„Moterų sodas“ – dešimtasis J. Herlyn romanas. Jame pasakojama apie aistros paženklintus trijų moterų gyvenimus. Baltoje viloje ant Elbės upės kranto lietuvė vertėja Monika po skyrybų atramą randa spalvinguose aštuoniasdešimtmetės Frederikės pasakojimuose. Didžiausias Frederikės turtas – ant svetainės sienos kabantis Zanzibaro princesės Salmės portretas.

Naująjį J. Herlyn romaną išleido leidykla „Alma littera“, rašytoją kalbino literatūros apžvalgininkė Vitalija Maksvytė.

Jolita, savo 55-erių metų gimtadienį pasitikote Lietuvoje. Ar rašytojai švenčia gimtadienius?

Nemėgstu švęsti savo gimtadienio, noriu, kad jis praeitų kuo ramiau, todėl net socialiniuose tinkluose panaikinau įrašą apie gimimo dieną, kad tik netyčia kam neprimintų (juokiasi). Pastaruosius penkiolika metų gimtadienį švenčiu dviese su vyru ant motociklo. Dažniausiai kurioje nors iš Viduržemio jūros šalių. Keturiasdešimtmetį ir penkiasdešimtmetį taip atšventėme Romoje. Tik pirmą kartą ten nuskridę išsinuomojome motorolerį, o antrąjį kartą tiesiai iš Hamburgo nukeliavome motociklu. Mes net vestuvių datą rinkomės taip, kad ji beveik sutaptų su mano gimtadieniu ir kad rugsėjį savaitę galėtume pabėgti dviese.

Jei reikėtų į keletą sakinių sutraukti, ką svarbaus sužinojote per šiuos 55-erius metus, kokie jie būtų?

Pasakyčiau, kad gyvenimas nušlifavo kampus ir apmaldė kategoriškumą. Išmokė tolerancijos ir suvokimo, kad išmintis – tai intelektualinis kuklumas, nes iš kiekvieno atsakymo randasi tik naujas klausimas. Empatija man tapo daug svarbesnė nei savo nuomonės turėjimas. Jaunystėje nė neįsivaizdavau, koks galingas gali būti švelnumas ir koks gydantis gali būti džiugesys.

Tokius atradimus, neabejotinai, sudedate į savo romanus. Kiek juose J. Herlyn gali rasti skaitytojai?

Prisipažinsiu: ypač mėgstu kalbėti savo herojų – vyresnių moterų – lūpomis: kaip tetos Marijos „Svaigulyje“ ar Sofijos „Šešėlių gaudytoje“. Beveik visos mano aprašytos vietos, kur knygose nukeliauja herojės, pačios aplankytos ir ištyrinėtos. Taip, aš irgi pažinau meilę kaip apsėdimą ir kaip viską transformuojančią jėgą, todėl galiu apie ją rašyti. Kartais mėgstu į savo romanus įtraukti realius žmones, netgi palikdama tikruosius jų vardus. Taip, pavyzdžiui, „Geismo spąstuose“ atsirado supjaustytą Picasso paveikslą Amsterdame dvejus metus restauravęs pusbrolis Tomas.

Neseniai pasirodęs romanas „Moterų sodas“ – jau dešimtasis. Dešimt romanų per mažiau nei dešimt metų – esate produktyvi autorė. Kaip pavyksta išlaikyti tokį tempą, iš kur semiatės įkvėpimo?

Rašymas man yra darbas, tad įkvėpimo nelaukiu. Jei ko nors imuosi, esu labai disciplinuota ir valinga. Man norisi pradėtą darbą baigti iki galo, kitaip jis akmeniu slegia pečius. Neturiu poreikio rašyti dėl rašymo. Tiesa, jaunystėje rašiau dienoraščius, jie tarsi atliko terapinę funkciją. Dabar jiems nebeturiu erdvės ir jėgų, nes, kai rašau romaną, į jį įkrintu visa galva, jam atsiduodu. Temas naujiems kūriniams diktuoja gyvenimas: netikėtai nugirsta frazė, stebinanti draugės išpažintis, atsitiktinis pokalbis paplūdimyje – bet kas gali tapti ta sėkla, iš kurios išauga romano medis.

Beveik visų jūsų romanų centre yra moterys ir jų istorijos. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?

Matyt, esu seno kirpimo – man moterys yra moterys, o vyrai – vyrai, todėl visai nenoriu kalbėti apie belytę žmogaus sielą. Į pasaulį žvelgiu per moteriškumo akinius, tariuosi, kad moteris pažįstu geriau nei vyrus. Man jos įdomios, įdomūs jų likimai, vidinės dramos, pasirinkimai. Rašau apie jas galbūt ir todėl, kad mamos moterų linija tokia stipri, išskirtinė, pasižyminti dramatiškais likimais. Joje galima rasti ir žymią visuomenės veikėją Feliciją Bortkevičienę, kurios, tiesa, šeima atsisakė.

Kaip gimsta jūsų herojės ir pasakojimai apie jas? Kiek juose tikrų žmonių, įvykių, likimų?

