Vaikystėje ji sužinojo, kad negražu rodyti liežuvį tam, kuris su panieka apspjauna San Paulo gatvėje išmaldos prašančią mamą. Net jei tai pasaulis, kuriame benamius vaikus medžioja tvarkos saugotojai, mergaitės tampa ištvirkėlių grobiu, o dėl maisto kąsnio vaikas sumuša tokį pat alkaną savo bendraamžį. Brazilijoje gimusios, Švedijoje užaugusios Christinos Rickardsson pasakojimas knygoje „Niekada nesustok“ (išleido BALTO leidybos namai) sukrečia atvirumu.
Neįtikėtina, bet viskas, kas pasakojama knygoje, kuri Švedijoje tapo bestseleriu, yra tiesa. Jei pagal šią autobiografiją būtų sukurtas kino filmas, scenarijaus kūrėjai greičiausiai būtų apkaltinti davę pernelyg daug laisvės fantazijai.
Christina Rickardsson pasaulį išvydo 1983-iaisiais Diamantinoje kaip Christiana Mara Coelho. Kai jai tebuvo penkiolika dienų, mama su ja pasislėpė greta šio miesto esančiose olose ir čia, laukinėje gamtoje, praleido penkerius metus. Tik retsykiais, visiškai prispaudus badui, jos išsiruošdavo į miestą netoliese. „Draugai švedai ir paskaitų lankytojai daug kartų yra klausę, kodėl mano mama nutarė su vaiku gyventi oloje. Kartais aiškinu ilgai, kartais atsakau vienu klausimu: „Kas pavojingiau už nuodingus gyvūnus?“ Kartais jie atsako patys, kartais aš: „Tai žmonės“, – karčiai pažymi „Niekada nesustok“ autorė.
Christinai į atmintį įsirėžė galybė smulkmenų: dvi olos, kuriose bėgo jos dienos, mamos rankų mitrumas, kai iš šakelių ir palmių lapų supindavo uždangą olai arba paklotą, kad būtų ant ko miegoti. Tai buvo laimingas gyvenimas, nors teko kovoti su alkiu, nuolatos ieškoti maisto ir išgyventi, kai aplink gyvatės, vorai bei skorpionai. „Prisimenu, kartais vidurnaktį mane pažadindavo koks nors labai didelis ir nuodingas šimtakojis, ropojantis šlaunimi, bet aš numesdavau jį ir vėl užmigdavau šalia mamos. Jaučiausi saugi, mane supo šiluma. Darydavau tai, ką darydavo mama, žaisdavau su buožgalviais ir visokiais man prieinamais gyviais.“
Ji iki smulkiausių detalių prisimena ir tą naktį, kai užmigo viena prie nedidelio laužo, kurį didžiuodamasi įkūrė pati – mama buvo išmokiusi, kaip įdegti į ananasą panašų kaktusinį augalą, kuris ilgai degdavo, šildydavo ir atbaidydavo žvėris. Pabudo purtoma grįžusios mamos ir išgirdo, kad turi bėgti. Nuo persekiojančių vyrų jos pasislėpė po kojomis miške pasipainiojusioje duobėje, mama pati išsitrynė žemėmis ir ištrynė dukrą, tačiau tai nepadėjo – pabėgėlių ieškantys šunys jas aptiko. „Balsai artėjo. Ir šunys. Tada pajutau, kaip kažkas šliaužia mano ranka link krūtinės.
Atsargiai alkūne bakstelėjau mamai į šoną ir sušnabždėjau: „Gyvatė.“ Išsigandau, bet nedrįsau pajudėti. Žinojau, kad gyvatė jaučia mano baimę, nes mama buvo sakiusi, kad tai jaučia ir gyvatės, ir kiti gyvūnai. Tačiau labiau bijojau vyrų nei gyvatės. Žinojau, kad mama niekada netupėtų duobėje, jei tie lauke nebūtų dar pavojingesni. Gyvatė šliaužė per mano krūtinę link mamos. Pajutau staigų mamos judesį, ji prispaudė ranką prie mano krūtinės ir sugriebė gyvatės galvą. Žibintuvėlių šviesos artėjo, vienas iš šunų uosdamas pribėgo prie duobės krašto. Žemės, kuriomis mama buvo mus ištrynusi, negalėjo užgožti mūsų kvapo. Pajutau, kad mama vėl sujudėjo ir tą akimirką, kai šuo prikišo nosį prie duobės krašto, ji iškišo gyvatės galvą. Šuo sukaukė – to garso niekada nepamiršiu – ir nubėgo, o vyrai jam iš paskos“, – knygoje pasakoja Christina.
Glaustis olose jos nebegalėjo, pėsčiomis pasiekė San Paulą, jų namais tapo šio didmiesčio gatvės, kartais – lūšnynas, o pragyvenimo šaltinis dažniausiai būdavo išmalda. „Gyvenimas už mūsų saugiųjų olų ribų buvo tarsi visai kitas pasaulis. Kad jame išgyventum, reikėjo laikytis visai kitų taisyklių. Labai greitai supratau, kad privalau prisitaikyti ir išmokti gatvės taisykles. Viena padaryta klaida gali reikšti, kad tai paskutinis dalykas, kurį padarei“, – liūdną gyvenimo tiesą konstatuoja knygos autorė. Ir pasakoja apie dienas, kai pavojai tykojo kiekviename žingsnyje: apie tai, kaip geriausias draugas neapsikentęs nužudė prieš mamą smurtavusį patėvį ir pradingo, kaip iš turtingųjų kvartalo benamius vaikus „valantys“ vyrai jos akyse nušovė draugę, o ji pati smeigė stiklo šukę į pilvą berniukui, norėjusiam iš jos atimti šiukšlyne rastą paplotėlį, ir po kelių dienų sužinojo, jog jis rastas negyvas.
