Ši knyga – tai vėžio istorijos tyrinėjimai. Joje nebandyta rasti metodų, kaip išgydyti vėžį. Šiuo metu dažniausiai tai vis dar neįmanoma. Tikslas – pateikti be galo įdomios kelionės kroniką, kuri leido suprasti didžiausią žmogaus ligų paslaptį. Turbūt tai pati keisčiausia ir įdomiausia istorija moksle. Kas yra vėžys? Kaip jis vystosi?
Per pastaruosius šimtą metų vėžio supratimas patyrė tris didžiulius pasikeitimus. Iš pradžių manėme, kad vėžys – tai liga, kurią sukelia perteklinis augimas. Tai tiesa, bet nepaaiškina, kodėl vėžys auga. Vėliau supratome, kad vėžys vystosi dėl besikaupiančių genetinių mutacijų, kurios sukelia perteklinį augimą. Tai taip pat tiesa, bet nepaaiškina, kodėl kaupiasi genetinės mutacijos. O visai neseniai atsirado visiškai naujas vėžio supratimas. Vėžys – tai liga, nepanaši į jokią kitą žmogaus ligą. Tai – ne infekcija. Ir ne autoimuninė liga. Taip pat ir ne kraujagyslių liga. Tai ne liga, kurią sukelia toksinai. Vėžys vystosi iš mūsų pačių ląstelių, tačiau galų gale virsta tarsi svetima rūšimi. Pasitelkus šią paradigmą, sukurti nauji vaistai, kurie pirmą kartą gali nutraukti šį „apkasų“ karą.
Esminis šios knygos klausimas – kas normalias organizmo ląsteles paverčia vėžinėmis, kurios atsiranda pas tam tikrus žmones esant tam tikroms situacijoms, bet neatsiranda pas kitus? Kitaip tariant, kas sukelia vėžį?
Dr. Jasonas Fungas siūlo revoliucingai naują požiūrį į šią agresyvią, dažnai mirtiną ligą, paaiškindamas, kokia tai liga, kaip ji pasireiškia ir kodėl taip sunku gydyti. Šiame susimąsti priverčiančiame pasakojime pateikiama daug medicininės bendruomenės klaidingų žingsnių vėžio mokslinių tyrimų srityje, o ypač susitelkimą į genetiką, pamirštant sąlygas, kuriomis vėžys gali nekliudomas tarpti.
Dr. J. Fungas pateikia naują paradigmą, kaip susidoroti su vėžiu, ir rekomendacijų, kurios padės mums šiai pavojingai sėklai sukurti priešišką dirvą. Viena šių strategijų – protarpinis nevalgymas, kurio metu sumažėja gliukozės ir insulino koncentracijos kraujyje, be to, insulino išsiskyrimą skatinančio maisto, tokio kaip cukrus ir perdirbti angliavandeniai, atsisakymas.
Šimtus metų vėžys vaizduojamas kaip svetimas įsibrovėlis, kurio negalime sustabdyti. Jei pakeisime požiūrį į vėžį ir suprasime jį kaip savo sveikų ląstelių sukilimą, galų gale perimsime jo kontrolės vadžias į savo rankas. Vėžio sėkla gali glūdėti kiekviename iš mūsų, tačiau gebėjimas pakeisti dirvą šiai sėklai – mūsų pačių rankose.
Ištrauka iš knygos
Esame didžiausios nutukimo epidemijos visoje žmonijos istorijoje liudininkai. Pažvelkite į bet kokią statistiką apie pasaulinį nutukimo paplitimą ir pamatysite iš tiesų niūrų vaizdą. 1985-aisiais nė vienoje Amerikos valstijoje nutukimo paplitimas neviršijo 10 procentų. 2016-aisiais ligų kontrolės ir prevencijos centrai (LKPC) pranešė, kad nėra nė vienos valstijos, kurioje nutukimo paplitimas būtų mažesnis nei 20 procentų, ir tik trijose valstijose šis paplitimas mažesnis nei 25 procentai. Nieko sau! Ir mes tikrai negalėtume apkaltinti vien genetikos, nes šie pokyčiai įvyko per pastaruosius 31 metus, per vieną kartą. Be jokios abejonės, būtinos intervencijos, tvarūs sprendimai, kurie padėtų žmonėms numesti kilogramus ir išlaikyti sveiką kūno svorį.
