Lietuviškai ką tik pasirodė vieno įdomiausių šiandienos švedų rašytojų Jono Hasseno Khemirio romanas „Viskas, ko neprisimenu“ (išleido Lietuvos rašytoją sąjungos leidykla, iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė). Šį kūrinį Švedų institutas įtraukė į 10-ies geriausių švedų rašytojų knygų, kurias būtina perskaityti, jei norima tinkamai susipažinti su švedų literatūra, sąrašą. Autoriaus knyga atsidūrė greta A. Strindbergo ir S. Lagerlöf kūrinių. Romanas buvo pastebėtas ne tik Švedijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių – kūrinys išverstas į kone trisdešimt kalbų.
J. H. Khemiris – originalus, savitą kūrybinę patirtį įgijęs rašytojas, dramaturgas, už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių prizų, tarp kurių – prestižinės Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje. Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie literatūros grandai kaip J. C. Oates ir garsiosios „Vakarienės“ autorius H. Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiandienos skandinavų rašytojų.
Pasak H. Kocho: „Tai nuostabi ir paslaptinga knyga. Panaši į žurnalistinį ar kriminalinį tyrimą – vibruoja kiekvienas įelektrinančios Khemirio prozos sakinys. Labai originalus tour de force; perskaitęs paskutinį puslapį, ilgai dar prisiminiau šį kūrinį.“
Romane pasakojama apie tai, kaip jaunas vyras vardu Samuelis paslaptingomis aplinkybėmis žūva automobilio avarijoje. Bet ar tai iš tiesų nelaimingas atsitikimas? Neįvardytas rašytojas nusprendžia iš smulkių fragmentų atkurti Samuelio gyvenimą. Kalbėdamasis su draugais, artimaisiais ir kaimynais jis lyg spalvingą dėlionę lipdo Samuelio portretą: daugiabriaunį gyvenimą gyvenęs sūnus, mylimas anūkas, užsispyręs biurokratas, ištikimas draugas, apsimetėlis, pozuotojas. Žmogus, kuris būtų viską paaukojęs dėl savo gyvenimo draugės ir viskuo dalijęsis su geriausiu draugu. Tačiau kodėl gi abu juos prarado?
Viena akivaizdu – pagrindinis herojus buvo apsėstas atminties. Jis stengėsi pasinerti į tokias patirtis, kurias galėtų prisiminti amžinai, taip pat siekė, kad jį ištiktų tokie įvykiai, dėl kurių jis taptų nepamirštamas visiems aplinkiniams. Tačiau skausmingai juto, kad atmintis jam nepavaldi. Mėgindama jį suprasti, jo motina taria šiuos kupinus išminties žodžius: „Kam spręsti, kas svarbu, o kas balastas? Žinau tik tiek, kad kuo daugiau smulkmenų apie jį atskleidžiu, tuo mažiau, atrodo, pasakau.“
Tai istorija apie meilę ir atmintį. Bet kartu ir pasakojimas apie rašytoją, kuris, mėgindamas įminti Samuelio paslaptį, nori sužinoti tiesą apie save. Kas lieka iš trapių mūsų atsiminimų? Ir kas slypi po tuo, ko neprisimename?
