Vyriausioji komisarė Lena Lorencen pasiėmė kelias dienas atostogų ir norėtų praleisti jas su savo vaikystės draugu Erku, su kuriuo vėl susitiko po daugelio metų. Tačiau netikėtai paskambina jos viršininkas. Nepaisant poilsio dienų, jis prašo pasirūpinti dingusios 14-metės Marijos Logener byla. Lena sutinka dalyvauti plataus masto paieškose Šiaurės Fryzų saloje Fiore.

Marija Logener kilusi iš itin religingos šeimos ir visų apibūdinama kaip pagal savo amžių neįprastai brandi. Jau antrą paieškos dieną mergaitė randama nuošaliame pajūrio ruože su perpjautomis venomis. Lenai ir jos jaunajam kolegai Johanui Grazmanui tuojau kyla įtarimas, kad tai visai ne savižudybė. Teismo medicinos gydytoja, artima Lenos draugė, patvirtina šį įtarimą ir pateikia išvadą, kad auka buvo išprievartauta likus maždaug dviem savaitėms iki nusikaltimo.

Marijos tėvai vengia bendradarbiauti su policija, nes mano, kad duktė negalėjo nusižudyti. Tačiau, pasirodo, jie ne vieninteliai, turintys ką slėpti. Vyriausioji komisarė įsitikinusi, kad bylos raktas glūdi būtent čia. Paslaptingi ir klasės draugai bei kaimo gyventojai.

Žingsnis po žingsnio tyrėjai skverbiasi į mergaitės gyvenimą ir paslaptis.

Lena susiduria ne tik su profesiniais iššūkiais. Jos laukia nelengva užduotis: apsispręsti, ar gyventi kartu su jaunystės draugu Erku, ir įvertinti, kokią įtaką darbui Žemės kriminalinės policijos biure turėtų persikėlimas į Amrumą. Ir ar gali ji atleisti tėvui, kurio nematė jau keturiolika metų?

Knygos autorė Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai labai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas. 

Knygos ištrauka

Lena vienui viena stovėjo prie turėklo, atgręžusi veidą rugsėjo dulksnai. Dar kelios minutės ir keltas švartuosis Vitdiune. Po įtemptų dienų Žemės kriminalinės policijos biure

Kylyje vėlyvą popietę ji išsiruošė į kelionę ir suspėjo į keltą. Laukė šešios dienos su Erku. Miegos, eis pasivaikščioti, virs valgyti ir – apie tai jis užsiminė jau šnekėdamas telefonu – pasikalbės.

Jau aštuonios savaitės, kai jie vėl tapo pora. Mintyse Lena vengė šio žodžio, kuris, jos nuomone, nepakankamai apibūdino jos dabartinę padėtį. Ji keturiolika metų nesilankė saloje, bet vasaros pradžioje čia teko tirti bylą. Pačią pirmą dieną netikėtai susitiko Erką, o paskui įvyko tai, ką ji laikė neįmanomu dalyku. Po keturiolikos metų pertraukos akivaizdžiai vėl jį įsimylėjo. O gal niekada nebuvo išsižadėjusi, tik nustūmusi kažkur gilyn į užmarštį? Praėjusiomis savaitėmis Lena mėgavosi tuo, kad atitrūkusi nuo darbo Kylyje vis grįžta į tą kitą, tokį pažįstamą pasaulį. Prieš kelias savaites Erkas nustebino ją netikėtai nusivežęs į švyturį – buvo ir šampano, ir romantikos. Lena nejučia šyptelėjo. To vakaro ji taip greit nepamirš. Tačiau suvokė, kad kada nors iškils klausimas, ką daryti ateityje.

Keltas sumažino greitį. Lena giliai įkvėpė sūraus Šiaurės jūros oro ir atsidususi patraukė prie savo pasato. Netrukus jau važiavo per Vitdiuną. Lietus liovėsi; vyravo maždaug dvidešimties laipsnių temperatūra – rugsėjo pradžia itin šilta. Kai užpakaly liko paskutiniai namai, horizonte išniro raudonai ir baltai dryžuotas švyturio bokštas. Besileidžiančios saulės šviesoje kraštovaizdis atrodė kaip iš Amrumo nuotraukų albumo.

Lena lėtai važiavo per Nėbelį, miestelį salos vidury. Šiandien jis atrodo žavingai dėl daugybės senų fryziškų namų, kuriuos aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje pasistatydino į gimtinę grįžę kapitonai. Erkas gyveno Norddorfe, mažame namelyje, kurį mirus močiutei paveldėjo jo tėvai. Norddorfas, kaip ir Vitdiunas, saloje buvo turistų traukos centras, čia kvietė viešbučiai, atostogoms nuomojami butai, kavinės ir restoranai.

