„Tai knyga apie dalykus, kuriuos priimame kaip savaime suprantamus ir nepastebime išskirtinumo. O kai gyvenimas išmuša iš vėžių, atveriame akis, lyg ką tik būtume kitaip išvydę pasaulį“, – romaną „Regėjimo taisyklės“ pristato autorius britas Joe Heapas.

Lietuviškai romaną išleido BALTO leidybos namai.

Nova gali daug ką. Ji kalba penkiomis kalbomis. Visose situacijose įžvelgia gerąją pusę. Linksma ir draugiška. Dirbdama vertėja policijoje iš žmogaus balso tono gali nuspėti, kai jis meluoja. Tik vieno dalyko Nova negali. Ji negali regėti, nes gimė akla. Brolis įtikina ryžtis operacijai, po jos pradėjusi matyti, Nova atsibunda naujame pasaulyje, kurio nebepajėgia suvokti. Kol sutinka Keitę.

Tarp dviejų jaunų moterų užsimezga ypatingas ryšys. Tačiau Keitės praeitis grėsmingai panardina jas į kitokią tamsą. Ar Nova ir Keitė įstengs išmokti pasaulį matyti kitaip?

Viename interviu Joe Heapas pasakojo, jog tokios knygos idėja kilo dar paauglystėje, perskaičius straipsnį apie amerikietį verslininką Michaelą May. Šis apako trejų, sprogus šalia stovinčiam indui su cheminėmis medžiagomis. Regėjimo negalia nesutrukdė siekti karjeros, jo įmonė sukūrė vieną pirmųjų GPS priemonių akliesiems ir silpnaregiams, o jis paralimpinėse žaidynėse pelnė keletą bronzos medalių kalnų slidinėjimo rungtyje.

Kai buvo keturiasdešimt šešerių, Michaelas May gydytojų dėka atgavo regėjimą – buvo transplantuota ragena ir pritaikytas gydymas kamieninėmis ląstelėmis. Tačiau ne viskas taip puikiai klojosi toliau.

„Praėjus kelioms savaitėms po operacijos, jis skrisdamas lėktuvu greta sėdinčiam keleiviui prisipažino dar neseniai buvęs aklas ir paprašė nupasakoti, kas vyksta aplink, – atrodė lyg pamišęs, – kalbėjo Joe Heapas. – Tiesiog negalėjo girdėti, ką sako kitas žmogus, ir matyti, kaip juda jo lūpos, keičiasi veido išraiška – lyg vienu metu būtų įjungti du televizijos kanalai. Jam patiko, kad gali matyti savo žmoną ir vaikus, mėgautis gamtovaizdžiais, bet buvo labai sudėtinga, nes regėjimas trukdė suvokti pasaulį.“

Didžiuliu įkvėpimu rašyti šį romaną autoriui tapo ir sūnaus gimimas. „Buvo smalsu stebėti, kaip jis palengva atranda pasaulį: pirmąsyk pamato ugnį, vandenyną, sniegą, – sakė Joe Heapas. – Man patinka rašyti, nes pasakodamas istoriją bandau išspręsti kokią nors problemą. Kiti žmonės tai daro tapdami inžinieriais ar įsitraukdami į politinį gyvenimą, o mano smegenys dirba kurdamos istorijas ir gyvena kitų žmonių gyvenimus.“

IŠTRAUKA

Joe Heap

Regėjimo taisyklės

Vertė Vaida Kelerienė

Pirmas skyrius

Sausis

Abiem rankomis Keitė laiko baltą kvadratą. Popieriaus lapą. Prisimins tai vėliau, ligoninėje. Ji stengsis prisiminti, ar tame sulankstytame popieriaus lape ką nors įžiūrėjo, – gal ką nors parašyta ranka, gal kokius nors spausdintus žodžius, o gal restorano sąskaitą? Tik šios detalės jai į atmintį negrįš. Kvadratas liks visiškai tuščias – karpinys iš jos atminties audinio.

Prisiminimuose išliks tik:

1. Jo alsavimas.

2. Jo skutimosi losjonas, atsiduodantis degalais.

3. Jo kūnas, užgulęs ją, nepaisant jos vieno metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio.

Ilgas laiko tarpsnis, kai nė vienas iš jų nesujuda, o vienintelis jos girdimas garsas yra jos pačios širdies tuksėjimas, pereinantis į švilpimą ausyse.

