„Visada žinojau, kad turiu parašyti apie ją istoriją“, – tvirtina rašytoja, pristatanti „USA Today“ ir „The Washington Post“ bestseleriu tapusį romaną „Istorijų pasakotojos paslaptis“ (lietuviškai knygą išleido BALTO leidybos namai).
Jau vaikystėje Sejal Badani girdėjo pasakojimą, kaip jos mama vos dvejų liko našlaitė: „Močiutei įgėlė uodas, ji susirgo encefalitu. Aplinkiniai manė, kad staiga jauną moterį pakirtusi liga – velnio apsėdimas. Kaip ir mano romano herojė, ji buvo pririšta prie medžio ir mušama. Jos mirtis sugriovė šeimą, tragediją palietė ir kitas kartas.“ Tai buvo tik širdį spaudžiančios istorijos užuomazga. Prieš sėsdama rašyti šio romano Sejal Badani kelerius metus gilinosi į istorinius šaltinius, norėjo kuo tiksliau atkurti paveikslą, kokia buvo Indija 1930-1940-aisiais.
Romano pasakojimas prasideda šių dienų Niujorke. Žurnalistė Džėja po trečio persileidimo visiškai palūžta, jos santuoka ima byrėti. Gelbėdamasi nuo skausmo ji keliauja į tėvų gimtinę Indiją, kur tikisi ne tik surasti ramybę, bet ir išsiaiškinti, kodėl mama visą gyvenimą buvo apimta nepaaiškinamo liūdesio ir nė karto į Indiją negrįžo – net atsisveikinti su mirštančiu tėvu.
Indijoje Džėja sutinka Ravį, buvusį senelės tarną ir ištikimą draugą. Jo papasakota istorija atveria šeimos paslapčių lobyną, kurio didžiausias brangakmenis – Džėjos senelė Amiša. Tais laikais, kai šalį valdė britai, Amišai buvo lemta tapti klusnia žmona ir gera motina. Tačiau jauna moteris troško daugiau: jos galvoje gimdavo nuostabūs pasakojimai ir ji svajojo užrašyti juos anglų kalba, kurios išmokti galėjo tik britų mokykloje. Bet kaip siekti savo svajonės, kai tam prieštarauja negailestingi papročiai ir net šeima? Su dešimtmečius saugota Amišos paslaptimi Džėja gauna neįkainojamą palikimą. Ir jos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo...
Ištrauka iš Sejal Badani romano „Istorijos pasakotojos paslaptis“
5 skyrius
– „Žmonija daro klaidų, – kai įėjome į mano motinos vaikystės kambarį, Ravis vieną po kitos uždegė aliejines lemputes, – dėl kvailumo, kuris žinias užtemdo. Tačiau tam, kurio sielos tamsą šviesa išsklaido, tiesa nušvinta nuostabiai ir aiškiai. Taip būna, kai pakilusi išminties saulė spindulius aušros paskleidžia.“
– Kaip gražu. Nieko panašaus nesu girdėjusi, – labai norėjau paklausti apie senelio mirtį, bet nusprendžiau palaukti tinkamos progos, kai Ravis bus pasirengęs kalbėti.
– Iš Gytos. Kai kas ją vadina poezijos knyga, – jis parodė į lemputes.
– Jos uždegamos per šventes arba ko nors gedint.
– O kaip mano dėdės? Ar jie buvo atvažiavę? – smalsavau, nors iš Parešo laiško supratau, kad jie nevyks.
Atsakymą anksčiau išvydau Ravio veide, nei išgirdau.
– Niekas neatvyko.
– Kaip gaila, – ištariau apgailestaudama, tik žodžiai net mano pačios ausims nuskambėjo nenuoširdžiai. – Mano motina... pasakė, jog negali. – Tarnas buvo mums svetimas, todėl nepatikėjau jam to, ką man pasakė motina.
