Karen Swan „Žvaigždės virš Romos“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Stamkauskienė. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. Tyto alba, 2019.

Leidyklos TYTO ALBA nuotr.

Buvusi mados žurnalistė Karen Swan metė viską, kad galėtų rašyti. Dabar ji – tarptautinio pripažinimo sulaukusi populiarių romanų autorė, trijų vaikų mama, gyvenanti miškuose prie Sasekso ir rašanti knygas namelyje medyje. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Paryžiaus paslaptis“, „Kalėdų dovana“ ir „Tobula dovana“.

Naujausia lietuviškai pasirodžiusi K. Swan knyga „Žvaigždės virš Romos“ nukelia į Amžinąjį miestą. Autorė sako, kad tai viena mylimiausių jos knygų, nes joje šėlsta itin aistringa meilės istorija.

Frančeska į Romą pabėgo nuo savo praeities. Jos gyvenimas Amžinajame mieste tiesiog nuostabus! Ji vedžioja turistų grupes po miestą ir rašo tinklaraštį apie Romą. Tačiau šiukšlių konteineryje surasta prabangi rankinė suveda ją su paslaptinga dama – vikonte Elena, ir netikėtai užsimezgusi abiejų moterų pažintis pakeičia Frančeskos gyvenimą.

Pasakiškai turtinga ir ne mažiau paslaptinga aristokratė pasiūlo Frančeskai parašyti jos biografiją – tai, ko ne vienerius metus siekė daugybė leidėjų. Mergina sutinka, net neįsivaizduodama, kur ją nuves kelionė į praeitį. Elena pasakoja apie rožinę jaunystę tarp Amerikos galingųjų, apie mylimuosius ir santuokas. Tačiau Frančeskos neapleidžia mintis, kad tai tik dalis tiesos ir kad senoji aristokratė nuo jos kažką slepia. Kad ne veltui buvusi tarnaitė nekenčia šios moters. Ir ne veltui – visgi kokį gyvenimą jai teko nugyventi!

Gimusi turtingoje amerikiečių šeimoje ir garsėjusi savo grožiu, būdama vos 26-erių Elena jau buvo ištekėjusi trečiąjį kartą. Būtent tuomet ji sutiko savo gyvenimo meilę, tačiau tai buvo vienintelis vyras, su kurio būti ji negalėjo. Visą situaciją ima komplikuoti netikėtai įgriuvęs Elenos sodas, kai žalos įvertinti iškviesti ekspertai aptinka senovinį tunelį po moters namais. Tame tunelyje randamas neįkainojamas deimantinis žiedas ir Frančeskai ima aiškėti, kad Elena neatskleidė jai visų savo paslapčių, o viena iš jų yra ypatingai šokiruojanti...

Kviečiame paimti į rankas šį intriguojantį romaną, o prieš tai susipažinti su „Žvaigždžių virš Romos“ autore K. Swan.

Buvote sėkminga žurnalistė Londone. Kodėl nusprendėte tapti rašytoja?

Darbas žurnalo redakcijoje gana varginanti veikla. Perkopusi dvidešimtmetį patyriau daug linksmybių sukdamasi toje aplinkoje: mados renginiai, vakarėliai, galerijų atidarymai, išėjimas į miestą su merginomis. Dievinau tai...

Buvau tik ką ištekėjusi, kai įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktas, ir tuomet pajutau, kad gyvenime noriu patirti kai ką geresnio ir tyresnio. Susilaukėme pirmojo sūnaus. Tapimas mama pakeitė mano gyvenimą. Supratau, kad nenoriu leisti laiko kažkur biure toli nuo sūnaus, ir mums su vyru pasisekė, kad galėjome finansiškai tai sau leisti.

Susipažinau su puikiu akušeriu ir kai gimė antrasis mano sūnus su šiuo gydytoju išleidome knygą, kurioje pasakojome apie laikotarpį po gimdymo. Mano agentas tuomet ėmė įtikinėti, kad turėčiau rašyti grožinę literatūrą. Tad vieną dieną tiesiog nuėjau į biblioteką ir aprašiau mintyse iškilusią sceną. Ji tapo pirmuoju „Žaidėjų“ skyriumi, kuriame dvi veikėjos sėdi viename iš Londono sodų, o jų vaikai bėgioja per vandens purkštukus išmėtytus žolėje. Negalvojau apie knygos siužetą, tiesiog užsimerkiau ir pamačiau šį vaizdą.

