Ką tik lietuviškai pasirodęs „The New York Times“ bestselerių autorės Joy Fielding romanas „Bloga duktė“ (išleido BALTO leidybos namai) – psichologinė drama apie šeimos paslaptis ir blogį, kurį taip sunku atpažinti. Išgirdusi šiurpią žinią, kad tėvas, jauna jo žmona ir dvylikametė podukra buvo sunkiai sužeisti per ginkluotą apiplėšimą, Robina priversta grįžti į gimtąjį miestą, iš kurio stengėsi pabėgti kuo toliau. Tėvo valdingumas, arogancija ir nuolatinė neištikimybė, mamos liga ir mirtis, nevykusiai susiklostę sesers ir brolio likimai suskaldė šeimą. Robiną vis dar kankina kaltė, panikos priepuoliai ir nepasitikėjimas mylimu vyru. Kol ligoninėje tėvas kovoja už savo gyvybę, o policija nesėkmingai bando aiškintis nusikaltėlių tapatybes, Robina bando atkurti santykius su artimaisiais. Bet... Šioje šeimoje visi turi ką slėpti: ir jaunoji tėvo žmona Tara, ir pagiežingoji Robinos sesuo Melanija, ir jaunėlis jų brolis Alekas, ir net autistas Melanijos sūnus Landonas. Kaip atskirti melą, kuriuo norisi tikėti, nuo tiesos, kurios verčiau nežinoti?

Leidyklos BALTO nuotr.

Joy Fielding, diplomuota anglų literatūros specialistė, po studijų bandė ieškoti laimės Holivude. Atrodė, kad žvali šviesiaplaukė žengia teisingu keliu, juolab jai pavyko patekti į tuo metu kultinio televizijos serialo „Gunsmoke“ filmavimo aikštelę ir netgi priešais kamerą pabučiuoti Amerikos dievaitį Elvį Presley. Tačiau karjera nesiklostė, mergina grįžo į gimtąją Kanadą, įsikūrė Toronte ir prisiminė vaikystės aistrą – rašymą. Ji kūrė pačias įvairiausias istorijas nuo tada, kai išmoko vedžioti raides. Būdama dvylikos parašė scenarijų televizijos filmui apie tai, kaip mergaitė nužudo savo tėvus. Pirmasis Joy Fielding romanas išleistas 1972-aisiais.

„Man patinka rašyti, nes tada jaučiu, kad viskas mano rankose ir viską galiu kontroliuoti. Kaip vaikystėje, aš ir toliau žaidžiu popierinėmis lėlėmis, duodama valią vaizduotei ir kurdama joms istorijas“, – sakė viename interviu. Joy Fielding mėgaujasi susukdama siužetą ir knygos pabaigoje pateikdama tokį posūkį, kad skaitytojas pasijunta užkluptas.

Ištrauka iš Joy Fielding trilerio „Bloga duktė“

Išleido BALTO leidybos namai

Pirmas skyrius

Jai pradėjo dilgsėti duobutėje ties skrandžiu, tada keistas spaudimas pakilo iki krūtinės, plito kūnu aukštyn ir į šonus, kol pasiekė kaklą. Nematomi pirštai sugniaužė gerklę, užspaudė trachėją, nuo deguonies trūkumo apsvaigo galva ir pasidarė silpna. Man infarktas, – pamanė Robina. – Dusina. Mirsiu.

Priešais sėdinti pusamžė moteris, regis, nieko nepastebėjo. Ji buvo pernelyg įsijautusi į savo rūpesčius. Turbūt mąstė apie valdingą anytą, sunkaus būdo dukrą, nedėmesingą vyrą.

Viskas gerai, įkvėpk. Susikaupk. Moteris – kuo ji vardu, po galais? – mokėjo šimtą septyniasdešimt penkis dolerius už valandą ne todėl, kad vietoj atsakymo į ją būtų žiūrima tuščiu žvilgsniu. Ji tikėjosi bent jau Robinos dėmesio. Juk kreipiatės į psichoterapeutę ne tam, kad išvystumėte jos nervinį priepuolį.

Tai ne nervinis priepuolis, – patikino save Robina, atpažinusi simptomus. – Ir ne infarktas. Tai įprastas panikos priepuolis, kokių pasitaikydavo anksčiau. Dievaži, turėjau priprasti.

