Pagal piliečių gyvenimo trukmę Japonija pasaulyje pirmauja nuo 1985 m. (2011 m. buvo nukritusi į antrą vietą, bet po dvejų metų susigrąžino lyderio poziciją). Galima palyginti: XIX a. antroje pusėje vidutinė japonų gyvenimo trukmė siekė apie 44 metus. Bet jau 2015 m. šimtamečių japonų skaičius perkopė 60 tūkstančių, po metų ši šalis vėl pagerino pasaulio rekordą – užregistruoti 65 692 šimtamečiai.
Ne mažiau nei skaičiai svarbu tai, kad penktadalis visų šimtamečių gyvena savarankiškai, kitaip tariant, jiems nereikia padėti pavalgyti ar nusiprausti, jie neturi kognityvinių problemų (kaip įprasta sakyti, jų galva veikia puikiai).
Kaip japonams pavyko per trumpą laiką taip stipriai pagerinti ilgaamžiškumo rodiklius? Juolab dabartinių Japonijos šimtamečių gyvenimas tikrai nelepino: per pastaruosius 120 metų Japonija patyrė tris ypač stiprius žemės drebėjimus, buvo įsitraukusi į keturis didelius karinius konfliktus, todėl visi šiandieniniai šimtamečiai patyrė maisto stoką ir daugybę įvairių nepriteklių.
Pradėjusi domėtis savo tautiečių ilgaamžiškumo paslaptimi, apklaususi daugybę šimtamečių, gyvenančių skirtinguose šalies kampeliuose, autorė tikėjosi lengvai rasti visus juos siejančius bendrumus ir sukurti receptą, kaip išgyventi šimtą metų. Bet po tūkstančių valandų, praleistų su mielais žilagalviais, suprato, kad vieno recepto nėra, nes kiekvienas gyvena savaip. Vadinasi, skirtingų būdų ilgai gyventi yra tiek pat, kiek ir pačių šimtamečių. Vienų jų gyvenimo ritmas tikslus kaip laikrodis, kiti vadovaujasi instinktais, miega ir valgo kada panorėję.
Vis dėlto autorė atrado bendrumų: visi šimtamečiai trokšta džiaugtis gyvenimu, yra pozityvūs, ryžtingi, aktyvūs, amžius jiems nė motais, o jų gyvenimo tikslas nėra tik ilgai gyventi, bet gyventi mėgaujantis kiekviena akimirka. Tarsi ta diena būtų paskutinė. Natūralu, kad visi jie turi dėl senatvės kylančių problemų, bet nesipriešina joms, o su jomis sugyvena.
Knyga „Šimtamečių japonų paslaptis. Kaip gyventi ilgai ir laimingai“ norima parodyti, kaip šimtamečiai japonai sprendžia senėjimo problemą, mėgaudamiesi ilgu gyvenimu. Analizuojant jų įpročius, mitybą, filosofiją ir ilgaamžiškumo paslaptis, kurias jie atskleidžia dalydamiesi neįtikėtina, per daugiau nei šimtą metų sukaupta patirtimi, paaiškėja, kad jie išties gali pamokyti mus, kaip gyventi ilgiau, o dar svarbiau – kaip džiaugtis gyvenimu. Dažnas jų patarimas – lyg citata, kurią būtų galima pasikabinti ant sienos.
Šimtamečiai gyvena dabartimi. Visi nutikimai pranyko kartu su laiku, o šimtas metų, kaip sakė japonų poetas Basho Matsuo, tėra dienų sankaupa.
Ramiai gyvenama tuomet, kai, pasak seno posakio, saulėtomis dienomis dirbama žemė, o lietingomis – skaitomos knygos.
„Nieko ypatinga nedariau. Tiesiog gyvenau. Net nepastebėjau, kaip sulaukiau šimto metų. Ir pati nustebau“, – prisipažįsta Cuneko Sasamoto.
