Šis romanas lyginamas su pasaulį pakerėjusiu Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, jie abu buvo pastebėti Holivudo žvaigždės Reese Witherspoon skaitytojų klubo ir išrinkti mėnesio knygomis: „Ten, kur gieda vėžiai“ – 2018 metų rugsėjo, „Kvapų saugotojas“ – 2020-ųjų vasario.
„Kvapų saugotojo“ herojės Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kurį atokioje saloje sukūrė tėvas. Dukrelę jis moko per pojūčius pažinti gamtą ir joje išgyventi. Tačiau neatskleidžia kvapų, uždarytų palei trobelės sienas įrengtuose stalčiukuose, ir juos pagaunančio aparato paslapties. Emelinė žino viena – tuos kvapus reikia branginti ir saugoti. Idilę pradeda griauti drauge su mergaite augantis smalsumas. Kodėl saloje jie gyvena tik dviese? Kodėl ji neturi mamos? Koks yra pasaulis už salos ribų? Ir kokios paslaptys nugulė uždarytuose stalčiukuose? Kai klausimų atsiranda daugiau nei atsakymų, įtampa darosi nepakeliama ir įvyksta tragedija. Emelinė atsiduria realiame pasaulyje ir jame mokosi gyventi tarp žmonių, patiria meilę ir išdavystę, aiškinasi praeities įvykius ir ieško savo tapatybės.
„Užaugau šeimoje, kurioje retai buvo sakoma, kas ką turi omenyje, – pristatydama „Kvapų saugotoją“ Reese Witherspoon skaitytojų klubo nariams pasakojo rašytoja. – Atrodė, lyg gyvenimas mūsų name užrašytas koduotai, o aš buvau pasiryžusi nulaužti tą kodą. Tapau tyrinėtoja, nes susižavėjau tuo, ko žmonės nepasako ir kaip fiziniai pojūčiai mus veikia, nors patys nė nepastebime.“ Tarkim, vyresnioji jos sesuo per karščius tapdavo irzli, o, vos tik iškrisdavo pirmieji lietaus lašai, pasidarydavo labai draugiška. Tuomet Erica sako ir pajutusi kvapų galią, vaikystė iki šiol jai asocijuojasi su lydomo sūrio ir tabako pypkės dvelksmu.
Kvapų svarbos žmogui idėja jos nepaleido ilgai, kol vieną dieną iškilo vaizdinys – mergaitė, su tėvu gyvenanti miško trobelėje, kur įrengta paslaptinga kvapų saugykla. „Man buvo smalsu, o kokia ši mergaitė taptų užaugusi? – svarstė autorė. – Žinojau, kad pasakojimas turi būti lyg pasaka – juk dažna jų prasideda miško tankmėje, o herojus išeina į platųjį pasaulį. Ir tai turėjo būti tarytum pasaka, nes norėjau kvapams suteikti magiškos galios.“
Rašydama ji suprato, jog romane atskleidžia kur kas svarbesnius dalykus nei kvapai: tėvų ir vaikų santykius, bendravimo akimirką, kai vaikai tėvus pradeda suvokti kaip žmones, turinčius trūkumų, kaip ir visi, bet – ypatingus: „Taip „Kvapų saugotojas“ virto pasakojimu apie augimą, gailestį ir gijimą. Apie vienas kito radimą per tokį trapų dalyką kaip degančio popieriaus lapelio kvapas.“
Pradėjusi rašyti romaną, autorė susidūrė su nemenku išbandymu: pasirodo, esama daugybės būdų nupasakoti tam, ką matome, liečiame ir girdime. O ar daug yra žodžių nusakyti, ką užuodžiame? Lyg tyčia tuo metu, kai sprendė šią dilemą, rašytoja su šeima išsiruošė į žygį palei laukinę Vankuverio salos pakrantę, kur laukė senos girios, begalinis vandenynas ir... meškos. Patikimiausias ginklas apsiginti nuo šių žvėrių – atbaidantis purškalas. Tereikėjo vieną žygio dieną Ericai paimti jį į rankas, netyčia spustelėti – ir ji paniro į Kajeno paprikų debesį. Atrodė, kad jos išdegino nosį ir plaučius. Paskui ne vieną savaitę ji visur jautė tik šį aštrų kvapą, o jei kokį aromatą ir pavykdavo užuosti, jis būdavo tarytum prasismelkęs pro storą kailį.
