„Metai nuo mūsų laisvės 1989 metais iki šalies lytinės brandos – 2000-ųjų. Kuo gyveno, apie ką galvojo ir ką kalbėjo laisva, bet pasimetusi, naivi ir nepatyrusi tauta savo butuose, parduotuvėse, automobiliuose, kelionėse, ligoninėse, kino teatruose ir lovose?“ – Andrius Užkalnis pristato ką tik iš spaustuvės atkeliavusią savo devintąją knygą „Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“ (išleido BALTO leidybos namai).
Šioje knygoje – Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko jo jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos gali kas nors ginčyti. Pasak autoriaus, „Trečioji Evangelija“ yra ir tiems, kas prisimena pirmąjį laisvės dešimtmetį, nes patys jame dalyvavo, ir tiems, kam tai – tėvų baikos: „Jie girdės du skirtingus pasakojimus, bet tai puiku. Tai – kaip „Simpsonai“, kurie kalba ir vaikams, ir suaugusiems.“
Andrius Užkalnis pasakoja apie laiką, kai visi puolė griauti butuose sienas ir jungti virtuves su svetainėmis, stiklinti balkonus ir keisti duris bei langus. Jis prisipažįsta, kaip Helsinkyje pardavinėjo degtinę iš Lietuvos, o Maskvoje pirko anglų kalbos žodynus ir nežmoniška kaina juos parduodavo Vilniuje. Primena to meto delikatesus – karštus sumuštinius (batono riekė su šlapia dešra ir užkeptu sūriu) ir orkaitėje paskrudintus vaflių lakštus, perteptus majonezu ir apibarstytus kmynais. Ir dar daugiau spalvingų to meto detalių.
„Dešimtmetį, kuris prasidėjo 1989 metais, mes gėrėme į save viską nekritiškai ir iš karto, – mano autorius. – Kad būtų kritinis požiūris ir mokėjimas atsirinkti, reikia laiko ir patirties, o laiko ir patirties nebuvo. Išmanymo nebuvo. Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrėję į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius. Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai. Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.”
Šiai knygai prireikė dvejų metų (autorius prisipažįsta, jog ankstesnėms pakako kelių mėnesių), ji buvo rašoma pietų Kalifornijos miestuose, Mineapolyje, Vilniuje, Palangoje, Nidoje, Stambule, Italijos Abruco kalnuose, Vienoje ir Berlyne. „Ištisi skyriai keliavo į šiukšliadėžę ir buvo rašomi naujai. Gailesčio jokio nebuvo, – teigia Andrius Užkalnis. – Kitaip nei ankstesnės mano knygos, naujoji yra lyg didžiulis Holivudo projektas, filmas su specialiaisiais efektais ir žvaigždėmis, palyginti su kokio nors Lietuvos TV kanalo drungnu serialu, kur per savaitę nufilmuoja penkias serijas. Asmeninis pasididžiavimas yra rūpintojėlis viršelyje. Jėzus yra mano pieštas. Ne visi tai žino, bet prieš daug metų aš studijavau architektūrą ir mokiausi piešti. Įgūdžiai aptrupėjo, bet kai ką dar sugebu. Italijoje (kurgi dar) pirkau piešimo sąsiuvinį ir padariau ne mažiau kaip penkiasdešimt eskizų, kol Išganytojas gavosi toks, kokio norėjau.“
Trumpos ištraukos iš Andriaus Užkalnio knygos „Trečioji Evangelija. Griūtis ir laisvė“
Apie euroremontą
Apie šią remonto rūšį žino visi, bet tik buvusioje Sovietų Sąjungoje. Geriausias juokas apie ją yra rusiškas, nes rusų kalba euroremontas vadinasi „jevroremont“, ir žodžio šaknis panaši į rusišką žodį „jevrej“, kas yra žydas. Todėl ir būdavo šmaikščiai pastebima, kad jevroremontas yra remonto rūšis, nežinoma nei žydams („jevrejams“), nei juo labiau europiečiams. Iš tiesų, „euroremontas“ yra grynai postsovietinis fenomenas. Tai blogo, nudrožto buto bandymas gaivinti kosmetinėmis priemonėmis, naiviai tikintis, kad ne tik geriau atrodys, bet ir labai gerai buto vertę pripumpuos.