Bet praėjo daugiau nei penkeri metai, – mąstė įkvėpdama. Kone kasdien ištikdavę panikos priepuoliai liko praeityje. – Vis dėlto praeitis visada su tavimi. Argi ne taip sakoma?

Robinai nereikėjo spėlioti, kas sukėlė šį staigų priepuolį. Tiksliai žinojo, kas kaltas. Melanija, – prisiminė trejais metais vyresnę seserį ir jau ne pirmą kartą aplankė mintis, kad iš sesers vardo išbraukus raides „e“ ir „l“ išeitų „Manija“.

Po pietų į biurą grįžusios Robinos balso pašte jau laukė Melanijos pranešimas. Robina jį išklausė svarstydama, paskambinti ar apsimesti, kad negavo jokios žinios. Taip dvejojant atėjo klientė.

Turėsi palaukti, – mintyse tarė seseriai, griebė užrašinę ir įžengė į konsultacijų kabinetą.

– Ar gerai jaučiatės? – paklausė moteris, sėdinti kėdėje mėlynu apmušalu, pasilenkusi į priekį ir įtartinai žiūrinti į Robiną. – Atrodote keistai.

– Atsiprašau, ar galiu minutei išeiti?

Kol moteris kažką sakė, Robina jau buvo atsistojusi. Išėjo į mažesnę patalpą šalia pagrindinio kabineto ir uždarė duris.

– Viskas gerai, – sušnibždėjo pasilenkusi prie stalo, įsirėmusi abiem delnais ir saugojosi žvilgtelėti į telefoną. – Kvėpuok. Tiktai kvėpuok.

Viskas gerai, supratai, kas vyksta. Žinai priežastį. O dabar reikia tik atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Už sienos laukia klientė. Neturi laiko šitam šūdui. Susiimk. Kaip sakydavo mama? Net ir tai praeis.

Tačiau ne viskas praėjo. Praeidavo ir vėl grįždavo, kad pakištų kiaulę.

– Viskas gerai, giliai įkvėpk, – Robina vėl ramino save. – Dar kartą.

Dar tris kartus įkvėpusi galėjo alsuoti beveik lengvai.

– Viskas gerai, – kartojo ji. – Viskas bus gerai.

Robina žinojo, kad toli gražu ne viskas gerai. Melanija be priežasties neskambindavo ir ta priežastis niekada nebūdavo gera. Po motinos mirties seserys beveik nesikalbėjo, o po skubotų tėvo vedybų Robinai išsikėlus iš Red Blafo, visai nustojo bendrauti. Beveik šešerius metus viena kitai nepratarė nė žodžio. Sesuo nepasveikino Robinos nei Berklio universiteto magistrantūros baigimo proga, nei tais pačiais metais atidarius privatų kabinetą, Robina netgi negavo jokio formalaus atviruko paskelbusi sužadėtuves su Bleiku.

Galų gale prieš dvejus metus, paklausiusi Bleiko, Robina liovėsi bandyti užmegzti ryšį su seserimi. Argi ne ji klientams, susidūrusiems su nepajudinama užtvara ar neįveikiama kliūtimi, pataria nustoti daužyti galva sieną? Ar ne laikas ir pačiai pasinaudoti šia išmintimi?

Žinoma, visada lengviau patarti, nei patarimo klausyti.

O dabar kaip iš giedro dangaus skambina sesuo ir palieka paslaptingą balso pašto pranešimą. Grįžo kaip vėžys, kurio manė atsikračiusi, tik dar nuožmesnis nei anksčiau.

„Paskambink man“, – mįslingai pranešė Melanija, nesiteikusi net prisistatyti, tarsi būtų savaime suprantama, kad Robina dar neužmiršo jos balso.

Be abejo, Robina ją pažino. Net per daugelį metų buvo sunku iš atminties ištrinti Melanijos balsą.

Kokia velniava vėl prasideda? – stebėjosi Robina, tačiau dar keletą kartų giliai įkvėpusi nusprendė nespėlioti. Buvo patyrusi, kad vaizduotė niekada nepranoks tikrovės. Toli gražu.

Dar svarstė paskambinti Bleikui, bet persigalvojo. Jis užsiėmęs ir nemėgsta būti trukdomas. „Juk tu psichoterapeutė“, – kartą pasakė, akimis klaidžiodamas virš jos galvos, tarsi pastebėjęs kur kas įdomesnį objektą.