„Įsivaizduokite, kokia tai buvo didžiulė problema man, rašančiai apie merginą, jautrią kvapams“, – pažymi Erica. Norėdama atgaivinti uoslę, ji užsisakė įvairiausių eterinių aliejų, prieš sėsdama prie darbo stalo pasitepdavo pasirinktu aromatu riešą ir stebėdavo, kaip, susiliejęs su oda, jis keičiasi, kaip švelniai pasklidęs veikia nuotaiką. Citrusiniai nuteikdavo džiaugsmingai, levandos nuramindavo, o galbaninės ferulos panardindavo į liūdesį. „Ilgainiui pajutau, kaip atgaunu uoslę. Ruošdamasi imtis romano, nemažai studijavau kvapų galią mūsų nuotaikai ir kūnui, bet dabar tuo įsitikinau pati. Ir supratau, kad kiekvienas galėtume uoslę išlavinti taip, kaip mano herojė Emelinė. Ši patirtis padėjo rašyti. Manau, už tai reikėtų padėkoti meškoms – net jeigu daugiau niekada nepaliesiu jas atbaidančio purškalo“, – Reese Witherspoon skaitytojų klubo nariams prisipažino „Kvapų saugotojo“ autorė.
Erica Bauermeister gimė 1959 metais Pasadinoje, Kalifornijoje. Nuo mokyklos laikų žinojo, kad nori rašyti knygas, universitete studijavo literatūrą, tapo kelių knygų apie moteris rašytojas bendraautore. Tačiau svajonei kurti romanus galėjo atsidėti tik tada, kai užaugo vaikai. Pirmasis jos romanas pasirodė keli mėnesiai iki penkiasdešimtmečio jubiliejaus, dabar Erica – jau penkių knygų autorė.
IŠTRAUKA
Erica Bauermeister
Kvapų saugotojas
Pirma dalis
SALA
PRADŽIA
Seniai seniai, kol dar nieko nebuvo, gyvenau su savo tėvu saloje, pasislėpusioje neaprėpiamame salyne, kuris atrodė tarsi iš šalto sūraus vandens iškilęs įkvėpti oro. Augdama lietaus, pelkių ir senų storažievių medžių karalijoje lengvai pamiršau, jog didžioji mūsų salos dalis nugrimzdusi po vandeniu – nusileidusi žemyn, į kaulus stingdančią gelmę per du, tris, penkis šimtus pėdų, o iš tikrųjų į begalybę, nes norėdamas pasiekti dugną niekada neįstengdavai pakankamai ilgai sulaikyti kvėpavimo.
Salose galėjau pabėgti nuo visko, nors anuomet to nesupratau. Man nereikėjo nuo nieko bėgti, tad galėjau jose likti. Tėvas man buvo viskas. Girdėjau žmones sakant, jog kažkas yra „visas jų pasaulis“, ir mačiau, kaip tuo metu jų akys spindėdavo lyg žvaigždės.
Tačiau man tėvas buvo mano pasaulis tiesiogine žodžio prasme, nes jis ir dabar gali pastverti mano mintis, suimti į saują ir išbarstyti aplinkui tarsi audra, į krantą išmetanti medžius.