– Atiduok.

– Kodėl? Ko taip supykai?

– Atiduok, – kartos ir kartos jis tą patį, lyg užsikirtusi plokštelė.

– Toni, negąsdink! – juokiasi Keitė, nes mintis, kad ji galėtų jo išsigąsti, jai atrodo kvaila.

– Atiduok, – vėl sako jis ir žengia žingsnį link jos.

Keitė įsitempia, bet nesitraukia. Ji atsilaikys.

Ne sykį praeityje jie yra baręsi, net savotiškai didžiuojasi savo barniais. Santuokos turi būti aistringos. Taip, jos vyras ūmaus būdo, bet ar tai ne geriau už tą, kuris viskam abejingas? Jų barniai garsūs. Kartais ji verkia. Kartais abu svaidosi daiktais. Tačiau šįkart viskas kitaip: tyla, jo nenoras paaiškinti ir troškus lyg vakuumas virtuvės oras.

– Atiduok.

– Neduosiu. Kas čia?

Tik tiek ji ir tenorėjo sužinoti – nuo tos akimirkos, kai pamatė baltą kvadratą. Jie ką tik virtuvėje šnekučiavosi. Jau gerą valandą Keitė buvo atsikėlusi, pjaustė morkas bei salierų stiebus troškiniui ir klausėsi ryto radijo. Visos žinios buvo vien tik apie Naujųjų metų šventimą praėjusį vakarą. Juodu irgi gana ilgai nėjo miegoti, laukė fejerverkų.

Įėjo Tonis, nusiprausęs duše, apsirengęs eiti į darbą. Jie šnektelėjo.

Viskas buvo kaip paprastai, kaip visada – iki tos akimirkos, kai jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė piniginę su pirkinių sąrašo lapeliu.

Tonio piniginė juoda, odinė, ant jos apsitrynusiomis sidabrinėmis raidėmis užrašyta: „Metropolio policijos nuosavybė.“ Priklijuotas ir lipdukas su Brailio raštu parašytu žodžiu „policija“. Balto popieriaus kvadratas išslydo iš vidinio piniginės skyrelio ir nukrito ant virtuvės grindų plytelių.

Ligoninėje ji prisimins tą baltą kvadratą kaip skylę grindyse.

Skylė, galinti prasiverti. Anga, į kurią ji gali įkristi ir patekti į baltą bekraštį dangų. Tik Keitė to dar nenujaučia.

Ji pasilenkė pakelti popierėlio. Norėjo tiesiog jam paduoti, bet staiga pastebėjo, koks įsitempęs Tonio kūnas.

– Atiduok, – pasakė jis jai nespėjus ištarti nė žodžio.

– Kodėl? Ką čia slepi nuo manęs? – šyptelėjusi paklausė Keitė ir žaismingai prispaudė sulankstytą popieriaus lapelį prie krūtinės.

Tonio veide jokios šypsenos.

– Atiduok.

– Kas tai? – vis dar žaismingai to paties klausia Keitė, vis dar tikėdamasi, jog tai žaidimas ir netrukus sužinos, kokią staigmeną Tonis jai parengė. Lėktuvo bilietai numatytai kelionei? O gal dovanos, kurią jis nupirko jai, kvitas? Galimas dalykas, pirko kokią nors smulkmeną jų naujajam butui, kurį Keitė dabar įrengia. Ką nors žemiško, kasdieniško. Prisiminusi tas spėliones Keitė vėliau pasibjaurės.

Virtuvėje taip trošku nuo jo skutimosi losjono kvapo, kad Keitė ima dusti. Anksčiau jai visai patiko tas aromatas, o dabar atrodo, kad kažkas ją uždarė garaže su paleistu automobilio varikliu, kuris ištisai burzgia

ir burzgia,

ir burzgia.

Pirštais tvirtais suspaudusi laiko prie krūtinės popieriaus lapelį. Neatiduos jam, kol nesužinos, kas ten parašyta. Nė už ką.

Kai Tonis pripuolęs mėgina išplėšti popierėlį jai iš rankų, Keitė instinktyviai traukiasi. Ji visai pamiršusi, kad ant grindų šalia kriauklės padėta dėžė su vyno buteliais. Keitė susvirduliuoja, užkliūva ir jau krinta, o baltas lapelis lieka prilipęs jai prie krūtinės.

