Alės santuoka subyrėjo ir ji neatsispyrė draugių įkalbinėjimams pabandyti. Tačiau atsibudusi sekmadienio rytą supranta, kad įvyko kažkas bloga. Taip prasideda Louise Jensen trileris „Pasimatymas“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai).
Pagrindinė romano herojė Alė prabudusi pamato, kad yra kruvina, jai beprotiškai skauda galvą ir ji nepamena, kas atsitiko pasimatymo metu. Dar baisiau – dirstelėjusi į veidrodį, Alė neatpažįsta į ją žiūrinčio veido. Ji neatpažįsta savo buvusio vyro, brolio ir draugų. Ir ji negali atpažinti žmogaus, kuris ketina ją sunaikinti...
Louise Jensen psichologiniai trileriai (šis – jau ketvirtas) karaliauja bestselerių sąrašuose. Pasaulyje parduota virš milijono autorės knygų anglų kalba, jos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų. 2018-aisiais „Pasimatymas“ nominuotas The Guardian skelbiamiam „Not the Booker“ apdovanojimui.
„Man patinka nežinoti, kas nutiks mano herojams, prisipažįstu nuoširdžiai – net nenujaučiu. Rašau su graužiančiu nerimu ir vis augančia baime dėl savo herojų“, – viename interviu tikino Louise Jensen. Kad scena pavyko, ji nusprendžia pajutusi, jog kyla noras atsitraukti nuo kompiuterio ir patikrinti, ar namų durys tikrai užrakintos.
„Skaitydama „Pasimatymą“ nuo pat pirmo puslapio sėdėjau ant kėdės kraštelio... viskas taip įtikima!“ – komplimentu kolegei pasidalijo Jane Corry, bestselerio „Miręs buvusysis“ autorė.
Britė Louise Jensen į trilerių olimpą įsiveržė prieš kelerius metus netikėtai net pačiai sau – ji niekada nesvajojo apie rašytojos kelią. „Rašymas man tapo išsigelbėjimu, šviesos blyksniu labai tamsiame gyvenimo etape“, – pripažįsta. Automobilio avarijoje patirti sužeidimai privertė Louise Jensen keisti gyvenimo būdą – ji turėjo atsisakyti karjeros, bėgiojimo, jodinėjimo ir leisti dienas tarp keturių sienų namuose, kamuojama skausmo.
Pakilti iš nevilties moteriai padėjo sąmoningumo ugdymo (angl. „mindfulness“) mokymai, ji pradėjo rašyti straipsnius apie šią skaudžią savo patirtį, kasdienybę kenčiant alinančius skausmus ir dalyti patarimus, kaip pavyksta rasti emocinę pusiausvyrą. Ilgainiui kilo mintis parašyti apie tai knygą ir ji ėmė ieškoti internete patarimų, kaip pagerinti rašymo įgūdžius. Kūrybinio rašymo pamokoje Louise Jensen gavo užduotį per dešimt minučių sukurti istoriją, kurią padiktuos keletas žodžių. „Tarp jų buvo „miškas“ ir „kastuvas“ – taip atsirado pirmas skyrius. Grįždama namo negalėjau nustoti galvojęs, o kaip toliau pasisuks herojų istorija... Po kelių bemiegių naktų sėdau rašyti romano, nors iki tol net tokia mintis nebuvo šovusi į galvą“, – apie rašymo pradžią yra pasakojusi autorė.
Ištrauka iš Louise Jensen trilerio „Pasimatymas“
Pirmas skyrius
Kažkas negerai.
Suprantu tai vos pabudusi iš sunkaus, slogaus miego. Tai ne nusivylimas, apimantis kasryt suvokus, kad neguliu lovoje su Metu, kad savo namuose nebegyvenu ir nebesu ten pageidaujama. Čia kažkas kita. Man daužosi širdis, mintys pinasi, rodos, kad visas kambarys sukasi.
Kažkas ne taip.
Kambaryje tvyro rūgštus tvaikas. Man nepažįstamas tvaikas. Svarstau, ar kas nors guli lovoje šalia manęs. Užvaldo siaubingas pojūtis, kad esu stebima, bet ne meiliai, kaip tada, kai atsimerkdavau ir pamatydavau Metą, pasirėmusį alkūne ir žvelgiantį į mane taip, tarsi būčiau vienintelė mergina pasaulyje. Baisiai nejauku.
