Stela Lein kuria algoritmus, leidžiančius nuspėti klientų poreikius, ir uždirba daugiau, nei sugeba išleisti. Tačiau jos patirtis meilės reikaluose kur kas menkesnė nei statistinės trisdešimtmetės. Negana to, Stela turi Aspergerį, pasimatymai ją varo į neviltį, o prancūziški bučiniai sukelia jausmą, tarsi kažkas liežuviu bandytų išvalyti jai dantis. Neatlaikiusi mamos spaudimo kuo greičiau susirasti vyrą, Stela prieina prie logiškos išvados: mylėtis reikia mokytis – daug mokytis – su profesionalu. Palydovas Maiklas Fanas, į Korėjos dramų žvaigždę panašus vietnamiečių ir švedų kilmės gražuolis, neįstengia atmesti Stelos pasiūlymo ir sutinka padėti jai sužymėti varneles prie visų pamokų plano punktų – nuo įžanginių glamonių iki toli gražu ne misionieriaus padėties. Netrukus jų dalykinė partnerystė įgyja keistą prasmę.
Helen Hoang nuo paauglystės svajojo parašyti knygą, nes labai mėgo skaityti, – tai buvo lyg pabėgimas nuo realaus pasaulio. Pirmąjį jausmų romaną nusipirko dvylikos, susitaupiusi iš tėvų pietums duodamų pinigų. „Jaučiausi lyg pirkčiau narkotikus ar pornografinius leidinius“, – prisiminė ji viename interviu. Ilgainiui tokio žanro knygos tapo prieglobsčiu, mergina pasinerdavo į meilės istorijas, išgyvendavo įvairiausius jausmus, o svarbiausia – nereikėdavo su niekuo nei kalbėti, nei liestis, – nuo mažens buvo labai drovi, jai buvo sunku bendrauti, užmegzti santykius. Savo aistrą romantiškiems romanams Helen Hoang slėpdavo nuo tėvų, šias knygas aplenkdavo popieriumi, kad viršeliai jos neišduotų.
Pirmą romaną Helen Hoang pabandė parašyti dar paskutinėse mokyklos klasėse, studijų metais sumanymo rašyti atsisakė, bet naktį valandų valandas galėdavo gulėti neužmerkusi akių ir kurti įvairiausias meilės istorijas. Po studijų universitete ji mėgino siekti karjeros finansų srityje ir pagelbėti mamai tvarkant eukaliptų ūkį, bet niekur nesijautė laiminga.
Vėl sėsti prie rašomojo stalo Helen Hoang drįso susilaukusi vaikų ir tapusi namų šeimininke. Ji nusprendė parašyti romaną, kurio siužetas primintų legendinį Holivudo filmą „Graži moteris“ su Richardu Gere’u ir Julia Roberts. Tik Helen Hoang sumanytoje istorijoje savo kūną turėjo pardavinėti vyras, ne moteris. Tačiau koks turėtų būti motyvas jaunai gražiai moteriai ieškoti vyro už pinigus? Ši dilema vis neleido pradedančiai autorei plėtoti savo pasakojimo.
Viską pakeitė pokalbis su ikimokyklinę grupę pradėjusios lankyti dukros mokytoja – ši pasidalijo įtarimu, jog mergaitė turi autizmo spektro sutrikimų. Norėdama suprasti, kas tai yra (tiesa, nuogąstavimai dėl dukros nepasitvirtino), Helen Hoang ėmė naršyti internete ir jai kilo idėja, jog tokia diagnozė ir galėtų būti priežastis, dėl kurios jos romano herojė kreiptųsi į sekso paslaugas teikiančią įmonę!
„Pradėjusi rimtai domėtis, atradau itin įdomų dalyką – esama knygų, skirtų spektro sutrikimų turinčioms moterims, – romano „Meilės aritmetika“ pabaigoje pridėtose autorės pastabose rašo Helen Hoang. – Kodėl joms reikia savo knygų? Juk visi mes žmonės. Įsivaizdavau, kad vyrai ir moterys turi būti vienodi. Nusipirkau Rudy Simone knygą „Aspergirls“ („Merginos, turinčios Aspergerį“). Pradėjus skaityti apėmė labai keistas jausmas, gilinantis į knygą jis tik stiprėjo. Regis, vyrų ir moterų autizmas labai skirtingai suvokiamas. Tai, ką buvau skaičiusi anksčiau, apibūdino autizmą turinčius vyrus, tačiau daugelis autizmu sergančių moterų dėl įvairių priežasčių slepia savo nepatogumą ir autistinius bruožus, norėdamos pritapti prie bendros aplinkos. Net mūsų įkyrios mintys ir pomėgiai įprastai socialiai priimtinesni, pavyzdžiui, esame apsėstos muzikos ar žirgų, o ne trejetu prasidedančių automobilio numerių. Dėl to sutrikimas dažnai nenustatomas arba nustatomas vėliau, neretai tada, kai diagnozė pasakoma jų vaikams. Moterys, turinčios Aspergerį, egzistuoja vadinamojoje nematomoje spektro dalyje. Skaitydama Rudy Simone knygą, grįžau į vaikystę ir prisiminiau daugybę smulkmenų, pavyzdžiui, kaip valandų valandas praleidau repetuodama išraišką veidrodyje, nes kažkas mokykloje pasakė, kad ji baisi. Arba kaip kartais visą dieną mėgdžiodavau