Romane ji atskleidžia mums menkai pažįstamą, skaudžią Radžo našlaičių istoriją. Radžo našlaičiais buvo vadinami vaikai, kurių tėvai tarnavo Britų imperijai Rytuose, juos, gimusius Britanijos kolonijose, tėvai dar visai mažus išsiųsdavo mokytis į Didžiąją Britaniją. Ten vaikai dažnai augdavo svetimose šeimose ar internatuose, tad daugelis jų prarasdavo ryšį su tikrąja šeima, jausdavosi svetimi ir vieniši. Tokį likimą patyrė ir intelektualaus bei ironiško romano „Vyras be trūkumų“ pagrindinis herojus – seras Edvardas Federsas.
Palaidojęs žmoną ir persikraustęs į Dorsetą, kur ketina praleisti paskutinę gyvenimo atkarpą, Federsas pagaliau išsilaisvina iš profesinių ir emocinių taisyklių bei klišių. Į nueitą gyvenimo kelią jis žvelgia sarkastišku, šaltu, viską mačiusio žmogaus žvilgsniu, tačiau jo paties istorija pagauna ir nepaleidžia. Federso vaikystė Malajoje Britanijos imperijos klestėjimo laikotarpiu, mokykla prieškarinėje Anglijoje, kilimas karjeros laiptais Pietryčių Azijoje ir grįžimas į Angliją tūkstantmečio pabaigoje – kertiniai taškai, nužymintys jo gyvenimą ir kartu viso šimtmečio atspindys.
***
Kotakinakulu
– Taip, taip, taip, – kartojo teta Mej iš baptistų misijos, žingsniuodama trapu. – Štai ir atvykome. Puiku.
Kateris, retkarčiais tikrindamas, ar būtų saugu leisti užgesti varikliui, drumstė juodą vandenį aplinkui, sūpavosi ir krenkštė. Visoje plačioje upėje pliuškeno ir raibuliavo bangelės. Atrodė, kad kaitra laša nuo medžių kaip aliejus. Buvo vasara, tuoj papūs musonas, ir tada laivų eismas apmirs. Štai kodėl kūdikis buvo gabenamas namo, nors jam tebuvo savaitė. Antraip jis būtų įstrigęs uostamiestyje, kuriame gimė. Jie parvyko sėkmingai, bet suspėjo tik per plauką. Kelionė truko dvi dienas, teta Mej, atidavusi naujagimį į tėvo namus, turės tučtuojau viena skubintis atgal.
<...>
Kai vaikui buvo ketveri su puse, grįžo teta Mej. Didelė ir stipri, ji išlipo iš laivo ir nuo prieplaukos apžvelgė kaimą. Oranžiniai Edvardo plaukai iškart krito į akis. Jis nuogas čiulpė mangą, jo blyškios rankos ir kojos buvo dulkėtos kaip ir kitų vaikų. Ji nepriėjo prie jo, nes pro tamsias trobelių angas žiūrėjo čiabuvės, bet linktelėjo ir nusišypsojo jam, baisiausiai jį nustebindama (jis net išsižiojo), paskui ėmė lipti verandos laiptais.
Ji neatvažiavo netikėtai, jau kurį laiką susirašinėjo su kapitonu Federsu, bet jo prieplaukoje nebuvo.
Nematė jo puspenktų metų, bet sklido gandai, kad jo požiūris į sūnų nepasikeitė, kad sutrupintą kulkšnį jam skauda dar labiau ir kad jis smarkiai girtauja. Žmonės kalbėjo, kad jis keistai, smulkmeniškai atsidėjo darbui ir apygardos valdymui. Tebenašlavo.
Motinos nevesdavo jam dukterų kaip „naujų tarnaičių“, nors jis vis dar buvo gražus, o jo akys spindėjo nuo maliarijos. Jam neberūpėjo moterų grožis, jis matė tik stikliuko su viskiu grožį. Neatrodė, kad girtuokliavimas jam kenkia. Škotai atsparūs. Gerdavo vienas, nes draugų neturėjo.
– O, panelė Nil. Teta Mej. L-l-abas vakaras.
„Atrodo pavargęs“, – pamanė ji.
Ji atvyko išsivežti vaiko į uostamiestį, kur jis pusmetį bus mokomas anglų kalbos prieš kelionę į tėvynę. Ten gyvens valų šeimoje, kol jam sukaks aštuoneri. Paskui lankys buvusią tėvo parengiamąją mokyklą ir buvusią tėvo klasikinę gimnaziją. Teta Mej pažinojo valų šeimą, kuri jį globos. Jie buvo pripratę prie Radžo našlaičių. Maistas naminis, nebrangus (Alisteris Federsas buvo škotas.) Be to, Lankašyre, kuris nelabai toli nuo Šiaurės Velso, gyvena dvi tetos, jo seserys.
– Taigi, – vakarieniaudama pasakė teta Mej, pamačiusi, kaip nyksta viskis stikliuke kitame lempos apšviesto stalo gale, – į Velsą jį nugabenti teks jums. Po šešių mėnesių. Ir tuo metu jūs jau būsite sumokėjęs už jį iš anksto.