Euroremonto pavadinimas buvo kilęs iš sovietinio supratimo apie tai, kaip gyvena civilizuoti žmonės, tai yra Europa. Tai, kad tokios šalys kaip Albanija, Rumunija arba net dalis Turkijos taip pat yra Europoje, niekas negalvojo: kai kalbėdavo apie Europą, žmonės įsivaizduodavo Prancūziją, galbūt Italiją, ir visų pirma – Vokietiją.
/.../
Vizualiai euroremontas labiausiai buvo matomas iš pakabinamų lubų, kurių pakraščiuose kartais būdavo padaromas apšvietimas. Pakabinamos lubos reikšdavo, kad jau ir taip žemos buto lubos pasidarydavo dar žemesnės. Dažnai šoninis apšvietimas galėjo reikšti, kad didžiausio pasididžiavimo, krištolinio sietyno palubėje, nebelikdavo. Sietynai neišėjo visiems laikams: jie grįš jau tada, kai prasidės individualių gyvenamųjų namų statyba, kuriuose lubos kartais siekdavo šešis metrus ir tada galima būdavo pakabinti dar didesnį sietyną, negu visi anksčiau šeimininko gyvenime buvę sietynai kartu sudėjus, bet čia mes kalbame apie euroremonto laikus, apie tai, kaip būdavo pudruojami ir dabinami baisūs sovietiniai pastatai.
Kitas žingsnis buvo buto vidaus perplanavimas griaunant pertvaras arba net laikančias sienas, kai planuojantis architektas arba architektu save vadinantis nevykėlis nežinodavo skirtumo tarp laikančios sienos ir vidinės pertvaros. Dėl šito kartais atsitikdavo nemalonių dalykų, kai visas namas pradėdavo skilti. Vietoje durų kartais buvo paliekami arkos formos įėjimai, šiek tiek primenantys dizaino elementus, matytus amerikietiškame seriale „Santa Barbara“ arba Meksikos serialuose. Tos arkos buvo labiausiai būdingos šeštojo–septintojo dešimtmečio Vakarų madoms, bet kam rūpi tokie dalykai: svarbu, kad atrodytų vakarietiškai. Pasenę Vakarai vis tiek geriau už šiuolaikinį postsovietinį vaizdą.
Papildomai euroremontas spręsdavo mažos sovietinės virtuvės problemą: būdavo griaunama siena tarp virtuvės ir svetainės, o virtuvėje keičiamos spintelės ir viryklė, o taip pat skalbyklė ir kartais šaldytuvas. Taip, svetainė būdavo sujungta su virtuve ir, kad ir kas būdavo gaminama arba deginama virtuvėje, smarvė cirkuliuodavo po visą butą, tačiau maža, sugrūsta virtuvė jau buvo praeitis. Giminaičiai vaikščiodavo vieni pas kitus ir žavėdavosi, kaip Genutė su Ryčiu virtuvę su svetaine pasidarė, sieną išgriovę. Vyresnio amžiaus giminaičiams virtuvės su išgriauta siena į svetainę buvo arčiausiai revoliucinio pakeitimo ir naujoviško dalyko buvusi transformacija gyvenime. Įspūdingesnius dalykus jie pamatė jau vėliau, dar po kokio dešimtmečio ar penkiolikos metų, kai močiutės pradėjo važinėti į Angliją ir Airiją daboti savo anūkų, ir tada matydavo visiškai kitą pasaulį.
