Romano „Mergina, kurią jis pažinojo“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai) idėja vieną dieną jai šovė į galvą ir nebepaleido – prisėdusi prie kompiuterio, iškart parašė penkis tūkstančius žodžių, jais ir prasideda paprasta, bet širdį paliečianti istorija.
„Žmonės mano, kad esu neįgali atlikti daugelį dalykų, ir dažniausiai neklysta. Tačiau, Eleonoros Ruzvelt žodžiais, moteris – lyg arbatos maišelis; jos stiprybė atsiskleidžia tik karštame vandenyje“, – tai romano „Mergina, kurią jis pažinojo“ herojės Anikos žodžiai. Ji nepakenčia garsios muzikos ir negali dėvėti drabužių nenukirptomis etiketėmis. Nesupranta, ką galvoja žmonės, ir nemoka juokauti. Geriausiai jaučiasi skaitydama knygas, žaisdama šachmatais ir savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje. Bijo visko, kas nepaklūsta taisyklėms. Ilinojaus universiteto šachmatų klubo naujokas Džonatanas pralošia pirmąją partiją, o drauge – ir savo širdį apsmukusiais drabužiais vilkinčiai keistai, bet labai gražiai merginai. Jam patinka Anikos tiesumas ir kad šalia jos gali būti savimi. Anika su Džonatanu jaučiasi rami ir saugi. Jai malonūs net jo prisilietimai.
Tai galėjo būti iššūkių nebijančios meilės istorija su laiminga pabaiga, tačiau po skaudžios nelaimės Anika ir Džonatanas pasuka skirtingais keliais. Praeina dešimt metų ir jie netyčia susitinka Čikagoje. Naujoji Anika turi svajonių darbą bibliotekoje ir vilki pagal užsakymą siūtus drabužius. Džonatanas dirba finansų kompanijoje ir gydosi skyrybų paliktas žaizdas. Abu pajunta, kaip tuos metus ilgėjosi vienas kito. Jų meilė gauna dar vieną galimybę, tik ar pavyks ja pasinaudoti?
„Visos mano knygos turi romantikos elementų, – viename interviu savo kūrybinės virtuvės paslaptis praskleidė Tracey Garvis Graves. – Visuomet po išbandymų turi ateini atpildas. Kaip tik šį savaitgalį vienam savo draugui bandžiau išaiškinti, jog rašau moteriškus romantiškus romanus ar moteriškus romanus, kurie baigiasi tuo, kad jie gyveno ilgai ir laimingai. Moteriški romanai dažniausiai nagrinėja kasdienį moters gyvenimą. Šiuolaikiniai romantiški romanai nagrinėja, kaip herojė bando rasti meilę. Man patinka supinti šiuos du dalykus į vieną. Mane nuvilia romantinės istorijos, kuriose nėra nieko kito, išskyrus romantiškus santykius. Taip pat nepatinka, kai pasakojimas neturi laimingos pabaigos.“
2011 metais pasirodęs Tracey Garvis Graves debiutinis romanas „On the Island“ pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą, išverstas į trisdešimt vieną kalbą, pagal jį Holivudas rengiasi kurti filmą. „Mergina, kurią jis pažinojo“ – jau aštuntas autorės romanas.
Tracey Garvis Graves „Mergina, kurią jis pažinojo“
1
Anika
Čikaga
2001-ųjų rugpjūtis
Nė nesapnavau sutiksianti jį „Dominick’s“ parduotuvėje. Dairausi šaldytuve braškių – kasryt įsiberiu jų į glotnutį. Ūmai dešinėje suskamba balsas.
– Anika? – dvejoja vyras.
Akies krašteliu žvilgteliu klausiančiajam į veidą. Prabėgo dešimt metų nuo dienos, kai paskutinį kartą matėmės, ir nors svetimoje aplinkoje man dažnokai nelengva atpažinti žmones, šįsyk abejonių nekyla. Tai jis. Žinau – tai jis. Suvirpu it tolumoje dundančio traukinio drebinama žemė. Džiaugiuosi iš šaldytuvo sklindančia vėsa, nes man pačiai ūmai pasidaro karšta. Panūstu sprukti, pamiršti braškes ir skuosti artimiausio išėjimo link. Galvoje nuaidi Tinos žodžiai. Kartoju juos it mantrą: „Nebėk, nevenk atsakomybės, būk savimi.“
Netolygiai įkvepiu, oro nepakanka plaučiams užpildyti. Atsigręžiu.
– Sveikas, Džonatanai.
– Tai tu, – ištaria.
Nusišypsau.
– Taip.