Alisteris Federsas išpūtė akis. Lauke it beprotnamis šurmuliavo džiunglės. Viduje aplink tupinėjo tarnas, jis nunešdavo vienas lėkštes, atnešdavo kitas ir siūlydavo vaisių.
– Rodos, jis sveikas ir laimingas, – tarė Alisteris. – Nesuprantu, kodėl turėtų vykti į tėvynę. Ką, toks įstatymas?
– Puikiai žinote, kad taip įprasta dėl vaikų ligų keliamo pavojaus. Pats buvote išvykęs.
– Buvau, – sutiko Alisteris. – Neduok Dieve.
Iš esmės teta Mej jam pritarė. Ji matė, kokią didelę žalą daro šis paprotys. Vieni vaikai pamiršdavo tėvus, prisirišdavo prie įtėvių, o šie vėliau jų dažnai kratydavosi. Nutikdavo didelių bėdų. Buvo vaikų, kurie užaugę pareikšdavo, kad jiems buvo daug maloniau gyventi Anglijoje toli nuo tėvų, kurių jie vis tiek nemyli. Treti iš paskutiniųjų stengdavosi tapti bejausmiais nuobodomis, o tuokdavosi tik todėl, kad norėdavo pagaliau įsišaknyti. Šie niekada nieko nepasakodavo. Rytietiškų vaikų ligų keliamu pavojumi teta Mej irgi abejojo. Bet šiuo atveju nebuvo motinos.
– Jūs dešimt metų nėjot atostogų, Alisteri. Tai nesveika. Niekas geriau už jus nežino, kas čia nutinka apygardos viršininkams, kurie per daug dirba. Jie prasigeria ir perima čiabuvių gyvenseną.
Alisteris stropiai prisipylė dar vieną stikliuką viskio ir tarė:
– Aš bent jau persirengiu vakarienei.
Jis vilkėjo smokingą ir ryšėjo juodą kaklaraištį, kurie net prabangiajame viešbutyje „The Ritz“ nebūtų padarę jam gėdos. Nė kiek nesuprakaitavęs. Teta Mej, vilkinti sarongu ir avinti sandalais, su keliais naujais plaukais ant smakro, atsirėmusi dar raumeningesnėmis rankomis į stalą beveik iki alkūnių, buvo pastorėjusi ir sukaitusi. Ji žiūrėjo į Alisterį nenoromis žavėdamasi. Norėjo paimti jį už rankos. Misionierė seno ir dabar jai pasidarė sunkiausia įveikti prisilietimo ilgesį – norą būti glamonėjamai, glostomai, nesvarbu kieno – draugo, meilužio, vaiko ar net (čia ji užuodė pavojų) tarno. Lytis nesvarbu. Ji meldėsi prašydama paguodos Dievo glėbyje. Nesulaukė.
– Alisteri, jūs negalite rinktis. Turite sūnų be motinos. Tėvynėje liko jūsų seserys, abi netekėjusios. Jos mylės mažąjį sūnėną. Jos neatsakė nė į vieną mano laišką, bet jūs tvirtinate, kad tarėtės dėl vaiko, pranešėte joms? Teks eiti atostogų ir palydėti berniuką į tėvynę. Taip būtų dariusi jo motina.
Alisteris atsistojo ir ėmė šlubčioti, aplinkui mesdamas kreivą šešėlį. Lauke, kaime, tvankioje naktyje vis garsėjo balsai, užgiedojo gaidys. Sudundėjo būgnas.
– Šventė. Čiabuviai aukoja gaidį.
– Man galit nesakyti, teta Mej.
– Jūsų sūnus tai mato. Manot, tokia gyvensena tinkama krikščioniui vaikui?
– Jis nėra krikščionis.
– Yra. Aš tuo pasirūpinau. Jis buvo pakrikštytas ką tik gimęs. Motina pasirūpino. Baptistų krikštas kitoks, bet ji to paprašė. Juk gali nutikti, kad jis neatlaikys kelionės laivu. Jis pakrikštytas Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, o jie niekaip nesusiję su gaidžio nukirtimu per pilnatį.
– Jie šaukiasi savo dievo, – tarė Alisteris. – Nėra kito Dievo, tik Dievas. Man jų dievai artimesni už jūsiškį, kuris nebuvo itin arti 1914 metais. Negi vaikas negali toliau gyventi kaip dabar?
– Ne! – atkirto ji ir daugiau apie tai nebekalbėjo.
Kitą dieną ji nuėjo ieškoti Edvardo ir rado jį upės seklumoje. Ada ant kranto skalbė spalvotus drabužius, abu rėkavo ir juokėsi. Kiti vaikai stovėjo vandenyje ir putliomis tamsiomis rankutėmis šlakstė vieni kitus, Edvardą ir Adą. Edvardas irgi ėmė taškytis, taškėsi ne tik rankomis, bet ir ilgomis baltomis kojomis. Ada, apsimetusi, kad supyko, metė žlugtą ir puolė jų laistyti. Visų galvos šokinėjo prie uolų kaip juodos plūdės. Edvardas atpliuškeno prie Ados, apkabino ją per liemenį ir įsikniaubė jai į šlaunis.
