Daugiau nei 10 kraupių žmogžudysčių ir 50 išprievartavimų. Net geriausi valstijos detektyvai ir gausios policijos pajėgos nesugebėjo jo rasti. Po paskutinio nusikaltimo 1986-aisiais žudikas dingo kaip į vandenį.
Po įvykių praėjus 30-čiai metų susidomėjimą neišaiškinta nusikaltėlio tapatybe atgaivino talentinga žurnalistė Michelle McNamara. Ji praminė jį Auksinės Valstijos Žudiku. McNamara valandų valandas naršė nusikaltimo rajonus per „Google Maps“, kalbino su bylomis susijusius tyrėjus, aukas ar jų artimuosius, knaisiojosi archyvuose, ieškodama nors menkiausios detalės, galinčios išduoti nusikaltėlį. Netrukus noras surasti Auksinės Valstijos Žudiką tapo svarbiausiu jos gyvenimo tikslu.
„Išnyksiu tamsoje“ – karštligiškų paieškų rezultatas. Knygoje ne tik atkuriamas 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos gyvenimas, priemiesčius kausčiusi įtampa ir baimė, bet ir pateikiamas detalus serijinio žudiko paveikslas.
Nors autorė mirė nebaigusi rašyti knygos, jos pastangos neliko bevaisės: praėjus vos keliems mėnesiams po „Išnyksiu tamsoje“ pasirodymo, Sakramento pareigūnai 2018 m. balandį apsupo įtariamojo Auksinės Valstijos Žudiko namus. Po daugiau nei 40 metų Kalifornija pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.
Michelle McNamara (1970–2016) – scenaristė, žurnalistė ir rašytoja, interneto svetainės TrueCrimeDiary.com įkūrėja. 2005 m. ištekėjo už komiko Pattono Oswalto – jis po žmonos mirties parašė paskutinius „Išnyksiu tamsoje“ puslapius. Vos pasirodžiusi, knyga tapo „New York Times“ bestseleriu ir pirmoje vietoje išsilaikė daugiau nei 15 savaičių.
Kviečiame skaityti Aido Jurašiaus iš anglų kalbos išverstos ir leidyklos „Baltos lankos“ išleistos knygos ištrauką.
***
Prologas
Tą vasarą ieškojau serijinio žudiko – dariau tai naktimis savo dukters žaidimų kambaryje. Dažniausiai mėgdžiodavau normalaus, miegoti einančio žmogaus rutiną. Išsivalai dantis. Apsivelki pižamą. Bet paskui, kai vyras ir duktė užmigdavo, aš pasitraukdavau į šį laikiną darbo kabinetą ir įsijungdavau nešiojamąjį kompiuterį – tą penkiolikos colių pločio langą, atveriantį nesuskaičiuojamas galimybes. Mūsų rajone, esančiame į šiaurės vakarus nuo Los Andželo komercijos centro, naktimis tvyro nuostabi tyla. Kartais vienintelis garsas būna klavišųspragsėjimas, kai per „Google Street View“ programą bandau kuo įdėmiau apžiūrėti kelius, kuriais važinėjo man nepažįstami žmonės. Beveik nejudėdama vos keliais klavišų spustelėjimais peršokdavau per ištisus dešimtmečius. Klasės albumai. Santuokos liudijimai. Suimtųjų nuotraukos. Perverčiau tūkstančius 8 dešimtmetyje policijos surinktų duomenų puslapių. Gilinausi į skrodimo ataskaitas. Tai, kad visu tuo užsiimu apsupta pusės tuzino pliušinių žvėriukų ir mažyčio rausvo būgnų rinkinio, manęs visai netrikdė. Radau sau vietą, kur galiu užsiimti tyrimu, atokią lyg žiurkių labirintas. Kiekvienam, apsėstam kokios nors aistros, reikia turėti savo erdvę. Manoji buvo nusėta spalvoto popieriaus lapais, ant kurių pieštuku rašydavausi Kalifornijos baudžiamojo kodekso įstatymus.
2012 metų liepos 3-iosios vidurnaktį atvėriau dokumentą, kuriame buvau surašiusi visus neįprastus jo pavogtus daiktus. Beveik pusę to sąrašo jau buvau pažymėjusi ryškesniu šriftu – tai reiškė aklavietes. Daiktai, kurių ieškojau dabar, buvo pora rankogalių sąsagų, pavogtų Stoktone 1977 metų rugsėjį.