Tik vienas mano romanas – „Atsargiai, moteris“ – yra tikra istorija. Jo herojė man atskirais epizodais pasakojo savo gyvenimą, o aš jį tik suliteratūrinau. Procesas tai moteriai buvo tam tikra terapija, o mane rašyti vertė nuostaba: ar tikrai būna ir taip? Išties, gyvenime būna visko. Ir jis tikrai pralenkia mano vaizduotę, taigi konstruoju savo herojus, pasiskolindama draugų, giminaičių, pažįstamų bruožus, įvykius, likimus. Viską supinu, sujungiu... Vieni save atpažįsta, kiti – ne, bet juokingiausia, kad kartais save atpažįsta žmonės, kurių akyse nesu regėjusi.

Romano „Moterų sodas“ pabaigos žodyje minite, kad vienas iš šios knygos įkvėpėjų yra Hamburgas – miestas, į kurį atvykote dėl savo vyro ir kuriame gyvenate jau daugiau nei dešimt metų, bet per visą šį laiką paties miesto taip ir nepamėgote. Gana drąsu taip kalbėti apie miestą, kuriame gyveni...

Miestai man kaip žmonės. Su individualiais bruožais ir likimais. Vienus pamėgstu iškart, kaip, pavyzdžiui, Portą, Barseloną ar Romą, o kitų numylėtiniai, pavyzdžiui, Paryžius, mano širdies nepaliečia. Ilgus metus Hamburgas man buvo tarsi svetimas gražus turtingas vyras, kurio aš nedominu ir kuriam pati esu visiškai abejinga. Tenkinausi tuo, kad leido ramiai būti jo šešėlyje, nesiveržiau į jo namus, nelandžiojau po jo kambarius, nesiknisau jo stalčiuose. Užteko savų. Tačiau pandemija ir karantinas viską apvertė aukštyn kojomis. Supratau, kad atėjo laikas susipažinti su tuo šiek tiek arogantišku bei šaltu vyriškiu ir ėmiausi iniciatyvos. Ką daro neseniai susipažinusių įsimylėjėlių pora? Ogi pasakoja apie save, geria vienas kito istorijas. Tai padariau ir aš. Pirmąją dieną po karantino numyniau į Hamburgo istorijos muziejų ir puoliau studijuoti miesto istoriją. Tą patį dariau ir gatvėse. Man norėjosi žingsnis po žingsnio prikelti jose gyvenusių žmonių istorijas. Tada dar nežinojau, kad jos nuguls ir mano romanuose.

Esate ne tik rašytoja – baigėte filosofijos studijas, beje, kaip ir „Moterų sodo“ herojė – Maskvoje, dirbote dėstytoja, žiniasklaidoje. Jūsų romanuose gali pajusti, kad naudojate šiuos įgūdžius: įtraukiate istorinius elementus, geografines, kultūrines nuorodas. Štai ir „Moterų sode“ viena iš pagrindinių siužetinių linijų yra susijusi su XIX amžiuje gimusia Zanzibaro princese Salme. Gal kada pasuksite prie istorinio romano?

Nežinau, ar man pakaktų vaizduotės kelionei laiku. Nors skaitydama Salmės autobiografiją mintyse išties gyvenau Zanzibare, mačiau viso šimto sultono sugulovių ne tik veidus, bet ir drabužius, girdėjau medpadžių kaukšėjimą, vaikų čiauškėjimą, varpelių tilindžiavimą... Tačiau atkurti tikslių Zanzibaro princesės meilės istorijos su vokiečiu pirkliu Heinrichu detalių nesiryžau. Per daug gerbiu šią istorinę asmenybę, kad varstyčiau jos miegamojo duris. Bet niekada nesakau niekada. Bus lemta, parašysiu ir istorinį romaną.

Jūsų romanuose pagrindinę, dažnai – romantinę liniją lydi ryškios, net kontraversiškos temos: krūties vėžys romane „Angelai neverkia“, pogimdyvinė depresija knygoje „Veidu į saulę“, seksualinis priekabiavimas istorijoje „Žinau, kad nieko nežinau“. „Moterų sode“ kalbate apie mirtį ir žmogaus teisę į eutanaziją. Kodėl šios temos jums svarbios? O gal jas įpinate tik kaip prieskonį, kad skaitytojas būtų labiau suintriguotas?

Oi ne! Visos sunkios temos tarsi savaime į mano romanus ateina iš gyvenimo. Kažkas nutinka man ar mano artimiesiems, sujaudina ir prašosi refleksijos. Romano puslapiai tampa apmąstymų ir potyrių laboratorija. Pavyzdžiui, eutanazijos galimybę esame ne kartą aptarę su vyru.

Kas yra jūsų kūrybiniai mokytojai? Iš ko mokėtės, o gal tebesimokote rašyti?

Nuo jaunystės daug skaičiau, tačiau sąmoningai niekur nesimokiau rašyti. Turiu savo mėgstamus autorius, tačiau jie vis keičiasi. Šiuo metu man artimiausia turkų rašytoja Elif Shafak, žaviuosi jos romanais, spalvingais herojų moterų portretais, įžvalgomis ir meile Stambului. Vertėtų pasimokyti ir iš jaunosios kartos lietuvių rašytojų – Aušros Kaziliūnaitės ar Mindaugo Jono Urbono. Gėriuosi jų gebėjimu taip profesionaliai žongliruoti žodžiais, kad nori nenori išsižioji iš nuostabos ir sustingsti.