mylimos pusseserės elgesį ir kalbėseną: ji buvo visų mėgstama, ir aš tikėjausi tokia tapti, tačiau tai taip vargino. Arba kaip nervindamasi ar nuobodžiaudama be perstojo pirštais barbendavau populiarų ritmą, o supratusi, kad tai erzina žmones, ėmiau daryti tai dantimis, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Šiandien man prasideda periodontitas, tačiau negaliu liautis, net jei turėčiau sumokėti gyvybe. Arba įkyrus domėjimasis pianistu George’u Washingtonu, paskatinęs vaikystėje išmokti skambinti fortepijonu ir praėjus dešimtmečiams vis dar išlikęs. Arba, arba, arba... Paprastutė knygai reikalinga paieška tapo savirealizacijos kelione. Sužinojau nesanti viena.“
Helen Hoang kreipėsi į medikus, jai buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas: „Kol ieškojau diagnozės ir galiausiai ją sužinojau (būdama trisdešimt ketverių), popieriaus lape gimė autizmą turinti mano herojė Stela. Dar niekada aprašyti personažą nebuvo taip lengva. Labai artimai ją pažinojau. Ji kilo iš mano širdies. Nereikėjo sukti galvos, kad išeitų labiau pritampanti prie bendros aplinkos, tai nesąmoningai dariau ilgus metus. Ši laisvė leido rasti savo balsą. Iki tol mėgindama būti kuo nors kitu naudojausi įvairių autorių rašymo stiliumi. Sukūrusi „Meilės aritmetiką“, tapau savimi ir nuo tada esu ištikima sau. Kartais, užuot apriboję, autizmo požymiai gali išlaisvinti. Bent jau man buvo taip.“
Diagnozė Helen Hoang buvo lyg ilgai ieškota dėlionės detalė, nes pagaliau gavo atsakymą į kamuojančius nuo vaikystės klausimus, kodėl jai taip sunku būti tarp žmonių ir rasti bendrą kalbą, padėjo geriau suprasti save ir savo ribas. Tarkim, rašytoja (dabar – jau trijų romanų autorė) nerengia jokių knygos pristatymo turų ir nesusitinka su skaitytojais – jai būtų per sunku peržengti savo baimes ir atsistoti prieš būrį žmonių.
Likimo broliai ir seserys siunčia padėkos laiškus, nes romanuose atpažįsta save, jos knygos ramina ir įkvepia viltį tėvams, auginantiems vaikus, kuriems nustatyta tokia diagnozė. „Manau, visi gali gyventi visavertį gyvenimas, tik reikia susirasti tinkamą aplinką ir būti su tinkamais žmonėmis“, – neabejoja rašytoja.
IŠTRAUKA
Helen Hoang
Meilės aritmetika
Pirmas skyrius
– Suprantu, kad nemėgsti netikėtumų, Stela. Todėl, norėdama pranešti apie mūsų lūkesčius ir nustatyti laiką, sakau: mes pasirengę turėti anūkų.
Pakėlusi akis nuo pusryčių, Stela Lein žvilgtelėjo į dailiai senstantį motinos veidą. Subtilus makiažas išryškino karingas, tamsiai rudas akis. Tuo blogiau Stelai: kai kas nors šauna į galvą, mama primena kerštingą bitėdį barsuką: neriaumoja ir neturi kailio, bet tokia pat narši ir užsispyrusi.
– Turėsiu galvoje, – atsakė ji.
Sukrėtimą pakeitė greitos, nerimastingos mintys. Anūkai – vadinasi, vaikai. Ir sauskelnės. Kalnai sauskelnių. Pilnutėlių sauskelnių.
Vaikai verkia, ir net geriausios garsą slopinančios ausinės neužglušina širdį veriančių banšių klyksmų. Kaip tokie maži gali verkti taip ilgai ir garsiai? Be to, vaikai – vadinasi, vyrai. Vyrai – tai vaikinai. Vaikinai – tai pasimatymai. Pasimatymai – tai seksas. Ji sudrebėjo.
– Stela, brangute, tau trisdešimt. Mums neramu, kad iki šiol esi viena. Ar mėginai naudotis tinderiu?
Ji čiupo stiklinę su vandeniu, gurkštelėdama netyčia prarijo ledo kubelį. Atsikrenkštusi prabilo:
– Ne, nemėginau.
Vien nuo minties apie tinderį – ir jį lydinčius pasimatymus – mušė prakaitas. Nekentė visko, kas buvo jais susiję: atsitraukimo nuo įprastos dienotvarkės, sykiu kvailų bei trikdančių pokalbių ir vėlgi – sekso...
– Mane ketina paaukštinti, – prabilo, tikėdamasi nukreipti motinos dėmesį.
– Dar kartą? – pasitikslino tėtis, nuleidęs „Wall Street Journal“; šmėstelėjo metaliniai akinių rėmeliai. – Tave jau paaukštino prieš aštuonis mėnesius. Neįprasta.
Pralinksmėjusi Stela nenustygo vietoje.
– Naujas mūsų klientas – didžiulis interneto pardavėjas, neminėsiu čia jo vardo – pateikė nuostabius duomenų rinkinius, ir galėjau žaisti su jais visą dieną. Sukūriau algoritmą, palengvinantį jų pirkimo programėlę. Regis, veikia geriau, nei tikėtasi.
– Ir kada pradėsi eiti tas pareigas, – paklausė tėtis.
