Pagal tikrą ir labai artimą močiutės gyvenimo istoriją parašytas islandų rašytojos K. Steinsdóttir romanas neseniai pasiekė ir Lietuvos skaitytojus. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Jūratė Akucevičiūtė, išleido leidykla „Alma littera“.

Romano veiksmas skaitytoją nukelia į XIX amžiaus Pietryčių Islandiją, kur gyveno autorės seneliai ir užaugo jos tėvas. „Labai norėjau parašyti šią knygą, močiutė buvo mano bendravardė, – knygos vertėjai pasakoja rašytoja. – Žinojau apie ją tiek, kiek pasakojo tėtis: gimusi 1874 metais Reikjaviko mergaičių mokykloje mokytis ji pradėjo dar prieš amžių sandūrą. Tuo metu tik vos keletas mergaičių iš provincijos lankė šią mokyklą. Močiutės tėvas, mano prosenelis, buvo turtingas ūkininkas, apylinkės seniūnas, bet kartu, kaip rašau knygoje, palaidūnas. Lengvai bendraujantis, tikras moterų numylėtinis, jis susilaukė daugiau nei vieno, daugiau nei dviejų, netgi daugiau nei trijų vaikų už santuokinio guolio ribų. Nuoširdžiai norėjau aprašyti šitą istoriją, tačiau neprisileidau minties, kad tai galėtų būti romanas.“

Kai tėtis mirė, Kristín vis dėlto apsisprendė, kad knyga bus. „Kol tėtis dar buvo gyvas, prašydavau jo, kad papasakotų apie močiutę, tačiau jis nieko įdomaus pasakyti negalėjo, – prisimena rašytoja. – Labai išmani, graži ir gera, gražiai dainavo, grojo vargonais... Dabar galvoju, kad iš tiesų pasakoti jis nenorėjo. Po tėčio mirties pagalvojau: neteksiu šios istorijos, jei mirs visi, kurie ją pažinojo. Jaučiau, kad turiu paskubėti, todėl susisiekiau su savo teta Regina, tėvo seserimi. Kalbant atvirai, mažiausiai tikėjausi to, kad ji mane pasikvies ir papasakos visą istoriją. Bet ji sutiko, o sulaukusi manęs vedžiojo po sodybas, kuriose gyveno močiutę dar pažinoję žmonės. Labai džiaugiausi klausydamasi! Viena moteris pasakė: „Mieloji, kad būtum mačiusi jos akis! Jos liepsnodavo!“

Savo knygoje autorė gana nuosekliai aprašo kasdienį gyvenimą Islandijoje XIX ir XX amžių sandūroje. Ir vis dėlto svarbiausias romano motyvas yra psichikos liga. „Labai bijojau, kad

medikai mane pasmerks, – prisipažįsta rašytoja. – Tačiau man pasisekė, mano brolis Stefanas yra psichiatras. Jis perskaitė knygos rankraštį ir davė man vertingų patarimų.“

Po to, kai knyga buvo išleista, rašytojai dažnai jos ištraukas tekdavo skaityti literatūros vakaruose, taip pat ir Psichologinės pagalbos asociacijoje „Gedhjalp“. „Buvau tokia patenkinta, kai prie manęs ėjo žmonės, akivaizdžiai turintys tam tikrų sutrikimų. Jie nuoširdžiai dėkojo, kad rašau apie juos. Man tai atrodė gražu, nes pati augau negalėdama kalbėti apie psichikos ligas. Ir, štai, parašiau apie tai knygą, kuri tiems žmonėms atrodo vertinga“, – sako rašytoja ir prisipažįsta, kad būdavę akimirkų, kai jai norėdavosi verkti. Labiausiai dėl to, kad jos vaikystėje ir jaunystėje šios temos būdavo tabu, o šiandien galima apie tai atvirai kalbėti.

