„Kai manęs klausia, kada valgysim vabzdžius, tai visada sakau, kad mes juos jau valgom. Per gyvenimą gal net tūkstančius suvalgom. O tiems, kurie sako, kad vabzdžių bijo, jais bodisi, tai nebent savo pavyzdžiu ir įdomiomis istorijomis bandau paaiškinti, kad jei ne vabzdžiai, tai kažin kaip čia mums sektųsi Žemėje gyvent. Ir dar prašau, kad jei jau patys bijo, tai bent vaikų negąsdintų, jiems tos baimės neperduotų“, – sako Lietuvos entomologų draugijos prezidentas doc. dr. Andrius Petrašiūnas.
Pasak jo, ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje vabzdžių įvairovė stulbina, o stebėdami juos galime ne tik džiaugtis gyvąja gamta, matyti, kaip keičiasi klimatas, bet ir turėti vilties, kad ateityje vabzdžiai mums padės itin kebliose situacijose.
Pirmai pažinčiai tiks ir gėlių klomba
Pasak dr. A. Petrašiūno, norintiems geriau suprasti vabzdžių pasaulį net į mišką nebūtina keliauti – pakaks šiltesniu metų laiku įdėmiau pažvelgti į mieste esančius žaliuosius plotus ar... tiesiog į žydinčių gėlių klombą.
„Norintiems pradėti pažintį su vabzdžiais tikrai rekomenduočiau leidyklos „Baltos lankos“ neseniai išleistą Norvegijos biologijos mokslų universiteto profesorės Anne Sverdrup-Thygeson knygą „Vabzdžių planeta“. Tai, visų pirma, įdomi, su puikiu humoru parašyta, bet ir moksliškai preciziška knyga, paaiškinanti, kodėl vabzdžiai mums tokie svarbūs, ką apie juos žinome ir ko dar ne. Galima ir edukaciniais tikslais statomus vabzdžių namelius aplankyti. O galiausiai – tiesiog stebėti, įsižiūrėti kad ir į nedideliame miesto plote, o gal net greta vazoninių gėlių įsikūrusius vabzdžius“, – norintiems prisijaukinti vabzdžius pataria entomologas.
Užsienyje toks vabzdžių stebėjimas turi senas tradicijas.
„Tai ypač paplitę Britanijoje, kai žmonės šiltuoju metų laiku vos ne diena iš dienos eina apsižvalgyti ne tik kaip gėlės žydi, bet ir tiesiogine to žodžio prasme stebėti vabzdžių – jų fiksuoti; tam net specialūs dienoraščiai leidžiami. Žinau, kad taip žmonės ištisus dešimtmečius stebi vieną ar kitą plotą, darželį ir mato įvairovę, kaip ji keičiasi, gali net skirtumus tarp metų nusakyti. Tai net savotišku bendruomeniniu hobiu galima vadinti: žmonės socialiniuose tinkluose tariasi vieni su kitais, bendrauja, klausinėja specialistų, jei patys nežino, neatpažįsta, kokie vabzdžiai veisiasi. Ir, reikia pabrėžti, tie žmonės kartais sugeba pasiekti tokį lygį, kuris prilygsta profesionaliems entomologams“, – susižavėjimo neslepia A. Petrašiūnas.
Lietuvoje bijoti nėra ko
Mokslininkas teigia, kad labiausiai žmonės pažįsta tuos vabzdžius, kurie svarbūs ūkyje ar dažniau aptinkami buityje, tačiau tai – absoliučiai mažulytė visų vabzdžių populiacijos dalis.
„Kurkliai, boružės, amarai, kandys, kolorado vabalai, musės, uodai, drugiai – turbūt netikėtai užkluptas žmogus įvardytų maždaug iki 20 vabzdžių. Tuo tarpu vien dvisparnių būrio rūšių – jiems priskiriami įvairūs uodai ir musės – Lietuvoje fiksuojama apie 4 tūkstančius. Ir svarbu nepamiršti, kad, jei nesate alergiški bičių ar vapsvų įgėlimams, nėra vabzdžio, kuris jums Lietuvoje keltų realią grėsmę. Su vabzdžiais svarbu elgtis atsargiai ir pagarbiai, tada viskas tikrai bus gerai. Baimės tikrai neturėtų būti tiek, kiek jos kartais, atrodo, yra“, – įsitikinęs mokslininkas.
Pasak A. Petrašiūno, svarbiausia – švietimas, edukacija ir vaikų pažindinimas su gyvąja gamta.
„Trūksta patraukliai pateiktos informacijos, edukacijos, be to, gamtos pažinimą populiariai perteikiančios literatūros. Jau nekalbant apie tai, kad vaikų natūralus smalsumas tiesiog užmušamas. Juk vien sustabdant, sakant „fu neimk, neliesk“ formuojamas požiūris, kad vabzdžiai ne tik neįdomūs, bet ir pavojingi. Taip atsiranda baimė ir atstūmimas, o tada jau reikia labai daug įdirbio norint sudominti. Ne tik elgesio, bet ir požiūrio į gyvają gamtą, sykiu ir į vabzdžius juk mokomės vieni iš kitų“, – sako A. Petrašiūnas.