ILGAAMŽIŠKUMO PASLAPTYS
• Valgant gerai sukramtyti (apie 30 kartų).
• Niekada iki galo nepripildyti skrandžio.
• Truputis alkoholio pakelia tonusą ir nuotaiką.
• Būti optimistu ir leisti viskam tekėti savo vaga.
• Būti atviram ir paisyti savo norų.
• Judėti ir rūpintis savimi, kiek tik įmanoma.
• Mankštinti protą.
• Rūpintis savo išvaizda ir apranga.
• Puoselėti smalsumą ir viskuo domėtis.
• Niekada nepasiduoti.
• Būti maloniam, dėkoti gyvenimui ir kitiems
žmonėms.
• Mąstyti apie praeitį bei dabartį ir svajoti apie
ateitį.
Skaitykite ištrauką:
SPORTAS IR MANKŠTA
Pastaruoju metu keletas šimtamečių, dar vadinamų „superseneliais“, pasiekė įvairių sporto šakų pasaulio rekordus, kaip antai 105 metų atletas bei 101 metų plaukikė, ir atsidūrė ilgaamžės japonų visuomenės dėmesio centre.
Nors šie „superseneliai“ yra išskirtiniai, dauguma šimtamečių užsiima kokia nors sportine veikla arba kasdien daugiau ar mažiau mankštinasi. Japonijoje atlikti įvairūs vyresnių nei šimto metų asmenų tyrimai parodė, kad pusė vyrų ir keturios iš šešių moterų įpratę užsiimti sportine veikla, įskaitant kasdienius pasivaikščiojimus.
Senstant fizinė jėga yra gyvybiškai svarbi, norint gyventi savarankiškai. Senolių raumenų būklė turi dar daugiau tiesioginės įtakos jų fizinei ir protinei sveikatai, taigi kaip tik tai galėtų būti ilgaamžiškumo paslaptis.
SENATVINIS SILPNUMAS
Jei kojų, pilvo ir liemens raumenys stiprūs, senoliai vaikšto stabiliau. Rizika parkristi būna mažesnė, o pagyvenusiems žmonėms tai ypač svarbu, nes parkritus dažnai tenka ilgą laiką praleisti lovoje.
Kaip tvirtina daugelis gerontologų,gera raumenų būklė svarbi ne tik dėl to, kad būtų lengviau judėti, bet ir norint išvengti senatvinio silpnumo sindromo.
Kai nuotaika, raumenų tonusas, aktyvumo ir / arba kognityvinių gebėjimų lygis krinta, senoliai patenka į užburtą senatvinio silpnumo ratą. Pavyzdžiui, jei senolis prastai valgo, negauna pakankamai maisto medžiagų ir numeta svorio. Sumažėjus svoriui, atrofuojasi raumenys, padidėja nuovargis ir senolio eisena sulėtėja. Dėl viso šito sulėtėja gyvenimo ritmas, organizmas negauna energijos ir dingsta apetitas. Taigi senolis prastai valgo... ir taip patenka į užburtą ratą. Be to, stokodamas energijos, senolis nustoja bendrauti su kitais žmonėmis, o dėl to pablogėja jo kognityviniai gebėjimai, kitaip sakant, smegenys daug greičiau sensta ir „lėtėja“.
– Senatvinis silpnumas yra dažna mirties priežastis. Dėl prastos mitybos ar nepakankamo judėjimo atsiradus šiam sindromui, mirčių skaičius padidėja, – tikina gerontologas Nobujošis Hirosė.
KASDIENIAI JUDESIAI
KAIP FIZINIAI PRATIMAI
Japonijos valdžios institucijos taip pat pripažįsta senolių mankštinimosi svarbą, todėl daugelis savivaldybių yra pasirūpinusios įvairiausių rūšių veikla, kuri padeda ilgaamžiams išlikti sveikiems. Nemažai šimtamečių aktyviai joje dalyvauja, o tie, kurie dalyvauti negali, mankštinasi namie.
