Airiška dvasia persmelktą Anne Griffin romaną „Kai viskas pasakyta“ įkvėpė iš tiesų prie baro sutiktas solidaus amžiaus vyriškis.
84-erių išdidus, melancholiškas ir šelmiškas airis Morisas Henigenas baro viešbutyje penkis kartus pakels savąjį stiklą už žmones, kurie jo gyvenime buvo svarbiausi. Penki tostai – penkios istorijos apie laimę, kuri taip ir liko neišsakyta, apie netektis, apie kerštą ir neapykantą, visą gyvenimą rusenusią po pelenais, apie meilę, apie ištikimybę, apie godumą, turtą ir atleidimą.
Airių literatūros kritikai sako, kad debiutinis A. Griffin romanas „Kai viskas pasakyta“ sudrebino Airijos literatūros pasaulį. Romanas jau išverstas į devynias kalbas ir jo populiarumas tik didėja, o skaitytojai sako, kad paperka šio romano šiluma ir paprastumas. Siūlome paskaityti romano ištrauką.
***
Šią taurę, sūnau, keliu už tavo seserį Molę, kurios taip ir nepažinai.
Molę mačiau prieš keturiasdešimt devynerius metus – tik vieną kartą ir tik penkiolika minučių. Nuo to laiko ji gyvena sukiužusioje mano širdyje. Regis, mudviem su tavo mama nebuvo lemta turėti daugiau vaikų. Net ir nuo to vieno nusigręžė laimė. Tavęs susilaukėme gana vėlai. Man buvo trisdešimt devyneri, o Seidei... na, jai turbūt trisdešimt ketveri. Žinoma, bandėme nuo pat pradžių. Matėme, kaip visi aplink mus vienas po kito susilaukia vaikučių, bet patys tokios palaimos nepatyrėme. Buvo sunku. Savo nusivylimą liejau laukuose, pieninėje – visur, tik ne namie. Tai buvo tyli mūsų našta. Mėnuo po mėnesio, metai po metų vis giliau nirome į nebylų liūdesį. Seidė nenorėjo apie tai šnekėti, nors nedrąsiai bandžiau ją kalbinti. Atvirai tariant, man dėl to buvo tik lengviau. Ką gi būčiau jai sakęs, jei nenorėjau suvokti net savo skausmo? Juo labiau bijojau išgirsti josios. Vis dėlto kaltė dėl tos tylos persekiojo mane vaikštant keliukais, sukant traktoriaus raktelį ir žegnojantis mišių pabaigoje. Ji tupėdavo man ant peties, neleisdama užmiršti nesėkmės.
Sakoma, kad moterys plepios. Jei tai tiesa, tavo mama buvo išimtis. Vargu ar ji turėjo daug draugų; pažįstamų – taip, bet artimų žmonių – nė vieno. Labai seniai, kai buvome tik susituokę, ji lyg ir pasikalbėdavo su mama. Bet ir tuo nesu tikras. Sprendžiant iš jų santykių, veikiausiai ne. Jos mylėjo viena kitą, bet airiškai: santūriai, gėdydamosi savo žmogiškumo. Šiais laikais žmonės tik šneka ir šneka. Lieja širdį. Tarsi tai būtų lengva. Ypač vyrai gauna pipirų, kad neprisideda prie to. O apie vyrus airius turiu tau žinią: į senatvę šie reikalai eina tik blogyn. Mes vis giliau smengame į savo vienišumą. Vieni patys sprendžiame savo bėdas. Vienui vieni kiūtome prie baro ir mintyse perkratinėjame tuos pačius įvykius. Sūnau, jei dabar sėdėtum šalia, viso to neišgirstum. Nežinočiau, nuo ko pradėti. Galvoje šie dalykai atrodo ne tokie jau baisūs, bet vargu ar galėčiau apie juos pasakoti pasauliui, kitai gyvai būtybei. Mus kitaip auklėjo. Kitaip mokė mokykloje. Mums kitaip pamokslavo iš sakyklos. Nieko nuostabaus, kad būdami trisdešimties, keturiasdešimties ar aštuoniasdešimties su viršum nebegalime pasikeisti. Inžinieriai negimsta žinodami, kaip pastatyti tiltą. To reikia išmokti. Vis dėlto, nepaisydamas praeities žaizdų ir nemokšiškumo, dėl man pačiam nesuvokiamų priežasčių pajutau poreikį pamėginti.