Taigi turėjau trijų puslapių ilgio epizodą ir privalėjau arba ką nors su juo daryti toliau, arba tiesiog jį palikti. Esu labai užsispyręs žmogus, tad, kai nusprendžiu ko nors imtis, privalau tai padaryti. Taigi turėjau sukurti istoriją plėtodama šią vieną sceną, o tai nėra tinkamas būdas rašyti knygą. Visgi tai buvo mano pirmieji žingsniai, vedantys į grožinės literatūros pasaulį. Jie padėjo suvokti, kaip kuriami pasakojimo pamatai. Vos parašiusi knygą supratau, kad istorijų kūrimas yra būtent tai, ką turiu daryti.

Kiekvieno jūsų romano veiksmo vieta gana įspūdinga: Hemptonas, Šveicarijos Alpės, Roma, Paryžius... Šiame sąraše atsiduria net Kanados uoliniai kalnynai! Ar esate buvusi visose minėtose vietose?

Taip, esu aplankiusi visas šias vietas! Man neįtikėtinai pasisekė. Kai kurias iš aprašytų vietų aplankiau per atostogas, tačiau į kai kurias vietoves, pavyzdžiui, Portofiną ar Hemptoną, vykau specialiai norėdama jas ištyrinėti ir ten įkurdinti romanų siužetus. Stengiuosi pasirinkti vietas, kurios gali įkvėpti. Knygose pasaulį įsivaizduoju tarsi per Instagram filtrą: gyvenimas jame šiek tiek ryškesnis, intensyvesnis nei realybėje. Taip pat turiu skaitytojų visame pasaulyje, tad noriu, kad skaitydami jie apsilankytų tose vietose. Pavyzdžiui, turbūt nedaugelis mano knygas skaitančių lietuvių itin daug žino apie Dorsetą.

Iš ko semiatės įkvėpimo kurdama personažus? Kaip atsiranda tie stiprūs vardai: Elena Damiani, Frančeska Haket, Klem Alderton, Rovena Tipton, Alegra Fišer, Flora Saiks, Netė Vatson?

Vardai turi savo ypatybes, jie tarsi siūlo man tam tikrus veikėjų charakterius. Dėl to pradėdama rašyti knygą kone visuomet pirmiausia išsirenku personažų vardus, sugalvoju jų veiklą. Abu šie veiksniai patys sukuria personažus. Jei vienas elementas nedera su kitu, negaliu įsivaizduoti personažo, tačiau kai pasirenku teisingai, veikėjas tiesiog išnyra prieš akis. Atrodo, tarsi veiktų kažkokia keista alchemija, bet išmokau šiuo procesu pasitikėti ir stengiuosi pernelyg griežtai sąmoningai neformuoti kuriamų personažų bruožų.

Man patinka stiprūs vardai, ypač tie, kuriuos galima sutrumpinti. Galbūt todėl, kad mano pačios vardas Karen netrumpinamas, visada mėgau pravardes. Manoji gimė pagal šukuoseną – Flop (liet. pasišiaušėlė). Dialogų rašymas yra viena mano mėgstamiausių rašymo dalių – jie betarpiški, žadinantys susidomėjimą, staigūs, spalvingi ir intymūs. Tad man patinka vardai, kurie kalbant skamba natūraliai ir atpažįstamai: „Flo“, „Leks“...

Ar galite išskirti mėgstamiausią knygą iš tų, kurias parašėte?

Daug sentimentų man kelia „Kalėdų dovana“, nes tai buvo pirmoji mano parašyta knyga, tiksliai kaip veidrodis atspindėjusi galvoje užgimusią istoriją. Taip pat dievinu „Žvaigždes virš Romos“ dėl joje aprašytos itin aistringos meilės istorijos. Bet labiausiai iš visų man patinka „Tobula dovana“. Šios knygos personažai tokie ryškūs, ydingi ir nuvertinami. Iki šiol apie juos pagalvoju.

Jei galėtumėte susėsti pokalbiui su trimis rašytojais, mirusiais ar gyvais, kas jie būtų? Kodėl būtent jie?

