Jo autorė australų rašytoja Sally Hepworth nutarė padėkoti savo vyro mamai, nes nėra įsitikinusi, kad visos anytos, išgirdusios marčios būsimos knygos pavadinimą, būtų tokios supratingos. „Ko gero, būtent dėl to sugebėjau parašyti šią knygą nesugriaudama šeimos“, – prisipažįsta Sally Hepworth.
Viena pagrindinių romano „Anyta“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai) herojų Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja... Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi pabėgėlių globėja, tačiau šalta savo vaikams ir anūkams. Laikui bėgant, marčios ir anytos santykiai tampa vis sudėtingesni. Praeina dešimt metų ir Dajana savo namuose randama negyva. Stalčiuje – atsisveikinimo laiškas, kuriame prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta. Kas gi vis dėlto nutiko? Ar tikrai Dajana pasitraukė iš gyvenimo pati? O gal kam nors jos mirtis buvo naudinga?
„Anyta“ – tai daugiasluoksnis romanas apie šeimos santykius ir lemtingus pasirinkimus. Galima jį skaityti kaip painią detektyvinę istoriją, bet greičiau tai – psichologinė drama, atskleidžianti sudėtingus veikėjų charakterius ir veiksmų motyvus. Prieš keletą mėnesių pasirodžiusio romano publikavimo teisės jau parduotos vienuolikai šalių, jis tapo „USA Today“ ir „Amazon UK Kindle“ bestseleriu, pateko į „O, The Oprah Magazine“ geriausių šios vasaros paplūdimio knygų penkioliktuką, vainikavo „Cosmopolitan“ ir „Amazon“ geriausių mėnesio knygų sąrašus.
Australė Sally Hepworth yra žmogiškųjų išteklių specialistė, rašyti ėmė gimus pirmajam vaikui. Kadangi romanai sulaukė sėkmės, dabar gali atsidėti vien kūrybai ir šeimai – Melburne įsikūrusi rašytoja augina tris vaikus.
Šio romano idėją pamėtėjo... šešuras. Kai rašytoja susilaukė trečios atžalos, vyro tėvai atvyko pasisvečiuoti į Australiją. „Šešuras vis nesiliovė manęs kamantinėti, apie ką bus naujoji knyga, – viename interviu pasakojo Sally Hepworth. – Tikrai jokių minčių neturėjau, juk ką tik buvau pagimdžiusi! Bet jis vis tiek norėjo sužinoti. Galiausiai pasakiau: „Ruošiuosi parašyti knygą apie moterį, kuri nužudo savo šešurą.“ Jį tai prajuokino, tačiau kuo daugiau galvojau, tuo darėsi aiškiau, kad idėja nėra bloga.“
Tiesa, sumanymas kiek pakito: rašytoja nutarė, kad pasakojimas suksis apie anytą. „Šešuras tuo nebuvo labai patenkintas, nes jau džiaugėsi galimybe pasimėgauti šlovės spinduliais“, – juokiasi autorė. Dedikacijoje įrašytas ir jis – knyga skiriama „ir Peteriui, šešurui, kurį sykį tam tikromis aplinkybėmis norėjau nudėti“.
Sally Hepworth pripažįsta, jog dažniausiai tarp anytos ir marčios susiklosto sudėtingi santykiai, dėl to romane norėjo pabandyti rasti atsakymą, kodėl taip nutinka. Visi turi įvairiausių versijų, kodėl šis ryšys toks įtemptas, ir daugelis, pasak rašytojos, linkę kaltę suversti anytai. „Aš norėjau parodyti, kad kartais šie santykiai tampa sudėtingi, nes abi moterys juos labai sureikšmina“, – sako romano „Anyta“ autorė.
Interviu paklausta, o kaip susiklostė jųdviejų su anyta santykiai realiame gyvenime, pašmaikštavo: „Jie yra nuostabūs, nors gal mūsų ryšiui padeda tai, kad gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose?“
Ištrauka iš Sally Hepworth romano „Anyta“
Liusė
Lankstau skalbinius ant valgomojo stalo, kai privažiuoja policijos automobilis. Fanfarų nėra – nei sirenos, nei žybčiojančių švyturėlių, bet vis dėlto paširdžiuose sukirba nerimas, motulės gamtos perspėjimas, kad kažkas negerai. Lauke jau temsta, ankstyvas vakaras, kaimynų priebučiuose žiebiasi šviesos. Vakarienės metas. Policija neišdygsta ant slenksčio per vakarienę neturėdama rimtos priežasties.
Dirsteliu pro arkines duris į svetainę, čia tįso aptingę mano vaikai, kiekvienas palinkęs prie savo įrenginio. Gyvi. Nepatekę į jokią bėdą. Kuo sveikiausi, išskyrus šiokią tokią priklausomybę nuo ekranų. Septynmetis Arčis įnikęs į didelę planšetę – Wii konsolės žaidimus, skirtus šeimai; ketverių Harieta mažoje planšetėje stebi mergaites laidoje „Amerika išvynioja žaislus“. Net dvejų Edė išsižiojusi spokso į televizorių. Mano šeima – po šiuo stogu, ir šis žinojimas guodžia. Bent didžioji šeimos dalis. Tėtis, dingteli staiga. Ak, meldžiu, tik ne tėtis.