– Hmm, – olandiškas padažas ir Benedikto kiaušinių trynys susimaišė su krabų mėsos keksiukais ir Stela šakute bandė atskirti geltonus skysčius. – Nepriėmiau paaukštinimo. Vyriausiosios ekonometristės pozicija, penki tiesioginiai pavaldiniai ir kur kas daugiau reikalų su klientais. O aš noriu dirbti tiesiog su duomenimis.
Mama atsainiai numojo ranka į tuos žodžius.
– Per daug žiūri savęs, Stela. Jei nesistengsi, bendravimo įgūdžiai netobulės. Kaip tik dingtelėjo, gal jūsų bendrovėje esama kolegų, su kuriais norėtum susitikinėti.
Pastūmęs laikraštį tėtis susidėjo rankas ant apvalaus pilvo.
– Tikrai, tas vaikinas Filipas Džeimsas? Kai susipažinome darbo vakarėlyje, atrodė visai mielas.
Mama mostelėjo delnais palei lūpas – taip balandžiai puola prie duonos trupinių.
– O, kaip jį pamiršau? Buvo labai mandagus. Ir simpatingas.
– Manau, jis neblogas, – Stela perbraukė pirštų galiukais aprasojusią vandens stiklinę. Atvirai pasakius, mąstė apie Filipą. Kandus, pasipūtęs, bet labai tiesus. Jai patiko tokie žmonės. – Ko gero, turi keletą asmenybės sutrikimų.
Mama plekštelėjo Stelai per plaštaką, užuot atitraukusi ir pasidėjusi ranką ant kelių. uždengė dukters krumplius.
– Tai gal jis tau tiks, brangute. Turi savų nesklandumų, geriau supras ir tavo Aspergerį.
Stelos ausimis, dalykišku tonu ištarti žodžiai nuskambėjo neįprastai ir garsiai. Greitai žvilgtelėjusi į kaimyninius dengtos restorano terasos staliukus ir įsitikinusi, kad niekas nieko negirdėjo, įbedė žvilgsnį į mamos plaštaką, valdydamasi, kad neatitrauktų rankos. Mama žinojo, kad nelaukti prisilietimai Stelą erzina ir taip pratino. Dažniausiai tai varydavo Stelą iš proto. Negi Filipas tai suprastų?
– Pagalvosiu apie jį, – nuoširdžiai pažadėjo. Melo ir išsisukinėjimo nekentė dar labiau nei sekso. Ir galų gale norėjo, kad mama didžiuotųsi ir būtų laiminga. Kad ir kiek būtų pasiekusi, mamai jos laimėjimai niekada nedarė labai didelio įspūdžio, vadinasi, jai pačiai – irgi. Vaikinas būtų tikras sėkmės įrodymas. Bėda ta, kad ji neįstengė pririšti vyro iki paskutinio atodūsio.
Mama nušvito.
– Nuostabu. Po poros mėnesių rengiu dar vieną labdaros vakarienę ir noriu, kad šįkart atsivestum vaikiną. Būtų smagu, jei ateitum su ponu Džeimsu, bet jei nepavyks, pati surasiu ką nors.
Stela suspaudė lūpas. Mama atvedė jai vyrą, su kuriuo aną kartą mylėjosi. Negali neigti – simpatingas, bet humoro jausmas glumino. Rizikos kapitalistas ir ekonomistė turi daug bendra, bet jis nenorėjo kalbėti apie tikrąjį savo darbą. Magėjo postringauti apie biuro politiką ir manipuliacijos taktiką, ir visiškai sumišusi Stela nusprendė, kad pasimatymas nepasisekė.
Tiesus klausimas, ar nori su juo pasimylėti, buvo netikėtas.
Nemėgo sakyti ne, todėl sutiko. Bučiuotis nepatiko: vakarienei jis valgė ėrieną. Stela nemėgo ėrienos. Jo odekolonas kėlė šleikštulį, rankos čiupinėjo visur. Kaip visada intymiomis akimirkomis kūnas užsisklendė, Stela nė nepastebėjo, kaip jis baigė. Susinervino, kai panaudotą sargį išmetė į šiukšlių dėžę prie stalo viešbučio kambaryje – negi nesuprato, kad tai daroma vonioje? Išeidamas pasakė, kad jai reikėtų atsipalaiduoti. Stela tik įsivaizdavo, kaip nusiviltų mama, sužinojusi, kad dukrai nesiseka su vyrais.
Dabar mama panoro ir vaikų.
Atsistojusi Stela pasiėmė rankinę. Reikėjo eiti į darbą. Lenkė nustatytą laiką, bet traukte traukė sėsti prie kompiuterio. Darbas viliojo, tramdė įnirtingą smegenis spaudžiantį alkį ir atstojo psichoterapiją.
– Visa į mane, – atsistojęs ir perbraukęs delnais šilkinius Havajų marškinius tėtis ją apkabino. – Netrukus bendrovė bus tavo.
Greitai apglėbusi tėtį – pati norėdama ar mintyse spėjusi pasirengti nesibodėjo prisilietimų – užuodė pažįstamą skutimosi losjono kvapą. Kodėl visi vyrai negali būti tokie? Tėtis laikė ją gražia ir nuostabia, o jo kvapas nepykino.
– Edvardai, ji ir taip galvoja vien apie darbą. Neskatink nesveikos aistros, – įsiterpė mama. Žvilgtelėjusi į Stelą, sunkiai atsiduso.
– Laisvadieniais turėtum bendrauti su žmonėmis. Neabejoju, jei pažinotum daugiau vyrų, rastum tinkamą.
