Elžbieta Endikot turi Maunt Holioko koledžo diplomą, armėnų kalbos pagrindus ir yra išklausiusi trumpus slaugių kursus. Ji yra savanorė, į Alepą, Siriją, atvykusi 1915 metais kaip Bostone įsikūrusios organizacijos „Armėnijos draugai“ atstovė. Čia Elžbieta susidraugauja su Armenu, jaunu armėnų inžinieriumi, gedinčiu mirusios žmonos ir dukrelės. Išvykęs iš Alepo ir pietuose prisidėjęs prie britų kariuomenės, Armenas ima rašyti Elžbietai laiškus ir netrukus suvokia įsimylėjęs šią turtingą jauną amerikietę, taip besiskiriančią nuo jo velionės žmonos.
Romane susipažįstame ir su šių laikų rašytoja Lora Petrosian, gyvenančia Niujorko priemiestyje. Lora niekuomet nesusimąstė apie savo armėnišką kilmę, nors senelių namus švelniai vadindavo „osmanų kampeliu“. Vieną dieną ji sulaukia draugės skambučio – ši tvirtina laikraštyje mačiusi Loros močiutės nuotrauką, pristatančią parodą Bostono muziejuje. Lora ryžtasi atskleisti šeimos istoriją, slepiančią meilę, praradimus ir skausmingą nuo ištisų kartų nuslėptą paslaptį.
Knygos autorius audžia daugybę šios istorijos gijų – nuo praeities iki dabarties, nuo prievartos iki žmoniškumo, nuo niokojimo iki atkūrimo. Jis geba vaizduoti siaubingus įvykius su ironijos gaidele ir sąmoju, viso to nepateikti sentimentaliai. Jis įvykdė daugelio pareigą – užfiksavo armėnų genocidą. Tai jaudinanti istorija, paremta tikrais įvykiais, kurie labai retai aptariami...
Ištrauka iš knygos
Vidurdienį Nevart palinksta prie pašiūrės stiebo ir pažvelgia į gretimos mečetės minaretą, svarstydama, kada bus nurodyta eiti. Prieš kelias valandas atvyko dar viena pabėgėlių vilkstinė.
Vakar Hatun išvažiavo į prieglaudą. Daugelio vaikų nebėra. Nemažai jų mirė, pateko į ligonines ar prieglaudą, tragiškiausia lemtis ištiko tuos, kurie prieš aušrą pakliuvo į vežimą vadeliojusių
beširdžių rankas.
Ji pamena, kaip vieną rytą Hatun su kitu vaiku statė smėlio pilį, kol pabėgėliai rengėsi pratęsti kelionę. Motinoms ruošiantis, jie smagiai kikeno. Kitą dieną Hatun motiną, vyresnę seserį ir dar keturias moteris kraugeriai atsitiktinai atrinko iš minios, išrengė nuogai ir pririšo prie kuolų, kuriuos sargybiniai buvo sukalę į žemę. Tai nutiko kažkur dykumoje tarp Adanos ir Alepo. Moterys buvo pasodintos tiesiai, kojos praskėstos, rankos tvirtai suveržtos už nugaros ir kuolai rėžėsi joms į nugaras. Tada šeši tvarkdariai pasiėmė kardus, šoko ant arklių ir šuoliais pasileido link belaisvių lyg kavalerijos pratybose – kažkuris tvarkdarys vienai moteriai nukirto galvą. Hatun mama mirė paskutinė, ji, nelaimėlė, matė, kaip ant žemės lyg kokonai nukrito penkios galvos, taip pat ir jos vyresnės dukros. Laimei, nė viena moteris nebuvo nukryžiuota. Nevart girdėjo pasakojimus apie dykumoje ant kryžiaus kabinamas moteris, jų plaštakos ir pėdos buvo kalamos prie visų medžių, kuriuos tvarkdariai surasdavo. Ji girdėjo ir kitokių pasakojimų – apie moteris, kurios buvo smeigiamos ant aštrių kuolų ar kardų, į žemę įkastõs aštrios šakos, ir pagaliai skrosdavo moterų kūnus, kol iš lėto ateidavo mirtis.