Sustojusi prie namelio Lena išlipo. Pirmas aukštas buvo ryškiai apšviestas, pro pravirą langą sklido tylus soulas. Persimetusi per petį nedidelį kelionkrepšį, ji žengė prie durų. Prieš kelias savaites Erkas jai siūlė namelio raktą, bet ji atsisakė, teigdama, kad durys vis tiek niekada nerakinamos. Jau prieškambaryje užuodė kepamos žuvies kvapą. Pastačiusi krepšį atidarė virtuvės duris.

Erkas su languota prijuoste stovėjo prie viryklės ir kažką maišė puode. Lena iš nugaros jį apkabino.

– Ir kodėl tu kaskart vargsti? – juokdamasi paklausė. – Juk galime kur nors nueiti pavakarieniauti.

Erkas švelniai ją pabučiavo.

– Tai padeda prastumti laiką, laukiant tavęs. Be to, čia daug jaukiau nei tarp garsiai gagenančių turistų.

Lena paglostė jam skruostą.

– Tuoj nusiprausiu ir grįšiu. Ar dar turiu minutėlę?

– Jei po dešimties minučių sėdėsi prie stalo ir girsi mane už kulinarinius gebėjimus, viskas bus okay.

Lena nusijuokė.

– Tik už tai?

– Čia tau spręsti. O dabar čiuožk iš virtuvės ir netrukdyk.

Lenai grįžus iš vonios kambario, suskambo jos tarnybinis mobilusis. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir sudejavo.

– Labas vakaras, pone direktoriau, – pasisveikino su viršininku.

– Apgailestauju, bet pasiėmiau porą dienų atostogų ir esu ne Kylyje.

– Labas vakaras, ponia vyriausioji komisare, – saldžiu kaip medus balsu atsiliepė Varnkė.

Lena sukluso. Nors po Amrumo bylos tarp jos ir viršininko įsigaliojo savotiškos paliaubos, santykiai vis tiek liko įtempti. Jeigu Varnkė šitaip čiulba, tikriausiai yra kokia nors priežastis.

– Be abejo, žinau, kad atostogaujate. Bet gal vis dėlto galiu pasiteirauti, kur esate?

– Amrume.

Trumpai padvejojęs Varnkė kalbėjo toliau:

– Gretimoje saloje Fiore vakar pranešta apie keturiolikmetės mergaitės dingimą. Vietinių kolegų organizuotos paieškos, kuriose dalyvavo ir gaisrininkai su keliolika savanorių, buvo bevaisės. Rytoj ryte dvi šimtinės ieškos toliau, ir man reikia kompetentingos bendradarbės, pažįstančios vietovę ir žmones.

Lenai užgniaužė kvapą. Keturiolikmetė, dar vaikas. Ji nekentė bylų, susijusių su vaikais.

– Man labai gaila, bet aš...

– Padarytumėte man didžiulę paslaugą, jei imtumėtės šio reikalo. Gal mergaitę pavyks rasti jau rytoj, tada tiesiog prasitęsite atostogas diena ar dviem. Kaip minėjau, man būtų labai svarbu...

Lena keikė save, kad neišjungė telefono. Dabar nebėra kaip išsisukinėti. Be to, kodėl gi neprisidėjus prie ieškotojų būrio, kad jau yra netoliese? Erkas dirba savarankiškai ir pats planuoja savo laiką. O jeigu viskas užtruks, ji galės pabūti su juo ilgiau, nei ketino.

– Ar jūs suinteresuotas asmeniškai? – ūmai dingtelėjo paklausti.

Kriminalinės policijos biuro direktorius Varnkė sudvejojo.

Galiausiai tarė:

– Ne, aišku, kad ne. Bet man rūpi, kad kas nors iš mūsiškių būtų vietoje, jeigu... – Jis nebaigė sakinio.

Lena įtempė ausis. Tikrai neįprasta, kad Žemės kriminalinės policijos biuro pareigūnas neva dėl visa ko būtų skiriamas dalyvauti dingusio asmens paieškoje. Ir šiaip – juk dingę paaugliai dažniausiai netrukus atsiranda sveiki ir gyvi. Jeigu Varnkė prašo asmeniškai, šis atvejis turbūt sudėtingesnis, nei jis nori ar gali dabar atskleisti.

– Paklausykite manęs, – neatlyžo jis.

– Gal padėtų, jei papasakotumėte kiek išsamiau.

Lena išgirdo tylų atodūsį.

– Mergaitės tėvai priklauso Laisvajai bažnyčiai. Ji turbūt sakytų, itin religingai Laisvajai bažnyčiai.

– Ji?

– Mano žmona. Ji turi ryšių su ta bendruomene. Labai paviršutinišką ryšį. – Buvo galima nujausti, kad Varnkė susivaldė nepasakęs „tebeturi“. – Ji, tai yra mano žmona, manęs prašė... Jos manymu, visiškai neįtikėtina, kad mergaitė būtų pabėgusi iš namų. Kaip sakiau, mudu su žmona nepažįstame tos šeimos. – Varnkė vėl atsiduso. – Ir vis dėlto padarytumėte man didžiulę paslaugą, jei...