– Jūsų senelis žinojo, bet vis tiek tikėjosi, kad ji atvažiuos. Manau, jis buvo gyvas tol, kol jo kūnas susitaikė su tuo, kam priešinosi protas.
Ravis toliau degė lemputes, o aš apėjau kambarį, atsargiai ranka braukdama per senovinius baldus. Kampe, šalia auksu ištapytos urnos, stovėjo įmantriai raižyta tamsaus marmuro kėdė.
Sienos dažytos šilta dramblio kaulo spalva, ant grindų patiestas brangus kilimas. Ravio šuo ištikimai sekė paskui šeimininką, kol šis uždegė paskutinę lemputę.
– Koks jo vardas? – paklausiau.
– Aš vadinu Rokiu. Jam toks vardas, regis, patinka, tad mudu puikiai sutariame, – į mano šypseną jis atsakė taip pat nusišypsodamas ir parodė ranka į dideles, brangakmeniais išpuoštas Radžastano stiliaus sūpynes kambario viduryje. – Prašom sėstis.
– Ačiū, – pavargusi po ilgos kelionės, įsikūriau tarp minkštų aksominių pagalvių. – Jūs puikiai kalbate angliškai.
– Užaugau tuo metu, kai britai reikalavo, kad išmoktume jų kalbos. Tada mums atrodė, kad tai – laiko švaistymas, bet dabar, – Ravis parodė į mane, – esu dėkingas.
– Kaip jis mirė? – galiausiai paklausiau. Negedėjau senelio, nes jo nepažinojau, bet buvau patyrusi daug netekčių, tad pamaniau, kad patirti dar vieną man būtų per daug. Be to, pamaniau, kad dabar, kai jis mirė, nebesužinosiu atsakymo, dėl kurio čia atvykau.
– Ramiai, – Ravis patapšnojo Rokiui galvą, šuo pritariamai amtelėjo ir atsigulė.
– Atsiprašau, kad pavėlavau atvykti.
– Gal ir ne.
Norėjau paklausti, ką Ravis turi galvoje, bet jis pastvėrė nuo sofos vieną iš didesnių pagalvių, numetė ant grindų ir ant jos atsisėdo. Susigėdusi, kad žmogus sėdi ant grindų, o aš – tarp minkštų pagalvių, pašokau iš vietos ir paprašiau:
– Sėskite čia.
– Jūsų senelė Amiša man sakydavo: „Ravi, būdamas arčiau žemės, gali išgirsti jos paslaptis“, paskui nusijuokdavo, atsisėsdavo ten, kur dabar sėdite jūs, ir liepdavo: „Dabar prašau pasakyti, sužinojai.“ – Jis mostelėjo man grįžti į savo vietą, o pats patogiai įsitaisė ant grindų.
– Jūs pažinojote mano senelę? – Tą moterį retai kas minėdavo. Ji mirė jauna, tad apie ją prabilę visi jausdavosi, tarsi būtų atsidūrę po grėsmingu debesimi. Mano dėdės, pasakodami, kaip ją lankė, kalbėdavo vos girdimai ir glaustai. Motinos veidas apniukdavo, todėl jie iškart keisdavo kalbą. Ilgainiui apie ją visai nustojo kalbėti.
– Žinau, kad ji mirė labai seniai.
– Taip, seniai, nors kartais man atrodo, lyg vakar, – Ravis pasirausė marškinių kišenėje, išsitraukė akinius, marškinių skvernu išvalė lęšius. – Anūkas tikina, kad akiniai padės mano akims – jos man tarnauja daugiau nei aštuoniasdešimt metų, – Ravis užsidėjo akinius ir sumirksėjo, kad sutelktų žvilgsnį. – Jei staiga pradėsiu matyti aiškiai, pripažinsiu, kad jis teisus.
– Kokia ji buvo? – pamaniau, kad tarnas pavadino ją vardu: „Amiša“, tarsi būtų gyva.
