Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1918 m. gimusiam perspektyviam amerikiečių fizikui R. Feynmanui buvo pasiūlyta dalyvauti JAV vyriausybės pradėtame Manhatano projekte – kurti atominę bombą. Feynmanas priėmė pasiūlymą, nes baiminosi, kad tokį ginklą pirmieji gali sukurti naciai, ir tapo jauniausiu mokslinės grupės vadovu. Jaunąjį mokslininka labai vertino jo vyresnieji kolegos, tikri autoritetai, tokie kaip Juliusas Robertas Oppenheimeris, Hansas Bethė ir Nilsas Bohras, nes drįsdavo kritikuoti jų idėjas ir įrodyti savo tiesą, kai kiti besąlygiškai priimdavo mokslo „grandų“ nuomonę.

Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, veržlumu, smalsumu ir iniciatyvumu pasižymėjęs Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis. Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes. Ilgainiui genialusis fizikas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Dėl neįtikėtino išradingumo ir intelekto jam pavykdavo tai, ko nepadarydavo kiti. Inspektuodamas ypač slaptą urano sodrinimo gamyklą Oak Ridže (Tenesio valstija), Feynmanas, pasikliaudamas ne tik savo žiniomis, bet ir atmintimi bei intuicija, bemat nustatė pagrindinius trūkumus.  

Sąmojis ir puikus humoro jausmas – ne vieninteliai išskirtiniai būdo bruožai, kuriais pasižymėjo Richardas P. Feynmanas, vienas didžiųjų kvantinės elektrodinamikos kūrėjų. Be mokslinio darbo, jis domėjosi menais, tapė, muzikavo, net surengė asmeninę tapybos parodą, mokėsi egzotiškų užsienio kalbų. Pokariu mokslininko paskaitos sutraukdavo daugybę klausytojų, dažnai ničnieko nenutuokiančių apie branduolinę fiziką. Feynmanas laikėsi požiūrio, kad net pačius sudėtingiausius mokslinius klausimus galima pateikti paprastai, nuotaikingai, užburiančiai. Paskaitos buvo tokios populiarios, kad vėliau išleistos knygų pavidalu.

1965 metais Feynmanas kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija už nuopelnus tyrinėjant kvantinę elektrodinamiką. Kadangi nemėgo oficialių ceremonijų, jis svarstė galimybę atsisakyti garbingos premijos, bet priėmė nusprendęs, kad atsisakymas sukels dar daugiau rūpesčių.

Šioje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja nuo pirmųjų puslapių dėmesį patraukiančią originalaus gyvenimo istoriją.

„Feynmanas nebuvo vien puikus mokslininkas ir nepaprastas mokytojas. Tai viena įdomiausių savo eros asmenybių. [...] Būtina pasitelkti šiek tiek magijos, kad paverstum mokslą tokiu smagiu, įtraukiančiu ir paprastu, kokiu jį pavertė Feynmanas. Visiškai nesvarbu, pirmą ar penktą kartą skaitote „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Tikiuosi, ši knyga patiks, kaip ir man.“ (Billas Gatesas)

KNYGOS IŠTRAUKA

 Kartą dalyvavau vakarėlyje, kur grojau bongo būgnais – man sekėsi tikrai neblogai. Vieną iš to vakarėlio dalyvių mano muzika ypač įkvėpė. Jis nuėjo į tualetą, nusivilko marškinius, ant krūtinės skutimosi kremu prisipaišė visokių keistenybių, o tada grįžo ir ėmė pašėlusiai šokti. Neverta net abejoti, kad mes su tuo pamišėliu iškart susidraugavome. Jo vardas – Jirayras Zorthianas. Jis – menininkas.

Mes ilgai diskutuodavome apie meną ir mokslą. Aš kartodavau: „Menininkai yra pasimetę – jiems trūksta konkrečios temos! Anksčiau jie kurdavo religinėmis temomis, bet jie neteko savo religijos ir dabar nieko nebeturi. Jie nesuvokia to techninio pasaulio, kuriame gyvename. Jie nieko nežino apie tikrojo pasaulio – mokslo pasaulio – grožį, todėl jų širdyse nebėra nieko, ką jie galėtų nutapyti.“ O Jerry‘is atsakydavo, kad menininkams nereikalingi fiziniai dalykai – juk egzistuoja begalė emocijų, kurias galima išreikšti menu. Tarp kitko, menas juk gali būti ir abstraktus. Be to, mokslininkai naikina gamtos grožį, kai išnarsto ją ir paverčia matematinėmis lygtimis.

