Ši istorija, kurios didžioji dalis paremta dienoraščiais, nėra išskirtinė. Tokių istorijų yra daug ir visos jos skirtingos, nes ir žmonės labai skirtingi. Ši istorija – eilinio žmogaus, kuris nuėjo ilgą, nelengvą, tačiau labai įdomų gyvenimo kelią. Gyvenimo, kuris prasidėjo tolimame Rytų Lietuvos užkampio kaime, lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Šiuolaikiniam jaunam skaitytojui sunku įsivaizduoti tą archajišką kaimo buitį, kurią autoriui teko patirti vaikystėje. Ankšta troba, audimo staklės, duonkepė krosnis, ant kurios žiemą miegama, šaltos, sniegingos žiemos...
Savomis vaikystės „spalvomis“ autorius stengėsi perteikti ir to meto tragiškas istorijos perturbacijas. Iš pradžių – lenkų okupaciją, vėliau – pirmąjį bolševikų antplūdį ir „išvadavimą“ iš lenkų okupacijos. Galiausiai karą ir vokiečių okupaciją. Knygos autoriaus šeimai buvo lemta klajoti iš vietos į vietą. Pradžioje ji kurį laiką gyveno gimtinėje, vėliau – gretimame dvarelyje, o karui prasidėjus nusidangino net į Stajėtiškio kaimą netoli Adutiškio. Ten ir praleido karą. Vėliau likimas nubloškė atgal į tėviškę, kur užklupo vienas karas po kito. Dėl to kilo pavojus „išvykti“ į Sibiro „kurortus“. Norėdami išvengti to „malonumo“, tėvai su krūva vaikų pabėgo į Vilnių. Lengva pasakyti „pabėgo“. Vilniuje ne pyragai laukė, o pusbadis gyvenimas. Šį gyvenimą sąlyginai galima būtų pavadinti badmečiu. Kaime gyvendama šeima sunkiai dirbo, bet badauti beveik neteko. Tačiau reikėjo dirbti ir mokytis, nes knygos autorius ne visą laiką ganė karves. Šeimoje nebuvo griežtos, sistemingos tvarkos. Tėvai per daug nevertė mokytis. Dėl to jaunesni broliai ir sesuo per daug ir nesistengė šioje srityje. Nežinia, ar todėl, kad Povilas buvo vyriausias, ar dėl kitų charakterio savybių, jis tvirtai pasiryžo atkakliai siekti žinių. Sulaukęs 7 metų ganė karves. Dėl to kaimo mokslai nuėjo šuniui ant uodegos. Kai Vilniuje pradėjo lankyti pradžios mokyklą, nuo klasės draugų buvo atsilikęs net 5 metais. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: buvo fiziškai daug stipresnis už bendraklasius, o tai nemažas privalumas.
Nors ir pavyko pasprukti į miestą, partizaninio karo aidas nepaliko ramybėje. Bet karas netrukus baigėsi. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, šeima patyrė visas sovietinio gyvenimo grimasas. Jos pasireiškė visose gyvenimo srityse. Totalinis gyventojų sekimas, buitinės problemos, kurias tada teko patirti, dabar prisimena tik vyresni žmonės. Autorius tęsė mokslus: miškininkystės studijos, Medicinos fakultetas, mokslinių darbų gynimas ir darbas Vilniaus universitete, kuriam teko atiduoti net 37 metus – beveik pusę gyvenimo. Vėliau prasidėjo Lietuvos Atgimimas, kuriame jam teko aktyviai dalyvauti. Teko kurti naują valstybinę struktūrą. Dėl to nepavyko išvengti ir intrigų, kurios šių eilučių autoriui vos nesibaigė tragiškai. Labai daug vietos knygoje skirta kelionėms ir stažuotėms užsienyje. Jungtinė Karalystė, Islandija, JAV, Indija, Izraelis... Ši atsiminimų knyga – ne romanas. Čia nieko nėra išgalvoto ar netikro.
Užsakymo nr.: PT_66580