Reikėdavo dar pakeisti ir „sanmazgą“, kurį būtent taip ir vadindavo. Griovimo karštligė pirmiausia sugriaudavo sieną tarp vonios kambario ir tualeto – iš tiesų, būdavo šiek tiek erdviau, ir tada reikėjo spręsti, ką daryti su vonia. Vonią išlupti būdavo pernelyg radikalus žingsnis absoliučiai daugumai euroremonto darytojų, todėl ji buvo tiesiog „restauruojama“ (žodžio „renovavimas“ dar tada nebuvo), padengiant nauju emalio sluoksniu, ir ji vėl pasidarydavo balta, o ne geltonai ruda nuo surūdijusio vandens. Buvo keičiami kranai ir unitazas, bet užsakovai staigiai suprasdavo, kad jų ambicijos, kad viskas atrodytų kaip Vakaruose, turbūt turės būti supančiotos kainų. Kompromisas: kriauklė ir unitazas, kad atrodytų beveik tokie kaip Vakaruose, bet pagaminti kur nors Rytų Europoje (dažniausiai Slovėnijoje), o čiaupai galėjo atrodyti tiksliai tokie kaip vokiški ir itališki, bet buvo laikinas ir pigiausiai pagamintas šlamštas. Kokybiškas čiaupas arba dušas, tinkamai prižiūrimas, veikia kelerius metus arba net dešimtmetį, o tai, kas anais laikais būdavo įrenginėjama Lietuvoje, dažniausiai pradėdavo gesti po trijų mėnesių.
Atskiras rūpestis buvo langai. Langai – tuo metu daugiabučiuose jau išpuvusiais rėmais, kelis kartus gramdyti ir perdažyti, buvo didžiausia to buto vizualinė gėda. Kas galėdavo, keisdavo juos plastikiniais, ir tai būdavo patys prasčiausi plastikiniai langai, kurie būdavo padaryti be orlaidžių (kad pigiau būtų) ir kurių mechanika buvo tokia atsilikusi, kad, praėjus savaitei po remonto darbų, jie jau nebeatsidarinėdavo arba, jei atsidarydavo, tada jau niekada nebeužsidarydavo ir iki kito remonto traukdavo šaltas skersvėjis, nuo kurio būdavo ginamasi dėliojant prie lango susuktus į dešreles pledus arba užklijuojant ant lango popierių, kuris keliais procentais sumažindavo šilumos nuostolius. Normalius langus įstatyti sovietinės statybos stambiaplokščiame arba mūriniame daugiabutyje niekam nekilo ranka, nes tokių langų ir balkono durų kaina būtų labai netoli nuo viso buto likutinės kainos.
Apie automobilius
Būtent tais dėvėtų mašinų laikais atsirado populiarios legendos „Lietuvoje nevažinėta“ (suprask, tik ką atvežta iš Vokietijos ir aštuoniolika metų važinėjusi išimtinai gerais, lygiais kaip stiklas, Vokietijos ir Šveicarijos keliais). Mažai kas tokia reklama tikėdavo, bet ji dažnai girdėdavosi. Kitas kone mintinai visų žinomas mitas buvo tas, kad automobilio savininkė buvo močiutė iš Vokietijos kaimelio, kuri mašiniuką prižiūrėjo ir juo rūpinosi labiau nei savo anūkais, ir važiuodavo juo tik kartą per savaitę į bažnyčią. Iš šio pasakojimo juokdavosi beveik visi (tiesą sakant, nesu dar nieko sutikęs, kas būtų patikėjęs šiuo pasakojimu), tačiau jis būdavo atkakliai kartojamas automobilių turguose ir atsirasdavo tokių, kas pagalvodavo, kad o gal, o gal taip ir buvo, ir galbūt čia visiškai netyčia aš nusipirksiu labai pigiai labai gerą automobilį, kuris man dar labai daug metų ištikimai tarnaus.