– Šeimininkės veidas buvo malonus, bet širdis tvirta. Jus išgirdęs pamaniau, kad vėjas atnešė jos balsą, – Ravis užsimerkė. – Buvau tikras, kad ji stovi man už nugaros, bet kai vėl pašaukėte,
supratau suklydęs, – vyras man mirktelėjo. – Bijojau, kad šūkaudama neprarastumėte balso, todėl nusprendžiau ateiti.
– Mačiau tik vieną jos nuotrauką, – prisipažinau. Tą nuotrauką radau dar vaikystėje – batų dėžėje, po senais receptais ir panaudotais kuponais. Joje buvo įamžinta moteris, prisidengusi
akis nuo blykstės, ieškanti kažko tolumoje. Paklausta apie nuotrauką, motina paėmė ją neištarusi nė žodžio ir nuėjo į savo kambarį. Daugiau nuotraukos nebemačiau.
– Jūsų senelė tikėjo, kad nuotraukos slepia tiesą apie žmogų, vietoj jos siūlydamos tik iliuziją, – patylėjęs Ravis kalbėjo toliau: – Neabejoju, kad ji būtų maniusi kitaip, jei būtų žinojusi, jog liks
tik vienas jos atminimas – nuotrauka. – Rokis, pamatęs už apdulkėjusio lango skrendantį paukštį, suurzgė ir išskuodė pro atviras duris. – Kaip laikosi jūsų motina?
Jo klausime išgirdau neviltį, kurios negalėjau suprasti. Nenorėjau per daug atvirauti su nepažįstamu žmogumi, tad pateikiau jam tokį atsakymą, kokio jis, regis, norėjo.
– Laiminga.
Ravio veidas nušvito.
– Jūsų senelė džiaugtųsi tai žinodama.
– Ar buvote jos draugas? – pasmalsavau.
– Aš buvau namų tarnas, bet jūsų senelės širdis buvo tokia gera, kad ji mane vadino draugu, – Ravio balsas pasikeitė ir suskambo lyg kankinamo žmogaus, žvilgsnis nukrypo į šalį, vengdamas
spoksančių mano akių. Kelis kartus Ravis nurijo seilę ir surietė pirštus. Kraujas, regis, dingo jam iš veido, jis atrodė tarsi šmėkla.
– Ar jums viskas gerai? – buvau tikra, kad tarnas kažką slepia. Pabandžiusi sugauti jo žvilgsnį, įsitikinau, kad jo veidą dengia kaukė.
– Taip, – sušnabždėjo susivaldęs ir atgavęs balsą. – Tai buvo viena iš jos dovanų, jei nekreipsime dėmesio į žmogaus gyvenimo aplinkybes ir vertinsime jį tokį, koks yra. – Vyro kūnas įsitempė, galva gėdingai nusviro. – Aš esu dalitas, – prisipažino, tarsi prašytų sušvelninti bausmę.
– Neliečiamasis?
Jis linktelėjo.
– Pagal indų kastų sistemą, mes – žemiau žmonių, todėl dažnai menkiausia dingstimi esame mušami ir užgauliojami. – Aiktelėjau, bet tuoj pat susitvardžiau. Kaip žurnalistė, išmokau klausytis pašnekovo nereaguodama. – Dauguma mano kastos žmonių miršta dar vaikystėje dėl tariamai nelaimingų atsitikimų.
Per istorijos pamokas skaitydama vadovėlį ir žiūrinėdama nuotraukas, sužinojau, kaip kastų sistema atsiliepė indų kartoms. Kiekvienas žmogus nuo gimimo atsidurdavo iš anksto jam
numatytoje vietoje. Neliečiamųjų vieta buvo apačioje, ant pačios paskutinės pakopos, su jais dažnai būdavosi elgiamasi kaip su beverčiais žmonėmis.