Mano dėmesį patraukė tai, kad daug šimtamečių supranta, jog kasdieniai judesiai, tokie kaip ėjimas, namų tvarkymas, lovos klojimas, yra fiziniai pratimai, ir juos atlieka savo iniciatyva, ypač „klojasi lovą“, mat japoniškoji šio namų ruošos darbo versija labai skiriasi nuo vakarietiškosios.
Tradiciškai japonai miega ant futono, sulankstomo čiužinio, kurį patiesia ant grindų ir užkloja antklode. Ruošiantis miegoti, čiužinys patiesiamas, o atsikėlus sulankstomas ir įdedamas į sieninę spintą. Kadangi čiužinys sveria apie penkis kilogramus, patiesti ir sulankstyti jį gana sunkus darbas, atliekamas kasdien du kartus. Todėl pastaraisiais metais populiarėja vakarietiškos lovos, pastatomos ir paliekamos kambaryje. Bet dauguma mano kalbintų šimtamečių tikino labiau mėgstantys miegoti ant čiužinio, kurį kas vakarą pasikloja ir kas rytą sulanksto.
Vaikščioti, tvarkyti namus ir klotis lovą
taip pat yra fiziniai pratimai.
MANKŠTA PER RADIJĄ
Iš visų kasdienių pratimų, kuriuos atlieka daugelis japonų, vienas ypač populiarus: „kalistenika per radiją“ (arba radijo kalistenika), tai beveik nacionalinė mankšta, kuri nuo 1928 m. kasdien apie pusę septynių ryto transliuojama per radiją ir yra labai populiari.
Sakau „beveik nacionalinė“, nes daugybė japonų dieną pradeda nuo kalistenikos. Mokyklose prieš fizinio lavinimo pamoką ji atliekama kaip apšilimas, daugelyje įmonių ir fabrikų kalistenikos mankšta atliekama prieš dienos darbus ir per vidudienio pertraukėlę. Vaikai ypač raginami dalyvauti kaimynų kalistenikos susitikimuose. Per vasaros atostogas jiems taip sunku anksti keltis, kad kaskart po tokios mankštos jie gauna žymą kortelėje, o kai ją pripildo, nepraleidę nė vienos dienos, būna apdovanojami.
Norima, kad ši mankšta tiktų visiems, nuo vaikų iki senolių, todėl kalistenika nesudėtinga ir veiksminga kiekvienai kūno daliai. Ko gero, beveik visi japonai kalistenikos judesius moka atmintinai ir išgirdę melodiją juos atlieka be parodymo, mat prie tų judesių įpratę nuo mažų dienų.
Yra dvi kalistenikos versijos: pirma ir antra. Kiekvieną sudaro trylika judesių, kurie atliekami, skambant fortepijono muzikai, o instruktorius juos aiškina. Kalistenikos laidose per televiziją kelios jaunos moterys atlieka judesius, o viena, atsisėdusi ant kėdės, rodo, kaip juos atlikti tiems, kurie negali stovėti. Taip senoliai, kurių kojos silpnos, irgi gali mankštintis ir stiprinti kitas kūno dalis.
Kasdien atliekant lengvus fizinius pratimus,
stiprėja kūnas ir siela.
Daug mano kalbintų šimtamečių tikino pradedantys dieną nuo kalistenikos. Kadangi televizijos ar radijo laida kas rytą transliuojama tuo pačiu laiku, nesunku įtraukti ją į kasdienę dienotvarkę.
Fotožurnalistė Cuneko Sasamoto (101 metų) yra viena iš šios televizijos laidos gerbėjų. Kadangi ji serga stuburo juosmeninės dalies stenoze, rytais, vos atsikėlusi, negali greitai judėti, bet kalistenikos pratimai padeda jai apšildyti kūną palaipsniui.