Nuvijusi mintis apie Bleiką ir Melaniją, Robina už ausų užsikišo iki smakro kirptų šviesių garbanų sruogas ir, išspaudusi švytinčią šypseną, grįžo į kabinetą.

– Labai atsiprašau, – tarė savo naujajai klientei, kurios vardo vis dar negalėjo atsiminti. Ema ar Emilija. Kažkas panašaus.

– Ar viskas gerai? – paklausė moteris.

– Žinoma. Tik supykino.

Moters akys susiaurėjo.

– Ar jūs nėščia? Nelabai norėčiau per pirmąjį seansą sužinoti, kad praradote kūdikį.

– Ne. Aš ne nėščia.

Norint pastoti juk reikia sekso, – pagalvojo Robina. Jie su Bleiku nesimylėjo jau daugiau kaip mėnesį.

– Man viskas gerai, – tarė ji, beviltiškai mėgindama atsiminti moters vardą.

– Tęskime. Jūs sakėte...

Ką, po velnių, ji sakė?

– O taip, sakiau, kad vyras manęs visiškai nepalaiko kilus barniams su jo motina. Vėl elgiasi kaip dešimtmetis, bijo praverti burną. Anyta mane siaubingai įžeidinėja, o jis apsimeta, kad nieko negirdi. Kai pasakau jam pastabą, atkerta, kad sutirštinu spalvas ir kad su ja neprasidėčiau. Žinoma, viską mato duktė. Ir dabar ji tokia pat šiurkšti. O kad girdėtumėte, kaip ji kalba su manimi.

Manote, kad turite bėdų? – pagalvojo Robina. – Kad jūsų artimieji sunkaus būdo?

– Neįsivaizduoju, kodėl anyta manęs taip nekenčia.

Jai nereikia priežasties. Jei ji panaši į mano seserį, niekina tave iš principo. Nes tu esi.

Tai buvo tiesa. Melanija nekentė mažylės sesers nuo pirmos akimirkos, kai ją išvydo. Iš karto pajuto pavydą dėl motinos dėmesio. Melanija kaip pamišusi žnaibydavo miegančią Robiną, tad mergaitė buvo nusėta mėlynėmis. Dvejų metų Robinai žirklėmis nurėžė garbanas, o kai būdama septynmetė su seserimi žaidė neva draugiškas gaudynes, Melanija taip stumtelėjo ją veidu į sieną, kad lūžo nosis. Be to, Melanija nuolat kritikavo Robinos aprangą, pomėgius, draugus.

– Ta kvaila kalė, – sakydavo Melanija apie Robinos geriausią draugę Tarą.

Šiaip ar taip, ji buvo teisi.

– Dariau viską, kad tik su ja susitaikyčiau. Pakviečiau apsipirkti. Į restoraną pietų. Bent tris kartus per savaitę kviečiau pas mus vakarienės.

– O kodėl? – paklausė Robina.

– Kodėl? – pakartojo moteris.

– Jei ji tokia nemaloni, kam vargintis?

– Mano vyras mano, kad taip reikia.

– Tada tegu jis eina su ja apsipirkti ir pietauti. Ji jo mama.

– Tai ne taip paprasta, – prieštaravo moteris.

– Visiškai paprasta, – tvirtino Robina. – Ji elgiasi šiurkščiai ir nepagarbiai. Jūs neprivalote su tuo taikstytis. Nebekvieskite jos apsipirkti ir pietauti. Nebekvieskite vakarienės. Jei paklaus, kodėl, pasakykite tiesiai šviesiai.

– Ką pasakysiu vyrui?

– Kad jau pavargote nuo nepagarbos ir daugiau su tuo nesitaikstysite.

– Nemanau, kad galiu taip pasielgti.

– Kas jums neleidžia?

– Na, viskas pernelyg painu.

– Visai ne.

Nori, papasakosiu, kas yra painu? Štai: mano tėvai gyveno santuokoje trisdešimt ketverius metus, per tą laiką tėvas apgaudinėjo motiną su kiekviena kale, kritusia jam į akį, įskaitant mano geriausią draugę Tarą. Ją vedė praėjus vos penkiems mėnesiams po motinos mirties. Bet tai dar ne viskas: tuo metu Tara buvo susižadėjusi su mano broliu Aleku. Argi tai ne painu?

Oi, palauk, dar ne viskas.

