlą iš „Nirvana“ / „Foo Fighters“, Adamą Lambertą, jo draugą George‘ą Michaelą, Miką, Psy, RuPaulą, Sealą, Billį Squierą (jį Freddis visada sekė ir visur padėjo), „Right Said Fred“, Brendoną Urį, „Yeah Yeah Yeahs“, Rufusą Wainwrightą, Robbį Williamsą, Wizą Khalifą ir Andrew Woodą iš grupės „Mother Love Bone“.
