„Kai parašiau „Visišką užsidarymą“, jame niekas negalėjo rasti pažįstamų gairių. Šiandien viskas pažįstama visiems. Tai mūsų bendra patirtis. Argi ne tokia rašytojų misija – aprašyti žmonių gyvenimą, žmonių padermės gyvenamą pasaulį ir į jį gilintis?“ – specialiame interviu Lietuvos skaitytojams sakė Peteris May.
Romane „Visiškas uždarymas“ dėl pandemijos uždaromas Londonas. Įvesta nepaprastoji padėtis. Mirtinas virusas jau pasiglemžė tūkstančius gyvybių: skelbiama, kad gripu susirgs 25 procentai gyventojų, 70–80 procentų iš jų mirs. Ligoninės ir ypatingosios paskirties tarnybos nesusidoroja su krūviu. Kunkuliuoja smurtas ir pilietiniai neramumai.
Laikinosios ligoninės statybvietėje viename Londono parkų darbininkai randa krepšį su nužudyto vaiko kaulais. Nepaisant pandemijos keliamos suirutės, auka nusipelnė teisingumo. Tirti įvykio siunčiamas Džekas Maknilas, paskutines darbo dienos valandas Londono policijoje skaičiuojantis detektyvas inspektorius. Jo karjera žlugusi, santuoka sugriauta, virusas skaudžiai palietė šeimą. Išaiškinti mergaitės žudiką – paskutinė jo pareiga ir garbės reikalas. Tačiau galingos jėgos pasiruošusios padaryti viską, kad nuslėptų tiesą.
Peteris May – ne tik garsus detektyvų ir trilerių autorius, bet ir scenaristas, ilgai dirbo televizijoje. Kone gyvasis anglakalbis klasikas, įvertintas ne vienu apdovanojimu už šio žanro knygas (iki šiol lietuviškai tebuvo išleistas jo „Juodasis namas“). Ne tik kritikų ir paprastų skaitytojų – 2007 metais Prancūzijos kaliniai trileriui „Žalčiagalvis“ („Snakehead“) skyrė „Intramuros“ premiją.
Glazge gimęs autorius nuo mažens svajojo rašyti (kas, jei ne škotai, geba kurti šiurpes – užtenka paskaityti jų pasakas, šalia tokių net lietuviškos atrodo visai humaniškai). Tapo žurnalistu, devyniolikos parašė pirmąjį romaną ir įsidrąsino nusiųsti rankraštį „Collins“ leidyklai. Redaktorius – istorikas ir garsus biografas Philipas Ziegleris – rankraštį grąžino, bet debiutantą pagyrė. Likimo ironija ar sutapimas – dabar Zieglerį ir May leidžia ta pati „Quercus“ leidykla Jungtinėje Karalystėje, autoriai net parašė vienas kitam autografus.
Pirmąjį romaną May išleido dvidešimt šešerių – „The Reporter“ veiksmas vyko pačiam gerai pažįstamoje redakcijos erdvėje. Pagal jį BBC sukūrė serialą „The Standard“. Metęs žurnalistiką dėl televizijos, penkiolika metų dirbo škotų televizijos dramaturgu. Sukūrė tris draminius serialus, kurie rodyti geriausiu laiku, buvo dviejų populiariausių Škotijos serialų scenarijaus redaktorius ir prodiuseris. Galiausiai 1996-aisiais pasitraukė iš televizijos ir grįžo prie pirmosios meilės – romanų.
Jų parašė kone trisdešimt – paskirų knygų ir ciklų, iš jų ypač giriama kiniškoji serija (May – vienintelis Vakarų autorius, garbės nario teisėmis priklausantis Kinijos kriminalinio žanro kūrėjų asociacijai).
Rašydamas vieną iš kiniškųjų trilerių – „Žalčiagalvį“, May ir susidomėjo ispaniškuoju gripu, 1918–1920 metais visame pasaulyje nusinešusiu nuo 20 iki 50 milijonų žmonių gyvybių, ir jau gerai išmanė temą. O 2005 metais ėmė rinkti medžiagą kriminaliniam romanui, kurio veiksmas vyktų paukščių gripo H5N1 pandemijos fone: tada mokslininkai manė, kad bus paskelbta būtent šio gripo pandemija, gerokai pranoksianti ispaniškojo.
Kaip prakeiktas dirbdamas naktimis May per šešias savaites parašė „Visišką užsidarymą“. Tada knyga taip ir nebuvo išleista – britų redaktoriams pasirodė, kad nematomo H5N1 priešo apsuptas Londonas nerealus. „Visiškas užsidarymas“ atsidūrė „Dropbox“ aplanke, ten ir liko. Iki 2020 metų pavasario, kai įprastą pasaulį apvertė COVID-19: dėl pandemijos visiškai uždaryti miestai, nepaprastoji padėtis, ligonines ir ypatingosios paskirties tarnybas palaužiantis krūvis tapo naująja tikrove.
May virusas kur kas mirtingesnis nei COVID-19, bet apniktą miestą rašytojas vaizduoja taip taikliai, o ligos plitimą aiškina tiesiog... baisiai įžvalgiai. Vien miręs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas ir jo šeimos nariai – kone pranašiškas ėjimas, grėsęs pasikartoti tikrovėje, kai intensyviosios terapijos skyriuje atsidūrė Borisas Johnsonas ir persirgo sunkios formos virusu.