Mūsų trobelė stovėjo salos viduryje, proskynoje. Buvome ne pirmieji jos gyventojai – salose nuo seno glausdavosi bėgliai. Beveik prieš šimtą metų atvyko prancūzų kailinių žvėrelių medžiotojai, kalbantys melodingu, šokti kviečiančiu akcentu. Paskui įsikūrė miško kirtėjai tvirtais pečiais ir žvejai, ieškantys lašišų sidabriškais šonais. Vėliau pasirodė nuo karo besislepiantys šauktiniai ir taisyklių nesilaikantys hipiai. Salos priimdavo visus, bet audros ir tamsios žiemos daugumą išgindavo. Gamtos grožis buvo laukinis ir galėjo žmogų ne tik sužavėti, bet ir nužudyti.
Mūsų trobelę pastatė tikrų tikriausias bėglys. Jis įsikūrė tokioje vietoje, kur jo niekas negalėjo rasti, susirentė trobelę iš paties nukirstų medžių. Saloje bėglys išgyveno keturiasdešimt metų, paruošė žemę sodui ir pasodino vaismedžių, o vieną rudenį dingo. Turbūt paskendo. Paskui trobelė daug metų stovėjo tuščia, kol atvykome mes, pamatėme obelis, pravėrėme į ją duris ir salos gyventojų skaičių padidinome iki dviejų.
Neprisimenu, kaip keliavau į salą, nes buvau labai maža. Prisimenu tik, kad joje gyvenau. Prisimenu takus, vingiuojančius tarp mus stebinčių medžių, žemės po kojomis kvapą – tamsų ir sunkiai apibūdinamą, lyg iš pasakos. Prisimenu mūsų vieno kambario trobelę, fotelį šalia malkomis kūrenamos krosnies, mūsų pasakų rinkinį, mokslo knygas. Prisimenu medienos dūmų ir pušų sakų kvapą, sklindantį nuo tėvo barzdos, kai jis man prieš miegą skaitydavo, ir vaiduoklišką bėglio pypkės tabako aromatą, tą uodžiamąjį priminimą, įsiskverbusį į sienas ir niekada galutinai neišnykusį. Prisimenu, kaip man užmiegant lietus šnekėdavosi su stogu, o ugnis spragtelėdavo ir liepdavo jam liautis.
Vis dėlto aiškiausiai prisimenu stalčiukus.
Tėvas juos įrengė iškart, vos tik atsikraustėme į trobelę, ir kai baigė, jais buvo uždengtos visos sienos nuo grindų iki lubų. Tie stalčiukai buvo maži, poliruotos medinės jų priekinės lentelės ne didesnės už mano vaikišką delną. Jie supo mus tarsi miškas ir salos lauke, už mūsų durų.
Kiekviename stalčiuke buvo po vieną mažą buteliuką, jame – į ritinėlį susuktas paslaptingas popierėlis. Buteliukų kamšteliai užlieti skirtingų spalvų vašku: raudonos – viršutinėse eilėse, žalios – žemesnėse. Tėvas beveik niekada neatidarydavo buteliukų.
– Turime juos saugoti, – sakydavo.
Bet aš girdėdavau, kaip popierėliai stalčiukuose šnabžda.
Ateik, surask mane.
– Prašau atidaryti, – vis maldaudavau.
Pagaliau tėtis sutiko, ištraukė knygą odiniais viršeliais, prirašytą skaičių, ir sąrašo gale rūpestingai užrašė dar vieną, paskui atsisuko į stalčiukų sieną ir galvojo, kurį pasirinkti.
– Ten, viršuje, – pasakiau rodydama į buteliukų raudonais kamšteliais eilę. Visos istorijos prasideda puslapio viršuje.
Tėvas buvo pasigaminęs slankiąsias kopėčias. Žiūrėjau, kaip jomis užlipa beveik iki pat lubų, ištraukia stalčiuką ir išima iš jo buteliuką. Nusileidęs ant žemės, atsargiai nuplėšė antspaudą. Girdėjau, kaip jam traukiant kamštelį stiklas brūžinasi į stiklą, kaip šiugžda išvyniojamas popierėlis, kol iš ritinėlio virsta vienspalviu, baltu kvadratėliu.