Pasakodama romano pradžios istoriją, Kristín rodo knygas ir fotografijas. Vienoje jų – gražioji močiutė, žvelgianti iš praeities. „Šviesė, šiandien, žinoma, irgi nebūtų visiškai sveika, juk tai – genetinis susirgimas. Tačiau ir gydymas būtų visiškai kitoks... Tik pagalvok, ji gyveno uždaryta, negalėjo niekur išeiti, net durų praverti. Jei močiutė būtų gyvenusi šiomis dienomis, ji greičiausiai būtų lankiusi menų akademiją.“

Po nepaprastai sėkmingo, Islandijos literatūros premija apdovanoto romano „Šviesė“ rašytojai K. Steinsdóttir gana sunku pristatyti savo naujas knygas: „Žmonės stabdo mane gatvėje, klausia, ar aš – toji pati Kristín Steinsdóttir, kuri parašė „Šviesę“, ir dėkoja man už ją. Ši knyga, ko gero, liks svarbiausia mano knyga, kad ir ką dar parašyčiau.“

Kristín Steinsdóttir gimė Islandijoje, Seidisfjordo miestelyje, 1946 metais. Buvusi mokytoja nuo 1988-ųjų yra atsidavusi vien rašymui. Kristín parašiusi daug knygų vaikams ir paaugliams, taip pat suaugusiesiems skirtų pjesių, romanų. Jos darbai yra išleisti įvairiomis kalbomis, lietuviškai mes galėjome skaityti jos knygas vaikams „Angelas vakarų rajone“, „Spurgos ir karis“.

Rašyti ji pradėjo dar dirbdama mokykloje. Kristín sesuo, taip pat mokytoja ir vaikų literatūros kūrėja Idunn Steinsdóttir buvo pirmoji, paskatinusi ją rašyti vaikams. „Sėsk ir rašyk, – pasakė. – Jei galiu aš, gali ir tu.“ Kaip tik tuo metu vyriausias Kristín sūnus rengėsi sutvirtinimui, taigi šeima dažnai turėjo lankytis bažnyčioje. „Negirdėdavau, ką kalba pastorius, visą laiką galvojau, ką rašysiu, o grįžusi namo sudėdavau viską į tekstą, – prisimena ji, – ten buvau ir aš, ir mano draugės, ir žmonės, kuriuos pažinojau.“

Daugelio Kristín knygų herojai ir aplinka atkeliavę iš jos pačios kasdienybės ir realių išgyvenimų. Gimusi ir užaugusi mažame miestelyje Rytų Islandijoje, ji ne kartą jį atgaivino savo kūryboje.

Naujausio Kristín romano „Virš mūsų namų“ veiksmo vieta – taip pat gimtasis miestelis. „Mėgavausi rašydama šią knygą, – ji sako. – Viską žinojau, su tiek daug žmonių kalbėjau, išgirdau tiek daug istorijų, kad galėjau lengvai įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno, kai virš jų namų – karo lėktuvai. Žinau, kad mano mama ir tėtis dažnai tūnodavo pusrūsyje su vaikais. Tuo metu mažame miestelyje, kuriame gyveno gal septyni šimtai žmonių, buvo daugybė kareivių – gal keturi ar penki tūkstančiai. Buvo kalbama, kad islandų mergaitės laiką leisdavo su kareiviais, buvo tikrai laisvo elgesio – na, paleistuvės. Tačiau mano mama ir tėtis niekada taip nekalbėdavo. Sakydavo, kad Seidisfjorde gyveno paprasti žmonės, kurie patekdavo į nepaprastas aplinkybes, pavyzdžiui, karą. Mama vis sakydavo, kad tai normalu – juk tie vaikinai – kareiviai – jie negėrė, buvo mandagūs ir mokėjo šokti, o islandų vaikinai temokėjo šokinėti, prisigerdavo ir bjauriai elgdavosi. Tad kodėl jos negalėjo laiko leisti su anglais arba amerikiečiais?“

Taigi pastarasis K. Steinsdóttir romanas, kaip ji pati sako, yra gražus pasakojimas apie paprastus žmones nepaprastose situacijose.

KNYGOS IŠTRAUKA

Šią žiemą mamos akyse slypėjo sielvartas. Kartą išgirdau Gudmundą sakant, kad ji yra didi moteris, o jo balse girdėjosi susižavėjimas. Jis kalbėjo su Kristbjorga. Ji šnekėjosi kaip niekad tyliai, todėl neišgirdau, ką atsakė. Vėliau Gudmundas mamai pasakė, kad ji puikiai dainuoja. Mama truputį išraudo ir pralinksmėjo. Tą dieną visame kieme skambėjo Den tapre landsoldat.

