Įtakingas Nyderlandų tapytojas, postimpresionistas Vinsentas van Gogas yra vienas žymiausių dailininkų visame pasaulyje. Per savo trumpą dailininko karjerą sukūrė daugiau nei 2000 meno kūrinių. Nors šiandien menininko darbai muziejuose lankomi tūkstančių gerbėjų, pripažintas jis buvo tik po mirties. Menininko gyvenimas buvo itin vargingas ir skurdus: negalėdamas parduoti savo paveikslų nuolat kentė nepriteklių, jam sunkiai sekėsi bendrauti su artimais žmonėmis ir užmegzti glaudesnius ryšius, kankino nesėkmės baimė. Galiausiai susirgęs psichikos liga, dėl kurios pats labai nerimavo, būdamas vos 37 metų gyvenimą baigė savižudybe. Po mirties jo kūriniai tapo vieni žinomiausių ir brangiausių pasaulyje.
Ši knyga – tai išsami Vinsento van Gogo asmeninio gyvenimo ir kūrybos, jos proceso bei istorinio konteksto studija. Knygoje tyrinėjami daugelis svarbiausių menininko paveikslų iš ankstyvosios, taip pat brandžios kūrybos laikotarpių iki pat jo mirties 1890-aisiais.
Pirmoje šios knygos dalyje išsamiai aprašomas van Gogo gyvenimas, istorinis kontekstas, ankstyva karjera ir įtaką jam darę tapytojai. Nagrinėjamos įvairios šeimos santykius ir gyvenimo įvykius nulėmusios priežastys. Pasakojama apie menininko vaikystę nuo gimimo 1853 metais Nyderlanduose, šeimą, išsilavinimą ir įvairius darbus, kuriuos jam teko dirbti, kol 1880-aisiais pasišventė tik kūrybai. Nors iš pradžių van Gogui didelę įtaką darė impresionistai, kurių paveikslus pamatė gyvendamas Paryžiuje, vėliau jis pats suvaidino itin svarbų vaidmenį formuojantis moderniajam menui. Van Gogas laikomas naujos meno srovės – ekspresionizmo – pradininku. Knygoje tiksliai ir nuosekliai aprašoma, kokią įtaką van Gogui darė kiti menininkai, kaip pamažu jis pats brendo kaip dailininkas ir nutapė didžiuosius šedevrus, be to, pasakojimas iliustruotas informatyviomis ir tikslingai atrinktomis bendrą menininko portretą kuriančiomis nuotraukomis ir kūrinių reprodukcijomis – 500 išskirtinių dailininko darbų.
Antroje knygos dalyje pateikiamas didelis van Gogo kūrinių albumas, publikuojama daugiau kaip 280 svarbiausių jo darbų reprodukcijų, pradedant ankstyvaisiais piešiniais ir tapybos darbais, baigiant garsiaisiais Saulėgrąžų, Vilkdalgių ir Žvaigždėtos nakties paveikslais. Prie kiekvienos iš šių nuostabių reprodukcijų pateikti aprašymai ir gilesnės analizės, nusakoma šių paveikslų reikšmė menininko gyvenime, aptariama taikyta technika ir vieta visoje jo kūryboje.
Šią dviejų dalių – gyvenimo ir kūrybos – įtraukiančią enciklopediją būtina turėti visiems, besidomintiems ir norintiems daugiau sužinoti apie šį intriguojantį menininką ir peržvelgti jo žinomiausius darbus, sudėtus į įspūdingai iliustruotą rinkinį.
Trumpai apie autorių
Maiklas Hovardas (Michael Howard) Mančesterio Metropolitano universitete dėsto meno ir dizaino istoriją. Jis taip pat yra kuriantis menininkas, eksponavęs savo darbų Karališkojoje dailės akademijoje, Niujorko meno mugėje ir Mančesterio Metropolitano universitete. Maiklą ypač domina XIX ir XX a. britų bei Europos dailė.
KNYGOS IŠTRAUKA
Keista pradžia
Sudėtingi Vinsento santykiai su šeimos nariais neabejotinai nulėmė tragišką jo gyvenimą, kuriame buvo daug kančios, atstūmimo, atitolimo, liga ir galiausiai – savižudybė. Menininko vargai prasidėjo dar vaikystėje.
Vinsentas Vilemas van Gogas gimė 1853 metų kovo 30 dieną mažutės protestantų bažnyčios klebonijoje, daugiausia katalikų gyvenamame Ziunderto kaime Olandijoje, netoli Belgijos sienos.
Van Gogų šeima
Van Gogo tėvas Teodoras, kaip ir jo tėvas, buvo Olandijos reformatų bažnyčios pastorius. Tai buvo kuklus, išsimokslinęs, iš pažiūros asketiškas žmogus. Net ir savo mažutei 56 narių bendruomenei neatrodė apdovanotas išskirtiniu pamokslininko talentu, todėl su žmona Ana Kornelija Karbentus gyveno tam tikroje nežinomybėje, nes buvo nuolat kilnojamas iš vienos mažos parapijos į kitą Brabanto regione.