Jūsų knygų veikėjai daug keliauja, mėgaujasi spalvomis, skoniais, kvapais, nuotykiais. Jūsų sekėjai socialiniuose tinkluose ne mažiau spalvų regi ir pačios autorės gyvenime: jachtos, egzotiškos kelionės, gardūs ledai, plevenančios margaspalvės suknelės. Akivaizdu, tai ne tik literatūrinė išmonė ar poza, bet ir gyvenimo būdas, netgi tam tikras, skanus ir stilingas santykis su pasauliu. Kas jį jums atskleidė?

Gyvenimo šventės išmokau iš mamos. Mūsų šeima, kai augau, vertėsi sunkiai, tačiau mamos kūrybingumas darė stebuklus. Gyvenome įdomiai ir spalvingai – muziejai, parodos, spektakliai. O kokius karnavalus ir persirengėlių eitynes ji mums su broliu suruošdavo! Mama be galo mėgsta eiles, tad ir mums jas deklamuodavo, o draugėms namuose rengdavo tikriausius poezijos vakarus. Pamenu, kai man buvo devyneri, mama nusprendė mane nusivežti į Krymą, suskaičiavo, kiek kas kainuos, tačiau jos biudžetui pritrūko vieno rublio. Ji atsidarė šaldytuvą, paėmė iš ten kiaušinius ir nunešė juos parduoti kaimynei. Ji uždirbo trūkstamą rublį, o aš šią kelionę prisimenu kaip vieną įspūdingiausių vaikystės knygos skyrių.

Spalvų ir stiliaus netrūksta ir jūsų knygų viršeliams. Ar prisidedate prie jų gimimo?

Viršelių kūrimą palieku profesionalams, kuriuos pasiūlo leidykla. Dažniausiai dėl jų nesiginčiju, nors jie man labai svarbūs. Tačiau ir čia seku savo principu: išvengti konflikto man svarbiau, nei turėti nuomonę. Labai džiaugiuosi, kad dešimtojo romano viršelį sukūrė mano brolio duktė, grafinio dizaino magistrantė Urtė Kraniauskaitė. Likimas jai nuo pat gimimo atseikėjo ne mažiau, o gal ir daugiau išbandymų nei mano „Moterų sodo“ herojėms. Urtė gyvena su savo tėčio inkstu, kurį vadina „gyvybės baterija“. Kūryba jai taip pat yra gyvybės eleksyras. Todėl didžiuojuosi, kad Urtės povas puošia mano „Moterų sodą“.

Viena iš romano „Moterų sodas“ veikėjų yra Frederikė, garbaus amžiaus moteris, savo įtraukiančiais pasakojimais ir nepaprastu gyvenimu palaikanti kitą moterį – kur kas jaunesnę lietuvę Moniką. Ką norėjote sudėti į Frederikės personažą?

Kurdama Frederikės personažą neturėjau prototipo, tačiau parašiusi romaną suvokiau, kad ji paveldėjo kai ką iš mano labai skirtingų senelių. Tėčio mamos – močiutės – išorę ir romumą bei mamos mamos – bobutės – filosofiją, kurią vainikavo jos prieš mirtį man pasakyti žodžiai: „Aš gailiuosi tik to, ko nepadariau, ir niekada nesigailėjau to, ką padariau.“ Šie žodžiai dabar ir skatina mane nebijoti gyvenimo.

Jūsų romanai metai iš metų yra tarp skaitomiausiųjų Lietuvos bibliotekose? Ir ką jums tai reiškia?

Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal todėl, kad rašau nuoširdžiai, kad ne fantazuoju, o surenku faktus iš gyvenimo, juos apdoroju ir supinu į vienalytę istoriją. O gal dėl laimingų tų istorijų pabaigų, kurias, tikėdama žodžio magija, renkuosi sąmoningai, nes noriu ne tiek literatūrinio katarsio, kiek skaitytojui suteikti vilties ir šviesos. Populiarumas mane džiugina, nes įrodo, kad knygos yra skaitomos, – aš nieko nemėgstu daryti šiaip sau, todėl tik sau rašyti negalėčiau. Kartu tai ir įpareigoja: mielai važiuoju į nuošaliausiose vietose įsikūrusias skaitytojų bendruomenes, tikėdama gydančia žodžio galia ir rašytojo misija.

Gal jau žinote, apie ką bus vienuoliktoji jūsų knyga?

Šiuo metu dar gyvenu „Moterų sode“ ir noriu juo pasimėgauti. Kai pajusiu, kad atėjo laikas rašyti, sulauksiu trečios mėnulio jaunaties dienos ir sėsiu prie kompiuterio. Tai bus romanas apie moterų draugystę, trunkančią nuo vaikystės iki pat senatvės. Kartu tai bus žvilgsnis į XX amžiaus Vokietijos juodaodžių istoriją, kurios negirdėjęs ir dažnas vokietis.