Pardavinėjant automobilius turguose ir „iš rankų“ – o čia jau buvo kitas mitas, apie pažįstamą meistrą, kuris, pats nuvažiavęs į Vokietiją, nuperka tiksliai tokį automobilį, kokio nori užsakovas, tada gaunasi ir pigiau, ir geriau, nors dažniausiai tas superparinkimas būdavo žymiai greitesnis ir visai ne toks ekskliuzyvus, kokio tikėdavosi pirkėjas ar pirkėja. Parvarytiems automobiliams būdavo ne tik atsukinėjami odometrai (tai buvo daroma taip masiškai, kad praktiškai niekas net negalvodavo jo neatsukti, standartinis kilometražas visada turėdavo būti apie 150 tūkstančių kilometrų, kas dažniausiai reikšdavo maždaug dvigubai daugiau nuvažiuotų kilometrų realybėje). Atsuk per smarkiai ir padaryk, kad rodytų 90 tūkstančių, ir tavim niekas netikės, nes sąžiningi žulikai tiek nesuka, atsukęs palik per daug, kokių 250 tūkstančių, ir pirkėjas vėl įtarinės, kad jį čia mausto labiau negu paprastai, ir galimai čia itin nežmoniškai nudrožtas automobilis, nuvažiavęs kokią pusę milijono kilometrų. Visuomet buvo reikalingas saikas ir balansas: visi suprasdavo, kad skaitiklio parodymai nerodo tiesos, tačiau važinėtų automobilių pardavėjų melui buvo savos normos ir net, sakykime, savotiškas etikos kodeksas.
Automobilių vežėjais tapo daugelis tų, kas anksčiau nieko apie tokį verslą neišmanė ir juo neužsiėmė. Kai Amerikos Vakarų pakrantėje XIX amžiaus pabaigoje, per aukso karštligę, visi, kas netingėjo, puolė veržtis prie atrastų aukso klodų ir bandyti laimę (tada ir atsirado posakis „free-for-all“, tai yra prieinama laisvai visiems be apribojimų), ir tik nedaugelis ją rado – daugelis žuvo pakeliui, kiti nerado aukso, dar kiti uždirbtus pinigus čia pat ir prarado, pametė, iššvaistė arba pralošė, taip ir lietuviai patraukė prie važinėtų automobilių importo kaip prie nacionalinės komercijos atšakos, arba nacionalinio būdo uždirbti.
Apie maistą
Tų laikų prabanga ir vakarietiškumas (panašiai kaip sūriu užlydytas mėsos arba vištienos gabalas su ananasu) buvo bulvytės fri, virtos aliejuje: pamažu pradėjo rastis fritiūrinės ir nebereikėdavo virti puode, kai kurie restoranai aukštą lygį rodė dantytai pjaustydami bulvytes ir dėl skanumo sodriai jas barstydavo iš sovietinių laikų atėjusiu, bet dabar jau nebedeficitiniu pagardu „Vegeta“, kuris buvo mononatrio glutamatas, MSG, su visokių džiovintų daržovių ir druskos priedais. Tos bulvės, apipudruotos ryškia geltona „Vegeta“, atrodančios, lyg patiekalas būtų nufotografuotas skaitmenine kamera ir dirbtinai prisodrintas geltonos spalvos, liko kaip vienas tos epochos kulinarinių simbolių.
Dabar labai nustebsite tai prisiminę, tačiau pirmasis grynai laisvės patiekalas, atsiradęs Lietuvoje su komercinėmis ir kooperatinėmis kavinėmis, buvo karštas sumuštinis su užlydytu sūriu. Po sūriu kartais slėpėsi šlapdešrė arba supjaustytos pieniško dešrelės („sasyskos“). Sasiskos, arba sasyskos, ištvėrė visą naujausiąją Lietuvos istoriją ir yra su mumis ir dabar. Dar ir šiandien su jomis galima pamatyti picų ar „užkepėlių“ (ant baltos bandelės papjaustomos, pomidorų padažu pašlakstomos ir sūriu užlydomos), kurios atlaikė visas nepriklausomybes, rinkimus ir kataklizmus. Keitėsi viskas, sasyskos liko.