Jis pasilenkė prie pat jo, įkvėpė ir knygoje užrašė dar vieną numerį. Turėjau stovėti tyliai, bet irgi pasilenkiau. Tėvas pažvelgė į mane, nusišypsojo ir ištiesė man popierėlį.
– Štai, įkvėpk, bet negiliai, – pasakė. – Tegu kvapas pats su tavimi susipažįsta.
Padariau, kaip jis liepė. Įtempiau krūtinę, įkvėpiau viršutine jos dalimi. Aromato srovelės kuteno man šnerves ir brovėsi į juodas garbanas. Užuodžiau stovyklos lauže degančios medienos kvapą, bet kokių medžių, neatpažinau; labai išdžiūvusios ir man nežinomos žemės; lietaus, kuris turėjo tuoj pratrūkti iš niekada nematyto dangaus.
Kvepėjo laukimu.
– Dabar giliai įkvėpk, – liepė tėvas.
Įkvėpiau ir įkritau į kvapą, tarsi Alisa, kuri nėrė olon paskui Triušį.
Tėvas vėl užkimšo buteliuką ir padėjo atgal, atsigręžiau į jį. Vis dar užuodžiau paskiausiai nuvilnijusį ir ore tebetvyrantį kvapą.
– Papasakok man istoriją, – paprašiau.
– Gerai, vieversėli, – sutiko jis, atsisėdo į fotelį, o aš patogiai įsitaisiau šalia. Krosnyje pleškėjo ugnis, lauke buvo tyku.
– Seniai labai seniai, Emeline... – prabilo tėvas ir jo balsas ėmė lietis saldžiai, tarsi žodžiai būtų iš šokolado.
Seniai labai seniai, Emeline, įkalinta didelėje baltoje pilyje gyveno graži karalienė. Niekas iš stiprių, drąsių riterių negalėjo jos išgelbėti. „Atnešk man tokį kvapą, kuris sugriautų sienas“, – paprašė ji drąsaus jaunuolio, vardu Džekas...
Klausydavausi, o kvapai skverbdavosi į savo slėptuves – grindlenčių plyšius, istorijos žodžius ir manęs laukiantį gyvenimą.
KVAPŲ MEDŽIOTOJAS
Paskui kasdien tėvo prašydavau:
– Ar galime atidaryti dar vieną buteliuką?
Jis pagaliau nusileisdavo, bet ne taip dažnai, kaip būčiau norėjusi.
– Buteliukai skirti saugoti popierėliams, – aiškindavo tėvas. – Jei atidarinėsime juos pernelyg dažnai, kvapai dings.
Nieko nesupratau. Man kvapai buvo tarsi lietus, kuris prasidėdavo ir liaudavosi, arba paukščiai, kurie išskrisdavo ir sugrįždavo. Kvapai pasakojo savas istorijas, pranešdavo, kada atslūgs potvynis, išvirs avižinė košė ar pražys obelys. Tačiau jie niekada neužsilaikydavo. Dar būdama labai maža supratau, kad kvapų popierėliai nepaprasti, stebuklingi. Juose tilpo ištisi pasauliai. Galėjau užuosti jų pėdsakus – sultingo ir saldaus, niekada anksčiau neragauto vaisiaus arba tingaus, anksčiau nematyto gyvūno kvapą. Dauguma kvapų man buvo visiškai nepažįstami – aštrūs, greiti, lygūs, neramūs. Norėjau pasinerti į tuos pasaulius. Norėjau suprasti, kaip atsiranda kvapai. O dar labiau norėjau tapti Džeku Kvapų Medžiotoju, tėvo istorijų herojumi, kuris braudavosi pro drėgnų džiunglių medžių šakas ir kopdavo į kalnų viršūnes tik tam, kad pagautų mažos gėlytės kvapą.