– Gaila, kad man nereikia į darbą, – bučiuodamas į kaktą šnipštelėjo tėtis.
Atsidūrusi mamos glėbyje, Stela papurtė galvą. Kasdien segimi perlų vėriniai spaudė krūtinkaulį, aplink tvyrojo „Chanel No. 5“ kvapas. Ilgas tris sekundes kentusi aitrų tvaiką atsitraukė.
– Susitiksime kitą savaitgalį. Aš jus myliu. Iki.
Pamojavusi tėvams išėjo iš prabangaus restorano Palo Alto centre ir nužingsniavo medžiais apsodintu šaligatviu, apsuptu prabangių parduotuvių. Perėjusi tris saulėtus kvartalus, atsidūrė prie keliaaukščio biurų pastato, kuriame buvo įsikūrusi geriausia vieta pasaulyje – jos darbas. Kairysis kampinis langas trečiame aukšte priklausė Stelai.
Kilstelėjo rankinę prie jutiklio, durų spyna atsidarė; mėgaudamasi marmuru taukšinčių aukštakulnių aidu, įžengė į tuščią pastatą, aplenkė administratoriaus stalelį, prie kurio nieko nebuvo, ir įėjo į liftą.
Kabinete pradėjo nuo mėgstamiausio ritualo. Pirmiausia įjungusi kompiuterį komandinėje eilutėje įvedė slaptažodį. Kai visos programos pasikrovė, įkišo rankinę į stalčių ir nuėjo į virtuvę prisipilti puodelio vandens. Batus padėjo į įprastą vietą po stalu. Atsisėdo. Kompiuteris, slaptažodis, rankinė, vanduo, atsisėsti. Visada tokia tvarka.
Statistikos analizės sistema, arba SAS, krovėsi automatiškai ir duomenų srautas pripildė trys kompiuterių ekranus ant jos stalo. Pirkiniai, nuorodų paspaudimai, prisijungimo laikas, mokėjimo tipai – viskas labai paprasta. Tačiau skaičiai buvo iškalbingesni nei žmonės. Trokšdama panirti į darbą, ištiesė pirštus ant juodos ergonominės klaviatūros.
– Sveika, Stela, taip ir maniau, kad čia tu.
Žvilgtelėjusi per petį krūptelėjo: tarpduryje stypsojo nelauktas Filipas Džeimsas. Griežta rusvų plaukų šukuosena išryškino kvadratinį žandikaulį, krūtinę aptempė polo marškinėliai. Žvalus, rafinuotas ir protingas – kaip tik apie tokį vyrą svajojo tėvai. Džeimsas užtiko ją, savaitgalį dirbančią savo malonumui.
Veidas plykstelėjo, suraukusi nosį Stela kilstelėjo akinius.
– Ką čia darai?
– Reikėjo pasiimti tai, ką pamiršau vakar, – pamojavo jai prieš nosį iš pirkinių maišelio ištraukta dėže. Spėjo perskaityti užrašą TROJAN milžiniškomis didžiosiomis raidėmis. – Gero savaitgalio.
Savąjį praleisiu puikiai.
Mintyse šmėkštelėjo pusryčiai su tėvais. Anūkai, Filipas, naujų aklų pasimatymų lūkesčiai, galbūt pasiseks labiau. Apsilaižiusi lūpas suskubo ką nors atsakyti.
– Ar tau tikrai reikėjo tokios didelės dėžės? – susigūžė vos žodžiams išsprūdus.
Filipas kandžiai išsiviepė, stiprūs balti dantys sušvelnino apmaudą.
– Veik esu tikras, kad šiąnakt prireiks bent pusės – naujoji boso stažuotoja pakvietė mane į pasimatymą.
Stela nenorom nustebo. Naujokė atrodė labai drovi. Kas galėjo pamanyti, kad turės tiek drąsos.
– Vakarienės?
– Manau, kad ne tik, – rudos akys žybtelėjo.
– Kodėl laukei, kol ji pakvies į pasimatymą? Kodėl pirmas nepakvietei? – Stelai rodėsi, kad vyrai mėgsta patys žengti tokius žingsnius.
Galbūt klydo?
Nekantriu judesiu Filipas sukišo trojanų atsargas į pirkinių maišelį.
– Ji tik baigė universitetą, nenorėjau sulaukti kaltinimo vaikučių tvirkinimu. Be to, man patinka merginos, kurios žino, ko nori, ir pačios pasiima... ypač – lovoje, – šypsodamasis, tarsi būtų matęs kiaurai pro drabužius, Filipas nuvėrė ją žvilgsniu nuo galvos iki kojų, ir ji sustingo. – Sakyk, Stela, tu vis dar skaisti?
Ji nusigręžė į kompiuterių ekranus, bet duomenys atrodė beprasmiški.
Programavimo ekrane mirksėjo žymeklis.
– Ne tavo reikalas, bet ne, aš nesu skaisti.
Filipas įėjo į kabinetą ir atsirėmęs klubu į stalą skeptiškai dėbtelėjo.
Stela pasitaisė ir taip esančius vietoje akinius.
– Taigi, mūsų ekonometrijos žvaigždė padarė tai anksčiau. Kiek kartų. Tris?
Ji niekaip neįstengė pasakyti, kad atspėjo taikliai.
– Kas tau darbo, Filipai.
– Lažinuosi, kad kol vyrukas pluša, tiesiog guli ir mintyse kartoji rekurentinės lygties eilę. Panele Lein, ar aš neteisus?