Mes susilaukėme brolio. Jis didelis ir gražus, vardu Petras Jokūbas. Tėtis iškart pirmą dieną parvežė kunigą, kad jį pakrikštytų. Mama negali pamiršti skubių Paulmaro, kuris nežinia, ar pasiekė Dievo karalystę, krikštynų, todėl ji pati paprašė kunigo atvykti iškart po gimdymo. Mama netgi pavadino kūdikį dviejų apaštalų vardais. Tėčiui atrodė, kad tinkamiausia būtų jį pakrikštyti Jėzumi Kristumi. Tada jis ilgai ir garsiai juokėsi, o mama tylėjo.

Sėdžiu ant akmenimis grįstos sodybos tvoros ir gaudau orą. Paukštis po truputį spraudėsi, o dabar nepajudinamas tūno mano gerklėje. Šiandien Šv. Kryžiaus Atradimo diena – samdinių keitimosi diena. Į namus atvyksta nauja samdinė. Jos vardas Haldora: ji nebejauna, su savimi atsiveda berniuką.

Sigurdas ir Maga sutuoktiniais netapo, nors jis pernai ir padovanojo jai skepetaitę. Apie Kalėdas Ninos lovoje sumažėjo vietos, o kovo viduryje Maga pagimdė berniuką, jis garsiai ir ilgai rėkė. Apie tėvystę niekas neužsiminė, netgi senoji Kristbjorga tylėjo.

Po keleto dienų berniukas buvo pakrikštytas Einaru. Jis buvo tvirtas ir nupenėtas, iki pat pavasario miegojo tarp Ninos ir Magos.

◆

Tėtis išsiunčia Magą. Ji išvyksta į sodybą rytinėje kaimo dalyje, Sigurdas ją išlydi. Prie savo skruostų pajuntu nuo ašarų sudrėkusius Magos skruostus. Vis dar užuodžiu kvapą. Niekas taip nekvepia.

Stoviu lauke, stebiu, kaip vakarėjant taku parjoja Sigurdas, ir pamatau debesyse virš ledyno šmėstelint mažąjį Paulmarą. Visą dieną tikėjausi, kad Maga sugrįš kartu su Sigurdu, tačiau dabar į jos lovą persikėlė Haldora su berniūkščiu Torarinu, mano bendraamžiu, visa galva mažesniu ir, negana to, raudonplaukiu. Jo ausys atlėpusios. Magos kvapas dingo.

Sesuo Nina su mažuoju Einaru persikėlė į lovą priešais mamą ir tėtį. Naktį, kai jis neramiai miega, juo rūpinasi mama.

<...>

Kai tėtis namie, man nieko kito nereikia, bet laiko jis turi ne visiems. Kristbjorga sako, kad jis ne visiems vienodai geras, kad aš jo mylimiausia.

Pernai darbininkas, pasamdytas žiemai, išgaravo per mėnesį. Nuo to laiko tėčiui tekdavo praleisti daugiau laiko namie nei įprastai, todėl jis buvo labai paniuręs. Jei Torarinas ką nors pridaro, tėtis taip pratrūksta, kad šiam tenka bėgti kiek kojos neša.

Torarinas nuo tada, kai pas mus atvyko, gerokai išaugo. Man rodos, jis merkia akį seseriai Gaujai. Lyg kas nuo to pasikeistų. Ji metais už jį vyresnė ir tikrai netekėtų už nieko kito, tik už kokio seniūno ar pirmininko.

Apie savo tėvą, kuris nuskendo, kai Torarinas buvo ketverių, jis žino mažai. Jo seserys ir broliai buvo išskirstyti po kaimus, o Torarinas liko su Haldora.

Nenoriu girdėti blogų jo šnekų apie mano tėtį, nors žinau, kad kai kas yra tiesa. Sunku negirdėti ir Kristbjorgos burbėjimo. Ji sako, kad kai kurie jo lašeliai tokie stiprūs – galėtų pribaigti net ir didžiausius galvijus. Kai imu klausinėti, ji tik pasižiūri į mane paslaptingomis akimis, kažką sumurma apie telyčią ir supratingai nutyla. Nutyla kaskart, kai noriu sužinoti daugiau.

Dažnai ant Kristbjorgos taip supykstu, kad net norisi jai užduoti. Nusprendžiu daugiau niekad nebesiklausyti tos kvailos bobos paistalų, bet išsyk vėl ištempiu ausis. Galbūt dėl to tiek suku galvą ir niekad nerandu atsakymų. Galbūt todėl, kad mama tokia tyli.