Sykį švenčiau pas Jerry‘į jo gimtadienį, ir vienas tokių kvailokų mūsų ginčų užsitęsė iki 3 valandos nakties. Kitą rytą jam paskambinau ir tariau:

– Žinai, Jerry‘i, visų tų mūsų ginčų, kurie niekada niekur nenuveda, priežastis yra ta, kad tu nė velnio nesupranti apie mokslą, o aš nė velnio nesigaudau mene. Todėl sekmadieniais šviesimės: vieną sekmadienį aš tave mokysiu mokslo, o kitą tu man aiškinsi apie meną.

– Gerai, – atsakė jis man. – Pamokysiu tave piešti.

– Na, tai bus visiškai neįmanoma, – pareiškiau, nes kai mokiausi vidurinėje mokykloje, vienintelis dalykas, kurį sugebėdavau nupiešti, buvo piramidės dykumoje – beveik vien tiesios linijos, – retkarčiais dar pamėgindavau pavaizduoti kokią palmę bei kur nors piešinyje įtaisydavau saulę. Talento visiškai neturėjau. Sėdėjau šalia tokio vaikino, kuris pasižymėjo ne ką geresniais gabumais. Gavęs leidimą piešti tai, ką panorėjęs, jis nupiešdavo kažkokias dvi plokščias, elipsės formos dėmes, primenančias vieną ant kitos sumestas padangas, o iš jų kyšojo kotas, kurio viršūnėje – žalias trikampis. Tai turėdavo būti medis. Taigi susilažinau su Jerry‘iu, kad jam vis dėlto nepavyks manęs išmokyti piešti.

– Žinoma, turėsi ir pats pasistengti, – tarė jis man.

Pažadėjau stengtis, bet vis tiek lažinausi, kad manęs išmokyti jam nepavyks. Iš tikrųjų labai norėjau išmokti piešti dėl vienos priežasties, kurios niekam nesakiau: troškau perteikti tą emociją, kurią man kėlė pasaulio grožis. Žodžiais ją apibūdinti sudėtinga – juk tai emocija. Ji analogiška tam jausmui, kurį patiria religingas žmogus, galvodamas apie Dievą, valdantį viską visoje visatoje: pajunti savotišką visuotinumo aspektą, kai susimąstai apie tai, kaip visiškai skirtingai atrodančius bei veikiančius dalykus „užkulisiuose“ valdo ta pati organizacija, tie patys fizikos dėsniai. Tai yra matematinio gamtos grožio, jos vidinių veikimo principų įvertinimas. Suvokimas, kad mūsų regimi reiškiniai kyla iš sudėtingiausių vidinių sąveikų tarp atomų. Pajautimas, kad visa tai yra be galo didinga ir nuostabu. Tai pagarbios baimės – bauginančio mokslinio žavesio – jausmas, kurį, man atrodė, piešiniu galima išreikšti kitam su šia emocija susidūrusiam asmeniui. Šis piešinys bent akimirkai galėtų priminti jam apie tą visatos didybės pojūtį.

Jerry‘is pasirodė esąs itin geras mokytojas. Pradžioje jis man liepė eiti namo ir piešti bet ką. Todėl pamėginau nupiešti batą, po to – gėlę vazone. Kažkokios keverzonės!

Kai kitą kartą susitikome, parodžiau jam tuos savo bandymus.

– Tik pažvelk! – sušuko jis. – Matai, čia gėlės vazono linija nesiliečia su lapeliu. – (O aš gi, aišku, bandžiau nupiešti taip, kad ji liestųsi.) – Labai gerai. Taip išreiškiamas piešinio gylis. Gudriai tu čia sugalvojai.

– Dar gerai ir tai, kad visų linijų nepieši vienodo storio. – (Bet aš tai, žinoma, padariau netyčia.) – Piešiniai su vienodo storio linijomis atrodo lėkšti.