Nevart vienatvė per sunki, kai Hatun nėra šalia – mergaitės ji ilgisi labiau, nei to bijojo. Vežama į prieglaudą Hatun nerėkė, todėl Nevart dar sunkiau. Kai mirus Hatun motinai ir vyresnei seseriai jos kartu keliavo per dykumą, našlaitė naktimis prie jos priglusdavo, smulkūs vaiko kauliukai tirtėdavo nuo šalčio.
Ankstyvais rytais, prieš iškeliaujant, Nevart supdavo vaiką glėbyje. Mergaitę visą laiką troškino. Juos visus troškino. Bet vos aštuonerių sulaukusi Hatun drąsiai ėjo pirmyn. Ji niekada nesiskundė, bet tik todėl, kad liovėsi kalbėjusi. Dabar mergaitė prarado moterį, kuri jai atstojo motiną, ir jau išmoko neišvengiamus praradimus priimti kaip gyvenimo kelią.
– Nevart?
Atsisukusi ji pamato amerikietę. Elžbietą. Moteris šypsosi, bet akys dega keista ugnimi. Jos plaukuose – irisų, kuriuos Nevart augino savo sode Adanoje, mėlio kaspinas. Moteris jau
nebesitiki šio sodo išvysti. Adanoje armėnų namuose seniai karaliauja turkai.
– Labas rytas, – pasisveikina Elžbieta, – kaip jaučiatės?
– Kas dieną vis geriau, – atsako ji. – Visada gerai, kai gali pasislėpti nuo saulės. Gauti maisto ir vandens.
– Gausite ir daugiau, pažadu.
– Mes išvykstame.
Amerikietė iš nuostabos išpučia akis. Šių naujienų ji dar nebuvo girdėjusi. „Ką turite omenyje?“ – galiausiai paklausia ji.
– Mums taip sakė. Šiandien mus išsiųs kitur. Gal kai saulė šiek tiek nusileis. Mums kalbėjo apie stovyklą kažkur prie Deir ez Zoro.
– Bet čia atvyksta specialistai! Mes turime... resursų! Mano tėvas to neleis.
– Kitiems irgi reikia jūsų pagalbos, – atsako Nevart su kandžia gaidele balse. – Šį rytą atvyko dar daugiau pabėgėlių, – priduria ji, rodydama į neseniai atkakusius nelaimėlius.
– O kur Hatun? Ar ji... Negi ji..?
– Ji gyva. Išvyko į našlaičių prieglaudą, – Nevart mintyse regi Hatun dideliame kambaryje kartu su kitomis mergaitėmis, kurių tėvai buvo nužudyti arba pražuvo kare.
– Girdėjau apie Deir ez Zorą. Ponas Marinas man pasakojo. Jūs ten eiti negalite.
– Nemanau, kad galime rinktis. Čia įsakymus dalija tie vaikinai su automatais, – atsako ji, pirštu rodydama į vieną iš dviejų tvarkdarių.
– Jie nurodė jus atvesti į Alepą.
– O dabar nurodo mus vesti į Deir ez Zorą.
Elžbieta žino, kad tai, ką rengiasi pasakyti, neracionalu, bet žodžiai išsprūsta patys. Gal dėl to, kad šiame keistame laukiniameir visiškai nepažintame pasaulyje ją visada valdęs teisingumo
jausmas veržiasi dar neregėta jėga. Galbūt dėl to, kad negali susitaikyti su Armeno netektimi. O gal todėl, kad jai svarbiausia susitikti su Armenu. Kas žino.
– Ateik gyventi pas mus, – į Nevart kreipiasi Elžbieta. – Sakei, kad tavo vyras buvo gydytojas. O mums reikia kuo daugiau pagalbos.
– Negaliu.
– Žinoma, kad gali.
– O kur ar miegosiu?