– Kaip tu? – vieną dieną išspaudžiau ir galva mostelėjau į vonią, iš kurios ką tik išėjau išvydęs dar vienos nesėkmės įkaltį – kruviną įklotą.
– Nereikia, Morisai.
– Seide...
– Ne, Morisai. Dabar negaliu. Būk geras.
Ji iškėlė ranką, pasiryžusi mane sustabdyti, jei dar nepasiduočiau. Išėjau iš virtuvės. Klestelėjau į krėslą ir pirštu ėmiau vedžioti rieves ant stalo. Klausiausi nesiliaujančio laikrodžio tiksėjimo virš viryklės. Niekada anksčiau jis manęs neerzino, bet tądien magėjo sviesti į jį „Mido kroniką“. Graužiausi, kad negaliu sutvarkyti šio reikalo, įveikti mūsų bergždumo. Žmogui, pripratusiam pinigais spręsti visas problemas, tai buvo klaiki kančia.
Po to jau nebebandžiau pasikalbėti su tavo mama. Vaikščiojome ratais vienas aplink kitą. Susiėję lovoje bandėme atsikratyti naštos, beviltiškai stengėmės, kol vieną naktį ji nusigręžė ir neatsisuko kelias savaites. Pavargusi nuo bendros mūsų nelaimės nebenorėjo stengtis. Tyla vis sunkėjo ir plėtėsi, taip užvaldė mus, kad vakarais prie arbatos puoduko nebeturėjome apie ką šnekėtis.
Tai tęsėsi, kol į Dankašelį atvyko daktaras Arturas Makroris. Nepraėjus nė savaitei užsirašėme į eilę. Nenutuokiu, kur ji išgirdo, kad šis žmogus mums gali padėti daugiau nei daktaras Metjus iš Reinsfordo. Tačiau vieną vakarą grįžęs namo sutikau ją stovinčią prie durų ir laukiančią manęs. Vos man įžengus, ji nuvilko paltą ir nuavė batus. Buvau nuvestas prie stalo ir pasodintas, Seidė įsitaisė šalia.
– Morisai. Eisim pas gydytoją.
– Ar ne?
– Jis naujas. Dirba Dankašelyje.
– Ir kam mums to reikia? – paklausiau įdėmiai apžiūrinėdamas viryklę, ieškodamas kumpio bryzelio prie arbatos.
– Pasitarti. Pats supranti, – ji smakru mostelėjo sau į apačią.
– A, aišku.
– Tai eisi?
– Tikriausiai.
– Puiku. Antradienį. Ketvirtą valandą. Vadinasi, pirmadienį turėsi nusimaudyti.
Jaunas, savimi pasitikintis gydytojas mus pasitiko su tokia atjauta, kad man iškart įsijungė pavojaus signalas. Nebuvau pripratęs prie gerumo, niekada jo neieškojau ir niekada nedovanojau pašaliniams. Tačiau Seidė jo klausėsi ištempusi ausis ir gerte gėrė kiekvieną žodį. Ir pati kalbėjo. Atsakinėjo į visus klausimus, o aš tylėjau. Jis bandė ir mane įtraukti į pokalbį, bet gerklėje įstrigęs gumulas neleido pasakoti tų intymių smulkmenų, kurias Seidė taip mielai atskleidė. Kaskart, kai klausimas būdavo skirtas man, ji uždėdavo ranką man ant kojos ir atsakydavo. Prieš išeidami gavome nurodymus, ką daryti, ir pažadą, kad prireikus bus imtasi kitų priemonių.