Iš nesėkmingos pirmosios santuokos Tara turi dukterį, kurios susilaukė vos įžengusi į pilnametystę. Dabar Kasidei turbūt dvylika. Miela mergytė. Mano tėvas ją dievina, myli kur kas labiau nei savo vaikus. Negana to, ar minėjau, kad beveik šešerius metus nesikalbėjau su savo seserimi?

– Kai kurie žmonės tiesiog yra toksiški, – garsiai tarė Robina. – Geriausia su jais turėti kuo mažiau reikalų.

– Netgi tada, kai jie šeimos nariai?

– Ypač tada, kai jie šeimos nariai.

– Oho, – stebėjosi moteris. – Maniau, psichoterapeutai turi tik klausinėti ir leisti klientui pačiam rasti sprendimus.

Nejaugi? Viešpatie, tada viskas užtruks daug metų.

– Pamaniau, kad mums verta sutaupyti laiko.

– Jūs kieta! – tarė moteris.

Robina vos nenusijuokė. Tik jau ne „kieta“. Melanija buvo „kieta“. O gal „pikta“. Kiek Robina prisiminė, Melanija visada buvo pikta. Ant viso pasaulio. Ypač pyko ant Robinos. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir Melanijai ne visada buvo lengva. Tiksliau – jai niekada nebuvo lengva.

Po velnių, – pamanė Robina. – O kam gi reikia tos teisybės?

– Ar tikrai gerai jaučiatės? – susirūpino moteris. – Jūsų veidas...

– Kas mano veidui?

Ar man jau insultas? Veido paralyžius? Kas atsitiko mano veidui?

– Nieko. Tik sekundę jis persikreipė.

– Persikreipė?! – Robina susivokė, kad šaukia.

– Atleiskite. Nenorėjau jūsų užgauti...

– Ar galiu dar minutėlei išeiti?

Robina taip smarkiai pašoko nuo kėdės, kad ši vos neapvirto.

– Tuoj grįšiu.

Atidariusi kabineto duris, išbėgo į fojė, išklotą pilka kilimine danga, ir siauru koridoriumi tekina nusileido į tualetą. Pastūmusi duris prišoko prie praustuvės ir įsistebeilijo į atvaizdą veidrodyje. Iš jo žvelgė patraukli trisdešimt trejų metų moteris ryškiai mėlynomis akimis, putliomis lūpomis ir širdelės formos veidu. Nebuvo jokių bjaurių spuogų, jokių dėmių, jokių randų ar gilių raukšlių. Atrodė nepriekaištingai, jei ne šiek tiek pakumpusi nosis. Nepastebėjo jokių požymių, kad veidas atrodytų iškreiptas. Žiūrėdama į plaukus Robina pamanė, kad jau laikas apsikirpti, bet apskritai su rožine palaidine ir pilku tiesaus silueto sijonu ji atrodė padoriai, netgi kaip profesionalė. Dar galėtų priaugti keletą svarų, pamanė ausyse skambant Melanijos balsui, esą kas iš jos pasiekimų ir „mokslinių laipsnių“, jei vis tiek yra „lenta“, „džiūsna“.

Pajutusi artėjantį panikos priepuolį, Robina keletą kartų lėtai įkvėpė, bet tai nepadėjo. Tada nusiprausė veidą šaltu vandeniu. „Viskas, nusiramink, – tarė sau. – Nusiramink. Viskas gerai. Bet veidas tikrai perkreiptas.“ Ji vėl apžiūrėjo savo atspindį: pastebėjusi kietai sučiauptas lūpas ir sukąstus dantis, stengėsi atsipalaiduoti. Negalima pasiduoti Melanijai. Vėl giliai kvėpavo, įkvėpdama pro nosį, iškvėpdama pro burną – įkvepia gerą energiją, iškvepia blogą. Juk klientė kantriai laukia, – priminė sau. – Grįžk ir tęsk konsultaciją. Koks, po velnių, jos vardas?

Grįžusi į kabinetą Robina klientės nerado.

– Ar jūs čia?! – šūktelėjo Robina atidarydama paruošiamojo kabineto duris, bet ten buvo tuščia.

– Adelina?

Robina išėjo į fojė – ir ten nieko nerado. Nuostabu. Pats laikas prisiminti klientės vardą.

Akivaizdu, kad Adelina pabėgo. Išgąsdinta Robinos „kietos“ išorės ir „iškreipto“ veido. Robina jos nekaltino. Seansas buvo tikra nelaimė. Kokią teisę ji turinti manyti, kad gali konsultuoti kitus pati būdama gyva bėda?

