Donata Kontenienė „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“
Žvarbią žiemos dieną už kampo dingęs geltonas taksi išsivežė ne tik raudonplaukę Jumą. Išsivežė ir išlepusio milijonieriaus Danielio Silverio širdį. Širdį, kuri, atrodė, niekada nesugebės mylėti. Užkariauti žavią padavėją Danieliui Silveriui atrodė nuotykis. Kažkas naujo nuobodžioje turtuolio rutinoje. Neleido sau nė pagalvoti, kad paprasta mergina iš Arizonos pažadins jame tai, ko nė neįtarė turįs. Tik kai jau atrodė, jog laimė ranka pasiekiama, Juma sužinojo tiesą. Ir toji tiesa išginė ją iš Niujorko – kuo toliau nuo Danielio Silverio ir jo paslapčių. Dvi kraujuojančias širdis skiria tūkstančiai mylių, klastingus planus rezga palikta sužadėtinė, nuo dar didesnio skausmo bando apsaugoti šeima. Tačiau Danielis Silveris neleidžia sau pasiduoti be kovos. Jis turi susigrąžinti Jumos pasitikėjimą ir meilę. Jis privalo sugrąžinti ją į Niujorką ir į savo gyvenimą...
Donatos Kontenienės žodis
Ar kada nors susimąstėte, kaip lengva įsimylėti? Kaip lengva apsvaigti nuo salsvo tarsi vynas jausmo. Kaip lengva skrajoti padebesiais. Taip, įsimylėti lengva, bet ar kada pagalvojote, kaip sunku mylėti? Kaip nelengva išsaugoti ir branginti jausmą, kurį gauname be jokios instrukcijos. Mūsų niekas nemoko, ir vargu ar galėtų, tikro atsidavimo, ištikimybės ir nuoširdumo. Jausmų, kuriuos daug geriau vieną kartą patirti, nei tūkstančius kartų apie juos girdėti. Jausmų, kurių neįmanoma nupirkti ar paprašyti skolon.
Taip... Mylėti sunku, bet tikrai verta. Tad branginkime šį jausmą ir nepamirškime pasidalinti su kitais. Kas žino, gal kada nors mes visi kartu parašysime tikros meilės instrukciją...
Niekuomet nepuoselėjau vilčių tapti rašytoja. Maniau, kad knygas rašo tik ypatingi žmonės. Turėję galimybę apkeliauti mūsų margą pasaulį. Radę savyje noro ir jėgų baigti kelis aukštuosius. Įvaldę žodžio ir minties galią. Na, aš ne tokia, todėl iš pradžių rašiau tik sau, kaip sakoma – „į stalčių“. Nedrįsau pripažinti, kad mano pomėgis kurti pasakojimus ko nors vertas. Kad mano galvoje gyvenančios, o ilgainiui ir popieriuje sugulusios istorijos gali sužavėti ne tik šeimos narius, bet ir draugus. Tačiau taip nutiko. Rankraščiai iškeliavo iš stalčiaus ir per stebuklą, o ir dėl neabejotinai laiku suspindusios laimingos žvaigždutės pasiekė ne tik mano bičiulius, bet ir jus, mano skaitytojos.
„Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“ jau penktasis mano romanas, bet vis dar negaliu patikėti, kad tai mano pavardė puikuojasi jo viršelyje. Vis dar nesijaučiu rašytoja, nors dabar neretai į mane kreipiamasi būtent taip. Toks kreipinys man vis dar kelia šypseną, nes jei ne jūsų atsiliepimai, aš vis dar jausčiausi paprasta mergina, rašanti „į stalčių“. Tik jūsų palaikymas, komentarai ir, žinoma, kritika verčia tobulėti ir kurti toliau. Augti ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip rašytoją.
Ačiū, kad skaitote ir mylite knygas.
Jūsų D. K.