– Kaip jam pavykdavo? – paklausiau tėvo. – Kaip Džekas rasdavo kvapus?
– Sekdamas paskui ją, – atsakė jis ir patapšnojo man viršunosę.
Nutilau.
– Kaip?
Tėvas nusišypsojo.
– Tiesiog eini tuo keliu, kuriuo ji veda.
Tiksliai nesupratau, ką jis norėjo pasakyti, bet nuo tol iš visų jėgų stengiausi leistis vadovaujama nosies. Pakeldavau ją kaskart, kai tik pasikeisdavo oras, tada pauostydavau žemę, kad sužinočiau, kaip ją veikia oro kaita. Ore nuolat tvyrojo jūros druskos kvapas, tačiau įkvėpusi jo pastebėjau, kad bangoms dūžtant į krantą jis sustiprėja. Pagavau ryškiai žalią kvapą, krintantį nuo didžiųjų pocūgių, tarsi nuo krioklio, ir sekiau paskui jį link vėjelio, judančio medžių viršūnėmis, sušiaušiančio spyglius.
Pasiryžau atrasti visus įmanomus kvapus, tad kasdien saulei patekėjus skubėdavau dingti iš palėpės.
– Tu – mano žadintuvas, – sakydavo tėvas, kai bildėdavau laiptais žemyn. – Tu – mano rytinis vieversėlis.
Daugumą dienų mudu praleisdavome lauke. Auginome vištas dėl kiaušinių, prižiūrėjome vaismedžius, tvarkėme daržą. Tačiau vis tiek daugiausia maisto gaudavome iš laukinės salos gamtos. Neprisimenu, kad būčiau dykinėjusi. Aštuonerių maniau, jog esu svarbi – o gal net ir lygi tėvui – partnerė kovojant dėl mūsų išlikimo saloje.
– Rinkėjų puota, – sakydavo tėvas ir mudu, pasiėmę kedrų krepšius, traukdavome į miškus. Vasarą rinkdavome ryškiai raudonas bruknes ir tamsiai mėlynas bruknuoles, tokias tamsias, kad saujoje atrodydavo lyg naktis. Rudenį po medžiais rasdavome pasislėpusių grybų. Ypač mane žavėjo raukšlėti briedžiukai – jie panėšėjo į plyšelių išvagotus labirintus.
– Ar gali papasakoti jo istoriją? – kartą paklausiau tėvo, nubraukiau nuo veido garbanas ir pažvelgiau į jį. – Prašau.
Jis pažiūrėjo į mane iš viršaus ir tyrinėdamas briedžiuką susimąstė.
Kartą, Emeline, – prakalbo tėvas, – Džekas atsidūrė užkerėtame miške, kuriame medžiai augo iki pat dangaus. Tame miške, iš kvapų pastatytame name, gyveno graži burtininkė. Kai tik Džekas ją pamatė, iškart įsimylėjo. Burtininkė jį atsivedė į nuostabų savo namą. Tačiau, įėjęs į vidų, Džekas pamatė, jog nebegali iš jo išeiti.
– Oi, – aiktelėjau ir sudrebėjau nujausdama pavojų.
– Ar man tęsti? – paklausė tėvas.
– Taip, tęsk.
„Aš tavęs neišleisiu“, – pasakė burtininkė, ir nusivedė Džeką į kambarį, sklidiną tokių kerinčių kvapų, kad vaikinas beregint pamiršo išorinį pasaulį. Kai tik jis pradėdavo jį prisiminti, moteris vesdavosi jį į kitą, dar labiau užburiantį kambarį. Daugybę metų Džekas vaikščiojo po tuos namus, kol kartą užklydo į anksčiau nematytą kambarį. Įėjęs į jį, jaunuolis užuodė kvapą, kuris jam priminė tai, ką norėjo nuveikti gyvenime ir kuo svajojo tapti. Tada jis pamatė raktą, parištą ant mėlyno kaspinėlio ir pakabintą prie durų.