Dar kartą grįžteliu į policijos automobilį. Priekinių žibintų šviesoje ribuliuoja smulkaus lietaus migla.
Bent ne vaikai, galvoje sušnibžda kaltas balselis. Bent ne Olis. Olis kieme už namo kepa maltinius. Saugus. Šiandien anksti grįžo iš darbo, matyt, nekaip jautėsi, nors iš pažiūros nepanašus į rimtą ligonį. Šiaip ar taip, gyvas, ir aš iš visos širdies už tai dėkinga.
Lietus smarkėja, migla virsta aiškiais lašais. Policininkai išjungia variklį, bet išlipti neskuba. Susuku į kamuoliuką Olio kojines, padedu ant jo drabužių krūvos ir imu kitą porą. Turėčiau pakilti ir eiti link durų, bet rankos automatiškai lanksto toliau, tarsi, jei elgsiuosi lyg niekur nieko, policijos automobilis išgaruos ir pasaulyje vėl įsiviešpataus ramybė. Gudrybė nesuveikia. Uniformuotas pareigūnas pakyla nuo vairuotojo sėdynės.
– Maaaaama! – šūkteli Harieta. – Edė žiūri televizorių!
Prieš dvi savaites garsi žinių žurnalistė viešai išreiškė „pasipiktinimą“, kad net mažesni nei trejų vaikai paliekami kiurksoti priešais televizorių ir per daug nesismulkindama pavadino tai „žiauriu elgesiu su vaikais“. Aš, kaip ir dauguma Australijos motinų, įtūžusi prapliupau nuspėjama tulžinga tirada: „Ką ji išmano? Tikriausiai turi pulką auklių ir nė dienos gyvenime nesėdėjusi su vaikais!“ Kaipmat įvedžiau draudimą Edei spoksoti į ekraną, bet jis buvo sulaužytas prieš dvidešimt minučių, kai paskambino iš energijos tiekimo kompanijos, o Edė, sumaniusi išmėginti seną triuką, tol klykė „mama, maaaama, MAAAAAMA...“, kol nusileidau, įjungiau „Straksių“ seriją ir užsidariau miegamajame baigti pokalbio.
– Nieko tokio, Harieta, – atsakau nenuleisdama akių nuo lango.
Piktas Harietos veidelis, apgaubtas kadaruojančių rudų plaukų ir tankių kirpčiukų kupetos, išdygsta priešais mane.
– Bet tu SAKEI...
– Nesvarbu, ką sakiau. Kelios minutės nepakenks.
Policininkas kokių dvidešimt kelerių, daugiausiai trisdešimties. Rankoje nešamą uniforminę kepurę pasikišęs po pažastimi, trukteli ankštokas kelnes. Panašaus amžiaus nedidukė apvalaina policininkė pakyla nuo keleivio sėdynės, jos kepurė tvirtai užtupdyta ant galvos. Pareigūnai apeina mašiną ir koja kojon patraukia takeliu. Neabejotinai žingsniuoja į mūsų namus. Netė, ūmai pagalvoju. Jie atvyko dėl Netės.
Gali būti. Olio sesuo pastaruoju metu iš tiesų turėjo sveikatos problemų. O gal Patrikas? Arba kas nors visai kitas?
Iš tiesų kažkuri mano dalis žino, kad policija atvyko ne dėl Netės, ne dėl Patriko ir ne dėl tėčio. Keista, bet kartais tiesiog žinai.
– Maltinukai iškepė.
Tinklinės durys nuo vabzdžių atsidaro ir iš kiemo pusės įeina Olis, nešinas keptos mėsos lėkšte. Mergaitės pripuola prie tėčio ir, jam spragsint mėsos žnyplėmis, strykčioja spiegdamos taip, kad beveik nustelbia beldimą į duris.
Beveik.
– Kas ten? – kilsteli antakį Olis, veikiau smalsiai, nei susirūpinęs. Tiesą sakant, jis net pagyvėja. Netikėtas svečias šiokiadienio vakarą! Kas ten galėtų būti?
Iš mudviejų būtent Olis yra linkęs bendrauti, pats siūlosi į tėvų bei draugų komitetus vaikų mokykloje, nes tai „puikus būdas susipažinti su žmonėmis“, persisvėręs per tvorą labinasi su kaimynais, išgirdęs juos šnekučiuojantis sode, užkalbina iš pažiūros lyg matytus žmones ir bando išsiaiškinti, ar jie nėra pažįstami. Draugijos siela. Oliui netikėtas beldimas į duris šiokiadienį sužadina malonų jaudulį, o ne nelaimės nuojautą.
Kita vertus, jis juk nematė policijos automobilio.
Edė galvotrūkčiais pasileidžia koridoriumi.
– Aš atidarysiu, aš atidarysiu.