Anksčiau neregėti vabzdžiai – klimato kaitos ženklas
Specialisto teigimu, būtent besikeičiančios, naujai į teritoriją atklystančios ir net pro mėgėjų akis nepraslystančios vabzdžių rūšys leidžia nemažai ką pasakyti apie mūsų planetą ir jos ateitį.
„Faktas, kad pastaraisiais metais turime vis daugiau pavyzdžių, kai Lietuvoje atrandama naujų vabzdžių rūšių, kurios tradiciškai būdingos Pietų kraštams. Anksčiau pasitaikydavo vos pavienių atvejų, o dabar duomenys rodo, kad procesas vyksta nuosekliai. Tarkime, vabzdžiai maldininkai, kurie iš pradžių galėjo atrodyti kaip atsitiktinai užklydę. Dabar matome, kad jie čia įsikuria, randame jauniklių. Ir tokių rūšių ne viena – maldininkai tiesiog labai ryškus pavyzdys. Taip pat galime matyti, kaip migracija vyksta toliau, pietinės rūšys per Lietuvą nukeliauja ir iki Latvijos“, – aiškina entomologas.
Mąstant apie klimato kaitos ženklus, pasak mokslininko, akivaizdu, kad jie nėra vienareikšmiai. Nuo seno Lietuvos teritorijoje gyvenę šiltesnį klimatą mėgstantys vabzdžiai, ko gero, tik džiaugiasi kintančiomis sąlygomis, o kitiems čia darosi per karšta.
„Yra kelios rūšys vabzdžių, užsilikusios nuo paskutinio šiltesnio klimato periodo prieš maždaug 6 000 metų, kai ir Lietuva buvo atsidūrusi šilto klimato zonoje. Iki dabar pietiniuose Nemuno ar Šventosios upės, Jiesios upelio šlaituose ir panašiose vietose gyvena pietuose labiau paplitusios rūšys – giedančiosios cikados, juostakakčiai svirpliai, kuriems šylantis klimatas gali sudaryti palankesnes gyvenimo sąlygas. Kartu taip pat yra ir „kišenėlių“ su įprastai šiauriau paplitusiomis vabzdžių rūšimis – jas šylantis klimatas iš čia kėsinasi išginti“, – sako A. Petrašiūnas.
Pasak jo, kalbant apie vabzdžius svarbu toli gražu ne vien plitimas. Pastaruoju metu mokslininkams ypač aktualu, kaip vabzdžiai funkcionuoja, kokiomis cheminėmis ir biologinėmis sąvybėmis pasižymi. Tai ištyrus, galima tikėtis spręsti žmonėms svarbias problemas: gydyti ligas, atrasti naujų medžiagų kovoti su žemės ūkio kenkėjais ir pan.
„Faktas, kad mes labai daug ko nežinom. Vabzdžių rūšis, kuri dabar gal net neatrodo labai svarbi, iš tiesų gali būti itin reikšminga visai ekosistemai, tačiau mes tai suvoksim ir sužinosim tik tada, kai jos nebeliks. Deja, tai tikrai įmanomas scenarijus. Be to, gali būti, kad koks nors „nereikšmingas“ vabzdys turi tokių ypatybių ar cheminių medžiagų, kurias mes patys ateityje naudosime, pavyzdžiui, ligoms gydyti“, – prognozuoja mokslininkas.
„Mitiniai“ elniaragiai – Lietuvoje jų nematyti jau pusę amžiaus
Beje, entomologas turi liūdnų žinių visiems, kurie mano pastaraisiais dešimtmečiais matę didžiausiu Lietuvos vabalu tituluojamą elniaragį.
„Taip, žmonės dažnai klausia, kur jie, bet panašu, kad Lietuvoje jų nėra aptinkama nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio. Žinoma, kalbu būtent apie tą konkrečią rūšį, nes yra, tarkim, raganosiai vabalai – tikrai vieni iš didžiausių Lietuvoje. Yra elniaragiukų, yra ir mažesnių, poros centimetrų dydžio. Bet jau pats tas didysis su rimtais ragais Lietuvoje, atrodo, nebegyvena. Na, bent jau patikimų duomenų jau pusšimtį metų nėra“, – mitą griauna entomologas.
Pasak jo, elniaragiai jau tapo savotiška gyvąja legenda.
„Muziejuje kelis vienetus prieškarinių turim, o vėlesnių, deja, ne. Tad jei matote kokį didesnį vabalą su ragu, labiausiai tikėtina, kad ten bus raganosis. Bet tikrai kviečiu įsižiūrėti ir į arčiau mūsų gyvenančių vabzdžių pasaulį ir įvairovę – šie maži padarėliai tikrai turi kuo nustebinti. Ir, kaip taikliai rašo mano jau minėta Anne Sverdrup-Thygeson, gyvename laikais, kai Žemė yra ne žmonių, o vabzdžių planeta“, – įsitikinęs A. Petrašiūnas.