– Atlikdama šiuos pratimus jaučiu, kaip kraujagyslėmis cirkuliuoja kraujas ir grįžta normali savijauta. Radijo kalistenika man padeda išlaikyti kūno lankstumą, – pasakojo fotožurnalistė, rodydama, kaip pasilenkia žemyn ir ranka paliečia grindis.
PLAUKIMO ČEMPIONĖ, KURIAI PER ŠIMTĄ METŲ
Plaukikė Mieko Nagaoka (102 metų) pasiekė 25 pasaulio ir 28 šalies rekordus. Ji buvo pirmoji tarp šimtamečių, nuplaukusių 1 500 metrų. Bet prisimena, kad pradėjusi plaukioti, kai jai buvo 50, nenuplaukdavo nė 25 metrų. Dabar žmonės su meile ir pagarba vadina ją „supersenele“.
Įdomu, kad abu pasaulio rekordininkai, Hidekičis ir Mieko, sportuoti pradėjo apie devintą savo gyvenimo dešimtmetį. Ir su kaupu įrodė, kad pradėti niekada nevėlu.
Mieko visada siekė daugiau. 2014 m. „supersenelė“ keletą kartų bandė nuplaukti 1 500 metrų, bet nesėkmingai.
Kai pirmąkart apsilankiau jos namuose Tabusėje, kalnuotame Jamagučio prefektūros kaimelyje netoli jūros, buvo praėjusi savaitė nuo jos viešo pranešimo, kad pasitraukia iš 975 metrų plaukimo varžybų.
Prieš asmeniškai su ja susipažindama, žinojau, kad Mieko norėjo dalyvauti 1 500 metrų plaukimo rungtyje, taigi per pirmą susitikimą tikėjausi ją pasveikinti. Bet kadangi jai nepavyko, nebuvau tikra, ar derėtų apie tai užsiminti.
Galiausiai, man nesiryžtant, jos sūnus Hirojukis (74 metų) pats apie tai prabilo:
– Tai buvo pirmas kartas, kai ji savimi nusivylė. Vėliau paaiškėjo, – pasakojo jos pirmagimis, – kad tuo metu ji sirgo cistitu.
Bet Mieko vos per savaitę stebuklingai pasveiko.
– Daktaras nustebo, kad mano mama taip greitai pasveiko. Sakė, paprastai tokiame amžiuje cistitas lengvai nepasitraukia, – prisiminė Hirojukis. – Ji tikra supersenelė ir dabar labai nekantrauja įgyvendinti savo naująjį iššūkį.
Kai atvykau pas Mieko, ji po pietų miegojo. Ilgokai kalbėjausi su Hirojukiu ir staiga supratau, kad praėjo daugiau nei trys valandos, o Mieko vis dar nerodė jokių gyvybės ženklų.
Sunerimau ir paklausiau jos sūnaus:
– Ar jūsų motinai viskas gerai? Praėjo daugiau nei trys valandos. Ar naktį miegos, taip ilgai išmiegojusi po pietų?
– Nieko tokio. Jai tai nekliudo, – ramiai atsakė Hirojukis. – Jei naktį nenorės miego, nemiegos.
Netrukus mažytė moteris gaiviu veidu ir plačia šypsena mandagiai su manimi pasisveikino.
– Sveika atvykusi iš taip toli, aš Mieko Nagaoka.
Mane sužavėjo jos tiesi laikysena ir odos spindesys. Kai veteranė plaukikė linksmai įėjo į svetainę, man pasirodė, kad ši nušvito. Taip be užuolankų ir pasakiau.
– Ačiū. Prie tiesios laikysenos įpratau no teatre, kuriame vaidinau daugiau nei 30 metų. Bet odai jokios ypatingos priežiūros neskiriu, – kukliai pridūrė.
Pokalbį pradėjau nuo vieno iš pagrindinių klausimų:
– Kelintą įprastai keliatės?