– Ne problema, pas mus yra vietos. Turime laisvų kambarių, – karštai kalba ji, nors dar reikės apgyvendinti misionierę ir du gydytojus. Bet jeigu trūks vietos, Elžbieta pasirengusi dalintis
savo kambariu.
Nevart žvelgia į pašiūrėse gulinčius išsekusius pabėgėlius. Moteris mano, kad atsisakyti būtina. Kaip ji gali palikti šiuos žmones? Kaip gali juos apleisti? Kokią teisę ji turi gyventi, kai kiti veikiausiai žus keliaudami per bevaisę dykynę? Ji – tik pirmoji, kurią ši amerikietė pamatė.
– Kalbu rimtai, Nevart. Turi likti čia. Dirbti su mumis Alepe.
– O kada jūs išvyksite?
– Nežinau. Bet tu išgyvensi. Atgausi sveikatą.
Nevart susimąsto. Ji mato nepriekaištingą amerikietės laikyseną, elegantišką sijoną ir palaidinę. Lygi veido oda byloja gerą sveikatą ir liudija apie gyvenimą, kuriame niekada nieko netrūko.
– Kokios sąlygos našlaičių prieglaudoje? – paklausia armėnė.
– Gal ką girdėjai?
– Ne. Bet šią popietę mes ten ruošiamės eiti.
– Ar galiu eiti kartu?
– Taip, žinoma.
– Noriu pamatyti Hatun. Jei ji norės likti su manimi, tada eisiu pas jus. Bet turėsite priglausti mus abi.
Mergina nusišypso ir linkteli.
– Taip, žinoma. Būtų puiku, – patvirtina ji. Elžbieta žino, kad tėvas patenkintas nebus – jis mano, kad negerai peržengti ribą tarp paramos davėjų ir gavėjų. Bet Elžbieta jau vaizduojasi turinti naują draugę ir dukterėčią – Hatun. O gal jaunesniąją seserį. Taip, Nevart bus vyresnioji, o Hatun – jaunesnioji sesuo.Mergina supranta, kad iš tiesų situacija daug sudėtingesnė. Bet ji valiūkiška, o pilnoje stovykloje bus labai smagu. Nevart aukštesnė ir gerokai lieknesnė, bet Elžbieta neabejoja, kad pasistengusios ras būdą, kaip persiūti iš Amerikos atsivežtus drabužius, kad tiktų šiai našlei. O Hatun? Mergaitei tikrai nerūpės madingi drabužiai. Ir be jų jai bus smagu. „Visiems bus gerai, – kartoja ji sau. – Visiems bus gerai. Ir labai smagu.“
Už nugaros pasigirsta šurmulys. Grįžo abu vokiečių inžinieriai. Jie velka trikojį ir didžiulę juodą kamerą, kuri primena lagaminą. Norėdama pamatyti, ką vokiečiai fotografuoja, Elžbieta pasisuka ir netenka amo. Inžinieriai ant žemės išrikiavo tris šią naktį mirusias moteris ir suplėšė jų skudurus, kad nuotraukose matytųsi išsekę kūnai. Velionės jau sustingusios, ir Elžbieta bijo, kad kaulėtos moterų kojos nelūžtų kaip ledas, jei Erikas jas lankstys geresnei nuotraukai. Staiga lyg iš niekur išnyra abu tvarkdariai, ant jų pečių kabo automatai. Vienas už kojų sugriebia trikojį, ketindamas konfiskuoti arba sunaikinti. Helmutas siekia susitarti. Jau atrodo, kad jei vokietis su niekšais nesusitars, Erikas turės trikojį atimti, bet staiga aukštesnis tvarkdarys ant žemės numeta ginklą, ir dabar jau abiem laisvomis rankomis mikliai perima trikojį iš kolegos gniaužtų. Tada kamerą su trikoju – lyg kaliausę su moliūgo galva – turkas pakelia virš galvos ir stipriai trenkia į žemę: kamera sudūžta, lūžtančio medžio garsą lydi skylančių kristalų aidas.