Įniršusi ant nesuvokiamos sistemos, iš pradžių užsipuoliau savo mokytoją, paskui tėvą. Jis man davė vienintelį atsakymą, kurį galėjo duoti, – istorija nuolat patvirtina, jog sunku pakeisti tai, ką žmonės tiki esant tiesa. Net neįsigilinusi ginčijausi ir tvirtinau, kad tai neteisinga. Išgirdusi Ravio žodžius susigėdau, kad esu tokia naivi ir nesugebu suvokti tiesos, kurią užgožia nusistovėjusi
tvarka.
– Apgailestauju, – ištariau, nors mano atsiprašymas buvo nei į tvorą, nei į mietą.
– Nereikia, – Ravio atsakymas mane nustebino. – Kaip tik todėl, kad buvau visuomenei našta, nenorimas, atstumtas, sutikau jūsų senelę. – Ją paminėjus tarno veidas sušvelnėjo. – Dėl
to galėčiau šimtą gyvenimų nugyventi kaip neliečiamasis, – pamatęs mano akyse užuojautą, jis nusišypsojo. – Jūsų senelė buvo moteris, pralenkusi savo laiką. Šio namo šeimininkė, ji pasiūlė
darbą mano šeimai ir mus išgelbėjo.
Tarnas kalbėjo apie mano senelę pagarbiai, šiltai, bet prabilus apie senelį balsas atšalo. Pastebėjusi skirtumą pamaniau: „Įdomu, kokia yra to priežastis?“ Nespėjau paprašyti Ravio paaiškinti išsamiau, nes jis pakilo nuo pagalvės ir pamojo man eiti paskui.
– Eime, parodysiu jos rūmus.
Ravis, rodydamas, kas liko iš pastato, išdidžiai pareiškė, kad šis namas yra vienas iš pirmųjų, kuriuose buvo įvesta elektra – prabanga, kuri man visada atrodė savaime suprantama. Pastatas šiek tiek priminė didelį kotedžą Amerikoje. Eidama bandžiau įsivaizduoti, kaip mano motina žaidžia koridoriuose, valgo virtuvėje ir miega savo kambaryje. Įdomu, kaip ji jautėsi vestuvių išvakarėse, ar liūdėjo palikdama vaikystės namus. Pamėginau įsivaizduoti, ką jautė motina, kai tėvas po vestuvių liepė niekada negrįžti.
Galiniame kambaryje Ravis tarsi didžiausią turtą parodė lovą su plonu čiužiniu, patiestu ant metalinių spyruoklių, padavė surūdijusių raktų ryšulį ir pažadėjo grįžti rytą. Buvau užsisakiusi
kambarį gretimo miestelio viešbutyje, bet pamaniau, kad bus maloniau likti motinos vaikystės name ir pažinti tą jos pusę, kurios ji nenorėjo niekam atskleisti.
Pamažu pasidaviau nuovargiui. Gulėjau lovoje ir pro tinklą nuo uodų spoksojau į tuščias sienas, tačiau mintys apie motiną neleido užmigti – visą naktį varčiausi nuo vieno šono ant kito. Įsmeigusi žvilgsnį į tamsą, laukiau, kol jos vaikystės paslaptis savaime atsiskleis. Minutės virto valandomis, pagaliau, nesulaukusi atsakymų, užmigau.
Vos tik prašvito, užgiedojo gaidys. Iškišau ranką iš po apkloto ir veltui grabinėjau žadintuvo, kol suvokiau, jog triukšmą skleidžia gyvas padaras. Skausmingai suinkščiau ir užsidengiau galvą
plona pagalve, bet gaidys buvo nepermaldaujamas.
Trumpai pabeldęs į kambarį įėjo Ravis.
– Jums nepatinka mūsų paukščių giesmės? – Gaidys toliau giedojo taip atkakliai, kad būtų galėjęs prikelti net iš mirusiųjų. Ravis, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, atnešė padėklą – ant
jo buvo puodukas ir lėkštė su valgiu. – Svetainėje girdėjau jūsų skundus, – vyras koja atidarė duris Rokiui. – Derėjo pasiteirauti, ar esate apsirengusi, bet aš beveik aklas, tad, manau, tai nesvarbu.