Ana buvo geraširdė, darbšti, stiprios valios moteris, turėjo talentą lieti akvareles, domėjosi botanika. Van Gogų šeima buvo gana įtakinga Olandijos politiniame, religiniame ir kultūriniame gyvenime. Vienas van Gogo dėdė, Johanesas, tarnavo laivyne ir buvo pasiekęs aukščiausią Olandijoje – viceadmirolo – rangą. Kiti trys tėvo broliai sėkmingai užsiėmė prekyba meno kūriniais: Hendrikas (dėdė Hainas) dirbo Roterdame, vėliau Briuselyje, Kornelijus Marinusas (kitų šeimos narių vadinamas K. M.) – Amsterdame, tačiau labiausiai klestintis galerininkas buvo trečiasis – van Gogo krikšto tėvas dėdė Vinsentas (Sentas). Jo galerija Hagoje priklausė Goupil and Co. (Goupil et Cie) grupei, kuri dėl jo įtakos ilgainiui tapo viena iškiliausių meno prekybos įmonių Europoje ir JAV.
Vėliau ir van Gogas kurį laiką dirbo Goupil, tačiau jam greitai atsibodo pardavinėti kitų menininkų kūrinius ir jis nusprendė pats susitelkti į tapybą.
Kai gimė Vinsentas, Anai buvo jau trisdešimt ketveri, o vėliau ji pagimdė dar penkis vaikus: Aną, Teo, Elizabetą, Kornelijų ir Vilhelminą. Ir Vinsentas, ir Teo buvo garbanoti raudonplaukiai, ryškiai mėlynomis akimis, tačiau Teo patrauklumas ir dailus kūno sudėjimas gerokai kontrastavo su vyriškesniais Vinsento veido bruožais, kresnu, tvirtu jo stotu. Pasak Teo žmonos Johanos van Gog-Bonger, nuo pat vaikystės Vinsentas ir jaunesnysis brolis palaikė itin artimus santykius, buvo vienas nuo kito priklausomi. Vėliau jų ryšys tapo net savotiška legenda. Teo buvo vyresniojo brolio gynėjas, visą trumpą ir sudėtingą gyvenimą finansiškai jį rėmė ir emociškai palaikė.
Užaugęs van Gogas buvo nerimastinga asmenybė, kentėjo nuo depresijos. Kaip prisiminė viena jo sesuo, vaikystėje Vinsentas buvo „nepaprastai rimtas, mažai bendraujantis, nuolat nerangiai vaikštinėdavo aplink, tartum apdujęs, žemai nunarinęs galvą <...>. Tarsi su nepažįstamais elgėsi ne tik su mažaisiais broliais ir sesėmis, regis, jis ir pats sau buvo lyg svetimas“.
Vinsento antkapis
Vienas bauginantis sutapimas, ko gero, turėjo įtakos tam, kad van Gogas gana anksti suprato, jog yra kitoks nei visi kiti. Galimas daiktas, tai nulėmė net ir visą likusį tapytojo gyvenimą.
Lygiai metai iki jam gimstant, motina pagimdė negyvą kūdikį, kurį pavadino Vinsentu. Kiekvieną sekmadienį eidamas į bažnyčią, kurioje pastoriavo tėvas, jaunasis van Gogas turėdavo praeiti pro mirusio broliuko kapą ir antkapyje matydavo iškaltą savo vardą ir pavardę: Vinsentas van Gogas.
Nors, regis, tai tikrai smarkiai paveikė van Gogą, neturėtume šio įvykio pernelyg mistifikuoti, nes tuo metu kūdikių mirtingumas buvo gana įprastas reiškinys, o van Gogo krikščioniškas vardas – itin paplitęs gausioje jų šeimoje; šį vardą taip pat turėjo ir jo krikšto tėvas, dėdė Sentas.
Nelaiminga meilė
Van Gogui gyvenant Brikstone, Pietų Londone, įvyko svarbus lūžis. Meilė be atsako jo nuomojamo kambario šeimininkės dukrai sukėlė pražūtingą perversmą jo gyvenime ir iš esmės nulėmė ateitį.
1873 metų rugpjūtį van Gogas persikėlė į pigesnį būstą, esantį Hakfordo kelyje 87, jaukiame Pietų Londono priemiestyje Brikstone.
Luajė
Van Gogo naujojo būsto šeimininkė Ursula Luajė, mirus vyrui dvasininkui, iš Pietų Prancūzijos persikėlė gyventi į Londoną. Čia ji turėjo nedidelę privačią mokyklą, kurioje darbavosi savo raudonplaukės dukters Eugenijos padedama. Kaip ir save, van Gogas juodvi laikė savanorėmis tremtinėmis ir laiške broliui pasakojo, kaip giliai buvo sujaudintas šių dviejų moterų artimo ryšio: „Dar niekada nemačiau, net neįsivaizdavau nieko panašaus į meilę, kokia yra jos ir jos motinos.“
Po kelių mėnesių tylus jo susižavėjimas virto aistringa meile Eugenijai ir galiausiai jis prisipažino jai nė neįtardamas, kad mergina jau susižadėjusi su ankstesniu nuomininku. Neišsigandęs šio fakto, van Gogas toliau ją mergino, tačiau galiausiai buvo atstumtas.
