Lietuviškai ką tik pasirodęs Ch. N. Adichie romanas „Amerikana“ (iš anglų k. vertė Marija Bogušytė), pirmąkart angliškai buvo publikuotas 2013 m., o šiuo metu jau yra išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų ir spėjęs tapti bestseleriu ne vienoje šalyje. Rašytojos kūrybos svarbą pabrėžia ir JAV prezidentas Barackas Obama. Pristatydamas „Amerikaną“ jis sako: „Viena žymiausių šiandienos rašytojų pasakoja dviejų nigeriečių, besikuriančių gyvenimą JAV ir Didžiojoje Britanijoje istoriją; autorė kelia universalius rasės ir kultūrinių šaknų, afrikiečių diasporos patirties užsienyje, identiteto ir namų paieškos klausimus.“
Nigerijoje gimusios ir užaugusios, o vėliau JAV apsigyvenusios Ch. N. Adichie knygos yra pelniusios gausių tarptautinių apdovanojimų. Rašytojos 2009 m. TED kalba „Vienos istorijos pavojus“ („The Danger of A Single Story“) yra bene daugiausia kartų peržiūrėtas TED vaizdo įrašas, o knyga tapusi esė „Visi turėtume būti feministai“ („We Should All Be Feminists“) įkvėpė pasaulines diskusijas šia tema.
Dėl savo feministinių pažiūrų rašytoja sulaukia prieštaringų vertinimų. JAV ir Europoje pastaruoju metu pasigirsta kalbų, kad feminizmas yra tapęs viso labo patogiu rinkodaros įrankiu, madingu šūkiu ant marškinėlių. Pastarasis priekaištas taikomas asmeniškai pačiai rašytojai, nes ji bendradarbiavo su Christiano Dioro mados namais, šiems kuriant populiarius marškinėlius su užrašu „Visi turėtume būti feministai“.
Reaguodama į šį priekaištą autorė sako: „Esu pasipiktinusi. Šiuo atveju feminizmas suprantamas kaip vakarėlis, į kurį pakviečiama tik saujelė išrinktųjų – štai kodėl tiek daug moterų, ypač ne baltaodžių, plačiai paplitusį vakarietišką akademinį feminizmą laiko sau svetimu. Bet argi mes nenorime, kad feminizmas būtų plačiai paplitęs? Man feminizmas – tai judėjimas, kurio galutinis tikslas – kad jo nebereikėtų. Akademinis feminizmas įdomus tuo, kad jis reiškinius apibūdina kalba, tačiau man nebaisiai įdomūs debatai. Aš noriu, kad į gera pasikeistų žmonių santuokos. Aš noriu, kad moterys ateitų į darbo pokalbį ir su jomis būtų elgiamasi taip pat, kaip su tais, kurie turi penį.“
Ginčai dėl feminizmo Ch. N. Adichie tėvynėje – gerokai kurioziškesni. Kaip duodama interviu „The Guardian“ žurnalistei Emmai Brockes pasakoja rašytoja, praėjusiais metais per vienas Lagose surengtas kūrybines dirbtuves, jaunas tautietis jos paklausė: „Aš jus mylėjau. Perskaičiau visas jūsų knygas. Bet nuo tada, kai ėmėtės feministinių reikalų, nebežinau, ką apie jus manyti. Ką ketinate daryti, kad tokie žmonės kaip aš nenustotų jūsų mylėję?“
Rašytoja nėmaž nesutriko ir ta pačia dvasia atsakė: „Nenustok mylėjęs. Liūdna, bet aš, nors ir noriu būti mylima, negaliu priimti meilės, jei ji siejama su tokiomis sąlygomis.“
Lietuviškai jau yra išleistos dvi Ch. N. Adichie knygos: „Kinrožės žiedas“ (vert. Regina Šeškuvienė, 2005) ir „Pusė geltonos saulės“ (vert. Jolanta Narkevičienė, 2012). Išleistų knygų sėkmė rodo, kad Lietuvos skaitytojai domisi ir vertina autorės kūrybą, nes jos knygose jautriai ir taikliai aptariami daugeliui artimi klausimai – meilė, neapykanta, skausmas, vidinės stiprybės reikalaujantys iššūkiai. Ypač daug dėmesio jose skiriama moterims ir jų patirtims.
Romane „Amerikana“ pasakojama apie jauną porą Ifemelu ir Obinzę. Palikdami savo gimtąją kariniu kumščiu valdomą Nigeriją ir išvykdami į Vakarus jiedu buvo jauni ir įsimylėję. Graži, savimi pasitikinti Ifemelu atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur, nepaisant akademinių laimėjimų, ji pirmąkart gyvenime susiduria su tuo, ką reiškia jos odos spalva. Ramus, mąslus Obinze nori prie mylimosios prisijungti, tačiau Amerika po Rugsėjo 11-osios jo neįsileidžia, ir jis priverstas gyventi pavojingą imigranto be dokumentų gyvenimą Londone. Po penkiolikos metų jie susitinka jau demokratinėje Nigerijoje, vedami aistros tėvynei ir vienas kitam.
Pasak literatūros apžvalgininkų, tai ne tik sodri, didinga meilės istorija, bet kartu ir įstabi šiuolaikinio požiūrio į rasę analizė, skrodžianti tris žemynus, ir labai šmaikšti šiandienos visuomenės kritika.