Tuo metu Auksinės Valstijos Žudikas, kaip ėmiau jį vadinti, dar nebuvo perėjęs prie žmogžudysčių. Jis buvo serijinis seksualinis nusikaltėlis, pramintas Rytų Rajono Prievartautoju, užpuldavęs moteris ir merginas jų miegamuosiuose: iš pradžių Sakramento apygardoje, paskui Kalifornijos slėnyje ir rytinėje San Fransisko įlankos teritorijoje. Jis buvo jaunas, nuo aštuoniolikos iki trisdešimties, baltasis, atletiškas, gebantis pabėgti
nuo persekiotojų peršokdamas aukštą tvorą. Dažniausiai jo taikinys būdavo vieno aukšto namas, antras nuo gatvės kampo, tyliame vidurinės klasės priemiestyje. Jis visada dėvėdavo kaukę.
Jo skiriamieji bruožai buvo be galo tikslūs veiksmai ir savisaugos instinktas. Kai jis pasirinkdavo auką, paprastai įlįsdavo į namus dar prieš užpuldamas, kai ten nieko nebūdavo, apžiūrėdavo šeimos nuotraukas, įsimindavo kambarių išplanavimą. Išjungdavo prieangio lempas ir atrakindavo stumdomąsias stiklines duris. Išimdavo iš šautuvų kulkas. Atidarydavo nieko neįtariančių šeimininkų užvertus vartus. Jo išmėtytas nuotraukas šeimininkai padėdavo į vietą, sakydami sau, kad taip nutiko dėl kasdienės netvarkos. Aukos ramiai miegodavo, kol žibintuvėlio šviesa priversdavo jas atsimerkti. Apakintos jos nesiorientuodavo aplinkoje. Mieguistas protas iš pradžių painiodavosi, paskui mintys imdavo lėkti šuoliais. Nepažįstamasis, kurio negalėjo įžiūrėti, laikė nukreipęs į jas žibintuvėlį, bet kas jis toks ir kodėl taip daro? Baimė įgaudavo pavidalą, kai išgirsdavo jo balsą: jis buvo apibūdinamas kaip gomurinis šnabždesys pro sukąstus dantis, šiurkštus ir grėsmingas, nors kai kurios aukos išgirsdavo ir retkarčiais pasitaikantį šuolį prie aukštesnių tonų, drebulį, mikčiojimą, tarsi tamsoje esantis nepažįstamasis su kauke slėptų ne tik savo veidą, bet ir akivaizdų
jaudulį, o tai jam ne visada pavykdavo.
1977 metų rugsėjo nusikaltimas Stoktone, kai Auksinės Valstijos Žudikas pavogė rankogalių sąsagas, buvo dvidešimt trečias jo užpuolimas, pirmas po visą vasarą trukusios pertraukos. Užuolaidų kabliukų girgždėjimas pažadino dvidešimt devynerių metų moterį jos miegamajame Stoktono šiaurės vakaruose. Ji pakilo nuo pagalvės. Iš vidinio kiemo krintanti šviesa apšvietė tarpduryje stovintį siluetą. Vaizdas išnyko, kai
žibintuvėlio šviesa aptiko jos veidą ir ją apakino. Vyras energingai atskubėjo prie lovos. Paskutinį nusikaltimą jis padarė Žuvusiųjų karuose atminimo dienos minėjimo savaitgalį. Buvo 1.30 nakties, antradienis po Darbo dienos šventės. Vasara baigėsi. Jis grįžo.
Dabar jo taikinys buvo poros. Nukentėjusi moteris bandė policininkui nusakyti bjaurų užpuoliko kvapą. Jai nepavyko to kvapo identifikuoti. Ji sakė, kad su prasta higiena tai neturi nieko bendro. Kvapas nesklido iš jo pažastų ar burnos. Policininkas raporte užrašė, kad moteriai pasirodė, jog tai nervinis kvapas, sklindantis ne iš konkrečios kūno vietos, o iš kiekvienos kūno poros. Policininkas paklausė, ar ji galėtų nusakyti tai
konkrečiau. Moteris nesugebėjo. Paprasčiausiai su tokiu kvapu iki tol niekada nebuvo susidūrusi.
