Étienne‘as taip pat padėjo Coco gyvenimą pakeisti iš esmės, kai 1909 metų pavasarį leido jai naudotis savo elegantišku garçonnière, viengungio vieno miegamojo butu Malesherbes bulvare, kad galėtų atidaryti nedidelę ateljė ir pradėti prekiauti savo skrybėlaitėmis. Žinoma, pirmieji jos klientai buvo turtingi ir įtakingi Étienne‘o draugai, su kuriais ji susipažino Royallieu rezidencijoje. Juos be galo žavėjo Coco entuziazmas ir jie nekantriai laukė išvysti jos kūrybos vaisius, kurie buvo kur kas paprastesnių formų ir saviti nei gremėzdiškos skrybėlės, modeliuojamos kitų Paryžiaus kūrėjų. Taip jų dėka iš lūpų į lūpas sklido žinia apie Coco verslą, kuris išsiplėtė pakankamai, ir ji galėjo pasamdyti du padėjėjus bei garsųjį skrybėlių meistrą Lucienne‘ą Rabaté. 1910 metų spalį, po to, kai du jos skrybėlių modeliai atsidūrė žurnalo Comoedia Illustré puslapiuose, ji nusprendė žengti dar vieną didelį žingsnį. Pasinaudodama Boy finansine pagalba išsinuomojo patalpas bene elegantiškiausioje Paryžiaus vietoje, šalia Operos, antro aukšto bute Rue Cambon gatvėje adresu, kuriam buvo lemta tapti tokiu pat legendiniu, kokia buvo ji pati. Vėliau jos prekės ženklu tapęs užrašas didžiosiomis raidėmis lentelėje šalia įėjimo skelbė – „Chanel Modes“. Jai išdidžiai žvelgiant į savo juodame arba baltame fone užrašytą vardą, jai šovė mintis apie dvi sukabintas „C“ raides, tapusias jos prekės ženklo logotipu. Savo atsiminimuose ji pasakojo, kad šie inicialai atėjo iš jos praeities. Vienas jos tėvo prosenelių, amatininkas iš Ponteilso, jį naudojo ženklinti savo gaminamus baldus, taip pat jie priminė vitražinius prieglaudos Obazine langus. Visgi labiausiai tikėtina, kad jie tiesiog buvo likimo jai duoto vardo – Coco Chanel – inicialai.
Paryžius vasarą ištuštėdavo, kai sostinės aukštuomenė (beau monde) miestą apleisdavo ir užplūsdavo prašmatniausius pajūrio kurortus, tokius kaip Dovilis. Būtent čia 1913 metais dailiausioje miestelio Rue Gontaut-Biron gatvėje Boy įtikino Coco atidaryti naują butiką. Jis buvo įkurtas tarp kazino ir viešbučio Normandy, pridengtas smėlio spalvos storo audeklo stogeliu su juodomis raidėmis užrašytu jos vardu. Šalia ją išgarsinusių skrybėlaičių ji siūlė ir drabužius, kuriuos susikūrė savo garderobui: jojiko stiliaus džersio audinio rūbus, jūreiviškus marškinėlius, kuriuos buvo galima dėvėti be korseto, megzto audinio pelerinas, kurios puikiai tiko Dovilio kurortiniam gyvenimui. Šias naujoves entuziastingai pasitiko svarbūs klientai, tokie kaip baronienė Rothschild, kuri jų užsisakė ne vieną komplektą, ir Chanel ateljė rekomendavo savo turtingoms draugėms, tarp kurių – Prancūzijos teatro žvaigždė Cécile Sorel. Stulbinamą jos sėkmę karūnavo žurnalo Les Modes straipsnis, kurio visą puslapį užėmė jos drabužių modeliai, demonstruojami aktorės Gabrielle Dorziat ir dainininkės Geneviève Vix. Coco ir Boy buvo labiausiai tuo metu aptarinėjama pora, be to, vienoje savo žymiausių karikatūrų garsusis karikatūristas ir elito elegancijos vertintojas Semas (Georges‘o Goursato pseudonimas) pavaizdavo Coco, įsitvėrusią Boy – polo žaidžiantį kentaurą – bei ant rankos pasikabinusią didžiulę savo skrybėlaičių dėžę. Naujos parduotuvėlės atidarymas pasirodė esantis dar įžvalgesnis pasirinkimas, kai 1914 metų rugpjūčio 3 dieną Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Paryžiečiai bėgo iš miesto į Normandijos viešbučius bei vilas, o tarp jų buvo ir kai kurios elegantiškiausios Prancūzijos poniutės. Atvykusios į Dovilį, jos rado tiktai vieną – Coco – atidarytą parduotuvę. Jos paprastas ir kasdieniškas stilius puikiai atitiko šio konflikto sąlygojamo laikmečio rimtį bei supaprastėjusį skonį, o išskirtinis vyriškų drabužių inspiruotų modelių derinimas su tradiciniais moteriškais tapo jos skiriamuoju ženklu.