Ilgus dešimtmečius bandėme save apgauti, manydami, kad turime receptą nuo nutukimo, – kalorijų skaičiavimą. LKPC pataria: „Jei norite numesti svorio, turite sudeginti daugiau kalorijų nei suvalgote. Kadangi 0,5 kilogramo kūno riebalų turi maždaug 3500 kalorijų, jums reikia suvartoti 500–1000 kalorijų per dieną mažiau, kad per savaitę numestumėte 0,5–1 kilogramą svorio.“ Tai visiškai standartinis patarimas, kurį galite išgirsti visur – iš gydytojų ir dietologų, žurnaluose, vadovėliuose ir laikraščiuose. Tą patį patarimą girdėjau ir medicinos mokykloje. O bet koks gydytojas, kuris teigia, kad kūno svorį galima sumažinti kokiomis nors kitomis priemonėmis, dažniausiai apšaukiamas šundaktariu. Tačiau medikų bendruomenės apsėdimas skaičiuoti kalorijas nevirto kokiu nors sėkmingu rezultatu kovojant su nutukimo epidemija. Jei nepripažinsime, kad mūsų sprendimų nepakanka, negalėsime suvaldyti ir augančio nutukimo potvynio. Nedaug kas galėtų ginčytis, kad patarimas „mažiau valgyk, daugiau judėk“ neveikia. Tačiau esminis pirmasis žingsnis sprendžiant nutukimo epidemijos problemą – pripažinti savo trūkumus. Patarimas skaičiuoti kalorijas nėra nei naudingas, nei veiksmingas. Vietoj to turėtume pripažinti, kad nutukimas yra labiau hormonų, o ne kalorijų pusiausvyros sutrikimas.
Priimkime šią tiesą ir judėkime toliau, kad galėtume sukurti iš tiesų veiksmingas intervencijas. Tik tuomet turėsime galimybę sustabdyti šios visuomenės sveikatos krizės augimą. Kaip kartą pasakė puikus ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas, „sunkiausia yra ne sukurti
naujų idėjų, bet išsivaduoti iš senųjų“.
2 TIPO DIABETAS
Bauginanti 2 tipo diabeto epidemija labai panaši į nutukimo epidemiją. Pasak LKPC, maždaug vienas iš dešimties amerikiečių serga 2 tipo diabetu. Blogiausia, kad šis skaičius per pastaruosius kelis dešimtmečius nuolat auga, o horizonte nesimato jokio išsigelbėjimo.
Dažniausiai 2 tipo diabetui gydyti skiriami gliukozės koncentraciją kraujyje mažinantys vaistai, tokie kaip insulinas. Bėgant laikui, pacientams paprastai reikia vis didesnių šio vaisto dozių. Jei tenka naudoti daugiau insulino, akivaizdu, kad liga pasunkėjo. Tačiau medikų bendruomenei (gydytojams ir mokslininkams) atrodo, kad 2 tipo diabetas yra lėtinė, progresuojanti liga, todėl viskas taip ir turėtų būti. Tačiau tai netiesa. Jei pacientas sumažina kūno svorį, diabetas taip pat beveik visuomet palengvėja. Mums nereikėtų diabetikams skirti vis daugiau vaistų; reikėtų pakoreguoti jų dietą. Tačiau mes nenoriai pripažįstame, kad mūsų gydymo metodai turi trūkumų. Tai reikštų, kad turime atsisakyti visuotinai priimtų nuostatų, jog mūsų gydytojai ir mokslininkai narsiai kovoja su siaubinga liga. Pripažinti problemą? Jokiu būdu. Pasekmės? Besitęsianti epidemija. Kaip ir nutukimo atveju, jei negalime pripažinti, kad vyraujantys gydymo metodai netinka, tuomet ir toliau negalėsime padėti sergantiems.
VĖŽYS
Galų gale visa tai veda prie vėžio. Juk mes puikiai gydome vėžį, ar ne? Beveik kasdien girdime pranešimus apie proveržius ar medicinos stebuklus vėžio gydymo srityje, kuriuos pasiekė pažangiausi mokslininkai. Deja, turimi duomenys rodo, kad pasiekimai vėžio tyrimų srityje atsilieka nuo to, kaip liga progresuoja, palyginti su kitomis medicinos sritimis.