Laukiau nutiksiant ką nors įdomaus. Man patiko stebuklingi raktai.
Taigi, – pasakojo tėvas, – jis nukabino raktą, atrakino duris ir niekada ten nebesugrįžo.
Tylėjau tikėdamasi, kad tėvas papasakos daugiau, bet jis tik įdėjo grybą man į krepšį.
– Dar, tėti, – maldavau, nes žinojau, kad pabaiga dažniausiai būna ne tokia paprasta.
– Pakaks, vieversėli, – pasakė jis ir pabučiavo man į viršugalvį.
– Eikime. Krepšiai patys neprisipildys.
Tinkamiausia vieta gėrybėms rinkti buvo prie mūsų lagūnos, negilaus ovalinio ežero, apsupto uolų ir pasipildančio vandens iš siauro kanalo, kuris srūdavo per potvynius.
Ten galėjai rinkti gėrybes visą dieną. Palei krantą augo laukiniai svogūnai, jūriniai smidrai ir vešlūs gysločiai. Po paplūdimio akmenimis slėpėsi juodi krabai, didumo sulig nykščio nagu. Pakrantė nusėta didelių akmenų, apkibusių polipais ir midijomis. Jūrų dumblių galėjai rasti įvairiausių rūšių. Mano mėgstamiausias – pūslėtasis guveinis, kurio pūslelės sprogdavo burnoje ir padvelkdavo druska. Tačiau įdomiausia buvo ieškoti valgomųjų jūrų moliuskų.
– Ten! – sakydavo tėvas ir rodydavo į vandenį, ištryškusį paplūdimyje.
Bėgdavau prie jo kiek įkabindama, kad pagaučiau čiurkšlę ir pajausčiau ją sruvenant per ištiestus savo pirštus. Buvau maža ir greita, bet atbėgusi užuosdavau tik druskos ir lengvų savo pėdų įspaudų smėlyje kvapą. Įsmeigusi lazdelę, pažymėdavau vietą.
– Dar vienas! – šaukdavau ir lėkdavau paplūdimiu į kitą pusę.
– Puikiai padirbėjai, – sakydavo tėvas sekdamas lazdelėmis pažymėtu plotu su kastuvėliu rankoje. Valandą palakstę ir pakasinėję, prikraudavome pilną krepšį.
Moliuskus turėdavome išdžiovinti ir laikyti žiemai, kai tamsa mus užklodavo tarsi sunki antklodė. Nemėgau žiemos, nes tada lietus pliaupdavo kada užsimanęs, o maisto spalva mūsų lėkštėse pradėdavo blukti tol, kol likdavo tik džiovinti produktai – obuoliai, moliuskai ir traškūs jūrų dumbliai. Tėvas taip pat išblukdavo ir nebepasakodavo istorijų.
– Ar būtinai turime džiovinti moliuskus? – paklausiau kartą ir tėvas giedrai nusišypsojęs sutiko rengti iškylą. Mudu užkūrėme ugnį, išvirėme moliuskų, skoniui pagerinti įmetėme laukinių svogūnų ir jūrinių smidrų. Paskui valgėme iš dubenėlių, pasigamintų iš jūrų ausyčių geldelių. Moliuskų kriauklelės atstojo šaukštus.
Desertui skanavome uogų. Paskui sėdėjome ant smėlio. Dangus nusidažė melsva spalva. Tėvas žiūrėjo, kaip vanduo niurnėdamas teka siauru kanalu.
Tas kanalas mane labai erzindavo. Keturis kartus per dieną potvynis keisdavosi – tekėdamas vingiuota, akmenų pilna vaga jūros vanduo užliedavo mūsų lagūną ir vėl dingdavo. Vanduo buvo piktas, pavojingas, tik ir tykodavo praryti viską, kas pasitaikydavo kelyje.