– Buvau labai pavargusi, todėl nepersirengiau nakčiai, – išlindau pro tinklo nuo uodų tarpą, paėmiau padėklą ir įkvėpiau nuo maisto sklindančio kvapo. – Nereikėjo nieko man nešti, bet kvepia nuostabiai. Ačiū.
– Jūs esate jos anūkė, – pasakė Ravis taip, tarsi nieko daugiau aiškinti nereikėtų. – Indiška arbata ir ghatijos – puikūs pusryčiai. – Geltoni suktinukai buvo padėti šalia arbatos su putele.
– Nieko panašaus dar nesu ragavusi, – atsargiai siurbtelėjau. Riebaus pieno ir šviežių imbierų gėrimas sušildė man burną. – Kaip skanu, – vos nepradėjau murkti, kaip man patiko.
– Už pieną galite padėkoti mūsų ožkai. – Klausiamai kilstelėjau antakį, o Ravis nusišypsojo. – Ji ganosi pievoje už namo. Šįryt anksti davė pieno.
Prieš siurbtelėdama dar, smalsiai pažiūrėjau į putotą gėrimą.
– Labai laukiu, kada mudvi susipažinsime.
– Jūsų senelė reikalaudavo rytą pradėti kaip tik taip, – Ravis uždėjo ranką ant senos akmeninės kėdės, tokios pačios kaip stalas. – Kai baigsite pusryčiauti, parodysiu, kur nusimaudyti po
dušu. Juk nenorėsite išgąsdinti ožkos, kai mėginsite su ja susipažinti, – paerzino mane. – Tada pasikalbėsime.
Nulydėjusi jį akimis, ėmiau užkandžiauti. Gaidys pagaliau liovėsi giedojęs. Tyloje įsivaizdavau, kaip pasakoju Patrikui savo įspūdžius. Kai mudu susipažinome, iš pradžių buvau tyli ir santūri – šį bruožą paveldėjau iš motinos. Patrikas, įdėmiai klausydamasis mano pasakojimų, padėjo man atsiskleisti. Jam išklodavau viską: ir gera, ir bloga, kol nebeliko nieko gera, ką galėčiau papasakoti. Mudu įsuko baisus vilties ir skausmo sūkurys. Dalytis liūdesiu man reiškė grįžti
į praeitį su žmogumi, kuris vienintelis viską žinojo, ir dar kartą viską patirti. Jaučiausi per silpna užsikrauti ant pečių dar ir jo liūdesį, tad man dingojosi, jog bus saugiau niekuo nebesidalyti.
Paplūdo prisiminimai – mintyse iškilo laikas, kai mano santuoka buvo stipresnė už aplinkybes. Metai švystelėdavo tarsi filmo fragmentai, kol išaušo ir išblėso diena, kai jis man pasakė apie
Steisę. Ją prisiminus vėl pervėrė skausmas. Pastūmiau lėkštę su valgiu ir nuėjau prie lango, už kurio klegėjo žaidžiantys vaikai. Nušluosčiusi nuo atbrailos dulkes, atšoviau sklendę, atidariau langą ir žiūrėjau į vaikus, plikame lauke spardančius kamuolį. Netoliese driekėsi kiti skurdžiai apaugę laukai ir stovėjo namai, panašūs į mūsiškį. Garsiai aidėjo besijuokiančių vaikų balsai.