Krisdama pakaušiu trenkiasi į grindis. Aštraus skausmo akimirka, lyg sprogstant elektros lemputei, tada užeina tamsa.

– Puiki vietelė! Ir jie turi sumuštinį, pavadintą mano garbei!

Artėja vidurdienis, Soho rajone renkasi priešpiečių išalkusi minia. Nova, įspraudusi delną į brolio ranką, mosuoja ja lyg švytuokle. Kavinėje tvyro sodriai skrudintos kavos ir sumuštiniams apkepinamos duonos kvapas.

– Juokauji? – nepasitikėdamas į seserį žiūri Aleksas.

– Nee. Gali pasitikrinti lentoje, kurioje surašytas meniu.

Jis pakelia akis į užkandžių sąrašą. Ant lentos iš tiesų po „Suvožtiniu su vištiena“ ir po „Havajų ypatinguoju“ išraityta „Safinovos staigmena“.

Aleksas juokiasi purtydamas galvą.

– Ką tu padarei, kad jie tavo garbei pavadino sumuštinį?

Ji ištraukia ranką iš jo delno ir dedasi įsižeidusi.

– Atleisk, o ko aš nepadariau? Jau bent savo vardu pavadinto sumuštinio tai tikrai, manyčiau, nusipelniau.

Aleksas kilsteli antakius, nors ji to ir nemato.

– Bet rimtai, ką tu padarei?

– Pažiūrėk į ingredientų sąrašą.

Aleksas vėl užverčia akis į lentą.

– „Safinovos staigmena“: pipirinė dešra, parauginti agurkėliai ir persikų gabalėliai, – suraukia kaktą Aleksas. – Tai tu pati... sukūrei tą sumuštinį?

– Man dingtelėjo, kad produktai, kurių pavadinimas prasideda ta pačia raide, savaime ir dera – lygiai kaip jūs, regintieji, panašiai vartojate žodžius iš tos pačios raidės. Taigi užėjau į šią kavinę ir sudiktavau norimą sumuštinį. Eureka! Sumuštinis išvydo dienos šviesą.

– Bet... persikų gabalėliai?

– Neperšokęs upelio nesakyk „op“.

– Nemanau, kad ryžčiausi paragauti.

– Nenumirsi, jei pabandysi. O gal vieną dieną ir pasiryši.

– Ar daug žmonių perka tavo sumuštinį?

– Tik ji viena, – mikliai atsako iš už prekystalio jų pokalbį nugirdęs plačiapetis vyrukas juoda barzdele, primenantis animacinių filmų piratą, – tai Maikas Zefirelis, kuris jau laukia, ką juodu užsisakys.

– Maikai! Šiandien gerai atrodai! – sumosuoja jam prieš nosį Nova savo balta sulankstoma lazdele ir prapliumpa juoktis.

Šis jos pokštas su visomis variacijomis („Puikiai atrodai“, „Kaip miela tave matyti“, „Turbūt treniravaisi?“) niekada nepasensta.

Aleksas išsprogdina akis, bet jo sesuo to irgi nemato.

– Kaip laikaisi, Nova? To paties kaip visada?

– Taip, prašyčiau, – sako ji ir, atsisukusi į Aleksą, šyptelėdama priduria: – ir kuo daugiau persikų gabalėlių.

– O jums, pone?

– Aš... užsisakysiu bandelę su kiaušiniu ir pipirnėmis.

Zefirelis tyliai sukikena.

– Dar nė vienos draugės Nova nesugebėjo prikalbinti paskanauti savo sumuštinio.

Tai pasakęs jis nusisuka ir ima sluoksniuoti sumuštinius.

– Vediesi čia ir drauges?

– Kodėl gi ne. Negi tu nenorėtum permiegoti su žmogumi, kurio garbei kavinėje pavadintas sumuštinis? Gerai, pakaks apie tai. Eik ir surask gerą staliuką, mano kojos jau nelaiko.

Aleksas randa laisvą staliuką ir Maikas atneša jiems kavos.

– Na, ir apie ką gi norėjai su manim šnektelėti? – klausia Nova. – Nors tai ne taip svarbu – man smagu pavalgyti kur nors kitur, o ne Skotland Jardo valgykloje.

– Nesakyk. Ligoninėse maistas dar blogesnis – kaip ir pačios ligoninės.

Nova šypsosi ir tyli – laukia, kol prabils Aleksas.