Po vienerių metų Coco buvo nufotografuota paplūdimyje Bjarice, kuriame priešais kazino nuomojosi vilą, virtusią naujais Chanel mados namais baskų pakrantėje. Tai buvo puiki idėja, jai atnešusi dar didesnį pasisekimą nei tas, kuriuo ji galėjo mėgautis Dovilyje.
Netrukus jai visą darbo dieną jau dirbo šešiasdešimt siuvėjų, skubančių įvykdyti iš Prancūzijos ir Ispanijos gaunamus užsakymus. 1915 metais Harper‘s Bazaar rašė: „Moteris, neturinti bent vieno Chanel daikto, yra beviltiškai nemadinga.“ Sėkmės veiksniu pirmosiose jos kolekcijose tapo haute couture pristatytas rankų darbo, dabar pramoniniu būdu gaminamas megztas audinys. Nuo pat pradžių Coco perprato drabužių siuvimo galimybių įvairovę, kurią galėjo pasiūlyti trikotažas, o 1916 metais Rodier, išradingasis Prancūzijos tekstilininkas, suteikė jai išskirtines teises tiekti džersį, naują mašininiu būdu gaminamą audinį, kuris lig tol buvo naudojamas vyrų apatiniams siūti. Įkvėpta sportinių drabužių suteikiamos laisvės, ji sukūrė dienos drabužių, kurie buvo paprasti ir patogūs, kolekciją. Joje buvo tiesaus silueto suknelės ir trijų dalių kostiumėliai, kuriuos sudarė sijonas, per galvą velkama palaidinė ir švarkelis. Būtent tai moterys norėjo apsivilkti grįžusios namo iš formalių renginių. Pagaliau jos galėjo jaustis patogiai, išsivadavusios iš valandų valandas veržusių korsetų.
Naujieji Chanel drabužių modeliai pateko į žurnalo Harper‘s Bazaar straipsnį, kuriame buvo rašoma apie jos griežtos struktūros neturinčius trijų ketvirčių ilgio džersio švarkelius su V formos iškirptėmis, drąsiai atidengiančiomis kaklą, kurie buvo vilkimi ant anksčiau tik vyriška aprangos detale laikytų berankovių marškinėlių. Sijonams trumpėjant ir atidengiant pėdas, kulkšnis ir dar kiek daugiau, laikraščiuose buvo skelbiama, kad „moterų kūnai nebuvo pridengiami naudojant tiek mažai medžiagos nuo pat senovės Graikijos laikų“.
Vienu mostelėjimu naujoji apranga ištrynė šimtmečius gyvavusį moterų gestą, kai ji lipdama ties kiekvienu laipteliu turėjo grakščiai kilstelėti sijono palankas. Šios suknelės buvo skirtos naujos kartos moterims: toms, kurios žaidė golfą, vairavo automobilį ir kurios prasidėjus karui bei vyrams išėjus į mūšio lauką vadovavo stambioms kompanijoms. Moterys, vilkinčios jos sukneles, nustelbė kitas, kurios sugretinus atrodė daug senesnės ir nuobodžios. Chanel tvirtino, kad „niekas taip stipriai nesendina moters, kaip „rėkiantis“ brangumas ir perkrovimas, taip pat ir visos tos klostės klostelės“.
Vėliau, ėmus kaukti aviacijos antskrydžių sirenoms, paryžiečiai nakties glūdumose išsilakstė ieškoti prieglobsčio kitur. Coco taip pat revoliucionavo savo klientų nakties drabužių spintas, sukurdama elegantiškų baltų ir burgundiško vyno spalvos satino pižamų ansamblių, leidusių išlaikyti nepriekaištingą išvaizdą netgi tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis.