Išgyveno ir Johnsonas, ir besilaukianti jo partnerė Carrie Symonds, ir daug kitų. Daugelis – mirė (ačiū apvaizdai, ne 80 procentų kaip romane). Nenuostabu, kad gresiant antrajai bangai Prancūzijoje su žmona rašytoja ir televizijos dramaturge Janice Hally gyvenantį autorių maga kvosti – kuo gi viskas baigsis, ar tikrai blogiausia jau praeity ir kas bus su mumis visais.
Koks jums po penkiolikos metų pasirodė „Visiškas užsidarymas“? Tapote pranašu, lyginamu su Billu Gatesu, kurio TED kalba pandemijos pradžioje plito – atleiskite už palyginimą – kaip virusas? Kada supratote – o Viešpatėliau, aš gi apie tai rašiau?
Tada, prieš penkiolika metų, ieškojau savo romanų leidėjo. Vienos iš knygų veiksmas vyko Londone, tapusiame pandemijos epicentru. Penkis mėnesius gripo siaubiamas visiškai uždarytas miestas, prarasta tūkstančiai gyvybių... Mano scenarijus nebuvo išgalvotas – rėmiausi nuodugniu pandemijos planavimu, XXI amžiaus pradžioje atliktu ir britų, ir amerikiečių. Skeptiškai nusiteikę leidėjai nusprendė, kad tai visiškai neįmanoma nūdienos Didžiojoje Britanijoje, knygos niekas nesiėmė leisti. Aš ir pats ją užmiršau, prisiminiau tik kai skaitytojas pasiūlė parašyti trilerį, kurio veiksmas vyktų dėl koronaviruso paskelbto karantino fone. Tada ir susigriebiau – juk apie tai jau rašiau. Staiga tas, apie ką rašiau 2005 metais, nebebuvo perdėta. Viskas vyko iš tikrųjų. Sužinojęs tai mano leidėjas ir redaktorius prarado amą. Per naktį perskaitė visą knygą ir kitą rytą pasakė, kad ji nuostabi ir reikia leisti.
Už knygą gautą avansą skyrėte labdarai – paremti sveikatos darbuotojams, viruso aukoms ir kitiems, nukentėjusiems nuo COVID-19. Kas jums pačiam buvo sunkiausia per karantiną? Kas teikė vilties? Ar bijojote apsikrėsti?
Blogiausia, kad visiškas užsidarymas ir pats mūsų atsakas į pandemiją buvo per menkas, pernelyg vėlyvas ir atsiėjo dešimtis tūkstančių gyvybių. Dėl to kaltinu viso pasaulio politikus. Tiesą sakant, tie politikai, kurie drąsina ir kursto sąmokslo teorijų šalininkus, teigiančius, kad COVID-19 – mistifikacija, tik pratęsia pandemiją. Vienintelė mūsų viltis – paveiki vakcina, bet dėl jos niekas negali būti tikras.
Nebijote pakartoti Kasandros ar blogas naujienas pranešusio pasiuntinio likimo? Daug žinoti – didelė našta.
Ne, netikiu, kad būčiau nuspėjęs ką nors, kas nebūtų buvę žinoma. Mokslininkai metų metus kalbėjo: svarbu ne tai, ar BUS dar viena pandemija, svarbu – KADA. Tiesiog labai domėjausi šia tema, ir kiekvienas, pasivarginęs prisiminti, kaip 1918–1919 metais buvo susidorota su ispaniškuoju gripu, supras, kad padėtis nepaprastai panaši į dabartinę. Kai parašiau „Visišką užsidarymą“, pasaulis buvo kur kas geriau pasirengęs nei dabar. Tačiau penkiolika metų buvo mažinamos viešosios išlaidos, ypač skiriamos sveikatai, ir mes visi tapome nepaprastai pažeidžiami koronaviruso.
Kas buvo po knygos pabaigos? Žmonija nugalėjo virusą ar vilties gyventi išties nebeliko? O mes patys? Ar jau išgyvenome blogiausia?
Manau, jei paveikios vakcinos ir (arba) gydymo nebus, laikui bėgant žmonija įgis kolektyvinį imunitetą virusui. Tai užtruks ilgai, ir, deja, daugybė žmonių nesulauks. Norėčiau savo knygą pabaigti kitaip, bet tikrovė ir pramanas retai kada sutampa.
Kas jūsų mylimiausias „Visiško užsidarymo“ herojus ir kurį personažą galima pavadinti Peterio May balsu?
Be abejonės, mano numylėtinis – Džekas Maknilas, į jį sudėjau tiek savo paties vilčių ir būgštavimų. Bet rašyti apie kitus herojus irgi buvo įdomu: Mažylis – visiškai nestereotipinis neigiamas personažas, o kartas mane net balsu prajuokindavusi Sara Kasteli – būtina atsvara liūdnosioms knygos temoms.
Turite keletą herojų, keliaujančių iš romano į romaną. Ar dar ką nors išgirsime apie tvirtąjį škotų detektyvą inspektorių Džeką Maknilą?
Ne, šis romanas apie jį bus vienintelis. Man patiko knygos personažai, bet neketinu vėl prie jų grįžti.