– Ede, skruzdėliuk, lukterėk, – stabdo ją Olis dairydamasis, kur padėti maltinukų padėklą, bet sukasi per lėtai, nes, kol suranda laisvą plotelį ant stalo, Edė jau atlapoja duris.
– Puolycija! – baimingai susižavi mažoji.
Žinoma, turėčiau pulti prie jos, pasitikti policininkus ir atsiprašyti, bet mano pėdos įaugusios į grindis. Laimė, Olis jau atrisnoja prie Edės ir žaismingai sutaršo jai plaukus.
– Labą dieną, – pasveikina pareigūnus, grįžčiodamas per petį ir žvalgydamasis po namus. Jo mintys vis dar užimtos tuo, ką darė prieš kelias sekundes, tikriausiai svarsto, ar nebus užmiršęs užsukti dujų balionėlio, žiūri, ar saugiai padėjo ant stalo maltinių lėkštę, ar ji nenukris.
Tipiškas žmogaus, kuriam tuoj bus pranešta bloga žinia, elgesys. Jaučiuosi taip, tarsi stebėčiau mus visus televizijos laidoje – žavus nenuovokus tėtis, miela mažylė. Eilinė priemiestyje įsikūrusi šeima, kurios gyvenimas tuoj apvirs aukštyn kojomis... sugrius amžiams.
– Kuo galiu padėti? – galiausiai teiraujasi Olis, sutelkęs dėmesį į policininkus.
– Esu vyresnioji konsteblė Artur, – girdžiu prisistatant moterį, nors iš savo stebėjimo punkto jos nematau, – o čia – konsteblis Perkinsas. Ar jūs esate Oliveris Gudvinas?
– Taip, aš, – Olis šypteli Edei ir net mirkteli jai.
To pakanka mane įtikinti, kad pernelyg dramatizuoju padėtį. Net jei žinios prastos, galbūt ne tokios baisios. Gal jos ne mūsų prastos naujienos. Galbūt buvo įsilaužta pas ką nors iš kaimynų? Juk policija, nutikus kam nors panašaus, visuomet apklausia visus aplinkinius?
Ūmai imu nekantriai laukti akimirkos, ateisiančios po kelių minučių, kai jau žinosiu, kad viskas gerai. Pagalvoju, kaip mudu su Oliu skaniai pasijuoksime iš mano paranojos. Nepatikėsi, ko prisigalvojau, prisipažinsiu, jis užvers akis į lubas ir nusišypsos. Amžinai nerimauji, pasakys. Ir kaip tau apskritai pavyksta ką nors nuveikti taip nerimaujant?
Vis dėlto žengtelėjusi kelis žingsnius į priekį suprantu nerimaujanti ne be reikalo. Suprantu iš rūškano pareigūno veido, žemyn nusvirusių lūpų kampučių.
Policininkė dirsteli į Edę, paskui vėl į Olį.
– Ar galėtume kur nors pasikalbėti... netrukdomi?
Olio veide pirmąkart šmėsteli dvejonės šešėlis. Pečiai įsitempia, jis šiek tiek labiau atsitiesia. Ko gero, nesąmoningai nustumia Edę nuo durų sau už nugaros, užstodamas nuo kažko.
– Ede, skruzdėlyte, nori, įjungsiu „Straksius“? – paklausiu galų gale pasirodžiusi.
Edė ryžtingai papurto galvą neatplėšdama žvilgsnio nuo policininkų. Švelnus apskritas veidelis spinduliuoja susidomėjimą; putlios, kartais dar virpančios kojytės įremtos neįtikėtinai tvirtai.
– Eikš, mieloji, – mėginu dar kartą, braukdama ranka per balkšvai auksinius plaukus. – O ką pasakysi apie ledus?
Šįkart Edei apsispręsti sunkiau. Ji atsisuka ir ilgokai žiūri vertindama, ar galima manimi pasitikėti. Galiausiai šūkteliu Arčiui, kad išimtų Paddle Pop ledų, ir mažoji nudulka koridoriumi.
– Užeikite, – pakviečia policininkus Olis, ir šie įeina, skubiai, mandagiai šyptelėję man.
Šypsenos apgailestaujančios. Jos perveria man širdį, sugriauna iliuzijas. Kaimynai čia niekuo dėti, byloja šios šypsenos. Bloga žinia yra jūsų.
Mūsų namuose ne itin daug bendrų erdvių, kur galima netrukdomiems kalbėtis, tad Olis vedasi juos į valgomąjį, atitraukia porą kėdžių. Atsekusi iš paskos, subruku į krepšį ką tik sulankstytus švarius skalbinius. Krūvelės sukrinta viena ant kitos tarsi griūvantys pastatai. Policininkai įsitaiso ant kėdžių, Olis atsišlieja į sofos ranktūrį, aš lieku stovėti įsitempusi kaip styga. Drąsindama save.
– Pirmiausia noriu įsitikinti, ar jūs tikrai esate Dajanos Gudvin artimieji...
– Taip, – patvirtina Olis, – ji – mano motina.
– Tuomet apgailestaudama turiu jums pranešti, – pradeda policininkė, ir aš užsimerkiu, nes žinau, ką pasakys.
Mano anyta negyva.