Taip viskas ir tęsėsi: kiekvieną dalyką, kurį laikiau klaida, jis man paaiškino kaip kažką teigiamo. Jis niekada nesakė, kad tai neteisinga, ir niekada nepeikė. Taigi aš vis mėginau ir ėmiau po truputį įgusti, tačiau niekada nebuvau patenkintas savo darbais.

Siekdamas įgauti dar daugiau praktikos, užsirašiau į kursus Tarptautinėje korespondencijos mokykloje, ir privalau pripažinti, kad jie buvo išties puikūs. Pirmiausia mane pradėjo mokyti piešti piramides ir cilindrus, juos šešėliuoti ir t. t. Mes apėmėme daugybę sričių: piešimą pieštukais, pastelėmis, akvarele ir aliejiniais dažais. Praktiškai kurso pabaigoje aš kažkur prapuoliau: aliejiniais dažais nutapiau jiems paveikslą, bet taip jo ir nepristačiau. O mokytojai vis siuntinėjo man laiškus ir ragino tęsti mokymus. Jie buvo be galo šaunūs.

Piešti praktikuodavausi visą laiką ir man tai pradėjo labai patikti. Kai dalyvaudavau kokiuose nors beprasmiškuose susirinkimuose – tokiuose kaip tas, kurio metu į Kaltechą atvykęs Carlas Rogersas siekė aptarti galimybę ten įkurti psichologijos katedrą, – visada piešdavau susirinkusiuosius. Nešiodavausi nediduką bloknotą ir praktikuodavausi visur, kur tik nueidavau. Taigi atkakliai darbavausi, visai kaip mane mokė Jerry‘is.

O štai jis, kita vertus, įsigilinti į fiziką taip ir nesugebėjo. Jo mintys pernelyg lengvai kur nors nuklysdavo. Bandžiau jį išmokyti šio bei to apie elektrą ir magnetizmą, bet vos tik paminėdavau žodį „elektra“, jis iškart imdavo pasakoti apie kokį nors savo neveikiantį prietaisą ir klausinėti, kaip galėtų jį sutaisyti. Kai pamėginau pademonstruoti jam, kaip veikia elektromagnetas, į ritę susukau vielos gabaliuką ir ant virvutės pakabinau vinį. Įjungiau srovę, ir ritė įtraukė vinį. Jerry‘is sušuko:

– Oho! Čia gi sueitis!

Tuo viskas ir pasibaigė.

Tačiau dabar tarp mūsų įsiplieskė naujas ginčas: ar jis geresnis mokytojas už mane, ar visgi aš geresnis mokinys nei jis.

Atsisakiau sumanymo pamėginti padėti menininkui pažinti tą pojūtį, kurį jaučiau gamtos atžvilgiu, kad jis galėtų tai pavaizduoti. Ir dabar besimokydamas turėjau dėti dvigubai daugiau pastangų, kad tai padaryti galėčiau pats. Tiek užsibrėžti buvo išties ambicinga, ir aš visa tai laikiau paslaptyje, nes egzistavo nemenka galimybė, kad man to padaryti taip ir nepavyks.

Man pradėjus mokytis piešti, viena mano pažįstama pastebėjo mano bandymus ir tarė:

– Turėtum nuvykti į Pasadenos meno muziejų. Jie ten rengia piešimo pamokas su modeliais – nuogais modeliais.

– Ne, – atsakiau, – aš dar nemoku taip gerai gerai piešti. Tik gėdos užsitraukčiau.

– Ne taip tau blogai ir sekasi. Dar nematei, kaip ten kiti keverzoja!

Sukaupiau drąsą ir ten nuvykau. Per pirmąją pamoką mums papasakojo apie laikraštinį popierių – labai didelius, laikraščio dydžio prastos kokybės popieriaus lakštus – bei įvairiausių rūšių pieštukus ir anglinius rašiklius, kuriuos turėjome įsigyti. Antroje pamokoje pasirodė modelis – ji pradėjo nuo dešimties minučių pozavimo seanso.