– Tu mano pantera! – sušuko Edvardas Federsas šio kaimo malajiečių tarme. – Mano gražuolė pantera, ir aš noriu tave suvalgyti gyvą.
„Nieko nebus“, – pamanė teta Mej.
Taip ji ir pasakė vakarieniaudama.
– Jis važiuoja į tėvynę, Alisteri. Jei jo neparvešite, parvešiu aš. Man irgi priklauso atostogos. Laivu plauks ir daugiau anglų vaikų. Visada plaukia. Girdėjau, kad į tėvynę iš Ceilono galbūt plauks ir dvi jo pusseserės. Galėsime jas paimti. Kitais metais mes plauksime trumpesniu keliu per Suecą. Jūsų seserys turi parūpinti šiltų drabužių Liverpuliui.
– Jos nė nenutuoktų, kaip, – atsiliepė Alisteris. – Jos nepriklausomos senmergės. Amžinai žaidžia golfą.
– Puiku. Susisieksiu su baptistais. Lankašyre ir Velse. Be to, – ji griežtai pažvelgė į jį, – apie tai pranešiu Užsienio reikalų ministerijai. Įdomu, ar tu nors kiek pažįsti sūnų?
– Atpažinčiau.
– Liepiau jį atvesti čia šįvakar, – tai pasakiusi, ji suplojo delnais ir pašaukė tarną griausmingu baltosios valdovės balsu.
Tarnas pažvelgė į šeimininką, bet šeimininkas tuo metu atidarinėjo sidabrinę dėžutę, kurioje žmona kadaise laikydavo smeigtukus, o jis dabar laiko dantų krapštukus. Paskui pakėlė stikliuką ir pažvelgė į auksinę jo gelmę.
– Taip. Gerai.
Edvardą aptiko už durų – jis, įsikibęs Adai į ranką, stovėjo ten ir žiūrėjo. Sumirksėjęs nuo ryškios šviesos, įsistebeilijo į keistus aukštojo vyriškio drabužius – į krakmolytus marškinius, auksinę laikrodžio grandinėlę – ir į niekada anksčiau nematytą žvilgų stalo sidabrą, taures.
– Nagi, Edvardai, prašom pasisveikinti su tėvu! – paragino teta Mej.
Vaikas, regis, suglumo.
– Su savo tėvu. Nagi!
Jinai stumtelėjo jį.
– Nusilenk, vaikeli. Ištiesk ranką.
Vaikas, negalėdamas atplėšti akių nuo suvargusio, išgeltusio Alisterio veido ir gelsvai rudų stačių ūsų, nusilenkė.
Staiga Alisteris atsilošė kėdėje, numetė sidabrinę dėžutę ant stalo ir pirmą kartą pažvelgė tiesiai į Edvardą. Į jį žiūrėjo švelnios mėlynos žmonos akys.
– Labas, – tarė jis. – Labas... Edvardai. Vadinasi, išvažiuoji? – Kaip ir teta Mej, jis kalbėjo su Edvardu malajiečių kalba.
Edvardas pasimuistė ir sutelkė dėmesį į sidabrinę dėžutę.
– Žinai, kad išvažiuosi?
– Girdėjau, – atsakė Edvardas.
– Iš pradžių su teta Mej į uostamiestį. Pusmečiui. Kad išmoktum kalbėti angliškai, kaip visi britų berniukai.
Edvardas žaidė su dėžute.
– Juk kartais girdi kalbant angliškai? Supranti, kas sakoma?
– Kartais. Kam man važiuoti? Aš galiu kalbėti čia.
– Vieną gražią dieną turėsi vykti į Angliją. Ji vadinama tėvyne. Ten niekas nemoka malajiečių kalbos.
– Kodėl negaliu likti čia?
– Nes baltieji vaikai čia dažnai miršta.
– Noriu čia mirti.
– Mes norime, kad tu užaugtum didelis ir stiprus, o ne numirtum.
– Ada važiuos?
– Pažiūrėsim.
– Ar dabar galiu grįžti pas Adą?
– Ei! – pašaukė tėvas sūnui pasukus į verandą, kur tamsoje stovėjo Ada. – Ei, grįžk! Paimk šitą. Ji priklausė tavo motinai, – ir jis ištiesė sidabrinę dėžutę.
– Ar Ada leidžia?
– Aš leidžiu. Aš tavo tėvas.
– Negali būti! – pareiškė Edvardas.
Stojo tyla, ir tetai Mej pradėjo drebėti rankos.
Tarnai ištempė ausis.
– Kodėl?
– Todėl, kad jūs visą laiką čia buvot be manęs.
Jane Gardam. Vyras be trūkumų. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.