– Norėjau apie šį bei tą su tavimi pasikalbėti. Apie tai, ką skaičiau viename žurnale... apie operaciją.

Nova susiraukia, bet vis dar šypsosi.

– Kokią konkrečiai operaciją, daktare? Rengiatės mane lobotomizuoti?

Į pašaipų Novos toną Aleksas nekreipia dėmesio.

– Ta operacija galėtų tave išgydyti. Turiu omeny... atgautum regėjimą.

Aleksas žino, kad pavartojo netinkamą žodį. Negali „atgauti“ to, ko niekada neturėjai. Kaip tik tuo metu atnešami sumuštiniai. Nova vis dar tyli.

– Ką tu čia šneki? – pagaliau prabyla vos girdimu balsu.

– Tikimybė aštuoniasdešimt procentų, gal dar daugiau.

– Tikimybė, kad ką nors pamatysiu?

– Kad pamatysi viską.

Nova neatpažįsta brolio, jo balsas iš susijaudinimo pasikeitęs.

– Gana... drąsus pareiškimas.

– Taip, bet ta galimybė tikra.

Nova girdi, kaip Aleksas šypsosi. Ji atsilošia ir tuksena „Dr. Martens“ batais į grindis po suolu. Iš duslaus žodžių aido ji spėja, kad jie sėdi kavinės kampe minkštasuoliuose. Aleksas stebi Novos veidą, nori nustatyti, ką ji galvoja.

Pagaliau Nova prabyla – išraiškingai, kaip scenos aktorė, turinti iš anksto parengtą tekstą.

– Dauguma žmonių mano, kad aklumas – tai tamsa.

– Žinau. Bet tu juk matai juodą ir baltą spalvas, o esant geram apšvietimui – ir raudoną?..

– Ne, ne tai turėjau galvoje, – sako Nova ir rankomis piešia ore kažkokius pavidalus, kurie, spėja Aleksas, jai reiškia abejonę arba kokią nors vieną mintį. – Žmonės mano, kad aklumas yra dvinaris, paspaudi mygtuką, ir viskas įsijungia arba išsijungia. Arba matai, arba esi aklas. Juk taip?

– Na... gal ir taip.

– Bet egzistuoja visas spektras. Net jeigu esi regintysis, tegali matyti labai mažą dalelytę visos tave supančios šviesos. Žinojai tai?

Mane kažkodėl tai guodžia. Keista, bet puiku.

Aleksas tyli ir žiūri į Novą. Odinis švarkelis, sportiniai marškinėliai su užrašu „Noriu tikėti“. Jis negali atsistebėti, kaip jo sesuo šitiek metų vis dar sugeba išvesti jį iš kantrybės. Sėdi sau prieš savo kvailą sumuštinį, į kurį įsmeigtas dantų krapštukas su saldžiai banalia Britaniją šlovinančia „Union Jack“ vėliava.

– Tik trupučiuką pagalvok. Nors tu, lygiai kaip ir aš, jauti šildančią saulės šilumą, negali matyti jos skleidžiamų infraraudonųjų spindulių, kurie paliečia mano odą. Nematai ir radijo bangų, nors žinai, kad prie pusryčių stalo įsijungęs radiją išgirsi rytmečio naujienas. Visa sudaryta iš tos pačios materijos, bet tik mažą jos dalelę, kurią matome, vadiname šviesa. Bet viskas yra šviesa. Ji šnypščia aplink mus. Net naktį, kai prikiši ranką sau prieš nosį ir jos nematai, ta šviesa šviečia.

Nova plačiai nusišypso, lyg gebėtų regėti tą papildomą šviesą. Aleksas sutrikęs žvalgosi – žiūri į baro stalviršį, į netikra oda aptrauktas kėdes – tarsi ieškodamas, kas galėtų patvirtinti Novos žodžius.

Tada atsikrenkščia, pasikaso kaktą.

– Nebūk tokia...

– Kokia?

– Gudragalvė.

Nova išsiviepia.

– Bet pripažink, kad esu teisi.

– Tai medicina, Džilijana, o ne mokslinė fantastika.

Nova nutaiso nepasitenkinimo grimasą.

– Niekas, išskyrus tave, nevadina manęs Džilijana.

– Tai gal vadinti tave „Safinovos staigmena“? „Pepperoni“, agurkėliais ir persikais?

– Kuris dabar iš mudviejų gudragalvis?