Ėmiau piešti tą pozuotoją, ir kai jau buvau nupiešęs vieną koją, dešimties minučių laikas baigėsi. Apsižvalgiau aplink ir pamačiau, kad visi kiti jau buvo nupiešę visą pozą ir atlikę foninį šešėliavimą – žodžiu, suspėjo padaryti viską.

Supratau, kad atsidūriau visai ne savo teritorijoje. Tačiau pamokos pabaigoje modelis ruošėsi pozuoti trisdešimt minučių. Aš atkakliai plušėjau ir didžiausiomis pastangomis sugebėjau nupiešti visą jos siluetą. Šįkart dar turėjau šiek tiek vilties. Todėl dabar savo piešinio aš nedengiau, kaip tai dariau su ankstesniais.

Mes ėjome apžiūrėti visų darbų, ir aš pamačiau, ką kiti iš tikrųjų geba padaryti: jie nupiešė modelį su visomis detalėmis bei šešėliais, užrašų knygutę, gulėjusią ant suoliuko, ant kurio sėdi pati mergina, platformą – viską! Jie tiesiog švyst, švyst, švyst, švyst, švyst tuo angliuku per visą lapą, o aš suvokiau, kad man tai padaryti beviltiška – absoliučiai beviltiška.

Tad grįžau atgal ir ketinau uždengti savo piešinį, kurį sudarė keletas viršutiniame kairiajame laikraštinio popieriaus lapo kampe sugrūstų linijų – juk iki tol aš visą laiką naudojau tik 22 x 28 centimetrų lapus, – bet prie jo jau stovėjo keli grupės nariai:

– Oi, tik pažvelkit į šitą, – sako vienas iš jų. – Įprasminta kiekviena linija!

Tiksliai nesupratau, ką tai reiškė, bet pasijutau padrąsintas, kad sugrįžčiau į kitą pamoką. O tuo metu Jerry‘is man vis kartojo, kad piešiniai, kurie atrodo perpildyti, toli gražu nėra geri. Jo užduotis buvo išmokyti mane nesijaudinti dėl kitų menininkų, todėl jis mane vis tikino, kad jie ne tokie jau ir talentingi.

Pastebėjau, kad mokytojas tuščiai nežarsto komentarų (vienintelis dalykas, kurį jis man pasakė, – kad tokio dydžio lape mano piešinys yra per mažas). Vietoj to jis pabandė mus įkvėpti eksperimentuoti, pasitelkus vis kitokius požiūrius. Susimąsčiau, kaip mes mokome fizikos: juk turime šitiek visokių techninių dalykų, daugybę matematinių metodų ir pasakojame studentams, kaip galima viską atlikti. Kita vertus, piešimo mokytojas baiminasi mums išvis ką nors pasakyti. Jei pieši storais brūkšniais, mokytojas nepasakys: „Šios linijos per storos“, – koks nors menininkas juk vis tiek yra atradęs būdą storomis linijomis nupiešti dailiausius piešinius. Jis nenori tavęs stumti kokia nors konkrečia kryptimi. Taigi piešimo mokytojas susiduria su problema, kaip perteikti mokiniams, kad reikia piešti remiantis savaiminiu postūmiu, o ne nuorodomis, o štai fizikos mokytojui tenka visą laiką mokyti konkrečios technikos, kaip spręsti fizikos uždavinius, nesigilinant į jų dvasinę esmę.

Jie man vis kartojo, kad turiu „išsilaisvinti“ ir į piešimą žiūrėti paprasčiau. Šis patarimas man atrodė ne ką geresnis, nei sakyti besimokančiajam vairuoti, kad reikia „išsilaisvinti“ prie vairo. Juk tai vis tiek nepadės. Tik tada, kai išmoksti tai daryti atsargiai, gali pradėti po truputį ir atsipalaiduoti. Todėl aš kaip įmanydamas stengiausi atsilaikyti prieš tuos paistalus apie išsilaisvinimą.

Vienas jų sugalvotas pratimas, skirtas padėti mums taip išsilaisvinti, buvo piešimas nežiūrint į popierių. Nenuleisk akių nuo modelio – tiesiog žiūrėk į ją ir piešk linijas ant lapo, nesižvalgydamas į tai, ką ten pieši.