Man šiurpsta rankų oda. Nereikėjo patikėti Krise ir Džule, kai įtikinėjo nueiti į pasimatymą. Nesu tam pasiruošusi, be to, vis dar kaip skęstantysis šiaudo griebiuosi paskutinės vilties, kad mano santuoka galutinai nesugriuvo. Juk tik pernai mudu su Metu nusprendėme pamėginti susilaukti vaikučio. Svajonės apie ateitį gaubė it jauki šilta antklodė. Iki tol, kol jis suplėšė mano svajones į skutelius ir paliko tuščią ir sustingusią kaip ledą.
Draugės susibūrė manęs palaikyti, kaip ir tinka geroms draugėms, o kai prieš kelias savaites sėdėjome ir gėrėme vyną, įtikino, kad turiu susikurti paskyrą pasimatymų programėlėje.
– Aš ištekėjusi! – užprotestavau.
– Išsiskyrusi, – atkirto Krisė, jos lūpose šis žodis nuskambėjo kaip nuosprendis, nors nei aš, nei Metas niekada nebuvome nė užsiminę apie skyrybas. – Pasijusi geriau. Tu niekur neišeini. Nebūk tokia rimtuolė, – ji plačiai nusišiepė. – Bus smagu. Kartą pavakarieniausi ar ko išgersi. Jei nenori ko nors daryti, neprivalai.
– Pavyzdžiui, susikurti paskyros? – nusivaipiau, Džulei garsiai skaitant svetainės „Inside, Out“ šūkius.
– Mes neskelbiame nuotraukų tol, kol nesusipažįstame asmeniškai. Mes visi gražūs savo vidumi.
Džulė suvaidino, kad kišasi du pirštus į gerklę, bet juk ji kaip ir aš laisva, nebegyvena su vyru. Krisė išsiskyrusi. Vienas Dievas težino, kodėl klausau jų patarimų apie santykius. Mes tikros nelaimėlės.
– Dieve, taip dar blogiau, – burbtelėjau. – O gal tie vaikinai turi dvi galvas?
– Kada paskutinį kartą matei dvigalvį žmogų? – suprunkštė Krisė. – Be to, maniau, kad tau neįdomu.
– Man ir neįdomu, – atšoviau, nes iš tiesų buvo neįdomu, bet vis tiek naršiau programėlę. – Ką reiškia AIM? Atsakymas – TBS, – pasijutau taip, tarsi skaityčiau meniu užsienio šalyje.
– Aš ieškau meilės. Tiesiog būk savimi, – skaitydama man per petį, Krisė atplėšė maišelį „Doritos“. – Visi vartoja santrumpas. Venk GTR.
– Kas tai?
– Gyvena tėvų rūsyje. Jis turbūt tave ten surakins grandinėmis! – Krisė atsuko salsos padažo stiklainiuko dangtelį.
– Ir gal mes daugiau tavęs nebepamatysime. Ar galėsiu gauti tavo Michael Kors rankinuką? – paklausė Džulė. – Vis tiek jis pas tave tik tuščiai voliojasi.
Kas teisybė, tas ne melas. Apsimečiau susijaudinusi, kai per pirmąsias Kalėdas su Metu atrišau kaspinėlį, nuvyniojau oficialų kaip mano šypsena metalu žvilgantį popierių ir pamačiau rankinuką, kainuojantį tikriausiai tiek, kiek per mėnesį išleidžiu maistui. Stipriai pabučiavau Metą, vis dar apsimetinėdama, o tuo pat metu svarsčiau, ar turėčiau jam pasipasakoti, kodėl man taip nejauku gauti dovanų. Iš visų paslapčių, kurias galėčiau atskleisti, ši tikrai buvo ne blogiausia.
– Negaliu eiti į pasimatymą, – priešinausi. O iš tiesų norėjau pasakyti, kad neisiu.
– Kas baisiausia gali nutikti? – nekantriai paklausė Krisė ir pratęsė, man nespėjus pateikti sąrašo. – Gali sutikti kokį KIBSMB.
– Ką tai reiškia? – prisikroviau ant tortilijos pomidoro griežinėlių ir juos papipirinau.
– Kačiokas ir bronzinis su milžinišku...
– Tu juos išsigalvoji! – kvatodama pripildžiau mūsų taures ir kitas porą valandų praleidome prisiklijavusios prie telefonų, pasakodamos viena kitai, kad trisdešimt dvejų Endis norėtų susipažinti su naujais ir įdomiais žmonėmis: „Negali nulaikyt jo kelnėse“, – pakomentavo Krisė; o trisdešimt penkerių Liuisas nenorėjo nurodyti, kur dirba: „Bedarbis“, – paskelbė Džulė.