XX amžiaus pradžioje vėžys nepatraukė didesnio dėmesio. Žymiai didesnę grėsmę visuomenės sveikatai kėlė infekcinės ligos – pneumonija, žarnyno infekcijos ir tuberkuliozė. Tačiau vėliau pagerėjo sanitarinės sąlygos, o 1928-aisiais britų mokslininkas Alexanderis Flemingas pakeitė pasaulį, atrasdamas peniciliną. Amerikiečių gyvenimo trukmė ėmė ilgėti ir vis daugiau dėmesio buvo kreipiama į lėtines ligas, tokias kaip širdies kraujagyslių ir vėžys.
Penktajame dešimtmetyje Amerikos vėžio kontrolės draugija (vėliau tapusi Amerikos vėžio draugija) pabrėžė, kad svarbiausia anksti diagnozuoti vėžį ir agresyviai gydyti. Ši draugija pirmoji paskatino rutininį PAP tepinėlio naudojimą ankstyvai gimdos kaklelio vėžio diagnostikai. Šią iniciatyvą lydėjo stulbinanti sėkmė: kadangi gimdos kaklelio vėžys buvo diagnozuojamas žymiai anksčiau, mirtingumas stipriai sumažėjo. Tai buvo gera pradžia, tačiau mirtingumas nuo kitų vėžio formų ir toliau augo. Nusprendęs, kad viso to gana, Jungtinių Valstijų prezidentas Nixonas savo kasmetėje prezidentinėje kalboje 1971-aisiais paskelbė vėžiui karą, pasiūlydamas „intensyvią kampaniją, kuri padės rasti vėžio išgydymo būdus“. Jis pasirašė Nacionalinį vėžio aktą, pagal kurį vėžio moksliniams tyrimams skirta beveik 1,6 milijardo dolerių. Visus apėmė didžiulis optimizmas. Su savo Manhateno projektu Amerika ruošėsi pasiekti atominį amžių. Įvykdžiusi „Apollo“ programą, ši šalis sugebėjo išlaipinti žmogų Mėnulyje. Vėžys? Žinoma, mes jį taip pat nugalėsime! Kai kurie mokslininkai entuziastingai numatė, kad vėžio atsikratysime iki 1976-ųjų, kai Amerika švęs 200 metų jubiliejų.
Jubiliejus atėjo ir praėjo, o vėžio išgydymas nė trupučio nepriartėjo prie realybės. 1981-aisiais, dešimtųjų „karo su vėžiu“ metinių proga, laikraštyje „New York Times“ buvo klausiama, ar iš tiesų per šį dešimties metų karą „buvo pasiekta kokia nors pažanga, kovojant su šia baisia liga, ar tai tiesiog... ekstravagantiškas 7,5 milijardo dolerių vertės šūvis pro šalį?“. Mirtingumo nuo vėžio kreivės ir toliau nenumaldomai kilo aukštyn: pastarojo dešimtmečio pastangos net nepristabdė šio augimo.
Ligšiolinis karas su vėžiu atnešė tik triuškinamą pralaimėjimą. Tai nebuvo jokia naujiena tokiems Nacionalinio vėžio instituto (NVI) senbuviams kaip dr. Johnas Bailaras III, kuris taip pat dirbo žurnalo „New England Journal of Medicine“ konsultantu ir dėstė Harvardo visuomenės sveikatos mokykloje. 1986-aisiais redakciniame šio žurnalo straipsnyje dr. Bailaras suabejojo visos vėžio mokslinių tyrimų programos veiksmingumu. Šiame straipsnyje jis pastebėjo, kad nuo 1962-ųjų iki 1982-ųjų nuo vėžio mirusių amerikiečių skaičius padidėjo 56 procentais. Pakoregavus pagal gyventojų skaičiaus padidėjimą, tai vis tiek sudarė 25 procentais išaugusį mirtingumą nuo vėžio, o štai mirtingumas nuo beveik visų kitų ligų greitai mažėjo. Bendras mirtingumasdėl visų kitų priežasčių, išskyrus vėžį, sumažėjo 24 procentais. Dr. Bailaras pastebėjo, kad šie duomenys „nepateikia jokių įrodymų, jog maždaug 35 metai intensyvių ir vis augančių pastangų pagerinti vėžio gydymą turėjo kokį nors poveikį svarbiausiam klinikinių išeičių rodikliui – mirtingumui. Tiesą sakant, vėžio srityje mes po truputį prarandame bet kokią kontrolę“. Jis garsiai nusistebėjo: „Kodėl vėžys išlieka svarbiausia mirties priežastimi, kodėl pagal amžių koreguotas mirtingumas visą laiką auga?“ Pats būdamas karo su vėžiu dalyvis, kurio rezultatai buvo skelbiami viename svarbiausių pasaulyje medicinos žurnalų, dr. Bailaras tarsi sušuko: „Karalius nuogas!” Jis pripažino, kad būtina įnešti kažko naujo į užsistovėjusį vėžio mokslinių tyrimų liūną, kuris užsikonservavo, kartodamas tas pačias visiškai nesėkmingas vėžio paradigmas. Pripažindamas medikų bendruomenės nesėkmes, dr. Bailaras kare prieš vėžį drąsiai žengė pirmąjį žingsnį link progreso. Deja, likusi bendruomenės dalis nebuvo pasirengusi pripažinti problemos. Dr. Bailaro straipsnis sulaukė daug kritikos: geriausiu atveju jį vadino „klaidingu“, o blogiausiu – „smerktinu“. Mandagiame akademiniame pasaulyje tokie žodžiai prilygsta blogiausiems keiksmažodžiams. Dr. Bailarą ėmė visuotinai niekinti ta bendruomenė, kurios lyderiu jis anksčiau buvo. Žmonės ėmė nuolat abejoti jo motyvais ir svarstymais.