1874 metų birželį van Gogas parvyko atostogų į Olandiją, regis, visai kitas žmogus. Šeimos nariams beveik nieko nepasakojo, kas jam nutiko Anglijoje, daugiausia laiką leido skaitydamas ir piešdamas. Tada motina rašė: „Vinsentas pripiešė daug gražių piešinių <...>. Jis tikrai turi žavų talentą, kuris galbūt jam kada nors gyvenime pravers.“ Vasarai baigiantis jis grįžo į Londoną pas Luajė. Kartu su juo atvyko ir vyresnioji sesuo Ana, šiame mieste ketinusi susirasti mokytojos ar guvernantės darbą. Tačiau vos parvykęs, rugpjūčio mėnesio bankų nedarbo dieną van Gogas taip įnirtingai meilinosi Eugenijai, kad šeimininkė jo paprašė išsikraustyti. Brolis ir sesuo susirado naują būstą Keningtono kelyje. Netrukus Ana gavo mokytojos darbą Velino mokykloje, apie 40 kilometrų į šiaurę nuo Londono, tad van Gogas ir vėl liko vienas.
Kad ir kas iš tiesų įvyko pas Luajė, van Gogas broliui vėliau rašė, gal kiek per daug optimistiškai, kad jis ir Eugenija susitarę „laikyti vienas kitą broliu ir seserimi“. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad ši atstumta meilė tapo itin reikšmingu, alinančiu įvykiu jo gyvenime, tikru lūžiu, po kurio, kaip vėliau teigė pats van Gogas, jis išgyvenęs „daugybę pažeminimo metų“.
Nors van Gogas tėvams rašydavo gana retai, vis dėlto tėvas netrukus suprato, kad sūnui kažkas negerai. „Gyvenimas pas Luajė, visos tos paslaptys nedavė jam nieko gera. <...> Džiaugiuosi, kad pagaliau jis persikraustė kitur, tačiau neišsipildę lūkesčiai veikiausiai sukėlė jam daug skausmo.“ Motina, užjausdama Vinsentą, rašė Teo: „Vargšas berniukas, jis žiūri į gyvenimą pernelyg rimtai.“
Stiprėjantis apmaudas
Van Gogui niekada nesisekė deramai atskirti asmeninio gyvenimo nuo profesinių įsipareigojimų, tad ir susižavėjimas Eugenija bei jo padariniai neigiamai atsiliepė būsimojo tapytojo darbui galerijoje. Jis visiškai nustojo domėtis reprodukcijų pardavimais ir ėmė ieškoti paguodos tikėjime bei knygose.
Šiuo laikotarpiu Teo išsiųstame laiške gausu užslėptų užuominų apie Vinsentą užklupusius emocinius sunkumus, laiškas baigiamas šia prancūzų filosofo ir rašytojo Ernesto Renano (1823–1892) citata: „Kad tinkamai funkcionuotų šiame pasaulyje, žmogus privalo paaukoti visus savo asmeninius troškimus. Jis šioje žemėje yra ne tik tam, kad būtų laimingas, netgi ne tam, kad sąžiningai elgtųsi. Jis čia tam, kad suvoktų žmonijai reikšmingesnius dalykus, kad įgytų kilnumo ir nugalėtų beveik kiekvienam žmogui būdingą vulgarumą.“
Tai, kad van Gogas nusprendė pridėti šią ištrauką iš Ernesto Renano, kuris savo laikais išgarsėjo kontroversiška, bet itin populiaria knyga Jėzaus gyvenimas, išleista 1863 metais, kūrinio, rodo nerimastingos van Gogo asmenybės sudėtingumą, jo siekių mastą, o gal ir kryptį.
Menininko motinos portretas, 1888 metų spalis. Van Gogas jį nutapė iš nuotraukos, gyvendamas Pietų Prancūzijoje. Laiške broliui rašė nemėgstąs tos „bespalvės fotografijos“ ir vietoj jos norėjęs sukurti „spalvų harmoniją, taip, kaip ji [motina] iškyla mano atmintyje“.
Autoportretas, 1889 metų rugpjūtis. Šis paveikslas, kuriame menininkas save vaizduoja vilkintį tapytojo palaidinį, su „amato“ įrankiais rankose, aiškiai deklaruoja van Gogo – menininko tapatybę. Tai vienas iš 36 išlikusių van Gogo autoportretų, nutapytas tuoj po išgyventos stiprios psichologinės krizės, kai kelias savaites iš viso negalėjo tapyti.
Du įsimylėjėliai (fragmentas), 1888 metų kovas. Šis nedidelis didesnio kūrinio fragmentas spinduliuoja bendrystės dvasią, kurios van Gogas visą gyvenimą taip troško, tačiau iš tiesų nepatyrė.