Jane Austen, nes ji, mano nuomone, buvo kraštutinė feministė, peržengusi gyvenamo laiko rėmus ir sugebėjusi bakstelti patriarchatui, kuriam gyvuojant moterys neturėjo beveik jokios galios formuoti santykių. John Irving, nes jis man atrodo esantis toks, koks turėtų būti tikras, senamadiškas pasakotojas. Jo vaizduotė – tokia gyva ir kūrybinga, kad jo fantazijų pasaulyje nėra nieko neįmanomo ar pernelyg keisto, kad tai negalėtų būti realybė. Na, ir Kate Atkinson, nes jos gebėjimas valdyti kalbą man primena poeziją. Jeigu tik sugebėčiau suprasti, kaip veikia jos mintys ir vėliau tai atkartoti.

****

Kviečiame susipažinti su šia intriguojančia istorija ir paskaityti romano „Žvaigždės virš Romos“ ištrauką.

***

Žibintų šviesų užlieta Angelų aikštė raibuliavo jai už nugaros, galybė motorolerių rikiavosi nesibaigiančiomis eilėmis tarsi tvarkingi kareiviai, jauni romiečiai būriavosi aplink trykštantį fontaną, tarsi tai būtų visatos centras, neįveikiamai traukiantis juos į save.

Česė stovėjo ant laiptelių priešais didingąjį pastatą ir klausėsi, kaip už storų jo sienų aidi durų skambutis. Iš arti, veidu beveik liečiantis prie sienos, namas atrodė dar impozantiškesnis, dar didesnis, nesuvokiamai per didelis, kad būtų vienos šeimos rezidencija ar netgi valstybinė įstaiga – šioms patinka įsikurti panašiuose rūmuose. Kas šiais laikais galėtų gyventi tokiame name? Jame turbūt sutilptų koks šimtas šeimų arba visa mokykla ar ligoninė. Kas nors naudinga ir prasminga.

Stipriau apkabino rankinę, žvelgdama į ją stebinčią kamerą, įtaisytą virš penkių metrų aukščio durų. Česė nusuko žvilgsnį – be vizitine kortele tapusios savo panamos, be kurios šiame kaitra alsuojančiame mieste paprastai nežengdavo nė žingsnio, ji jautėsi tarsi išstatyta apžiūrai. Akies krašteliu matė sinjorą Duti, stovinčią figmedžio šešėlyje skvero kampe, – ji stebėjo Česę valydamasi rankas į chalatą. Jos smalsumas dar labiau didino jaudulį. Kas čia tokio intriguojančio – tiesiog paskambinti prie durų ir grąžinti pavogtą rankinę.

Susitaikiusi, kad nieko nepeš, Česė atsisuko į senąją kaimynę ir gūžtelėjo pečiais tarsi sakydama – bent jau pabandžiau. Bet staiga durys atsivėrė ir jai prieš akis išdygo vidutinio amžiaus vyras juodomis kelnėmis ir trumpu baltu chalatu, kokį galėtų vilkėti restorano šefas. Jis rūsčiai žvelgė per akinius vėžlio kiauto rėmeliais, veidas atrodė nenatūraliai lygus, tarsi numirėlio kaukė.

– Klausau jūsų, – ištarė skvarbiai nužvelgdamas Česės suplyšusią palaidinę ir nutrintus geltonuosius sportbačius, nepraleisdamas pro akis ir to, kad įsispyrusi į juos tarsi į šlepetes. Žingtelėjo į priekį. – Jau vėlus metas. Kas nutiko? – irzliai paklausė, nesulaukęs greito atsakymo.

– Žinau, atleiskite, – atsiprašė Česė, suvokdama, kad jis teisus, – dabar jau turbūt po vienuoliktos ir jai kuo skubiausiai reikėjo į lovą, nes keltis teks vos už penkių valandų. – Bet, pamaniau, norėtumėte atgauti tai kuo greičiau, nelaukdami rytojaus. – Ji kilstelėjo Gucci rankinę.

Vyro veide pasirodė begalinė nuostaba, bet ją greit pakeitė įniršis. Jis akimirksniu išplėšė rankinę jai iš rankų ir Česė net aiktelėjo, skaudžiai sugriebta už alkūnės.

– Nė neįsivaizduojate, ką pridirbote. Ar jūs viena iš jų? – Jis žengė ant laiptų, nuožmiai žvalgydamasis aplinkui.