Mano plaukai, kadaise siekę liemenį ir dažniausiai prašyte prašydavę, kad juos kas nors kaip reikiant iššukuotų, dabar žvilgantys ir tiesūs, krintantys keliais coliais žemiau pečių. Pagal užsakymą siūti marškiniai ir aptemptos kelnės toli gražu nebeprimena dviem dydžiais per didelių sijonų ir suknelių, vilkėtų koledžo laikais. Tikriausiai tai jį šiek tiek suglumino.
Sulaukęs trisdešimt dvejų Džonatanas vis dar toks pats – tamsiaplaukis, mėlynakis, plačiais plaukiko pečiais. Nesišypso, tačiau ir antakių nerauko. Dabar daug geriau perprantu kūno kalbą, bet iš veido išraiškos neįstengiu suvokti, ar Džonatanas vis dar jaučia nuoskaudą ir pyksta. Jis turėtų tam teisę.
Abu žengiame pirmyn ir apsikabiname. Žinau: po viso šio laiko, po visko, ką drauge patyrėme, turime apsikabinti. Vos tik Džonatano rankos mane apsiveja, kaipmat pasijuntu rami ir saugi. Tai nepasikeitė. Laimė, kone į jo odą įsismelkusį chloro kvapą pakeitęs medžio aromatas – nepernelyg sunkus, ne šleikščiai saldus.
Nenutuokiu, ką Džonatanas veikia Čikagoje. Prestižinė finansinių paslaugų kompanija Niujorke iškrapštė jį iš Ilinojaus dar nė rašalui nuo diplomo nespėjus nudžiūti. Tai, ką planavome dviese, tapo vieno žmogaus sprendimu.
Kai paleidžiame vienas kitą iš glėbio, vargais negalais renku žodžius:
– Maniau, gyveni... Ar čia su reikalais?
– Į padalinį Čikagoje persikėliau prieš penkerius metus, – paaiškina Džonatanas.
Apstulbstu suvokusi: visą šį laiką vaikštinėdama mieste, kurį jau vadinu namais, nė nenumaniau, kad galiu imti ir jį susitikti. Kiek kartų mus skyrė vos kelios mylios, tačiau apie tai nė nenutuokėme? Kiek kartų šaligatviu žingsniavome vienas kitam įkandin arba priekyje tarp daugybės žmonių, galbūt vakarieniavome tame pačiame restorane?
– Mamai prireikė priežiūros, – tęsia jis.
Kartą teko susitikti su jo mama. Pamilau tą moterį kone kaip savo motiną. Nesunkiai supratau, iš kur Džonatanas paveldėjo gerumą.
– Prašau, perduok nuo manęs linkėjimų.
– Ji mirė prieš porą metų. Demencija. Pasak gydytojo, ko gero, liga vargino mamą ne vienus metus.
– Vadino mane Katerina ir nerado raktų.
Puikiai prisimenu tą susitikimą. Dabar viskas sugula į savo vietas.
Džonatanas linktelėdamas patvirtina mano žodžius.
– Ar dirbi centre? – pasiteirauja.
Suglumstu sumojusi, kad visą šį laiką laikau pravėrusi šaldytuvo dureles. Uždarau jas.
– Taip, Haroldo Vašingtono bibliotekoje.
Išgirdęs atsakymą, pagaliau nusišypso.
– Tau pasisekė.
Ūmai žodžiai išsenka. Džonatanas visuomet imdavosi sunkesnės užduoties – palaikyti pokalbį, tačiau šįkart neketina leisti man išsisukti, todėl tyla kurtinanti.
– Smagu tave vėl pamatyti, – galiausiai išpoškinu aukštesniu nei įprastai balsu.
Karštis plūsta į veidą, verčiau jau būčiau palikusi tas dureles atviras.
– Tave taip pat.
Jis nusisuka eiti. Ilgesys nuveria taip smarkiai, kad bemaž sulinksta keliai, todėl sukaupiu drąsą ir ištariu:
– Džonatanai?
Jis atsisuka, šiek tiek kilsteli antakius.
– Taip?
– Gal norėtum kada susitikti?
Ima plūsti prisiminimai. Įsitempiu. Įtikinėju save, kad neteisinga taip su juo elgtis, jau pakankamai įskaudinau.
Džonatanas dvejoja.
– Žinoma, Anika, – galų gale prabyla.
Išsitraukęs iš vidinės švarko kišenės rašiklį, paima iš mano rankos lapelį su pirkinių sąrašu ir kitoje pusėje iškeverzoja numerį.
– Paskambinsiu tau. Netrukus, – pažadu.
Džonatanas linkteli, veide vėl neperprantama išraiška. Greičiausiai neabejoja, kad nesusidorosiu su tokia užduotimi. Turi dingstį taip manyti.
Visgi paskambinsiu. Atsiprašysiu. Paklausiu, ar galėtume pamėginti darsyk. Nuo pat pradžių, – pasakysiu. Noriu, kad, užuot prisiminęs kadaise pažinotą merginą, Džonatanas susipažintų su ta moterimi, kuria tapau.