Verčiau kris negyva, nei prisipažins, kad kaip tik tai ir darytų, jei tik įstengtų susivesti į smegenis gigabaitus duomenų.
– Štai tau patyrusio vyro patarimas: praktikuokis. Kai būsi gera lovoje, pačiai labiau patiks, o kai patiks pačiai, vyrai irgi keips dėl tavęs. – Atsitraukęs nuo stalo Filipas pasuko prie durų, sargių maišelis lingavo į taktą. – Geros tau begalinės savaitės.
Kai tik jis išėjo, atsistojusi Stela uždarė duris – stipriau, nei reikėjo. Sunkus virpančių durų trenksmas išgąsdino. Gaudydama kvapą drėgnais delnais brūkštelėjo per pieštuko formos sijoną. Pernelyg nervinosi ir vėl atsisėdusi prie stalo teįstengė spoksoti į mirksintį žymeklį.
Negi Filipas teisus? Ar yra bloga lovoje ir todėl nemėgsta sekso? Ar tikrai praktikuodamasi patobulintų įgūdžius? Kokia nuostabi mintis. Galbūt seksas tėra dar vienas žmonių santykių aspektas, dėl kurio turėtų labiau pasistengti – kaip dėl kasdienio pokalbio, akių kontakto, etiketo.
Ir vis dėlto, kaip išmokti sekso? Vyrai prie jos nepuolė taip, kaip moterys prie Filipo. Tą, su kuriuo pavyko permiegoti, blankus potyris taip atstūmė, kad vieno karto abiem buvo per akis.
Be to, Silicio slėnyje, technologijų genijų ir mokslininkų karalystėje, vieniši vyrai lovoje greičiausiai tokie pat beviltiški, kaip ir ji. Jei nepasiseks, net permiegojusi su nemenka statistikos imtimi, neturės kuo pasigirti, nebent apsvilusia tarpviete ir lytiškai plintančiomis ligomis.
Ne, Stelai reikia profesionalo.
Profesionalas ne tik turi pažymą, kad yra sveikas, bet ir gali įrodyti savo gebėjimus. Bent jau ji taip tikėjosi – pati tuo pasirūpintų, jei užsiimtų tokiu verslu. Paprastus vyrus vilioja tai, ko ji neturi: asmenybė, humoras ir karštas seksas. Profesionalus įkvepia pinigai. O pinigų jai netrūksta.
Užuot dirbusi su naujuoju puikiuoju duomenų rinkiniu, atidarė naršyklę ir ėmėsi guglinti San Fransisko įlankos vyrų palydovų paslaugas.
Antras skyrius
Kurį voką atplėšti pirma? Tyrimų rezultatus ar sąskaitą? Maiklas liguistai saugojosi užsikrėsti, taigi, rezultatai turėtų būti geri. Turėtų būti. Patirtis rodo, kad visko pasitaiko. O štai sąskaitos – patikimos ir visada niekam tikusios. Vienintelis klausimas – ar labai jį nuskalpuos.
Įsitempęs, lyg lauktų smūgio, atplėšė sąskaitą. Kiek šį mėnesį? Detalizuoto įrašo apačioje rado galutinę sumą ir pajuto, kaip iš plaučių švogždamas išeina oras. Nieko baisaus. Pagal skausmo skalę nuo vabzdžio įgėlimo iki sutrynimo į dulkes užsidirbo mėlynę. Vadinasi, greičiausiai bus pasigavęs chlamidijų.
Padėjęs raštą ant metalinės dokumentų spintelės, įspraustos už virtuvės stalo, atplėšė naujausių lytiškai plintančių ligų tyrimų rezultatus.
Visi neigiami. Gerai nors tiek. Ir vėl penktadienio vakaras, vadinasi, reikės dirbti.
Reikia nusiteikti dulkintis. Ne taip jau paprasta, kai ką tik galvojai apie venerines ligas ir beprotiškas sąskaitas. Akimirką drįso įsivaizduoti, kas bus, kai sąskaitos baigsis. Pagaliau bus laisvas. Galės gyventi kaip anksčiau... Užplūdo gėda. Ne, nenorėjo, kad jos baigtųsi. Niekada nenorėjo, kad tai nutiktų. Niekada.
Žingsniuodamas iki kuklaus savo buto vonios ir nusimesdamas drabužius, stengėsi susigrąžinti buvusį darbo įkarštį. Iš pradžių pakako minties, kad daro kai ką draudžiama, bet trejus metus pabuvęs palydovu jautėsi mėtytas ir vėtytas. Tik keršto akstinas vis dar tenkino.
Tėti, pažvelk į savo vienintelį sūnų.
Tėvui būtų skaudu sužinoti, kad Maiklas mylisi už pinigus, ir tai džiugino. Bet neaudrino. Tam reikėjo fantazijų. Mintyse peržvelgė mėgstamiausias. Koks bus šio vakaro scenarijus? Karšta mokytoja? Alkana namų šeimininkė? Slapta meilužė?
Atsukęs dušo rankeną, palaukė, kol pakils garų debesis ir palindo po karšta srove. Įkvėpt, iškvėpt, ir štai mintys surikiuotos. Pala, koks šio vakaro klientės vardas? Šana? Estelė? Ne, Stela. Būtų lažinęsis iš dvidešimties dolerių, kad vardas netikras, bet koks skirtumas. Ji nusprendė sumokėti iš anksto. Jis pasistengs padaryti ką nors itin malonaus. Ką gi, tada – karšta mokytoja.