Vienas vaikinas sako:

– Nieko negaliu padaryti. Vis tiek turiu pažiūrėti. Galiu lažintis, kad visi šitaip sukčiauja!

– Aš nesukčiauju! – atsakiau jam.

– Oi, paistalai! – atsiliepė jis.

Užbaigiu šį pratimą, ir visi susiburia prie manęs pažiūrėti, ką aš ten nupiešiau. Visi pamatė, kad aš iš tikrųjų NESUKČIAVAU: dar pačioje pradžioje mano pieštuko galiukas nulūžo, todėl popieriaus lape teliko įspaustos linijos.

Vėl nusidrožęs pieštuką pabandžiau pratimą iš naujo. Ir pastebėjau, kad mano piešinys pasižymi savotiška galia – tokia juokinga, pusiau Picasso darbus primenančia galia, kuri man visai patiko. O priežastis, kodėl tas piešinys man patiko, buvo paprasta: aš žinojau, kad neįmanoma gerai piešti tokiu būdu, todėl tai ir neturėjo būti geras piešinys – būtent tai ir yra išsilaisvinimo esmė. Iki tol maniau, jog „išsilaisvinti“, vadinasi, „piešti netvarkingai“, tačiau iš tikrųjų tai tereiškia atsipalaiduoti ir nesijaudinti dėl to, koks tas tavo piešinys išeis.

Lankydamas šias pamokas pastebimai įgudau ir dėl to jaučiausi puikiai. Iki pat paskutinio užsiėmimo visos mums pozavusios moterys buvo stambios ir prastos figūros – jas piešti buvo ganėtinai įdomu. Tačiau per paskutinę pamoką pasirodė išvaizdi, tobulų formų blondinė. Kaip tik tada ir išsiaiškinau, kad piešti vis dar nemoku: man nepavyko pavaizduoti nieko, kas bent šiek tiek primintų šitą gražią merginą! Dirbant su kitais modeliais, net jeigu ir nupiešdavau kažkurią dalį per didelę ar per mažą, jokios reikšmės tai neturėjo, nes jos bet kokiu atveju buvo beformės. Bet kai bandai nupiešti žmogų, kuris šitaip dailiai nulietas, savęs apgaudinėti nebegali: privalai viską pataikyti labai tiksliai!

Per pertraukėlę nugirdau, kaip vienas vaikinas, kuris piešė labai gerai, paklausė tos pozuotojos, ar ji pozuoja ir privačiai. Ji atsakė teigiamai.

– Gerai. Tačiau kol kas neturiu savo studijos, todėl pradžioje man reikia išspręsti šią problemą.

Pamaniau, kad iš jo galėčiau daug ko pasimokyti, o ir šio išvaizdaus modelio piešti kitos galimybės nebeturėsiu, nebent ko nors tučtuojau griebsiuosi.

– Atleiskite, – tariau jam. – Pas mane namie pirmame aukšte yra kambarys, kurį galėtumėte naudoti kaip studiją.

Jie abu sutiko. Keletą to vaikino piešinių parodžiau savo draugui Jerry‘iui, bet jis tiesiog pašiurpo.

– Jie nėra tokie jau geri, – pareiškė jis. Jis pabandė man paaiškinti, kodėl, bet aš taip ir nesupratau.

Kol pats nepradėjau piešti, žvalgytis į meno dirbinius manęs niekada netraukė. Visokių meniškų dalykų aš nevertinau ir pasigrožėdavau jais tik retkarčiais, kaip tąkart, kai apsilankiau muziejuje Japonijoje. Ten pamačiau piešinį ant rudo bambukinio popieriaus, ir mane ypač sužavėjo tai, kad tas darbas išsaugojo tobulą pusiausvyrą tarp keleto teptuko potėpių ir bambuko pagrindo – paprasčiausiai galėjau jame įžvelgti tai viena, tai kita.

Tą vasarą po piešimo pamokų lankiausi Italijoje, kur vyko mokslininkų suvažiavimas. Pamaniau, kad būtų visai įdomu pamatyti Siksto koplyčią. Nuvykau ten anksti ryte, anksčiau nei visi kiti nusipirkau bilietą ir užskuodžiau laiptais aukštyn, vos tik ta vieta buvo atidaryta. Taigi taip aš galėjau bent akimirką pasigrožėti visa koplyčia, apimtas tylios pagarbos, dar prieš tai, kai į vidų sugužėjo kiti lankytojai.