Tėvas, pamatęs, kad vengiu žiūrėti į vandens pusę, pakėlė moliusko kriauklelę, tarsi sakytų tostą.
– Už kanalą, kuris mus saugo.
Jis iš tikrųjų mus saugojo. Išskyrus lagūną, visi mūsų salos pakraščiai buvo labai statūs, tiesiog vertikaliai leidosi į vandenį. Visžaliai medžiai kabinosi į stačias uolų sienas, pagal žemiausias jų šakas, išaugusias tobula horizontalia linija, žinodavome, kada bus aukščiausias vandens pakilimas. Patekti į salą buvo galima tik kanalu. Anksčiau buvau mačiusi pilių paveikslų, jos man atrodė iškilios, neįveikiamos. Mūsų sala buvo pilis su piktu kanalu, lyg pakeliamuoju tiltu.
– Kanalas baisus, – pasakiau.
– Bet jis saugo mus nuo piratų ir meškų, – pareiškė tėvas.
Knygų paveiksliukuose buvau mačiusi ir vienų, ir kitų. Ir visai netroškau jų sutikti.
– Už kanalą, – pasakiau ir pakėliau savo šaukštą.
Kartais atvykę į lagūną pamatydavome, kad paplūdimys iki pat aukščiausio vandens pakilimo ženklo pašėlusiai apdrabstytas jūrų dumbliais.
– Undinių vakarėlis, – sakydavo tėvas ir, regis, nemeluodavo, nes smėlis būdavo itin neįprastai išpuoštas, o tai galėjo padaryti tik nežemiškos būtybės.
– Pažiūrėkime, ar jos mums ką nors paliko, – pasiūlydavo jis.
Tikrindavome, kas yra už akmenų, ieškodavome mėlynių krūmeliuose, kurie augo eilėmis paplūdimyje. Tikėdavomės rasti ką nors brangaus: sandarių juodų plastikinių dėžių, kurios spragtelėdamos tvirčiau užsidarydavo nei kvapų buteliukai, ir jų rasdavome. Jose būdavo nuostabiausių dovanų: ryžių, miltų, šokolado, kavos, net knygų, batų ir drabužių.
Kartą, kai man buvo kokie devyneri, radome ypatingą lobį – dvi juodas dėžes, vienoje buvo aulinių batų pora, kitoje mėlynas, neperšlampamas apsiaustas – kaip tik mano dydžio.
– Iš kur undinės žino, ką mes mėgstame? – paklausiau tėvo.
– Jos – stebukladarės, – atsakydavo jis ir tai būdavo tiesa, nes pas mus patekti kanalu būdavo galima tik stebuklingai.
Pakėlėme dėžes ir pergalingai nusinešėme į trobelę. Džekas ieškodavo gėlyčių, bet mes laimėjome sunkų žaidimą. Tą vakarą puotavome, tiesa, saikingai, didumą lobio padėjome į maisto sandėliuką. Žinojome, kad vandenynas nepastovus, jo paslaptys nenuspėjamos. Jis gali ne tik duoti, bet ir atimti. Tai mums nuolat primindavo niekada neišsivadėjantis, tvyrantis pabėgėlio pypkės tabako kvapas.
Po vakarienės mudu su tėvu, kaip būdavome įpratę, vienas kitam skaitydavome. Tėvui patiko mokslinės knygos, jis mane mokydavo apie orą, žvaigždes, vardydavo aplinkui augančių medžių pavadinimus. Valandų valandas žiūrėdavome į nepaprastų jūrų būtybių, augalų ir gyvūnų piešinius, tarsi atėjusius iš kito pasaulio.
– Kas čia? – kartą paklausiau, rodydama į paveikslėlį, kuriame buvo pavaizduotas rudas gyvūnas grakščiomis kojomis ir maža barzdele ant ilgo snukio.
– Ožka, – atsakė tėvas.