Greitai uždariau langą ir užšoviau sklendę. Paskui nugara atsirėmiau į sieną ir giliai įkvėpiau. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad tinkamai pasielgiau čia atvykdama, bet vis tiek susimąsčiau: „Apie
ką čia dabar galvoju? Esu vienui viena, neturiu už ko nusitverti, niekam nerūpiu.“
– Čia dušinė? – paklausiau spoksodama į primityvią prausyklą. Iš raudonojo molio plytų, sukrautų viena ant kitos, pastatytos netvirtos sienos. Platūs medžio lapai viršuje atstojo stogą. Lauko dušinės viduryje – mažas vandens nuotakas. Vietos apsisukti – tik vienam žmogui.
– Štai trys kibirai vandens, – Ravis parodė į du kibirus prie sienos. – Šitą vandenį naudokite muilindamasi, jis labai karštas, būkite atsargi, – perspėjo ir paaiškino, kad vanduo trečiame kibire drungnas, juo nusiplaunama. Padavė man muilo gabaliuką. – Santalo medžio muilas. Puikiai tinka kūnui ir plaukams, – tarnas buvo beeinąs, tačiau stabtelėjo. – Vos nepamiršau. Gekonai gali smalsauti, tad būkite apdairi.
– Palaukite. Kas? Gekonai?
– Taip, – jis prisidengė ranka akis ir atidžiai apžiūrėjo medžio šakas virš dušinės. – Čia jų daug ir jie, regis, visiškai nebijo besiprausiančiųjų, – pamatęs mano nuostabą, nusišypsojo. – Keletas
nukrito ant senos mano galvos. Turbūt pamanė, kad tai – lizdas. Smagių maudynių!
Greitai prausiausi atidžiai stebėdama, ar neužklys koks nors padaras. Išsimuilinau rankas ir pilvą, užčiuopiau nežymius po paskutinio nėštumo likusius ruoželius. Niekada nemaniau, kad
dėl vieno bėgių ruožo gedimo gali nuvirsti visas traukinys. Kokia esu kvailė, kad apie tai nepagalvojau. Užuot išsitrinkusi galvą, pyliau ant jos vandenį, kad atsipalaiduotų įsitempęs kaklas. Tada nusišluosčiau plonu rankšluosčiu, apsivilkau gėlėtą paplūdimio suknelę, plaukus sušukavau į viršų ir surišau į arklio uodegą.
– Gretimame miestelyje yra viešbutis. Prieš kelionę ten užsisakiau kambarį, – tingiai supausi sėdėdama ant hamako prieangyje ir siurbčiojau citrinų šerbetą, kurį man iš ką išspaustų sulčių pagamino Ravis. Nuo karščio ledo gabaliukai pradėjo tirpti. Jis metaliniu peiliuku nupjovė šakelę, nudrožęs galiuką pakedeno taip, kad šis virto trumpais šereliais, ir padavė man.
– Dantims valyti.
Sukdama šakelę apžiūrėjau. Ji buvo plona lyg šiaudas, šereliai panėšėjo į šluotelę. „Na jau ne, šito daikto į burną nekišiu“, – pamaniau.
– Ačiū, bet turiu dantų šepetuką.
Norėjau grąžinti šakelę Raviui, bet jis neėmė.
– Su ja valyti daug geriau. Pamatysite, – įtikinėjo. – Pats ją padariau, o juk aš beveik aklas.
Nenorėdama jo įskaudinti, pasidėjau šakelę prie savęs. Jis šyptelėjo – supratau, kad tai buvo tik pokštas.
– Kaip man išsikviesti rikšą? – paklausiau tikėdamasi į viešbutį nusigauti iki pietų.
– Nebūtina, – jis paėmė kitą šakelę ir ėmė ją drožti. – Jūsų namai – čia.
– Negaliu piktnaudžiauti jūsų svetingumu.
– Šie namai buvo jos, o dabar bus jūsų tiek, kiek norėsite, – slopus vyro balsas pritilo. Jis pažvelgė man į veidą ir jau ketino kalbėti, kai staiga kažin kas už manęs patraukė jo dėmesį. Atsigręžiau pažiūrėti, bet nieko neišvydau. Ten buvo tik siena.