Kaip ir kitais kartais Stoktone, Auksinės Valstijos Žudikas sumurmėjo, kad jam reikia pinigų, bet jų nepaėmė, nors jie gulėjo tiesiai priešais jį. Iš tiesų jam reikėjo daiktų, asmeniškai svarbių aukoms: graviruotų vestuvinių žiedų, vairavimo teisių, suvenyrinių monetų. Rankogalių sąsagos, šeimos paveldas, nederėjo prie 6 dešimtmečio stiliaus ir turėjo monogramą su inicialais N. R. Parodymus užrašęs policininkas apgrabiai nupiešė jas raporto paraštėje. Man buvo smalsu išsiaiškinti, ar tai labai išskirtinis daiktas. Iš paieškos internete sužinojau, kad vyriški vardai, prasidedantys raide N, XX amžiaus 4–5 dešimtmečiais, kai greičiausiai gimė tikrasis sąsagų savininkas, buvo gana reti – tik vienas iš šimto. Įvedžiau į „Google“ jų aprašymą ir nuspaudžiau klavišą „Return“.
Reikia turėti daug puikybės, kad manytum galinti išnagrinėti sudėtingą serijinio žudiko bylą, kurios perkąsti nepavyko penkioms Kalifornijos teisėsaugos institucijoms, padedamoms FTB, o ypač kai detektyvo darbo išmanymas, kaip mano atveju, yra mėgėjiškas. Manasis susidomėjimas nusikaltimais kilo dėl asmeninių priežasčių. Neišnarpliota žmogžudystė, įvykdyta mūsų kvartale, kai buvau keturiolikos, paskatino domėtis senomis bylomis. Interneto atsiradimas šį mano pomėgį pavertė aktyvia veikla. Kai buvo įkelti teismo protokolai ir išrastos sudėtingos paieškos sistemos, suvokiau, kad mano galva pilna įvairiausių faktų apie nusikaltimus, o tuščia paieškos eilutė gali bendradarbiauti, taigi 2006 metais įkūriau savo interneto
svetainę, pavadintą „True Crime Diary“ („Tikrų nusikaltimų dienoraštis“). Kai mano šeima nueina miegoti, aš keliauju laiku ir pasitelkusi XXI amžiaus technologijas peržiūriu senus duomenis. Tarškindama klavišus ieškau skaitmeninių įkalčių, galbūt nepastebėtų policijos, naršau po skaitmenines telefonų knygas, klasės albumus, per „Google Earth“ apžiūriu nusikaltimų vietas – prie kompiuterio įsitaisiusiam ir į virtualųjį pasaulį persikėlusiam tyrinėtojui visa tai lyg bedugnis šulinys, pilnas kažkur vedančių gijų. Savo prielaidomis dalijuosi su ištikimais tinklaraščio skaitytojais.
Rašiau apie šimtus neatskleistų nusikaltimų: nuo nužudymų chloroformu iki žudikų dvasininkų. Tačiau labiausiai mane domino Auksinės Valstijos Žudikas. Be to, kad Šiaurės Kalifornijoje jis įvykdė penkiasdešimt seksualinio pobūdžio nusikaltimų, šis žmogus susijęs su dešimčia sadistinių žmogžudysčių Pietų Kalifornijoje. Toji byla tęsėsi dešimt metų ir galiausiai privertė pakeisti valstijos įstatymą dėl DNR duomenų bazės. Nei Zodiakas, terorizavęs San Fransiską 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje, nei Naktinis Persekiotojas, privertęs Pietų Kalifornijos gyventojus užsklęsti langus, nebuvo tokie aktyvūs. Tačiau Auksinės Valstijos Žudikas nesulaukė itin plataus atgarsio. Jis net neturėjo įsimenančios pravardės, kol jos nesugalvojau. Jis darė nusikaltimus įvairiose Kalifornijos vietovėse, o jų teisėsaugos institucijos ne visada
dalijosi informacija tarpusavyje ir nepakankamai bendradarbiavo. Kai DNR analizė parodė, kad nusikaltimai, anksčiau nesieti tarpusavyje, įvykdyti vieno žmogaus, nuo jo paskutinės žmogžudystės buvo praėjęs daugiau kaip dešimtmetis ir sugauti šį nusikaltėlį nebebuvo pats svarbiausias reikalas. Jis dingo iš esmės taip ir neidentifikuotas.