Tuometis NVI direktorius Vincentas DeVita Jr. šį redakcinį dr. Bailaro straipsnį pavadino neatsakingu ir klaidinančiu, leisdamas suprasti, kad ir pats dr. Bailaras „prasilenkia su realybe“. Amerikos klinikinės onkologijos draugijos prezidentas dr. Bailarą pavadino „didžiuoju mūsų laikų negatyvistu“. Nors paneigti tos statistikos niekas negalėjo, pasipylė asmeniški įžeidimai. Vėžio rodikliai iš tiesų blogėjo, tačiau niekas nenorėjo to pripažinti. Į šią žinutę mokslo bendruomenė reagavo, nužudydami žinutės pasiuntinį. Viskas juk tiesiog puiku, teigė jie, nors
aplink kaupėsi mirusiųjų kūnai.
Nedaug kas pasikeitė ir po vienuolikos metų, kai dr. Bailaras išspausdino straipsnio tęsinį, pavadinimu „Nenugalėtas vėžys“. Nuo 1982-ųjų iki 1994-ųjų mirtingumas nuo vėžio padidėjo dar 2,7 procento. Karas su vėžiu baigėsi ne šiaip triuškinamu pralaimėjimu, bet tiesiog skerdynėmis. Nepaisant to, vėžio tyrimų bendruomenė ir toliau nenorėjo pripažinti problemos. Iš tiesų buvo ir pastebimų sėkmių. Nuo aštuntojo dešimtmečio vaikų mirtingumas nuo vėžio sumažėjo apie 50 procentų. Tačiau vėžys – viena esminių su senėjimu susijusių ligų, taigi, ši didelė pergalė buvo pasiekta mažame mūšyje. Iš 529 904 mirčių nuo vėžio 1993 metais tik 1699 (3 procentus) buvo vaikų vėžys. Kai vėžys galingai smūgiavo iš apačios, atsakydami mes tepajėgėme šiek tiek sutaršyti priešininko šukuoseną.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje karą su vėžiu vis pakurstydavo genetikos atradimai. Na va, pagalvojome, pasirodo vėžys – genetinė liga. Atidarytas naujas frontas kovoti su vėžiu, kuriame buvo bandoma rasti vėžio silpnąsias genetines puses. Masinis daugelį milijonų dolerių kainavęs tarptautinis bendradarbiavimas 2003-iaisiais leido sėkmingai užbaigti Žmogaus genomo projektą. Mokslo bendruomenė buvo tvirtai įsitikinusi, kad šis genetinis žemėlapis taps sėkmingu karo su vėžiu planu. Dabar mes jau turėjome visą žmogaus genomo diagramą, tačiau, kaip bebūtų keista, tai neleido nors kiek pasistūmėti šiame fronte. 2005-aisiais prasidėjo dar ambicingesnė programa – Vėžio genomo atlasas (VGA). Nuskaityta šimtai žmogaus vėžio genomų, bandant rasti silpnąsias jo vietas. Ši didžiulė mokslinių tyrimų programa taip pat atėjo ir praėjo, tuo tarpu vėžys ramus kaip belgas nekliudomai toliau sau progresavo. Pasitelkėme visą žmogaus išmonę, skyrėme didžiulius išteklius moksliniams tyrimams ir dėjome pastangas surinkti dar daugiau lėšų, kad sukurtume naujus ginklus ir pramuštume nepralaužiamą vėžio šarvą. Tikėjomės, kad karas su vėžiu taps aukštųjų technologijų karu su išmaniaisiais ginklais. Tačiau šis mūšis vis tiek labiau priminė Pirmojo pasaulinio karo apkasų mūšius. Fronto linijos nejudėjo į priekį, kare nebuvo jokio ryškesnio progreso, o mirusiųjų kūnai vis kaupėsi.