– Ravi? – paklausiau ir pamačiau, kaip nusviro jo lūpų kampučiai. Akis apniaukė liūdesys. – Kas jums?
– Kartais aš ją matau, – atsakė tyliai. – Ponia stovi prieangyje ir erzina mane, kad prastai atlieku namų ruošą. Žinoma, ji ir pati daug tvarkėsi po namus, bet nuolat būdavo įnikusi į rašymą. Kai
ką nors pasakodavo, jos akys nepaprastai švytėdavo. Ji atgydavo, – Ravis pakėlė rankas ir parodė, kaip. – Kurdama pasakas šeimininkė smarkiai gestikuliuodavo ir priversdavo klausytis, net jei laiko tam nebūdavo, – Ravis papurtė galvą, kad sugrįžtų į dabartį. – Atvykote iš taip toli pasiklausyti seno bambeklio.
– Ji mėgo pasakoti? – beregint pajutau su senele tokį ryšį, kokio niekada neturėjau su motina. Visada stebėdavausi, iš kur mano pomėgis žodžiams.
– Taip, – Ravis suspaudė kumštį. – Ji buvo jauna, atrodė, kad mirtis jos nepalies. Rašydavo valandų valandas ir dienų dienas.
Pasakodama jausdavosi laiminga, – jis pasitrynė nykščiu delną, užsimerkė ir pakratė galvą. – Atsiprašau. Esu senas ir man labiau patinka ne tai, kas vyksta dabar, o tai, kas buvo praeityje.
– Gal turite ką nors iš jos kūrybos? – prisiminiau laišką, kuris mane čia atvedė. – Dėdė rašė, kad senelis turi mamai kažką duoti. Gal jos rašinius? – sulaikiau kvapą tikėdamasi, kad Ravis atsakys
teigiamai. Galbūt man duos ką nors nuo moters, kurios niekada nepažinsiu. Tačiau jis papurtė galvą, o aš nusivylusi susitaikiau.
– Nieko neliko. – Peiliukas, kuriuo drožė šakelę, išsprūdo Raviui iš rankų, dzingtelėjo prie kojų ir nukrito ant laipto. Išgirdęs triukšmą Rokis sulojo. – Ji viską atidavė ir pažadėjo niekada neberašyti.
– Kodėl?
– Rašiniai buvo didžiausias jos turtas ir palikimas, kurį galėjo skirti kitiems, – tarnas kalbėjo mįslėmis, nieko neaiškindamas.
– Tai gal žinote, ką senelis norėjo duoti mano motinai?
– Taip, – jo veidas apsiniaukė, nebeatrodė šiltas, veikiau – abejingas.
– Žinau, tačiau prieš pasakydamas noriu, kad išklausytumėte istoriją.
– Istoriją?
– Vieną istorijų, kurią jūsų senelė man smulkiai papasakojo prieš mirtį. Istorija yra apie ją, jūsų senelį ir motiną, – Ravis giliai įkvėpė, akyse pamačiau skausmą. – Šią istoriją iki šiol laikiau
paslaptyje.
– Bet kodėl norite atskleisti dabar? – paklausiau sutrikdyta jo reakcijos.
– Todėl, kad jūsų senelis mirė, – vyras svyravo, rinko mintyse žodžius, atsilošė, tarsi norėtų padaryti erdvės pasakojimui.
– Jis privertė mano motiną pažadėti niekada negrįžti į Indiją, – pasakiau išsigandusi. Sukrėstas Ravis išplėtė akis, paskui, apimtas nevilties, nudelbė žvilgsnį. – Anot jos, tai buvo kaina, kurią turėjo sumokėti už savo gimimą.
– Nežinojau, – pasakė Ravis šaltai ir stipriai suspaudė lūpas. – Aišku, geriausias jūsų motinos sprendimas buvo negrįžti ten, kur ji jautėsi įskaudinta, bet juk jūsų senelis griežtai nereikalavo pažado tesėti.