– Testai, – pasakė jis.
Prieš mums atsisveikinant sugebėjau užduoti tik vieną klausimą:
– Ir kiek mums visa tai kainuos?
Seidė išgrūdo mane pro duris.
Kitas savaites ir mėnesius mums per ausis išlindo testai, lentelės ir vizitai. Net stogas ėmė važiuoti. Sumautas „ritmas“, sušiktas „ciklas“. Nieko nesusigaudžiau, dariau, kas liepta. Kai reikėdavo, atlikdavau darbą, o kai kalendoriuje būdavo didelis kryžius, nieko nesitikėdavau.
– Ką gi, Seide, turiu pasakyti, kad viskas atrodo neblogai, – vieną pavasario dieną džiugiai pasakė daktaras Makroris. – Pagal tyrimų duomenis nėra jokių kliūčių. Jei ir toliau tai tęsime, – „kas ką tęsime?“ burbtelėjau sau, – tikiuosi, netrukus sulauksime naujienų. Taip, perspektyvos atrodo puikios.
Jis nemelavo. Po šios iškilmingos prakalbos vėl ėmėme gyvai bendrauti prie vakarienės stalo. Seidė išties laukėsi. Visus tuos mėnesius ji netvėrė džiaugsmu. Aš irgi. Kur tik pažvelgsi, pasaulis atrodė nuostabus. Tapau geresnis. Pajuokaudavau su Levinu, gatvėje nusišypsodavau Nensei Regan ir netgi nukeldavau skrybėlę prieš banko vadybininką.
Mažoji mūsų Molė turėjo gimti 1966 metų sausio 9 dieną. Nebuvome tikri, kad tai mergaitė. Bent jau aš. O Seidė tai nujautė. Važiuodama namo iš Dankašelio nupirko porą mažulyčių suknučių, rausvą ir geltoną patalynę. Per kiekvieną apsilankymą pas gydytoją ji išgirsdavo, kad širdelė plaka kuo puikiausiai. Kojytės spardėsi, rankytės kumščiavo laimingą mamą. Tai buvo smagus laikas. Sakoma, kad nėščia moteris švyti. Seidė tikrai švytėjo. Ji buvo guvi ir pakiliai laukė to, kas ateis.
Darbe man irgi nepaprastai sekėsi. Buvau kupinas jėgų. Visi reikalai: karvės, žemių pirkimai – sekėsi geriau, nei tikėjausi. Jau buvau pradėjęs nuomoti mašinas: kombainus ir traktorius. Turėjau jų ne vieną. Jos dirbo ilgas valandas, duodamos man pelną. Turėjau komandą, kuri tvarkė kasdienius reikalus, o aš pats rūpinausi plėtra. Tai buvo tikrai geri, patikimi vyrai. Viskas klostėsi kaip reikiant: žmona buvo laiminga, turėjome naujus namus, laukėme kūdikio. Elgiausi teisingai. Stengiausi, kad jiems nieko nestigtų, kad jie gyventų be rūpesčių. Man taip atrodė.
Vieną vakarą grįžęs namo pamačiau Seidę žiūrinčią žemyn, apsikabinusią aštuonių mėnesių pūpsnį.
– Morisai, aš jos nejaučiu, – pakėlusi galvą tarė ji.
– Veikiausiai užsnūdo. – Priėjau prie jos, atsitūpiau, uždėjau rankas jai ant plaštakų, ant Molės. – Pietų miegelis.
– Negali būti, Morisai. Paprastai tokiu metu ji vartosi kūliais.
– Ak, nesijaudink. Išvirsiu arbatos. Eik, pagulėk, – tarstelėjau.