Jis – koledžo pirmakursis. Praleidžia visas paskaitas, išskyrus šitą, nes panelė Stela dažnai numeta kempinę lentai valyti prie pat jo stalo. Įsivaizduodamas, kaip kyla sijonas jai pasilenkus paimti kempinės, tvirtais judesiais glostė varpą. Paskaitai baigusis paguldo ją kniūbsčią ant stalo ir pakėlęs sijoną mato, kad nemūvi kelnaičių.
Greitai ir giliai įsiskverbia į ją. Jei kas nors įeis...
Sudejavęs atitraukė ranką nepasiekęs viršūnės. Buvo pasirengęs susitikti su panele Stela ne klasėje.
Tebegalvodamas apie fantaziją baigė praustis, nusišluostė, išėjęs iš vonios apsivilko džinsus, marškinėlius ir juodą sportinį švarką. Žvilgtelėjęs į pusiau aptrauktą veidrodį dukart brūkštelėjo pirštais per plaukus. Atrodė tikrai patraukliai.
Sargiai, raktai, piniginė. Kaip įpratęs, telefone perskaitė šio vakaro užduoties ypatingų pastabų skyrių.
Prašau nesikvepinti.
Tai lengva. Pats nemėgo odekolono. Telefoną kartu su visais kitais daiktais įsikišęs į kišenę, išėjo iš buto.
Iki viešbučio „Clement“ buvo netoli. Pastatęs automobilį požeminėje aikštelėje, žengė į dailų, labai šiuolaikišką vestibiulį. Įsitikino, kad švarko atlapai nuleisti, ir kaip visada prieš susitikimą ėmė žaisti, įsivaizduodamas, kaip atrodo naujoji klientė.
Amžiaus skyrelyje nurodė esanti trisdešimties. Atsidusęs patikslino – penkiasdešimtmetė. Meluoja visos, prisistatančios jaunesnės nei keturiasdešimties, nebent kalba apie grupinį seansą, o jis tuo neužsiima.
Mergvakariai gerai apmokami, tačiau mintis apie sutryptą jauną meilę slėgė. Gal ir beviltiška, bet troško gyventi pasaulyje, kur nuotakos mylisi tik su jaunikiais ir atvirkščiai. Be to, didelis įsiaudrinusių moterų būrys gąsdino. Nuo aštrių nagų negalėdavai apsiginti.
Stela galėjo būti išlepinta penkiasdešimtmetė, dievinanti saldumynus, SPA ir išpuoštus šunyčius. Greičiausiai gundomai apvali ir mėgstanti diktuoti lovoje – tas Maiklui buvo visai nesudėtinga.
Galėjo būti ir pasitempusi brandi moteris, mėgstanti jogą, žaliąsias sultis ir sekso maratoną, geriau treniruojantį jo pilvo presą nei atsilenkimai su svarmenimis ant suolelio. Ar – nemėgstamiausias tipažas – geležinė ryžtinga azijietė, pasirinkusį jį, nes dėl maišyto vietnamiečių ir švedų kraujo buvo panašus į Korėjos dramų žvaigždę Danielį Henį. Šitos moterys neišvengiamai priminė Maiklui mamą ir po sekso reikėjo terapijos – padaužyti bokso kriaušę.
Įžengęs į viešbučio restoraną, apžvelgė blausiai apšviestus staliukus, ieškodamas rudaakės tamsiaplaukės su akiniais. Paštas beveik nenuvylė, taigi dabar buvo pasirengęs blogiausiam. Žvilgsnis bėgo verslininkų užimtais staleliais, kol pastebėjo vienišą pusamžę azijietę, nurodančią padavėjai, kaip gaminti salotas. Brūkštelėjo manikiūruotais nagučiais per šviesiai kaštoninius, dažytus plaukus ir Maiklas suspausta širdimi pasuko prie jos. Laukė ilga naktis.
Visą semestrą trukusi erotinė įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Jie abu to norėjo. Jis to norėjo.
Maiklui nespėjus prieiti, lieknas kaip nendrė pagyvenęs vyras atsisėdo prieš moterį ir uždėjo delną jai ant rankos. Sutrikęs, bet lengviau atsikvėpęs, jis atsitraukė ir dar kartą apžiūrėjo restoraną.
Niekas nesėdėjo vienas... tik mergina tolimame kampe.
Tamsūs plaukai susukti į standų kuodą, ant mielos nosytės – gundantys bibliotekininkės akiniai. Kiek įžvelgė, visa buvo panaši į gundančią bibliotekininkę. Dailūs smailianosiai bateliai, pilkas pieštuko formos sijonas, prigludusių baltų marškinių sagutės užsegtos iki pat kaklo. Kokių trisdešimties, bet būtų davęs dvidešimt penkerius. Jauna ir guvi, nors nagrinėjo meniu piktokai susiraukusi.
Apsidairęs po salę nepastebėjo nei slaptos kameros, nei draugų, kikenančių už augalų vazonų.
Delnais atsirėmė į krėslą prie jos stalelio.
– Atsiprašau, ar jūs – Stela?
Ji kilstelėjo žvilgsnį ir Maiklas sutriko. Gundantys bibliotekininkės akiniai dengė gražiausių švelnių rudų akių porą. O pilnokos, gundomos lūpos neužgožė viso meilumo.
– Atsiprašau, tikriausiai apsirikau, – ištarė šypsodamasis ir tikėdamasis drovia šypsena pridengti sutrikimą. Negali būti, kad tokia mergina samdytų palydovą.