2
Anika
Čikaga
2001-ųjų rugpjūtis
Per pirmą Tinos terapijos seansą man prireikė penketo minučių, kad apsiprasčiau su blausia kambario šviesa. Kai galų gale aiškiai išvydau aplinką, supratau, jog toks apšvietimas parinktas sąmoningai ir kiekvienas daiktas kambaryje savaip ramina. Kampe stovi toršeras kreminiu gaubtu (vienintelis šviesos šaltinis), nuo jo ant sienos krinta neryškūs šešėliai. Pirštų galiukais palietusi baldų apmušalų odą pamaniau, kad ji minkštutė lyg sviestas, o grindis dengiantis storas kilimas taip ir kvietė nusispirti batus ir įsirausti pirštais į jo minkštus, purius plaušus.
– Sutikau Džonataną, – išpoškinu vos atėjusi į kassavaitinį seansą, Tinai dar nė durų nespėjus užverti.
Ji įsitaiso krėsle, o aš nugrimztu į minkštą sofą priešais. Prie šonų priglunda pagalvėlės ir kaip visuomet numalšina nerimą, apninkantį čia atsidūrus.
– Kada?
– Praėjusį antradienį. Pakeliui namo stabtelėjau „Dominick’s“ parduotuvėje. Ten užsuko ir Džonatanas.
Daugybę valandų aptarinėjome Džonataną, todėl Tinai, be abejo, smalsu, tačiau jos veido išraiška – man per kietas riešutėlis.
– Kaip sekėsi?
– Prisiminiau tavo patarimus: kaip turėčiau elgtis, jeigu kada jį sutikčiau, – pagyvėju, atsisėdu šiek tiek tiesiau, nors sofa ir toliau taikosi mane nugramzdinti. – Pasikalbėjome. Pokalbis buvo trumpas, bet malonus.
– Kadaise tokiam pokalbiui nebūtum ryžusis, – primena Tina.
– Kadaise būčiau sprukusi pro atsarginį išėjimą ir vėliau dvi dienas gulėjusi lovoje.
Iš tiesų, kai grįžau namo su maisto produktais, jaučiausi išsekusi. Bedėliojant pirkinius į lentynas galiausiai įveikė sielvartas dėl Džonatano mamos mirties. Nuverkiau gerą posmą: juk dabar jis liko visiškas našlaitis. Be to, nepasivarginau pasakyti, kaip jį užjaučiu, nors tokia mintis ir sukosi galvoje. Kad ir kaip buvau išvargusi, tąnakt užmigau sunkiai.
– Maniau, jis Niujorke.
– Gyveno ten. Persikraustė čia ir rūpinosi mama iki jos mirties. Tiek, tiesą pasakius, ir težinau.
Džonatanas pasirodė netikėtai tarsi sniegas vidurvasarį, tad daug klausimų suregzti nespėjau. Per vėlai susizgribau nenutuokianti, ar jis vedęs. Tą gudrybę – žvilgsnį į bevardį vyro pirštą – visuomet prisimenu per vėlai, šiuo atveju pavėlavau visomis dviem dienomis.
– Kaip manai, kas dėjosi Džonatano galvoje, kai jis išvydo tave bakalėjos parduotuvėje?
Tina žino, kaip man nelengva suprasti, ką galvoja kiti, todėl klausimas nenustebina. Per tuos dešimt metų po išsiskyrimo su Džonatanu nuolat galvoje sukau paskutines mūsų draugystės savaites, paskutinę jo žinutę, paliktą autoatsakiklyje. Tina padėjo į anuos įvykius pažvelgti Džonatano akimis. Tai, ką suvokiau, privertė susigėsti.
– Jis neatrodė nei įskaudintas, nei piktas, – neatsakau į Tinos klausimą.
Tina supranta visą situaciją, veikiausiai ji galėtų man papasakoti, ką galvojo Džonatanas. Ji tik nori išgirsti mano nuomonę. Labai vertinu šiuos seansus, nes pati galiu nuspręsti, apie ką noriu kalbėti, o Tina nespaudžia. Bent jau nepernelyg smarkiai.
– Koks jis atrodė?
– Turbūt abejingas. Nusišypsojo išgirdęs apie biblioteką. Jau buvo benueinąs, bet paklausiau jo, ar galėtume kada susitikti. Užrašė man savo telefono numerį.
– Padarei didžiulę pažangą, Anika. Turėtum savimi didžiuotis.
– Jis veikiausiai mano, kad aš nepaskambinsiu.
– Ar paskambinsi?
Nuo minties apie kelią, kuriuo teks keliauti, užplūsta nerimas, tačiau nedvejoju.
– Taip.
Stebiu Tinos veidą ir, nors nesu tikra, manau, ji patenkinta.