Mieko truputį nustebo, tarsi nesuprastų šio klausimo prasmės, ir atsakė:
– Neturiu nusibrėžusi laiko, kada man keltis. Šįryt atsikėliau septintą, bet vakar – devintą, o kartais – penktą. Ir atsigulu kada noriu. Vakar atsiguliau pirmą, o anądien – dešimtą. Kai esu pavargusi, atsigulu devintą. Miegu kada noriu.
Dabar jau suglumau aš. Maniau, šimtamečių dienotvarkė ypač reguliari, nors dabar suprantu, kad yra tiek skirtingų gyvenimo būdo variantų, kiek ir pačių šimtamečių.
Susikaupusi uždaviau kitą klausimą:
– Ar yra koks nors ypatingas valgis, kuris padeda jums išlikti sveikai?
– Ne, – atsakė Mieko juokdamasi. – Valgau ką noriu ir kada noriu, bet būtinai triskart per dieną.
Jos atsakymas mane labai nustebino. Kalbant apie Mieko dienotvarkę, tai ši šimtametė daug laiko skiria namų ruošos darbams. Priešingai nei maniau, į baseiną kasdien nevaikšto, nueina tik kartą ar du per savaitę. Kadangi yra pasaulio čempionė „supersenelė“, buvau įsitikinusi, kad treniruojasi kone be atvangos, bet pasirodė, jog taip nėra.
Viską, absoliučiai viską, darau pati. Turiu daug darbų, nėra kada tinginiauti.
MIEKO NAGAOKA
Jos didelis dviejų aukštų namas, pastatytas prieš daugiau nei 180 metų, yra 600 kvadratinių metrų ploto. Mieko jame gyvena viena ir kasdien jį visą išvalo.
– Čia apsigyvenau, kai ištekėjau, tvarkyti šį namą buvo mano darbas, taigi aš prie to pratusi, – tvirtino Mieko, lyg tai būtų smulkmena.
Namai milžiniški, bet net blizga. Kadangi šimtametė turi daug darbų, juda sparčiai ir laipioja laiptais tai aukštyn, tai žemyn. Be to, namas buvo pastatytas tais laikais, kai neegzistavo „architektūrinių kliūčių šalinimo“ sąvoka, taigi jame daugybė laiptelių.
Baigusi švarinti namus, ji traukia apsipirkti arba susitikti su kaimynais. Kad ir kur keliautų, Mieko eina pėsčiomis. Kai ji tokios išvaizdos ir taip lengvai vaikšto su kuprine, niekas neįtartų, kad jai per šimtą metų.
– Matai? Aš labai užsiėmusi namų ruošos darbais ir maisto gaminimu, – tarė ji, papasakojusi apie savo kasdienį gyvenimą ir aprodžiusi visą namą.
Kadangi namų ruošos darbai jai tarsi fiziniai pratimai, jokių kitų pratimų, be treniruočių baseine, ji neatlieka.
– Gerai, kad gyvenu viena, galiu daryti ką noriu, be jokios įtampos, – švelniai tarė Mieko, o jos sūnus, sėdėjęs šalia, priverstinai nusišypsojo.
Nors šimtametė plaukikė mėgaujasi savarankišku gyvenimu ir laisve, ji labai dėkinga už pagalbą dviem savo vaikams. Vyriausiasis, Hirojukis, gyvena Jokohamos mieste netoli Tokijo. Jis irgi plaukioja ir pats pasiūlė motinai šį sportą, kai jai kilo problemų dėl kelių.
Hirojukis rūpinasi varžybomis, kuriose dalyvauja motina, ir ją lydi. Per varžybas padrąsina, o kartais ir sukritikuoja jos plaukimo baseine stilių. Jam taip pasielgus, Mieko ant jo supyksta, bet neilgam. Galima sakyti, kad Mieko aukso medaliai priklauso ir Hirojukiui, nes jiedu abu – lyg vienas asmuo.
„Supersenelė“ papasakojo apie savo ilgą gyvenimą, kai dar neplaukiojo ir nebuvo gavusi tiek medalių.