Ji mirktelėjo ir pašoko stumtelėdama stalą.
– Ne, tai aš. O tu Maiklas. Pažinau iš nuotraukos, – ji ištiesė ranką. – Stela Lein. Malonu susipažinti.
Nenuleisdamas akių nuo jos atviro veido, kyštelėjo delną. Klientės sveikindavosi kitaip. Šelmiškai perkreipusios lūpas pasiūlydavo atsisėsti, o švytinčiose akyse žybčiodavo ypatinga žiežirba: žvelgdamos iš aukšto vis dėlto nekantriai laukė, ką jis gali pasiūlyti. Stela pasisveikino tarsi... būtų lygi.
Greitai atsigavęs iš nuostabos, papurtė siaurutį delną.
– Maiklas Fanas. Ir man malonu susipažinti.
Kai ją paleido, Stela nedrąsiai mostelėjo į kėdę.
– Prašau sėstis.
Atsisėdęs stebėjo, kaip ji tiesia it lenta nugara įsitaiso ant paties sėdynės krašto. Tyrinėjo jo veidą, bet jam kilstelėjus antakį susidomėjo meniu. Suraukusi nosį pasitaisė akinius.
– Ar tu alkanas? Aš alkana, – taip įsikibo į valgiaraštį, net krumpliai pabalo. – Čia gera lašiša ir kepsnys. Tėtis mėgsta ėrieną.
Pažvelgė jam į veidą, net prieblandoje buvo matyti, kaip paraudo skruostai. Kostelėjo.
– Bet gal verčiau ne ėriena.
Negalėdamas atsispirti paklausė:
– Kodėl?
– Jos skonis primena vilną, o jei tu... kai mes... – pakėlusi akis į lubas, giliai įkvėpė. – Galvosiu tik apie avis, ėriukus ir vilną.
– Supratau, – šyptelėjo jis.
Tarsi pamiršusi, ką norėjo sakyti, Stela įbedė akis į jo lūpas, šypsena dar labiau nušvito. Moterys rinkdavosi jį dėl išvaizdos. Tačiau nedaugelis reaguodavo šitaip. Buvo malonu, nors ir juokinga.
– Ar norėtum, kad aš ko nors nevalgyčiau ir negerčiau? – paklausė ji.
– Ne, aš neišrankus, – nepaisydamas įtampos krūtinėje, stengėsi kalbėti ramiai. Negali būti, kad iš jaudulio – greičiausiai kyla rėmuo.
Priėmusi užsakymą padavėja nuėjo, Stela gurkštelėjo vandens iš stiklinės ir grakščiais pirštų galiukais piešė geometrines figūras ant aprasojusio stiklo. Pastebėjusi žvilgsnį, atitraukė ranką ir paraudo, tarsi pagauta daranti ką nors neleistina.
Kaip miela. Jei nebūtų sumokėjusi, nebūtų patikėjęs, kad išties šito trokšta. Kam jai to reikia? Galėjo turėti vaikiną... arba vyrą. Buvo įsitikinęs, kad verčiau nežinoti, bet kaip kvailys dirstelėjo į kairę ranką ant stalo. Be žiedo. Baltos linijos nėra.
– Turiu pasiūlymą, – staiga tarė ji, verdama be galo tiesiu žvilgsniu. – Jam prireiks tam tikrų įsipareigojimų... kokiai porai mėnesių... norėčiau, kad tą laiką būtum tik su manimi. Jei esi laisvas.
– Ką turi galvoje?
– Prašau pirma pasakyti, ar esi laisvas.
– Dirbu tik penktadienio vakarais. – Dėl to negalėjo būti jokių derybų. Jau kartą per savaitę būti palydovu tikrai nekas, jei tektų dažniau, bijojo visai išprotėti. Per daug žmonių nuo jo priklauso.
Nepakęsdamas polinkio prisirišti, niekada nesusitikdavo su ta pačia kliente dukart. Tačiau prieš atsisakydamas norėjo išgirsti, ką ji siūlo.
– Vadinasi, turi kelis laisvus mėnesius? – paklausė.
– Priklauso nuo to, ką siūlai.
Kilstelėjusi akinius ji atsilošė.
– Man nesiseka tai... ką darai tu, bet noriu įgusti. Manau, tai įmanoma, jei kas nors parodys kaip. Noriu, kad toks mokytojas būtum tu.
Maiklas netikėjo savo ausimis. Jai nesiseka lovoje. Ji nori įgusti. Būti jo mokine. Kaip, po velnių, mokyti sekso?
– Manau, reikia patikrinti žinias, tada ir nuspręsime, – apsidraudė Maiklas. Ji negali būti bloga lovoje, be to, jau sumokėjo. Bent ši naktis priklauso jai.
Pasvarsčiusi ji sutiko.
– Tu visiškai teisus. Reikia nustatyti atskaitos tašką.
Jis vėl nusišypsojo.
– Stela, tu mokslininkė?
– Oi, ne. Aš ekonomistė. Tiksliau – ekonometristė.
Sprandu perbėgo keistas jausmas – mintyse nedvejodamas priskyrė ją intelektualių grupei. Prakeikimas, visada turėjo silpnybę protingoms merginoms. Ne veltui karšta mokytoja – viena mėgstamiausių fantazijų.
– Nežinau, kas tai.