Mano mintys sukosi apie būsimą susitikimą su Džimu Lauriu, solisitoriumi iš Navano. Jis pardavinėjo prieš kelias savaites mirusio ūkininko sklypą Mido šiaurėje. Nugirdau apie tai ir nedelsdamas su juo susisiekiau. Ketinau pradėti nuomoti mašinas toje grafystės dalyje. Anuomet dar niekas to nedarė. Sklypas buvo nedidelis, bet man reikėjo ten stovinčių ūkinių pastatų – didelių ir šiuolaikiškų. Tokių, kuriuose saugu laikyti kombainus. Netoliese buvo Kavano, Monachano ir Luto miestai, taigi numačiau didelį pelną. Negalėjau praleisti tokios progos.
Seidė padarė kaip liepta, visą vakarą pragulėjo lovoje, stebeilydama į mūsų Molės tylą.
Aštuntą įkišau galvą pro miegamojo duris.
– Seide, išvažiuoju pusvalandžiui. Miegok, tuoj grįšiu.
Nelaukdamas atsakymo, nekreipdamas dėmesio į nerimą jos veide išžygiavau sudaryti dar vieno gero sandorio. Nė trupučio nesirūpindamas, neslegiamas kaltės pasukau degimo raktelį ir išvažiavau į keliuką.
Grįžau maždaug vienuoliktą, pasirašęs sutartį. Laiminga pabaiga. Įsmukau į miegamąjį, pirštų galais nutykinau prie lovos ir tada pamačiau, kad Seidė žvalų žvaliausia.
– Kur buvai? – drebančiu balsu paklausė ji. – Ieškodama tavęs apskambinau visus grafystės viešbučius. Žadėjai greitai parsirasti.
– Užtrukau ilgėliau, nei maniau.
Atsisėdau ant lovos krašto ir ėmiau mautis kojines.
– Morisai, jos nebėra. – Seidės balsas skambėjo jau tvirčiau, beveik dalykiškai. Jokių ašarų. Jokios isterijos. Ar ji bandė man įgelti? Neprisimenu. Neišgirdau nė menkiausios priekaišto gaidelės. Tiesiog: „jos nebėra“. – Reikėtų važiuoti, – pridūrė ji.
Atsistojau, nusekiau paskui ją į automobilį, nuvažiavome į Dubliną. Visą kelią nepratarėme nė žodžio. Kitą dieną jai buvo sukeltas gimdymas. Penkiolika minučių – tiek ją paturėjome. Mūsų porcelianinę lėlytę auksiniais plaukučiais. Skruostai buvo putlūs, smakre duobutė, ant apatinės lūpytės raudona dėmelė, tarsi tūnodama pilvelyje būtų ją visą laiką čiulpusi. Tyli ir rami ji gulėjo Seidei ant rankų, krūtinė nesikilnojo. Tačiau mamai tai netrukdė ją liūliuoti ir dainuoti dainas. Ant geltonos antklodėlės byrėjo ašaros.
– Molė, – tarė ji, – toks jos vardas. Nuostabioji mūsų Molė.
Turėjau paimti ją iš mamos rankų. Ak, sūnau, nelinkiu tau to patirti. Jausmas buvo toks, lyg kas sugriebtų vidurius ir gniaužtų juos iš visų jėgų, mėgindamas išspausti gyvastį ir valią. Švelniai traukdamas Seidės ranką ir guldydamas mūsų ryšulėlį į alkūnės linkį jutau fizinį skausmą. Ji buvo nepaprasta, ta maža būtybė, ta mūsų gražuolė Molė. Priglaudžiau lūpas prie minkšto jos skruostuko, kūną purtė sielvartas, kad niekada jos nepažinsiu, kad iš manęs buvo atimta tokia galimybė.
– Atleisk, – kuždėjau jai į ausį, į gaivų medvilninės antklodėlės kvapą.
Atsiprašiau už tai, kad praėjusį vakarą vos įžengęs pro duris nenuskraidinau jos su mama į ligoninę, kad nesuteikiau jai tos menkutės galimybės, kurios ji nusipelnė.
Anne Griffin. Kai viskas pasakyta. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Meninė redaktorė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.