Netrukus įvirto turistai, visur zujo minios žmonių, tauškiančių įvairiomis kalbomis ir į visas puses baksnojančių pirštais. Kurį laiką vaikštinėjau, žvalgiausi į lubas. Tada mano žvilgsnis nukrypo šiek tiek žemiau ir pastebėjau didžiulius įrėmintus paveikslus. „Dievaži! – mintyse tariau sau. – O apie šituos aš net nežinojau!“

Deja, savo kelionių vadovą buvau palikęs viešbutyje, tačiau pagalvojau: „Numanau, kodėl šie pano nėra įžymūs – jie gi tiesiog nelabai geri.“ Tada pažiūrėjau į kitą ir tariau sau: „Oho! O štai šitas – geras.“ Nužiūrėjau ir kitus. „Šitas irgi geras, taip pat ir štai tas, o štai anas tai toks atmestinas.“ Iki tol apie tuos pano nebuvau nieko girdėjęs, bet padariau išvadą, kad visi jie, išskyrus du, yra geri.

Po to nuvykau į vietą, vadinamą „Sala de Raphael“ (Raphaelio kambariu), ir pastebėjau tokį patį reiškinį. Mintyse tariau sau: „Raphaelis toks nepastovus. Jam ne visada pavyksta. Kartais jo darbai neįtikėtini, o kartais – kažkoks šlamštas.“

Grįžęs į viešbutį atsiverčiau kelionių vadovą. Dalyje apie Siksto koplyčią rašoma: „Po Michelangelo darbais rasite keturiolika pano, kuriuos nutapė Botticellis, Peruginas... – visi tie didieji menininkai, – ...ir du nereikšmingus pano, nutapytus Tokio štai menininko.“ Mane be galo nudžiugino tas faktas, kad ir aš gebėjau atskirti gražius meno kūrinius nuo niekam tikusių, nors tiksliai apibūdinti to ir negalėjau. Būdamas mokslininkas, visada manai, kad žinai, ką darai, todėl dažniausiai nepatikliai žiūri į menininką, kuris teigia, kad „tai puiku“ arba „nieko gero“, o po to nesugeba to paaiškinti – visai kaip Jerry‘is, pamatęs tuos piešinius, kuriuos jam parodžiau. O štai ir aš atsidūriau toje pačioje baloje: galėjau daryti lygiai tą patį!

Raphaelio kambario paslaptis slypėjo tame, kad tik dalį darbų ten nutapė didis meistras – likusių autoriai yra jo mokiniai. Man labai patiko būtent Raphaelio paveikslai. Mano pasitikėjimui savimi vertinant meną tai buvo išties didelis postūmis.

Kaip ten bebūtų, tas vaikinas iš piešimo pamokų bei jo dailioji pozuotoja į mano namus buvo atvykę ne vieną kartą, o aš irgi bandžiau ją piešti ir pasimokyti iš jo. Po daugybės bandymų pagaliau nupiešiau kažką, kas man atrodė kaip gana vykęs darbas – tai buvo jos galva, – tad ši pirmoji sėkmė mane labai nudžiugino.

Man pakako drąsos paklausti vieno seno draugo Steve‘as Demitriadesas, ar jo gražuolė žmona nesutiktų man papozuoti, o už tai aš jam padovanočiau jos portretą. Jis nusijuokė.

– Jeigu ji panorės švaistyti savo laiką tau pozuodama, aš nieko prieš. Cha cha cha!

Labai stengiausi piešdamas tą portretą, ir kai mano draugas jį pamatė, visiškai pakeitė nuomonę:

– Tai tiesiog neįtikėtina! – sušuko jis. – Ar rasi kokį fotografą, kad pridarytų šio piešinio kopijų? Noriu nusiųsti vieną savo mamai į Graikiją!

Jo motina dar nebuvo mačiusi moters, kurią jis vedė. Mane stipriai sujaudino mintis, jog taip gerai išlavinau piešimą, kad kažkas užsimanė vieno iš mano piešinių.