– Remdamasi statistika ir matematika, modeliuoju ekonomines sistemas. Pastebėjai, kad pirkdamas internetu dažniausiai gauni elektroninį laišką su būsimais pasiūlymais? Padedu juos pateikti. Šiuo metu tai spėriai besikeičianti ir įdomi sritis, – Stela palinko arčiau, akys švytėjo iš susijaudinimo. Lūpos papūstos, tarsi patikėtų paslaptį. Matematikos paslaptį. – Šiuolaikinis mokslas labai skiriasi nuo to, ką dėsčiau būdama aspirantė.
Keistas jausmas, lyg nugara bėgtų karštas upelis, sustiprėjo. Kalbėdamasi su juo Stela dar pagražėjo. Rudos akys, tankios blakstienos, putlios lūpos, dailus smakras, trapus kaklas. Galvoje sumirgo ryškūs vaizdai, kaip atsega jos marškinių sagas.
Tik šįkart nenorėjo to daryti greitai – tiesiog pasikrušti, šokti iš lovos ir grįžti namo. Šita mergina švytinčiomis akimis buvo kitokia. Troško neskubėdamas pažiūrėti, ar įstengs uždegti jose kitokį jaudulį. Džinsų užtrauktuką spaudžianti varpa neleido užsimiršti.
Įkaitusi oda sudirgo, širdis virpėjo iš nekantrumo. Seniai nebuvo taip įsiaudrinęs ir nė neįsivaizdavo vietoj jos kurios nors kitos. Priminė sau esąs darbe. Jo paties norai ir poreikiai nieko nereiškė.
Užduotis tokia pati ir ją atlikęs imsis kitos. Giliai atsidusęs leptelėjo pirmiausia į galvą atėjusią mintį.
– Mokykloje turbūt priklausei matematikos komandai?
– Ne, – nusijuokė ji nudelbusi akis į stiklinę.
– Tai gal mokslo klubui? Ar šachmatų?
– Ne ir ne.
Ji liūdnai, beveik nepastebimai šypsojosi; magėjo paklausti, kaip jai sekėsi vidurinėje. Žvilgtelėjusi į jį prabilo:
– Leisk spėti, buvai futbolo puolėjas?
– Ne-a, mano tėtis šventai tikėjo, kad sportas – kvailystė.
Ji kiek suraukė kaktą.
– Sunku patikėti. Atrodai labai... sportiškas.
– Jis skatino tik tai, kas praktiška. Pavyzdžiui, savigyna, – nenorėjo pripažinti, kad tėvas buvo teisus, bet kai šeimos reikalai ne be jo pastangų taip susiklostė, tie įgūdžiai padėjo gintis nuo besityčiojančių vaikigalių.
Stelos veidą nušvietė atradimo džiaugsmas.
– Kuo užsiimi? Kovos menais? Kung fu? Džit kiun do?
– Mokiausi visko po truputį. Kalbi taip, tarsi nusimanytum.
Ji vėl nuleido akis į vandenį.
– Mėgstu filmus apie kovos menus.
Pagautas įtarimo Maiklas sudejavo.
– Tik nesakyk... kad esi Korėjos dramų gerbėja.
Šyptelėjusi Stela palenkė galvą.
– Taip.
– Aš nepanašus į Danielį Henį.
– Ne, tu gražesnis.
Maiklas padėjo rankas ant stalo krašto, veidas plykstelėjo. Mėšlas, jis paraudo. Velniai griebtų, palydovai nerausta. Seserų miegamojo sienos buvo nuklijuotos Henio plakatais, jos net įsivedė vyrų grožio skalę, matuojamą heniais. Tarpusavyje sutarė, kad Maiklas vertas aštuonių. Tada nerūpėjo, kokią vietą užėmė, bet buvo smagu, kad šita geniali mergina skyrė jam vienuolika henių.
Atnešė vakarienę ir nebereikėjo atsakyti į komplimentą. Stela užsisakė lašišos, jis pasirinko tą patį. Nė už ką nebūtų valgęs ėrienos.
Mintyse prunkštelėjo. Vilnos skonis.
Suvalgė viską: žuvis buvo gera. Įtarė, kad čia viskas gerai. „Clement“ buvo vienas ištaigingiausių Palo Alto viešbučių, numeriai kainavo per tūkstantį dolerių už parą. Matyt, ekonometristai uždirba krūvas pinigų.
Ir vis dėlto, stebėdamas, kaip Stela renkasi vakarienę, matė, kad ji itin kukli. Ant veido – nė ženklo kosmetikos, nagai trumpi ir nelakuoti, paprasti, bet puikiai tinkantys drabužiai greičiausiai siūti pagal užsakymą.
Įveikusi vos pusę lašišos, padėjo šakutę ir nusišluostė lūpas. Jei geriau pažinotų vienas kitą, būtų baigęs žuvį. Močiutė visada priversdavo sudoroti vakarienę iki paskutinio ryžio grūdelio.
– Daugiau nebevalgysi?
– Aš nervinuosi, – prisipažino.
– Be reikalo.
Jis – nepaprastai geras palydovas ir pasirūpins ja. Nekantravo imtis šitos užduoties, tai būdavo labai retai.
– Suprantu, bet negaliu susitvardyti. Gal galime tiesiog viską baigti?
Jis nustebo. Dar niekada nė viena moteris taip nekalbėjo apie naktį su juo. Bus smagu pakeisti jos požiūrį.
– Gerai, – numetęs servetėlę ant tuščios lėkštės, Maiklas pakilo. – Eime į tavo kambarį.