– Įskaudinta? Kaip? – paklausiau tyliai. Skausmingi tarno žodžiai man nuskambėjo kaip perspėjimas. Nuojauta liepė bėgti, atsisakyti jo siūlymo ir saugiai palikti motinos paslaptis. Tačiau palūžusi troškau patirti ne baisų skausmą, o sužinoti tiesą.
– Išgirdusi istoriją gausite visus atsakymus, – lėtai ištarė Ravis.
– Tačiau tam turite likti čia.
Prisiminiau, ką palikau namuose, – gyvenimo griuvėsius.
– Gerai.
Ravio veide šmėstelėjo palengvėjimas.
– Puiku. Čia buvo jos ir jūsų motinos namai. Turite į juos prigimtinę teisę.
Ravis atsistojo ir pamojo man sekti paskui. Neskubėdami ėjome pro drėbtinius namus, įsiterpusius tarp bungalų, panašių į mano senelės. Žvyrkelis virto asfaltuotu keliu. Vienur, ilguose žemės ruožuose, vešėjo augalija, kitur žemė rudavo ir buvo nevaisinga. Nuo karščio sudžiūvę medžių lapai tebekabėjo ant šakų. Žemesnės šakos apkibusios paukščių iškapotais vaisiais. Praėjome neveikiantį vėjo malūną, paskui radosi daugiau šiuolaikinio miesto bruožų:
parduotuvės ir turgus po atviru dangumi, juose knibždėjo pirkėjų. Ravis visą laiką tylėjo, tik kartkartėmis ką nors paliepdavo Rokiui. Šuo ištikimai bidzeno šalia šeimininko. Aš vilkausi įkandin nervindamasi ir laukdama, kada pagaliau išgirsiu savo motinos istoriją. Kad nusiraminčiau, sutelkiau dėmesį į kaimo vaizdus ir garsus. Jo gyventojai į mane žiūrėjo atsargiai, nes buvau svetima.
Ravis mane vedė prie tolumoje stūksančio apleisto, neaukšto rudo akmens pastato. Šalia jo stovėjo mažesnis panašus namelis. Tarnas raktu atrakino vartelius ir davė man ženklą eiti paskui. Kai įėjome, stebėjo mane ir laukė, kaip reaguosiu.
Vos įžengusi sustojau ir nustebusi išplėčiau akis.
– Čia sodas? – priblokšta grožio, žingsniavau tarp įvairių kvapnių gėlių lysvių. Pasilenkiau ir pauosčiau baltą gėlę su geltona aureole aplink juodą viduriuką. – Man net kvapą užėmė.
– Turbūt čia baltosios turneros, – pasakė Ravis. – Jūsų senelė atkakliai mane mokė pavadinimų. Praėjo daug metų, o aš vis dar bijau pamiršti.
Parodžiau į žiedų kekes greta baltųjų turnerų.
– Ką tik pražydusios raudonosios kasijos.
– Jūs pažįstate gėles, – tarė Ravis.
Įtraukiau stipraus kvapo, sklindančio iš rausvų žiedų.
– Mamytė mėgo plušėti sode. Aš kartais jai padėdavau. – Sykiais, nors labai retai, ji mane įsileisdavo į savo vidinį pasaulį. Mudvi dirbdavome viena šalia kitos – sodindavome augalus ir
genėdavome krūmus. – Nuostabu, – mostelėjau į daugybę augalų ir gėlių, kai kurios buvo tik sukrovusius pumpurus. Dingtelėjo, kad dulkėtame kaime, per kurį ėjome, nedaug kas įstengtų turėti tokį sodą.
– Šitas sodas yra pranokusios laiką jūsų senelės, – pasakė Ravis. – Eime.
Jis nusivedė mane prie suolo po bukmedžiu. Gausi lapija dengė mus nuo negailestingos saulės.
– Sėskitės. Papasakosiu jums istoriją.