Mieko Nagaoka gimė 1914 m. liepos 31 d. gretimame Tokujamos mieste. Buvo antroji dukra, augo neturtingoje šeimoje, kuri prekiavo tatamiais, storais dembliais, aptrauktais apvalkalu iš tvirtai supintų vikšrių. Mieko buvo energinga mergaitė ir prižiūrėdavo savo šešis brolius bei seseris.
Būdama 22-ejų, Mieko ištekėjo už vyro, kurio šeima vertėsi didmenine šiaudinių gaminių – virvių, kilimų ir krepšių – prekyba. Kadangi puikiai mokėjo siūti, vyro šeimai ji labai patiko. Vyras nevertė jos padėti šeimos versle, taigi jauna moteris dirbdavo namie.
Po kelerių metų mirus vyrui, kurį laiką jai teko vadovauti šeimos įmonei. Sulaukusi 55-erių ir išsprendusi visas problemas, Mieko pasiryžo mokytis no teatro meno.
No teatras yra tradicinis japonų teatras, UNESCO paskelbtas nematerialiu žmonijos kultūros paveldu, kuriame dera šokis, instrumentinė ir vokalinė muzika, o aktoriai dėvi kaukes. Vaidinimą sudaro tradiciniai stilizuoti judesiai, judama pritūpus ir nepakeliant pėdų nuo grindų. Aktoriai kalba manieringai intonuodami.
Mieko tapo žymaus no teatro mokytojo mokine ir vaidino 32 metus.
– Man labai patinka dainavimas ir šokiai, nors mano mokytojas buvo labai griežtas, – prisiminė ji. – Kai supainiodavau žingsnelius ar prarasdavau deramą laikyseną, suduodavo man savo vėduokle, ir aš dažnai grįždavau namo verkdama.
Sulaukusi 87-erių šią veiklą turėjo nutraukti dėl fizinių priežasčių. Kadangi tradiciškai no teatre reikia stovėti pritūpus, keliams tenka didelis krūvis, taigi Mieko keliai nuo to nukentėjo.
Bet moteris neketino atsižadėti savo didžiojo pomėgio. Tikėjo, kad galės grįžti, kai atsigaus. Buvo girdėjusi, kad plaukimas padeda stiprinti raumenis ir sumažinti keliams tenkantį krūvį, todėl pradėjo plaukioti, tiksliau, plūduriuoti baseine, mat iš pradžių nesugebėjo nuplaukti nė 25 metrų.
– Maniau, kad vien plūduriuoti yra pinigų švaistymas, nes moku tą pačią kainą, – linksmai pasakojo Mieko, – taigi nusprendžiau išmokti plaukti.
Galiausiai dėl nerimo susilpnėjusi klausa privertė senolę atsisakyti no teatro visiems laikams, nes aiškiai negirdint muzikos neįmanoma šokti.
Būdama 88-erių Mieko lydėjo sūnų į Naująją Zelandiją, kur jis dalyvavo pasaulio veteranų plaukimo čempionate. Paklausiusi jo patarimo, senolė nusprendė ir pati dalyvauti. Visai netikėtai gavo bronzos medalį.
Mieko nepatiko likti trečia ir tai pažadino jos konkuravimo dvasią. Kitais metais, šįkart Italijoje, dalyvavo tame pačiame čempionate ir gavo du sidabro medalius, bet vis tiek liko nepatenkinta.
Po šios patirties užgimė jos aistra plaukimui... arba greičiau – troškimas užimti pirmąją vietą. Ji ryžtingai pareiškė sūnui:
– Visi žino Fudžio kalną ar Everestą, bet niekas nežino, koks antras aukščiausias Japonijos ar pasaulio kalnas. Mano pastangos bus nieko vertos, jei neužimsiu pirmosios vietos.
Nuo tos akimirkos Mieko pradėjo rimtai treniruotis dėl aukso medalio. Kad pasiektų šį tikslą, sulaukusi 91 metų pasisamdė asmeninį trenerį.