Aklavietė vėžio srityje sudarė ryškų kontrastą svaiginančiam progresui kitose medicinos srityse. Nuo 1969 iki 2014-ųjų bendras mirtingumas nuo širdies ligų Jungtinėse Valstijose sumažėjo maždaug 17 procentų, nors gyventojų skaičius paaugo. O kaipgi vėžys? Per tą patį laikotarpį mirtingumas nuo vėžio padidėjo stulbinamais 84 procentais. 2009-aisiais laikraštyje „New York Times“ pasirodė šią realybę atspindinti antraštė – „Pastangos išgydyti vėžį lieka be rezultatų“. Jungtinių Valstijų prezidentas, šįkart Barackas Obama, dar kartą pažadėjo „sutelkti naujas pastangas kovoje su šia liga, kuri palietė beveik kiekvieną amerikietį, įskaitant ir mane, kad šiais laikais pagaliau rastume būdų išgydyti vėžį“. 2009-aisiais vienas iš DNR dvigubos spiralės atradėjų Jamesas Watsonas laikraštyje „New York Times“ išspausdintoje nuomonės skiltyje apgailestaudamas pastebėjo, kad 2006-aisiais vėžys nužudė 560 000 amerikiečių, 200 000 daugiau nei 1970-aisiais, kai šis „karas“ prasidėjo. Karas su vėžiu stringa ne dėl finansavimo trūkumo. 2019-aisiais Nacionalinio vėžio instituto (NVI) biudžetas buvo 5,74 milijardo dolerių, visi šie pinigai surinkti iš mokesčių mokėtojų. Ne pelno siekiančios organizacijos randasi tarsi grybai po lietaus. Kažkas apskaičiavo, kad vėžiui skirtų ne pelno siekiančių organizacijų yra daugiau nei skirtų širdies ligoms, AIDS, Alzheimerio ligai ir insultui kartu sudėjus. Amerikos vėžio draugija per metus gauna daugiau nei 800 milijonų dolerių paramos, kad skirtų lėšas šioms „priežastims“ išsiaiškinti.
Turbūt pagalvojote, o kaipgi visi tie didžiuliai pasiekimai vėžio srityje, apie kuriuos nuolat girdime naujienose? Juk šie pinigai gelbsti gyvybes. Tikra tiesa, kad pasiekimų gydant vėžį yra ir jie pakeičia gydymą. Tačiau jie neišgelbsti tiek gyvybių, kiek mes įsivaizduojame. Vaistus nuo vėžio Maisto ir vaistų administracija (MVA) registruoja tuomet, kai įrodomas jų veiksmingumas ir minimalus toksiškumas. Tačiau veiksmingumą galima įrodyti įvairiais būdais, ir ne visuomet veiksmingumas reiškia išsaugotas gyvybes. Deja, nuo 1990 iki 2002-ųjų net 68 procentai MVA registruotų vaistų nuo vėžio nebūtinai padidino išgyvenamumą.11 Jei šie vaistai nepadidina išgyvenamumo, kaipgi jie veikia? Dažniausiai vaistai registruojami dėl vadinamojo „dalinio naviko atsako“, o tai reiškia, kad, veikiant vaistui, pirminio naviko dydis sumažėja mažiausiai 50 procentų. Skamba neblogai, tačiau iš tiesų tai visiškai nesusiję su išgyvenamumu.
Vėžys sukelia mirtį, nes plinta arba metastazuoja. Vėžys žudo, nes geba judėti, o ne dėl to, kad yra didelis. Nemetastazuojantys navikai vadinami „gerybiniais“, nes retai kada sukelia sunkesnes ligas. O metastazuojantys navikai vadinami „piktybiniais“ dėl polinkio žudyti.
Užsakymo nr.: PT_68078