– V-viena iš ko? – pralemeno ji, traukdamasi atbula ir bandydama išsivaduoti iš jo gniaužtų. Ko jis ieško?

– Iš gaujos, – jis vėl pažvelgė į ją, stebeilydamasis su panieka ir neslepiamu priešiškumu ir dar smarkiau spausdamas ranką. – Iš gaujos, pavogusios šią rankinę. Nes jeigu manote, kad mes visiški kvailiai ir mokėsime jums išpirką už tai, ką pavogėte, tai pirmiausia...

– Ką? Ne! – ryžtingas Česės tonas, kilęs iš pasipiktinimo, sumišusio su šoku, ją nustebino ne mažiau nei jį. Jis palaikė ją vagile? Supainiojo jos vintažinį atsainiai elegantišką stiliuką su išties apskurusio valkatos apdarais? – Kaip jūs drįstate! Aš gyvenu čia pat, už kampo, ir aptikau ją šįvakar savo šiukšlių dėžėje, – stipriai trūktelėjusi ji ištraukė ranką. – Mano būsto nuomotoja sinjora Duti pasakė, kad šiame name gyvena tokia Elena, todėl ir atėjau čia – grąžinti rankinės, – tęsė jau gerokai įsiutusi. – Maniau daranti jums paslaugą, bet ne, nereikia, nesijauskite skolingi. Man buvo vienas malonumas! – Ji piktai apsisuko ir nubildėjo laiptais.

Dar nenuėjusi nė penkių žingsnių, išgirdo jį šaukiant:

– Palaukite!

Atsisukusi pamatė, kad palypėjęs per pusę laiptų žemyn jis stovi laikydamas atidarytą rankinę.

– Eime su manimi, prašom.

<...>

Ji sekė paskui jį per nesibaigiančias galerijas, siauras, ilgas menes su tvirtai užsklęstomis langinėmis, saugančiomis nuo išorinio pasaulio. Regėjo muziejines drobes – Karavadžą, Rafaelį, Velaskesą, Ticianą, – žengė aukščiausios kokybės šilko kilimais. Sienos buvo nudažytos sodriomis brangakmenių spalvomis: granato raudona, peridoto ir malachito žalia. Tai nebuvo jos stilius, nieko panašaus, bet ji negalėjo nesižavėti. Viduje rūmai atrodė dar ištaigingesni ir smarkiai pranoko prislopintą, pabrėžtinai nuosaikų eksterjerą.

Čia buvo rojus akims, tačiau vakuumas ausims – net menkiausias kvatojančios ir šūkalojančios aikštės garselis neprasiveržė pro storas lyg tvirtovės akmenines sienas, kaip ir karštis. Bet netrukus jos ausys pagavo kažkur skambančios muzikos nuotrupas, švelniai nardančias koridoriais tarsi bangos keteros nešama žuvis. Ar tai... ar čia „La traviata“?

Tai šis vyras – liokajus? Turbūt taip ir yra, mąstė tylomis Česė, stabtelėjusi prie uždarytų dvivėrių durų. Jis žvilgtelėjo į ją.

– Palaukite čia.

Sumišusi Česė linktelėjo, o jis dingo už durų, po pažastim nešinas rankine. Akimirką pro pravertas duris visu garsu ištrūko falcetas, bet po sekundės durys užsidarė.

Galva linguodama į muzikos taktą, Česė apsižvalgė po šią „sulaikymo kamerą“ – toks apibūdinimas jai atėjo į galvą pirmiausia žvelgiant į absento žalumo sienas. Ant vienos kabėjo kardinolo portretas, šalia kitos stovėjo ant kolonų išrikiuoti marmuriniai biustai, keletas raudonu aksomu apmuštų krėslų. Visko per daug, perkrauta, spalvos slogios ir klaustrofobiškos. Visa aplinka slegianti. Kur šviesa? Lengvumas? Nagi, nors kiek medvilnės vietoj šilko, lino vietoj storo aksomo. Ji jautėsi prislėgta, tarsi rūmų istorija būtų įgavusi fizinį pavidalą ir įsitaisiusi jai ant pečių.

Ji užsimerkė ir vėl ėmė linguoti pagal muziką, bet ši staiga nutilo. Atsisukusi pamatė, kad durys atidarytos, o ant slenksčio stovi liokajus ir stebi ją.

Ji liovėsi linguoti.