Kadangi pilvo, nugaros ir kojų raumenys jau buvo išlavinti, tiek metų vaidinus no teatre, trenerio dėka Mieko greitai judėjo į priekį ir pradėjo kaupti naujus rekordus kaip šimtametė plaukikė.
Galiausiai 2014 m. birželį ji pasiekė savo tikslą nuplaukti 1 500 metrų ilgajame baseine (50 m) dar dvejose varžybose po tų, kuriose jai nepavyko. 1 500 metrų plaukimo laisvu stiliumi varžybas filmavo keletas televizijų, laukdamos istorinio momento, kai Mieko sumuš beprecedentį rekordą.
Sėdėdama ant suoliuko šalia savo varžovių, Mieko atrodė šiek tiek susijaudinusi. Kadangi 100–104 metų amžiaus kategorijoje buvo vienintelė dalyvė, turėjo varžytis su kitomis devyniomis už ją jaunesnėmis plaukikėmis, priklausiusiomis 70–80 metų amžiaus kategorijai. „Supersenelė“ plaukė pirmuoju takeliu. Kai kurie žiūrovai šaukė ją ragindami:
– Pirmyn, ponia Nagaoka!
Nuaidėjus starto šūviui, Mieko leidosi plaukti nugara. Šimtametė plaukė labai lėtai, bet tolygiai, tiesdama rankas. Jos varžovės pasiekė tikslą ir prasidėjo kita rungtis, bet jai tai nerūpėjo ir ji plaukė toliau. Šimtametė buvo labai susikaupusi, kad nuplauktų 1 500 metrų.
Likus mažiau nei 50 metrų, žiūrovai pradėjo ploti, kad įkvėptų jai jėgų. Senolė užtruko valandą ir 40 minučių, bet rungtį įveikė. Pasigirdo triukšmingi žiūrovų plojimai.
Nors išlipusi iš baseino atrodė pavargusi, Mieko greitai atsigavo ir plačiai nusišypsojo žiūrovams. Atrodė labai laiminga, girdėdama visų ten buvusiųjų sveikinimus.
2015 m. balandį ši šimtametė plaukikė po poros nesėk-mingų ankstesnių bandymų pasiekė 1 500 metrų plaukimo trumpajame baseine (25 m) pasaulio rekordą, atstumą įveikusi per 1:15:54:39.
Aš net negaliu įsivaizduoti, ką reiškia nesustojant plaukti daugiau nei valandą, man tai būtų tikras siaubas.
– Žinoma, buvo labai sunku, – pripažino Mieko. – Įsivaizduok – plaukti 70 kartų pirmyn ir atgal. Tai reikalauja daug jėgų. Bet džiaugiuosi, kad tai padariau. Be to, esu laiminga matydama, koks patenkintas mano sūnus.
Natūralu, kai vaikas stengiasi nenuvilti savo tėvų, bet šiuo atveju ji yra „motina, kuri stengiasi nenuvilti savo vaiko“, kaip teigia pati plaukikė.
– Labai didžiuojuosi savo motina, – tvirtino Hirojukis, sėdėdamas šalia jos ir plačiai šypsodamasis.
Bandant įminti Mieko ilgaamžiškumo paslaptį, reikia atkreipti dėmesį, kad mintyse ji visada turėjo kokį nors tikslą ir jo siekdavo. Ji pati pabrėžė, kaip svarbu turėti tikslą:
– Nesu linkusi konkuruoti. Man niekada nerūpėjo, ką gali kiti. Tiesiog gyvenime visada viską dariau iš širdies, kad įveikčiau sunkumų kalnus.
Prieš atsisveikinant „supersenelė“ man padovanojo įrėmintą kartoną su pačios užrašyta fraze, kuri, kaip ji sakė, yra jos moto:
Jei bandysi, galbūt padarysi.
Nepadarysi, jei nebandysi.
Dabar jos tikslas – 105 metų pasiekti naują pasaulio rekordą.