Kažkas panašaus nutiko ir vienos nedidelės meno parodos, kurią surengė vienas vyrukas iš Kaltecho, metu – aš jam pateikiau du piešinius ir vieną tapybos darbą. Jis tarė:

– Mums reikia nustatyti piešinių kainas.

„Kokia kvailystė! – pamaniau. – Aš juk neketinu jų čia pardavinėti.“

– Tai daro parodą įdomesnę. Jeigu sutiktum su jais skirtis, tiesiog užrašyk kainas.

Po renginio tas vyrukas man pranešė, kad viena mergina nusipirko mano piešinį ir pageidauja su manimi pasikalbėti bei daugiau apie jį sužinoti.

Tą piešinį buvau pavadinęs „Saulės magnetinis laukas“. Šiam konkrečiam darbui buvau pasiskolinęs vieną tų įspūdingų saulės protuberantų nuotraukų, padarytų Kolorado saulės tyrimų laboratorijoje. Kadangi supratau, kaip saulės magnetinis laukas išlaiko iškilusias liepsnas, ir tuo metu jau buvau išlavinęs tam tikrą techniką magnetinio lauko juostoms pavaizduoti (kažkas panašaus į besiplaikstančius merginos plaukus), norėjau nupiešti ką nors gražaus, ko kiti menininkai piešti nė nesumąstytų: tas ganėtinai sudėtingas, besipinančias magnetinio lauko linijas, vienoje vietoje suartėjančias, o kitoje – išsiskiriančias.

Visa tai paaiškinau jai ir dar parodžiau tą nuotrauką, dėl kurios man ir kilo toks sumanymas.

O ji man papasakojo tokią istoriją. Į parodą ji buvo atvykusi kartu su savo vyru, ir jiems abiem labai patiko tas piešinys.

– Galbūt nusiperkam jį? – pasiūlė ji.

Jos vyras buvo vienas iš tų žmonių, kurie nieko nedaro tučtuojau.

– Dar truputį apie tai pagalvokim, – atsakė jis.

Ji prisiminė, kad už kelių mėnesių bus jo gimtadienis, todėl dar tą pačią dieną sugrįžo ir tą piešinį nusipirko pati.

Tą vakarą grįžęs namo iš darbo vyras atrodė visiškai prislėgtas. Galiausiai ji išsiaiškino, kas nutiko: jis pamanė, kad būtų buvę šaunu nupirkti jai tą paveikslą, bet kai jis vėl nuvyko į parodą, sužinojo, kad jį jau nupirko kažkas kitas. Tad savo vyrui gimtadienio proga ji turėjo puikią staigmeną.

O štai aš iš visos šitos istorijos gavau kai ką, kas man vis dar buvo nauja: pagaliau supratau, kam iš tikrųjų reikalingas tas menas – bent jau tam tikru atžvilgiu. Jis kažkam asmeniškai suteikia malonumo. Tu gali sukurti ką nors, kas žmogui taip stipriai patiks, kad jis pasijus prislėgtas, o gal ir laimingas – vien dėl to prakeikto daikto, kurį tu pagaminai! O moksle viskas imama šiek tiek bendriau ir didesniu mastu: tu juk nepažįsti tų žmonių, kurie tiesiogiai vertina tavo darbą.

Supratau, jog parduoti paveikslą, vadinasi, ne uždirbti pinigus, o įsitikinti, kad jis atsidurs pas tą žmogų, kuris jo išties nori, – pas kažką, kas jausis blogai, jei jo neturės. Man tai buvo įdomus atradimas.

Taigi nutariau pardavinėti savo piešinius. Vis dėlto nenorėjau, kad žmonės pirktų mano darbus vien dėl to, jog fizikos profesorius lyg ir neturėtų mokėti piešti – nieko sau stebuklas! Nutariau susigalvoti pseudonimą. Mano draugas Dudley‘is Wrightas pasiūlė pasivadinti „Au Fait“ – prancūziškai tai reiškia „baigta“. Aš tai perrašiau raidėmis „O-f-e-y“, o tai, pasirodo, buvo juodaodžių vartotas žodis „baltiesiems“ vadinti. Na, bet aš visgi ir buvau baltasis, tai viskas gerai.