Bet jis toliau terorizavo savo aukas. 2001 metais moteris iš Sakramento, tebegyvenanti tame pačiame name, kuriame prieš dvidešimt ketverius metus buvo užpulta, pakėlė telefono ragelį. „Prisimeni, kaip mes žaidėme?“ – sušnibždėjo vyras. Ji tučtuojau pažino šį balsą. Jo žodžiai aidu atsiliepė į tai, ką jis pasakė Stoktone, kai užpultos poros šešerių metų duktė ėjo į tualetą ir susidūrė su juo koridoriuje. Jis stovėjo nuo jos per dvidešimt pėdų, buvo su ruda slidinėjimo kauke, juodomis megztomis kumštinėmis pirštinėmis, tačiau be kelnių. Bet turėjo diržą, prie jo kabėjo kažkas panašaus į kardą. „Aš čia žaidžiu su tavo mama ir tėčiu, – pasakė jis. – Ateik pažiūrėti.“
Labiausiai mane domino tai, kad ši byla atrodė visai išsprendžiama. Jo nusikaltimų laukas vienu metu buvo ir per didelis, ir per mažas; jis paliko daugybę aukų ir įkalčių, be to, gana uždarose bendruomenėse, taigi buvo lengviau ieškoti įtariamojo. Byla mane greit įtraukė. Smalsumas išaugo į negęstančią aistrą sužinoti tiesą. Aš medžiojau, karštligiškai tarškindama klavišus, veikiama užplūdusio dopamino. Ir tai dariau ne viena. Radau grupelę atkaklių ieškotojų, kurie rinkosi viename interneto forume ir dalijosi informacija ir prielaidomis,
susijusiomis su šia byla. Atidėjau savo teorijas į šalį ir ėmiau skaityti jų susirašinėjimą – daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žinučių. Atmečiau keistuolius su abejotinais motyvais ir susitelkiau į tikruosius žudiko ieškotojus. Kartais forume pasirodydavo įkalčių, pavyzdžiui, nuotrauka su lipduku, užklijuotu ant įtartinos mašinos, matytos netoli vieno užpuolimo vietos, – tai buvo tarsi jungtinės pastangos nusikamavusių detektyvų, vis dar bandančių išspręsti šią bylą.
Aš nelaikiau jo bekūniu vaiduokliu. Mano požiūris grįstas tikėjimu, kad žmonės klysta. Maniau, kad jis turėjo padaryti kokią nors klaidą.
Tą vasaros naktį, kai ieškojau informacijos apie rankogalių sąsagas, buvau apsėsta šios bylos jau beveik metus. Mėgstu rašyti į didelius geltonų lapų bloknotus, ypač pirmus dešimt puslapių, kai viskas atrodo taip sklandu ir viltinga. Mano dukters žaidimų kambarys buvo nuklotas pradėtais rašyti bloknotais – toks įprotis švaistyti pinigus puikiai atspindėjo tuometinę mano būseną. Kiekvienas bloknotas buvo lyg rasta, o paskui
pamesta gija. Kreipiausi patarimo į šią bylą tyrusius, o dabar į pensiją išėjusius detektyvus, daugelį jų dabar galėčiau pavadinti savo draugais. Jų pasitikėjimas savimi šios bylos atžvilgiu buvo jau išgaravęs, bet tai netrukdė jiems palaikyti manojo. Auksinės Valstijos Žudiko paieškos, trukusios beveik keturis dešimtmečius, priminė ne tiek estafetinį bėgimą, kiek būrelio fanatikų, susirišusių viena virve, kopimą į neįmanomą įveikti
kalną. Vyresniesiems teko sustoti, bet jie ragino mane žengti toliau. Vienam iš jų skundžiausi, kad jaučiuosi besikabinanti už šiaudo.
„Ką man tau patarti? Griebk tą šiaudą, – atsakė jis. – Ir laikykis, kol iš jo liks tik dulkės.“
Pavogti daiktai buvo mano paskutinis šiaudas. Nebuvau nusiteikusi optimistiškai. Liepos 4-osios savaitgalį mūsų šeima ruošėsi vykti į Santa Moniką. Net nepradėjau pakuoti daiktų. Orų prognozės buvo siaubingos. Ir tada kompiuterio ekrane pamačiau nuotrauką – vieną iš šimtų kitų, panašią į eskizą iš policijos protokolo, su tais pačiais inicialais. Vis iš naujo tikrinau ir lyginau primityvų policininko piešinį su nuotrauka kompiuteryje. Mažo Oregono miestelio senienų parduotuvėje rankogalių sąsagos buvo parduodamos už 8 dolerius. Tučtuojau jas nupirkau, sumokėdama 40 dolerių už tai, kad pristatytų skubiuoju paštu. Tada nuėjau koridoriumi į miegamąjį. Mano vyras miegojo gulėdamas ant šono. Atsisėdau ant lovos krašto
ir žiūrėjau į jį, kol jis atsimerkė.
„Manau, kad radau jį“, – tariau.
Ir vyrui nereikėjo klausti, kas tas „jis“.