Vėliau sekundės dalele per ilgai žiūrinėjau vaikino, mėgstančio naminius kepsnius, šunis ir žvejybą, paskyrą.
– Nuobodus, – purkštelėjo Krisė, bet pagalvojau, kad jis atrodė normaliai. Turbūt saugiai. Mintis apie susitikimą su nepažįstamuoju man kėlė siaubą.
– Jis atrodo... – sudvejojau, – malonus.
Ir to užteko, kad Džulė stvertų telefoną ir pasiųstų atsakymą, nors žinojo, kad pati to niekada nedaryčiau, taip suteikdama mano beužgimstančiai dvidešimt aštuonerių metų viengungės paskyrai konkrečią formą.
Dabar tikrai norėčiau, kad ji nebūtų taip pasielgusi. Pūkinė antklodė sukrinta. Iš visų jėgų ją gniaužiu ir stengiuosi nesukrutėti. Kiek galėdama ramiau apsimetu, kad dar miegu, klausausi, ar neišgirsiu ko sujudant. Kvėpuojant. Bet girdžiu tik baisiai garsų paukščių čiulbesį už lango. Kiek vakar išgėriau? Man dar niekad taip neskaudėjo galvos. Turėjau vairuoti; pagalvojau, kad jei būčiau gėrusi tik limonadą, dabar būčiau rami ir susivaldžiusi. Tarp kitko, kur palikau savo mašiną? Ar ji vis dar stovi prie „Prismos“? Prisiminimai išskydę. Pasirinkau „Prismą“, manydama, kad miesto centro baras turbūt yra pati viešiausia vieta, kokią tik gali rasti, nors jis ir nebuvo mano skonio. Man labiau patinka kaimiškos aludės, bet nenorėjau iškart užgniaužti romantikos. Mėšlungiškai nugurkiu seiles. Gerklė šiurkšti. Kai atsargiai spusteliu kaklą, suskausta.
Nors minkštas senas čiužinys įdubęs nuo mano svorio, skauda petį, tad švelniai jį priliečiu – pirštai prilimpa. Oda nudrėksta. Blakstienos sulipusios nuo vakarykščio tušo, turiu per jėgą praplėšti vokus. Saulė spingso pro užuolaidų plyšį. Atskiras Krisės namų miegamasis, kuriame įsikūriau išsiskyrusi su Metu, užlietas švelnaus gintarinio spindesio.
Sėdantis skausmas perskrodžia galvą, atsargiai kilsteliu ranką. Gumbas. Ar vakar parkritau? Turbūt taip. Visad buvau nerangi, taip ir neišmokau vaikščioti su aukštakulniais. Čiuopiu žaizdą kuo švelniau, bet šleikštulys užlieja skausmingomis bangomis, jaučiuosi it krisčiau. Skubiai nuleidžiu rankas, norėdama atsiremti, bet pamatau tai.
Kraujas.
Iškėlusi rankas priešais veidą, tyrinėju jas taip, tarsi matyčiau pirmą kartą gyvenime, lėtai sukioju. Jos pasidengusios raudonu sukrešėjusiu krauju, aplink nagus sudžiūvusiu į luobelę. Tikriausiai jis iš žaizdos mano galvoje. Nenuostabu, kad jaučiuosi kaip visiška ligonė. Žvilgsnis nuklysta prie riešų – išsigąstu pastebėjusi grupelę mažų, apvalių, skausmingų mėlynių. Kairiosios rankos pirštais nukeliauju per dešinį dilbį. Keturios mėlynės, ar nuo keturių pirštų? Jos didesnės už mano pirštų galiukus. Pasukusi ranką, pamatau didesnį nykščio atspaudą ir suvokiu, kad buvau pagriebta. Plūste užplūsta baimė, kol klaidžioju žvilgsniu po kambarį, norėdama įsitikinti, kad esu viena. Kodėl ten, kur turėtų slypėti prisiminimai, plyti tuščia erdvė?
Nusimetu antklodę ir nuleidžiu kojas ant grindų, tarsi galėčiau pasprukti. Bet sujudėjau per greitai. Atrodo, kad čiužinys supasi. Užsimerkiu ir laukiu, kol praeis pykinimas, kurį kone nuslopina pneumatinis kūjis galvoje, o kai blogumas atslūgsta, lėtai ir atidžiai apžiūriu kambarį, norėdama patikrinti, ar tarp nedaugelio mano daiktų yra kas neįprasto. Drabužiai išmėtyti. Liemenėlė karo ant drabužių spintos rankenėlės, tarsi būtų ten užsviesta, pėdkelnės susuktos į gumulą po kėde, ant kurios pūpso laukiančių, kol bus padėti į vietą, skalbinių krūva. Kambaryje šiukšlynas, bet tai nėra neįprasta. Kito žmogaus nė ženklo, o kai pažiūriu į pagalvę šalia, nepamatau įdubimo, rodančio, kad ant jos kas būtų miegojęs. Perbraukiu paklodę. Ji šalta.