Robina klestelėjo į mėlyną kėdę, kurioje pirmiau sėdėjo Adelina, ir apžvelgė rūpestingai įrengtą kabinetą. Sienos buvo blyškios saulėlydžio geltonumo spalvos, kad žadintų optimizmą. Ant sienos priešais duris kabėjo plakatas su spalvingomis gėlėmis, simbolizuojantis augimą ir asmenybės raidą. Šalia kabineto durų buvo pakabinta rudeninių lapų nuotrauka, turinti subtiliai priminti, kad pokyčiai yra ne tik neišvengiami, bet ir būtini. O garbingiausioje vietoje virš Robinos kėdės puikavosi jos mėgstamiausias koliažas, linksmų veidų ir abstrakčių lašelių fone vaizduojantis nerimastingai besišypsančią garbanotą moterį su akiniais, kuriai virš galvos užrašyta didžiosiomis raidėmis: KODĖL AŠ TAIP JAUDINUOSI? Šis paveikslas, kuriame reikėjo įžvelgti humorą, turėjo padėti klientams atsipalaiduoti. Robina jį įsigijo per išpardavimą kaimynystėje, vos atsikrausčiusi ten su Bleiku. Dabar jis vis dažniau „užtrukdavo darbe“. Ar seniai jis sumanė persikraustyti?

– Kodėl aš taip jaudinuosi? – Robina paklausė koliažo moters.

Ši tik šypsojosi nerimastinga šypsena ir tylėjo.

Vidiniame kabinete suskambo Robinos telefonas.

– Šūdas, – nusikeikė ji ir klausėsi, kaip telefonas suskamba dar du kartus, o paskui įsijungia balso paštas. Ar Melanija norėjo išplūsti Robiną, kad per ilgai nepaskambino? Robina prisivertė lėtai atsistoti.

Kas per velnias, reikia susiimti.

Įžengusi į gretimą kabinetą Robina iš karto pastebėjo mirksinčią raudoną telefono lemputę. Ji nugrimzdo į patogų vyšninį odinį fotelį prie ąžuolinio staliuko, kadaise priklausiusio Bleikui, kai šis pradėjo dirbti teisininku. Paskui, išaugęs iki didesnės įmonės su didesniu biuru, kuriame reikėjo įspūdingesnio stalo, senąjį staliuką atidavė Robinai.

Ar ne todėl jie delsė susituokti? Galbūt ji jau per prasta vyrui, kurio prestižas taip sparčiai auga?

O gal jis susižavėjo naująja padėjėja ar kitame biure dirbančia patrauklia teisininke? Galbūt jo pašalinių minčių objektas yra moteris, kuriai nusišypsojo laukdamas eilėje „Starbucks“.

Ar dar ilgai ji nepaisys akivaizdžių ženklų?

Robina paėmė telefoną, išklausė įrašyto balso, sakančio, kad turi vieną naują ir vieną įrašytą pranešimą. „Norėdami išklausyti pranešimą spauskite vienetą.“

Robina padarė, kaip nurodyta.

„Sveiki, tai Adelina Salivan, – sakė balsas. – Noriu atsiprašyti, kad šitaip išėjau. Tik pamaniau, kad mes netinkame viena kitai ir, kaip sakė pažįstama psichoterapeutė, „mano nuomone, abiem būtų geriau sutaupyti laiko“. Todėl išėjau. Tikiuosi, nepykstate. Galite išrašyti sąskaitą už seansą. Jūs paskatinote mane apie kai ką pamąstyti.“

Robina skubiai ištrynė pranešimą. O kad galėčiau viską taip lengvai ištrinti. Ji užsimerkė ir pirštais maigė telefono klavišus.

„Drąsiau, – ragino save. – Tu gali.“ Paspaudė mygtuką, kad vėl išgirstų sesers pranešimą.

„Pirmasis išsaugotas pranešimas“, – paskelbė balsas, o paskui pasigirdo trumpa sesers komanda.

„Paskambink man.“

Robinai nereikėjo ieškoti Melanijos telefono numerio. Puikiai žinojo. Jis buvo įsirėžęs atmintyje. Nespėjusi persigalvoti suspaudė mygtukus.

Sesuo tuoj pat atsiliepė.

– Ilgai užtrukai, – burbtelėjo be jokios įžangos.

– Kas negerai? – paklausė Robina.

– Pirma atsisėsk, – tarė Melanija.