Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Romoje gyvenantys knygų autoriai, žurnalistai Jurga ir Paulius Jurkevičiai į Lietuvą sugrįžta pristatyti naujos knygos. Ką tik pasirodė jų ir sūnaus Simono parašytas „AmorRoma. Amžinojo miesto gidas“. Autoriai skaitytoją tarsi seną bičiulį ima už rankos ir vedžiodami po miesto gatves atveria savą Romą, atskleidžia stiliaus bei elegancijos paslaptis ir pasakoja apie unikalius Romos skonius.
Prieš kelerius metus į Lietuvą sugrįžęs Simonas šiandien Kaune moko italų kalbos. Savo patirtį ir mokymo metodiką jis sudėjo į „AmorRoma. Italų kalbos gidą pradedantiesiems“. Tai paprastas ir praktiškas kalbos gidas: jame nesunkiai perprasite elementarias italų kalbos gaires, jas taikydami nė nepajusite, kaip suvoksite italų kalbos pagrindus.
Visi trys autoriai apie Romą galėtų pasakoti daugybę istorijų, tačiau šįkart jūsų dėmesiui – 3 klausimai Jurgai, Pauliui ir Simonui Jurkevičiams apie Amžinąjį miestą.
Kas jums yra Romos la dolce vita?
P. J. La Dolce Vita – toks senas nespalvotas Federico Fellini filmas, kurio beveik niekas nematė, nors kone visi yra ką nors girdėję apie jį. Todėl patariu įsijungti YouTube ir avanti (it. pirmyn): dar kartą pasižiūrėti, kaip atrodė tas saldus gyvenimas Romoje. Kas nors pasikeitė nuo to momento, kai Anita Ekberg su Marcello Mastroianni turškėsi Trevi fontane? Šiek tiek. Išsimaudyti fontane teoriškai galima, tik reikės sumokėti 450 eurų baudą municipalinei policijai.
O šiaip – la dolce vita yra netramdomas gyvenimo malonumas ir džiaugsmas. Tam tikra kūno ir minčių būsena. Reikia pripažinti: vieni jai gabūs, o kitiems ji nepasiekiama. Ir šitai anaiptol nepriklauso nuo Romoje išleistų pinigų kiekio!
J. J. Mūsų knygose „AmorRoma“ – labai daug la dolce vita . Man tai – savaitgalio shoppingas kartu su dukra Barbora ir vyru Pauliumi. Kodėl? Nes visi patiriame itališkąjį divertimento (it. pasitenkinimo, malonumo, komforto jausmo iškrova). Patirti jį per ketvirtį amžiaus iš italų tikrai išmokome. Roma mane išmokė rinktis: gerus drabužius, šviežią sezoninį maistą – alyvuogių aliejų, artišokus, kavą, vyną. Ir patiems gaminti. Turime patirties, kaip išsirinkti gerą, nebrangią trattoria – pizzeria, kai norime skanios picos, nes tai vienintelis patiekalas, kurio negaminame iš pagarbos Neapolio picų specialistams.
S. J. Man la dolce vita – tai nueiti į pirmą pasitaikiusį barą, kuriame iki šiol dar nebuvau ir išgerti caffè al vetro – Romoje espresas visada geras ir nebrangus. Arba su geriausiais draugais nueiti pasivaikščioti į Trastevere rajoną, o paskui užeiti į paprastą kvartalo trattoria ir suvalgyti vieną iš paprasčiausių Romos patiekalų – pasta cacio e pepe (it. makaronai su pekorino sūriu ir juodaisiais pipirais). Paprastume slypi tobulumas.
Kas labiausiai erzina Romoje?
S. J. Miesto lėtumas. Skubėti Romoje tiesiog neįmanoma, nes gyvenimas teka gatvėse, kurios suprojektuotos prieš du tūkstančius metų. Neišvengiamai viskas stringa, vėluoja ir tai be galo vargina bei gadina nervus. Tačiau, matyt, tokia kaina gyvenimo Romoje.
J. J. Penktadienio streikai, kai negali pasiekti darbo vietos autobusu, nes gatvės užtvindytos protestuotojų. Streikuotojai iš visos Italijos penktadienį susirenka į Romos centrą.
P. J. Labai daug kas. 1. Miestą vairuojantys populistai. Vairuoja jie be jokios krypties, į chaosą. 2. Pernelyg geras oras, kai pradedi norėti blogesnio, nes juk esi iš tos šalies, kur lyja. 3. Transportas, jis veikia la dolce vita ritmu: kai nori važiuoja, o kai nenori – ilsisi. 4. Turistai, kurie atvažiuoja į Romą, valgo lazaniją ir galvoja, kad tai tipiška Romos virtuvė. 5. Turistai, kurie atsisėda via della Conciliazione gatvėje – toje, kuri veda į Šv. Petro aikštę, atsisėda prie staliuko, užsisako kapučino puodelį, o paskui stebisi kaina. Tarsi už vaizdą į Mikelandželo kupolą nereikia mokėti.
Jeigu galėtumėte duoti tik vieną patarimą į Romą atvykstančiam turistui, koks jis būtų?
P. J. Žiūrėti į viršų! O ne sau po kojomis. Žiūrėdami į viršų garantuotai pamatysite kažką gražaus: baroko kupolus, mėlyną dangų, šventyklų kolonadas, egzotiškų augalų oranžerijas ant stogų. Šiek tiek nuleidę žvilgsnį žemiau – nuostabias mados vitrinas, elegantiškas moteris, fontanus, nežabotą Lorenco Bernini fantaziją. Jeigu žiūrėsite į apačią, po kojomis, matysite Romos savivaldybės veiklos ypatumus. Kažin ar dėl jų verta keliauti į Romą.
S. J. Nueiti į vieną seniausių Romos pagoniškų šventyklų – Panteoną. Šiandien ši šventykla krikščioniška. Jos viduje tvyro ypatinga energetika, kurios neįmanoma nepajusti. Be to, tai ir unikalaus grožio architektūrinis šedevras.
J. J. Mano patarimas toks: įsigykite knygą „AmorRoma. Amžinojo miesto gidas“. Gražiausiose Romos gatvėse aplankykite kelias mano „Stiliaus gido“ dalyje nurodytas parduotuves. Dar siūlyčiau nepamiršti Romoje mūsų įkurto gastronominės edukacijos centro. „Pas Jurgą ir Paulių“ gausite įdomios informacijos, kodėl italai yra ilgaamžiai, nors gyvena užterštuose didmiesčiuose, išgyvena transporto ir ekonomikos krizę, valgo daug saldumynų, triskart per dieną geria tirštą espreso kavą, baltąjį ir raudonąjį vyną.