– Ar ožkos tikros?
Jis linktelėjo.
– Ar undinės galėtų padovanoti ožką?
Gyvūnas atrodė greitas, protingas, net juokingas. Ji galėtų būti mano draugė, pamaniau.
Tėvas patylėjo.
– Niekada nežinai, ką undinės gali padaryti, – galiausiai atsakė.
– Gal paprašykime jų?
Tuščias dėžes visada nunešdavome atgal į paplūdimį.
Padėkok undinėms, sakydavo tėvas ir mes, ant popieriaus skiautės parašę Ačiū, raštelį įdėdavome į dėžę.
– Pamėgink paprašyti ir palauk, – tėvas gūžtelėjo pečiais. – Niekada nežinai, kas bus.
Tais žodžiais, regis, kalbą baigėme. Tėvas turėjo tokį įprotį. Galėdavo labai ilgai pasakoti apie vidinį medžio gyvenimą ar orą, bet kartais staiga liaudavosi.
– Paskaityk man pasaką, – paprašiau ir naudodamasi jo tylėjimu vietoj mokslo knygos pakišau storą pasakų rinkinį. Ant jo viršelio buvo pavadinimas aukso raidėmis ir žavingas princesės bei susiraukšlėjusio nykštuko paveikslėlis. Pasakos buvo nuostabios, kupinos nuotykių, apie amžinai miegančias mergaites ir sausainių bei melų namus.
Tėvas man sakydavo, jog daug kas pasakose netikra. Tačiau mano bėda buvo ta, kad nesuprasdavau, kas konkrečiai būdavo pramanyta. Aišku, žinojau, kad miškai tikri, bet man, gyvenančiai saloje tik su tėvu, dviejų vaikų, susiėmusių už rankų, vaizdas buvo ne mažiau keistas nei verpiamo šiaudo virtimas aukso gija. Galvodavau, koks jausmas apimtų, jei laikyčiau tokio pat didumo ranką kaip manoji, pažinčiau tą, kuris, kaip ir aš, turėtų daugiau klausimų nei atsakymų. Apie daug ką tada galvodavau.
– Kodėl mes neturime motinos? – kartą paklausiau tėvo spoksodama į moters ilgais, šviesiais plaukais, su vaiku ant kelių piešinį.
– Todėl, kad tu turi mane, – atsakė tėvas ir atvertė puslapį, kuriame pamačiau į veidrodį žiūrinčios piktos moters baltu veidu, ilgais, tamsiais plaukais atvaizdą. Tėvas į mano klausimą taip ir neatsakė, bet, manau, pasiūlė tam tikrą kompromisą – užuominą apie pasakose šalia motinų visada šėlstančias raganas.
Puslapius apie piktas moteris perversdavau greitai, jausdama lengvą vėjelį, ir stengdavausi kuo greičiau jas pamiršti. Maždaug ties knygos viduriu buvo plyšys, panašus į švarplę burnoje. Jis mane kaskart labai traukdavo. Mėgdavau įkišti į jį pirštą ir ištraukti, braukdama per aštrius apspurusios nugarėlės kraštus.
– Ar čia buvo istorija? – paklausiau tėvo.
– Ji nebuvo gera, – atsakė jis.
Pažvelgiau į jį klausiamai, bet jis tik pabučiavo man į kaktą.
– Šiam vakarui pakaks, Emeline. Vieversėliams metas miegoti.
Užlipau į palėpę ir apsiklojusi mąsčiau apie undines, ožkas, motinas, išplėštus puslapius ir raganas. Ir dar apie tėvus, kurie tau nesako visko, ką norėtum sužinoti. Tačiau diena buvo ilga, dėžės sunkios, o mano tėvo meilė kambary apačioje tikra ir pastovi. Tad nieko daugiau neklausinėjau. Jei būčiau paklausiusi, galbūt viskas būtų buvę kitaip.