Siekteliu šalia lovos stovinčio stalelio, kur visada numetu mobilųjį, kad ir kokia girta būčiau, o ten kaip visada pilna smulkių pinigėlių ir nosinaičių, žurnalas „Marie Claire“, Krisės padovanota „Ladybird knyga apie pasimatymus“, kuri turėjo mane prajuokinti, bet, skaitydama kai kuriuos puslapius, verkiau... Tačiau telefono nėra. Kur mano rankinukas? Ant kėdės jo nematau. Atsargiai atsistoju. Nors judu lėtai kaip sraigė, kambario grindys tarsi pakyla piestu ir siūbuoja po kojomis, ir aš suklumpu, skaudžiai susitrenkiu kelius. Ištrykšta ašaros, stodamasi pritupiu ir patrinu kelius. Oda paraudusi ir nubrozdinta.
Ištiesusi ranką, susirenku praėjusį vakarą vilkėtus drabužius. Storas žieminis paltas purvinas ir drėgnas – bent jau taip sprendžiu iš kvapo. Tamsiai žalia suknelė be petnešėlių perplėšta ties siūle. Kreminis šalikėlis aptaškytas purvu; atrodo, kad priderintos pirštinės dingusios kartu su juodais aukštakulniais, puoštais sidabro kaspinėliais. Išvyniojusi pėdkelnes pamatau, kad jos suplėšytos, ir apsipilu ašaromis. Negaliu liautis kūkčioti.
Kas man nutiko? Kodėl nieko neprisimenu? Mintyse sukasi klausimas po klausimo, bet galvoju apie blogiausia. Ar mane išprievartavo? Vyras, su kuriuo susipažinau per internetą? Bet tikrai nesijaučiu kaip po sekso, laisva valia buvusio ar prieš mano valią, o juk žinočiau tai, tiesa?
Tiesa?
Klausimas pribloškia. Pakilusi tulžis ėda gerklę, seilių srautas užplūsta burną. Vos spėju į vonią ir aptaškau unitazą vėmalais. Nuo menkiausio judesio skauda galvą, o skrandis vis susitraukinėja, kol galiausiai pagalvoju, kad blogiausia jau pasibaigė. Tupėdama atsivynioju tualetinio popieriaus ir nusišluostau burną.
Visa drebu. Taip purtausi, kad net dantys barška. Basas pėdas stingdo šaltos vonios plytelės. Kai vargais negalais pakylu, kojos nelaiko. Slegia siaubas, valandėlę stoviu sustingusi ir mėginu prisiminti praėjusį vakarą, bet mintyse neiškyla nieko, išskyrus blyksinčias spalvotas šviesas ir žemų tonų dūžius. Galva linksta, it būtų per sunki kaklui, ir sukasi taip, kad reikėtų vėl prigulti, bet einu prie kriauklės, nes noriu išsivalyti dantis – burnoje jaučiu siaubingą skonį. Siekdama dantų šepetuko, stabteliu ir svarstau, ar sunaikinsiu įrodymus. Ko įrodymus? Klausimas nemalonus ir žiaurus, tad stengiuosi kuo greičiau jį pamiršti, tačiau sarkastiškas balsas galvoje neužsikemša. Beveik nebesivaldau. Tarsi galėčiau nuplauti siaubingas mintis, atsuku čiaupą ir pakišu drebančias rankas po šaltu vandeniu, stebiu, kaip iš pradžių jis teka tyras, paskui parausta, kai pridžiūvęs kraujas ima atmirkti, kaip sukasi tarsi tornadas ir galiausiai nuteka į kriauklės angą. Po nagais yra dar kažko. Purvo? Kraujo? Instinktyviai čiumpu šepetėlį ir šveičiu panages, kol šios parausta, bet vis tiek jaučiuosi purvina. Švaros. Trokštu jaustis švari. Nukračiusi vandenį nuo rankų, žvilgteliu aukštyn į veidrodį.
Pamačius atspindį veidrodyje, apima išgąstis ir sąmyšis, man užima kvapą, bet galiausiai iš gerklės išsiveržia riksmas. Įtikinėju save, kad tikriausiai sapnuoju. Tai turbūt košmaras. Turi būti košmaras.
Bet taip nėra.