– Princesė jus priims tuojau pat.

Princesė?..

Jis pasitraukė į šoną atlaisvindamas kelią, ir po kelių dvejonės akimirkų jos kojos pakluso. Ji įėjo vidun ir vėl sustojo. Priešingai nei akį rėžiančia prabanga alsuojantys jos matyti rūmų kambariai, šis – trijų metrų aukščio ir mažiausiai dešimties metrų skersmens – stulbino paprastumu. Apstatytas kone asketiškai, su vos pora linu trauktų sofų ir ilgo plauko avikailio berberų kilimu, tarsi baltas debesis nutūpusiu kambario viduryje, bei trimis nenusakomo didumo paveikslais, vaizduojančiais kažkokias abstrakcijas su daug juodos spalvos. Visi daiktai buvo didžiuliai, pradedant nuo sofų, ant kurių kiekvienos galėjo susėsti mažiausiai aštuoni žmonės, baigiant dviejų metrų aukščio marmuriniu židiniu, kurio įmantriai išraižytas triumo siekė lubas. Ir dar – ant medinių stovelių buvo išdėliota pribloškianti milžiniškų baltų koralų kolekcija. Vieni iš jų susisukę tarsi kalijų žiedai, kiti plokšti kaip vėduoklės, lyg ant staklių ištemptais nėriniuotais raižiniais, – išrikiuoti ant vitrininių staliukų, jie grakščiai pabrėžė per visą sienos aukštį įrengtus langus dviejose kambario pusėse.

Česė jautė, kad stovi atvipusiu žandikauliu, bet niekaip nepajėgė susivaldyti ir užsičiaupti. Po tos svaiginančios prabangos dabar jautėsi taip, tarsi po karštos vonios panėrusi į vėsią jūrą.

– Aš jaučiuosi lygiai taip pat, brangioji.

Balsas – švelnus tarsi biri pudra, su amerikietiška tartimi – privertė atsigręžti. Ji pamatė artėjančią moterį, kuri tikriausiai stovėjo prie tolimesnio lango.

– Eidama pro tą auksą turiu užsidėti saulės akinius, kitaip mane ištinka alerginė reakcija, tiesa, Albertai?

Liokajus pritariamai linktelėjo, bet Česė nekreipė į jį dėmesio – ji negalėjo atitraukti akių nuo ateinančios moters. Apsirengusi dramblio kaulo spalvos šilkine pižama ir alyvuogių spalvos šilkiniu kimono, pasirėmusi į rankomis drožinėtą lazdelę, smulkutė tarsi paukščiukas, trumpai kirptais, dailiai sušukuotais žilais plaukais ir elegantiškais akinukais, užtupdytais ant paties nosies galiuko. Smulkių kaulų, lengva tarsi plunksnelė, ji buvo kaip pūsto stiklo statulėlė išraiškingais skruostikauliais ir lenkta nosimi, beveik neišplatėjančia ties šnervėmis – dėl to ji atrodė išdidi ir nepatenkinta, – ir dailia, vis dar tvirta ir ryžtinga žandikaulio linija. Tačiau Česės žvilgsnį prikaustė jos akys – nei žalios, nei mėlynos, veikiau skaidrios nepaliestos Filipinų lagūnos vandenų spalvos.

Ji priėjo pižamai be garso slystant prabangiu kilimu. Ūgio buvo vos Česei iki pečių. Ištiesė ranką taip, kad Česė akimirką sudvejojo, ar ją paspausti, ar pabučiuoti, bet pasirinko tradicinį variantą, davė savąją ir be galo nustebo, kai moteris – princesė! – jai ant rankos uždėjo savo delną.

– Ir kaip aš jums atsidėkosiu? – šiltai paklausė.

Česė pagaliau susičiaupė. Rankinė. Ji turi galvoje rankinę, grąžino save į realybę.

– Ką jūs, tikras menkniekis.

Moteris nusišypsojo.

– Visai ne menkniekis. Jūs pasielgėte kur kas didžiadvasiškiau, nei galite įsivaizduoti. Aš visą dieną negalėjau rasti vietos. Tai, kas buvo mano rankinėje, brangiau už visus pasaulio turtus.

Karen Swan. Žvaigždės virš Romos. Iš anglų kalbos vertė Rasa Stamkauskienė. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. Tyto alba, 2019.