Pasibaigus karui, mados žurnalai Chanel šlovę iškėlė į naujas aukštumas, ją išgarsindami Jungtinėse Amerikos Valstijose – iš tiesų Amerikos moterys sudarė išties didelę dalį jos klientūros. Naujai pelnytas tarptautinis pripažinimas sutapo su naujos jos mados namų būstinės atidarymu Paryžiuje, Rue Cambon 31, visai netoli senosios jos ateljė. Būtent šiame naujame spindinčiame salone ir atsiskleidė tikrasis Coco charakteris: ne tik nepažabojamas kūrybingumas, bet ir siaubą jos darbuotojams keliantys pykčio protrūkiai. Pasirodžius Madmuazelei, kaip jie ją vadino, siuvėjams ir modeliuotojams visada perbėgdavo nugara šiurpuliukas, todėl pamatę pro salono langus ją artėjančią, strimgalviais nerdavo į savo darbo vietas.
Coco gyveno su Boy savo namuose Eliziejaus laukų alėjoje, vos keletą žingsnių nuo savo darbo vietos. Metai po metų ji sau kartojo: „Pasirink, kuo norėtum būti, ir tapk ta moterimi“ ir galiausiai jai pavyko tai pasiekti. Pagaliau ji susitaupė pakankamą sumą pinigų, kad galėtų sumokėti skolą, kurią Boy suteikė jai prieš keletą metų – skolą, leidusią jai atidaryti ateljė ir tapti moterimi, kokia troško būti, – laisva ir nepriklausoma. Jis ją dievino, tačiau buvo nepaprastai ambicingas ir turėjo suvesti sąskaitas su praeitimi, atsikratyti savo nekilmingumo prakeiksmo. Jis žinojo, kad jeigu norės turėti ir išlaikyti savo vaidmenį aukštuomenėje, jam reikės aristokratės žmonos, taigi jis nusižiūrėjo lordo dukterį Dianą Lister. Jis ir toliau turėjo romaną su Coco net ir po to, kai vedė, tačiau priverstinis slaptumas jai darėsi vis labiau ir labiau nepriimtinas.
Akivaizdu, kad jie nebegalėjo gyventi kartu, todėl ji persikraustė į nuomojamą ekscentrišką butą Alma rezidencijoje su miegamuoju veidrodinėmis sienomis ir juodai lakuotomis lubomis bei didžiule budos statula prie įėjimo. Šis stilius atmintyje jai paliko neišdildomą pėdsaką, vėliau tapusį vertingu įkvėpimo šaltiniu jos ateities būstams. Vienatvė Paryžiuje Coco ėmė dusinti, kai Boy pranešė apie savo dukters gimimą, todėl ji nusprendė persikraustyti į ramų Paryžiaus priemiestį La Milanaise, tikėdamasi čia numalšinti širdgėlą. Ji išsinuomojo vilą su didžiule teritorija aplink, kur apsigyveno su savo dviem augintiniais, šunimis Soleil ir Luna (Saulė ir Mėnulis). Taip pat ji įsigijo mėlyną „Rolls-Royce“ automobilį juodu salonu. Tuo metu tai buvo toks neįprastas derinys, kad ji paskatino naują tamsių automobilių madą. Kita jos gyvenamąja vieta tapo vila Bel Respiro Garcheso priemiestyje ir ši buvo dar ištaigingesnė. Čia ji atsikraustė su savo liokajumi, tarnaite ir mylimais šunimis, kurie per tą laiką jau atsivedė penkis šunelius, kuriuos visus ji pavadino Ursa Major (Didieji Grįžulo Ratai). Stovinti ant kalvos vila buvo smėlio spalvos, juodomis langinėmis – spalvų kombinacija, kurią itin mėgo Coco. Ji ją pavadino „Noix de Coco“ (kokoso, o čia veikiau Coco, riešutas) ir čia mielai priiminėjo svečius, tarp kurių buvo tokie asmenys kaip Henry Bernsteinas ir jo žmona Antoinette su dukra, kuri vienoje fotografijoje – susikibusi su Coco rankomis ir besišypsanti iš po skrybėlės, kuri jai atrodo gerokai per didelė.
Bernsteinas neliko abejingas Coco žavesiui, ir sklandė nepatvirtinti gandai, kad jie turėjo trumpą romaną.