– Klausyk, aš nesakau, kad operacija tikrai pasiteisins, bet pasirinkimas paprastas: taip arba ne. Arba lieki neregė, arba yra galimybė tave išgydyti. Čia ne proto mūšis, ne spėlionių žaidimas. Kalbame apie tai, kad galbūt galėsi perskaityti žemėlapį arba pamatyti veidrodyje, kaip apsirengei. Negi viskas taip sudėtinga?

Nova purto galvą, tamsios plaukų sruogos užkrinta jai ant veido.

– Netgi labai sudėtinga! O kaip išmokti matyti? Juk ta papildoma šviesa, tie rentgeno spinduliai ir visi kosmoso spinduliai, ir radijo bangos – visi jie iš tiesų supa mus, Aleksai. Šis didžiulis grynosios šviesos laukas nuolat ribuliuoja aplinkui mus, kad ir dabar, tik tu jo nematai.

Aleksas tyli. Jis stebi Novos veidą, Novos kūną, tyliai skaito ją ta kalba, kurios ji nemoka.

– Gerai, sakykime, aš esu ateivė ir... – šneka toliau Nova. – ir aš turiu baisias išsprogusias akis! Matau visas papildomas spalvas ir jūsų varganas žmogiškas regėjimas man atrodo apgailėtinas. Savo spinduliuotės galia gebėčiau jus išgydyti, nes man atrodo, kad jus reikia gydyti – kad pamatytumėte visą egzistuojančią šviesą. Naktis jums virstų diena, nušvistų spalvomis, kurių nebuvote regėję... – aiškina Nova, tada padaro trumpą pauzę, kad būtų didesnis poveikis.

– Ir ką jūs pamatytumėte? Sugebėtumėte suvokti, ką pamatėte? Ar tu išsigąstum, Aleksai?

Aleksas atsidūsta nenoriai pripažindamas jos žodžių tiesą.

– Žodžiai visada buvo tavo svarbiausias įrankis, – sako Aleksas ir, minutėlę patylėjęs, tęsia: – Nežinau, ką tau reikštų pradėti matyti lygiai taip pat, kaip nežinau, ką reiškia išgirsti muziką nuo gimimo kurčiam žmogui. Bet galiu tau surasti panašių atvejų analizę, konkrečių žmonių pasakojimų. Tik aš esu daktaras, ne poetas. Tokį klausimą gali pateikti filosofui. Arba imamui.

– Žinai, kad to nedarysiu, – rūgščia mina atsako Nova.

Nė vienas iš Alekso ir Novos tėvų nėra religingas. Nova visada stebėjosi, iš kur semiasi stiprybės tikėjimui Aleksas. Pradžioje jis domėjosi budizmu, po to tyrinėjo krikščionybę, o galiausiai apsistojo ties islamu, lyg radęs patikimiausią šaltinį. Novą islamas domino neilgai – ir labiausiai tik jo žodinė išraiška.

– Žinau, – sako Aleksas, – bet tavo keliamas klausimas nėra medicininis. Ar pameni, kurią eilutę iš Korano tu man cituodavai?

Ji iškart sumeta, ką jis turi omenyje.

– „Nė viena akis Jo nemato, o Jis mato visų.“

Aleksas šypsosi prisiminęs senus laikus, bet Nova to nemato.

– Taigi. Gal ta tavo papildoma šviesa tokia ir yra. Tarsi Dievas.

Dabar jau atsidūsta Nova.

– Tu gi žinai, apie ką aš galvoju, daktare.

– Taip, žinau, – atsako jis jau šaltesniu, dalykišku tonu.

Nova bando susigrąžinti buvusią atmosferą. Ji klausia:

– O tais panašiais tavo minėtais atvejais – kaip žmonės reagavo? Ar jie laimingi?

Aleksas kurį laiką tyli, o kai prabyla, Nova jaučia, kad jis sako ne visą tiesą.

– Jiems nelengva, bet pamažu atsigauna. Galiausiai sprendimas yra tavo. Jei nori, rekomenduosiu profesionalą, galintį daugiau papasakoti apie visą procedūrą.

– Gerai, bet su viena sąlyga.

– Su kokia?

Ji pasilenkia arčiau stalo, čiumpa savo sumuštinį ir atsikanda didelį kąsnį. Tada pilna burna sako:

– Jeigu apie šį „išgijimą“ papasakosi mūsų mylimai pakistanietei mamytei, aš tave sunaikinsiu.