Bekalbant Varnkės balsas pasikeitė. Iš pradžių kalbėjo policijos biuro direktorius, paskui – žmogus. Pirmajam Lena nieko nebuvo skolinga, antrajam negalėjo atsakyti.

– Gerai! Rytoj išplauksiu pirmu keltu. Informuokite kolegas Fiore.

– Ačiū. Ir dar kartą prašau atleisti už trukdymą.

Policijos biuro direktorius Varnkė baigė pokalbį. Atsidususi Lena grįžo į virtuvę pas Erką.

– Kaip tik laiku! – šūktelėjo jis, traukdamas iš orkaitės žuvį.

– Sėsk ir mėgaukis!

Ant stalo jau laukė dvi taurės baltojo vyno. Padėjęs skardą Erkas čiupo vieną iš jų.

– Už porą ramių dienų be mirties ir nusikaltimų.

Išspaudusi šypseną Lena su juo susidaužė. Erkas klausiamai pažiūrėjo į ją.

– Šefas. Fiore pradingo mergaitė, ir aš turiu...

Erkas trumpai suraukė kaktą, bet tuoj vėl išsišiepė iki ausų.

– Matyt, visame Šlėzvige-Holšteine yra tik viena kompetentinga policininkė.

Lena mintyse atsikvėpė.

– Matyt, taip.

– Kada išvyksti?

– Rytoj pirmu keltu.

Erkas prisitraukė jos lėkštę.

– Gal galiu ko nors įdėti?

Jai linktelėjus, į lėkštę įdėjo gabaliuką jūrinio ešerio ir troškintų porų laiškų, o kaip garnyrą patiekė kvapnių „Basmati“ ryžių.

– Trupučiuką padažo?

– Mielai, – atsakė ji, imdama lėkštę. – Kvepia pasakiškai.

– Čia senoji gauda ir prieskoniai. – Erkas pakėlė akis. – Skanaus!

– Ar pyksti, kad rytoj turėsiu dirbti? – tyliai paklausė Lena.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt teks priprasti, kad neturi normalios tarnybos kontoroje. Ir – ne, tikrai nepykstu. Ką gi, toks tavo darbas, ir tau jis sekasi. Dabar elkimės taip, lyg tau niekas nebūtų skambinęs. – Erkas vėl kilstelėjo taurę. – Ko gero, šiandien nė nesakiau, kaip labai tave myliu.

Lena šypsodamasi susidaužė.

– Kaip labai?

Erkas gurkštelėjo vyno, lėtai pastatė taurę ir surimtėjo.

– Taip labai, kad internete paguglinau apie Kylį.

Lena nurijo.

– O! Nemanau, kad tau ten patiktų. Ir kas už tave dirbs čia?

Erkas vertėsi poilsio namelių priežiūra: ne vien rūpinosi svečiais, bet, reikalui esant, taisydavo sugedusias skalbykles bei dušus ir tvarkė namelių interneto puslapius. Pats tai vadino

visapusišku servisu.

– O ar Kylyje nėra poilsio namelių?

– Nežinau. Jei ir yra, tai labai mažai.

– Tada reikės pasiieškoti kito darbo. – Erkas prisivertė nusišypsoti.

– Bet pirmiau pavalgykime. Nes tuoj viskas atauš.

Lena ranka meiliai perbraukė Erkui per nuogą krūtinę. Pavalgę juodu drauge sutvarkė virtuvę, o tada jaukiai įsipatogino mažoje svetainėje ant sofos. Iki šiol sąmoningai vengė kalbėtis apie Kylį ir Lenos paskyrimą į Fiorą.

– Gera su tavimi, – sukuždėjo Lena. – Taip pažįstama ir kartu vis dar nauja. – Ji švelniai pabučiavo Erką į lūpas. – Tiesiog mėgaukimės. Dabar nenoriu galvoti apie ateitį, kažką planuoti, svarstyti, kaip galėtume gyventi kaip normali pora.

Kiek patylėjęs Erkas vis dėlto paklausė:

– Ir manai, kad tai įmanoma – mėgautis ir nieko negalvoti? Mes jau ne aštuoniolikmečiai. O net ir tada nepavyko.

Lena nejučia prisiminė savo tetą Bekę, visą gyvenimą praleidusią Amrume ir nė įsivaizduoti negalinčią, kad kada nors tektų palikti salą. Lenos mama, Bekės sesuo, taip pat mylėjo Amrumą. Po barnio su Lenos tėvu ji žuvo per eismo įvykį. Lenai tuomet buvo aštuoniolika.

Po kelių mėnesių Lena nusigręžė nuo Amrumo ir savo tėvo.

O Erkas sunkia širdimi nusprendė likti saloje ir nevykti su ja į žemyninę dalį.

– Tuomet gyvenimas buvo kitoks, – atsiliepė Lena. – Aš buvau kitokia. Ir neturėjau pasirinkimo.

Erkas ją prisitraukė ir pabučiavo.