Kodėl minėtą sumuštinį su lydytu sūriu gamindavo kavinių virtuvėse, kai kiekvienas paauglys mokėdavo pats pasigaminti namie? Būtent todėl, kad dažnos kooperatinės kavinės tiek ir sugebėjo virtuvėje, kiek minėtas netikęs paauglys. Profesionalų virtuvėje labai trūko: savamokslės šeimininkutės (kurias dažniausiai samdydavosi – pirmosiose kavinėse tai buvo darbas mamai, babai arba tetai) gamino mišraines, kotletus ir karbonadus. Kulinarijos mokslus baigusios specialistės temokėjo gaminti tuos pačius valgyklos patiekalus, kurių naujųjų laikų pirkėjas tikrai nebenorėjo matyti. Bent jau nenorėjo matyti ant stalo kavinėje, kur už juos nemažai mokėjo (pigių kavinių, gyvenančių iš dienos pietų, krikštynų ir gedulingųjų, dar nebuvo). Klientams norėjosi kažko naujo. Lengvas naujas dalykas buvo karštas sumuštinis, kuris paskui išaugo į nevykusias picas.
Karšto sumuštinio nebuvo galimybės sugadinti (nors, žinoma, galima perdžiovinti), bet jo sudėtinės dalys visuomet būdavo prieinamos: batonas, šlapia dešra, sasyskos, fermentinis sūris ir galbūt truputis majonezo ir kečupo.
/.../
Šakotis tapo mūsų lietuviška dovana ir simboliu, greta gintaro – kaip olimpinis deglas, po nepriklausomybės jis buvo vežiojamas po visą pasaulį, o kadangi supakuoti į bagažą neįmanoma (dažniausiai nė vienas lagaminas nebus toks didelis, kad šakotis tilptų), lietuviai, vežantys šakočius, pasidarė labai matomi pasaulio oro uostuose. Gyvenęs ir buvęs mėgiamas Lietuvoje ir sovietiniais laikais, tik brangus ir sunkiai iškepamas (jam reikia maždaug šimto kiaušinių, ir anksčiau kaimuose vestuvėms juos rinkdavo iš visų), jis atsirado parduotuvėse jau laisvoje Lietuvoje, o anksčiau buvo tik namudinės gamybos produktas.
Pats šakotis yra žinomas ne tik pas mus (tai vokiečių konditerijos dalis, žodis „Baumkuchen“ reiškia būtent medžio pyragą, be to, vokiečiai dar XX amžiaus pradžioje jį atvežė į Japoniją, kur jis yra žinomas ir mėgstamas, nors ir be spyglių, ir net patiekiamas vestuvėms, juoba kad supjaustytas žiedais įgauna simbolinę vestuvinę reikšmę), tačiau tik lietuviai imdavosi (ir ligi šiol imasi) neeilinių pastangų, kad galima būtų jį nuvežti kitur pasaulyje ir padovanoti lietuviams arba užsieniečiams.
Lietuviai jau nuo tada, kai pradėjo važinėti po pasaulį, atkakliai transportavo šakočius (taip pat vežiojo ir lietuvišką duoną, juo labiau kad lietuviškų prekių parduotuvės masinės lietuvių emigracijos šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Airija, Norvegija, Jungtinės Amerikos Valstijos, atsirado jau žymiai vėliau), ne ypatingai kreipdami dėmesį į tai, kad niekas ypatingai tuo šakočiu nesidžiaugdavo. Kol atkeliaudavo, jis jau nebūdavo pirmo šviežumo, ir nors apie šakočius sako, kad gerai laikosi, jie nėra tas pats, kaip italų panettone, Milano pyragas, skirtas Kalėdoms ir supakuotas išsilaikantis mėnesių mėnesiais. Atvežtas niekam jis netrukdė, bet pyrago teikiamas džiaugsmas nebuvo proporcingas didžiuliams jo transportavimo sunkumams (maža to, daugiau nei kas antras šakotis transportuojamas sulūždavo arba bent jau nulūždavo jo spygliai).