Kai Christinai buvo septyneri, mama ją ir naujagimį sūnų patikėjo vaikų namams. Juose dirbančios moterys nutarė, kad šiems vaikams bus geriau ne su gimdytoja, kenčiančia nuo psichikos ligos, o naujoje šeimoje už tūkstančių kilometrų. Taip mergaitė su mažuoju broliu atsidūrė Švedijos šiaurėje ir tapo Christina Rickardsson. Vindelne, kur buvo tik apie pustrečio tūkstančio žmonių, reikėjo išmokti gyventi pagal naujas taisykles: „Vaikai čia, regis, neturėjo didesnių rūpesčių nei nugriūti nuo dviračio ir nusibrozdinti kelį, negauti būtent tokios lėlės, kokios pageidavo, negauti leidimo žiūrėti televizorių, kiek panorėję, priverstinai būti lauke ir žaisti arba eiti miegoti. Man tai atrodė labai keista ir buvo sunku suprasti. Visa, ką buvau patyrusi, jiems, savaime suprantama, atrodė visiškai neįtikima. Papasakojus ką nors, kas man buvo nutikę, nieko gero nebūdavo. Mūsų patirtys skyrėsi, jausmai taip pat. Mano istorijos jiems būdavo panašios į išmonę arba baisią pasaką. Tada ėmiau išsigalvoti ir kurti geras pasakas. Pavyzdžiui, išsigalvojau, kad grūmiausi su liūtu, kad moku karatė, nors visai nemokėjau. Aš lengvai visus parblokšdavau ant žemės, todėl galėjau sakyti, kad moku. Išsigalvojau daug dalykų.“
Per porą mėnesių Christina pramoko švedų kalbos ir įsiliejo į gyvenimą, kuris tapo savas. Tačiau ir po kelių dešimtmečių juto savo dvilypumą – buvo Christina iš Norlando ir Christiana iš Brazilijos. Ne visada būdavo lengva suvienyti šias dvi savo asmenybės puses: „Ėmiau sapnuoti košmarus: aš vėl septynerių ir bėgu nuo mirties. Sapnavau tai vėl ir vėl. Geriau būčiau sapnavusi, kad po lova gyvena baisūs troliai. Deja, sapnavau tikrus įvykius, tai, kas man nutiko vaikystėje.“
Tai privertė Christiną ryžtis kelionei į kitą žemyną – gimtinės žemę ji palietė kojomis po dvidešimt ketverių metų. Lydėti į vaikystės pasaulį reikėjo vertėjo, nes portugalų kalba buvo išsitrynusi jai iš atminties. Christina skrido į San Paulą nieko nesitikėdama, tačiau kelionė buvo sėkminga – privatus seklys atsekė jos artimųjų ir mamos pėdsakus. Tik tada paaiškėjo, jog niekas iki tos akimirkos negalėjo net nuspėti, kaip susiklostė į vaikų namus atiduotų mergaitės ir berniuko likimai, nes įvaikinimą palaiminę darbuotojai nesileido į kalbas su giminaičiais.
„Esu labai laiminga, kad radau savo šeimą, – viename interviu sakė Christina Rickardsson. – Mes iki šiol pažindinamės, sužinome vis daugiau vieni apie kitus. Labai sunku paaiškinti tiems, kurie to nepatyrė, ką reiškia būti atskirtam nuo šeimos ir vėl bandyti atkurti ryšį. Mūsų gyvenimai susiklostė visiškai skirtingai, o dar atsirado kultūrinių skirtumų. Tačiau, nepaisant visko, turime atrasti vieni kitus.“ Paklausta, ar neliko kartėlio, jog kadaise buvo prievarta atskirta nuo mamos ir gimtinės, Christina tvirtino, kad nieko nenorėtų keisti, nes pažino nuostabių žmonių, gavo gerą išsilavinimą ir kitokio gyvenimo galimybę: „Bet įvaikinimas turi vykti kitaip ir nesukelti tokio šoko. Džiaugiuosi, kad dabar Brazilijoje jau laikomasi kitokių įstatymų nei tuomet, kai man buvo aštuoneri. Aš patyriau šoką, bet esu laiminga gyvendama Švedijoje.“
Šaknų paieškos pakeitė Christinos gyvenimą: grįžusi į Švediją suprato negalinti nutylėti to, kas jai nutiko. Todėl ne tik aprašė savo patirtį knygoje „Niekada nesustok“, bet ir įkūrė fondą sunkiai gyvenantiems vaikams ir paaugliams Brazilijoje. Mokosi portugalų kalbos ir jau ne kartą lankėsi gimtinėje.
Christina Rickardsson „Niekada nesustok“
Ištrauka
Mano geriausia draugė išgelbsti man gyvybę
San Paulas, devintasis dešimtmetis
Ne viską prisimenu, tik tiek, kad mudvi su Camile nutarėme nakvoti viename iš turtingesniųjų kvartalų, kurie ribojosi su vargingesniąja miesto dalimi. Tai buvo įprasta diena, kaip visos kitos, o tai reiškė nuolatinę kovą ieškant maisto. Mes apibėgome gatves, maldaudamos pinigų, pavogėme piniginių ir kitų dalykų iš žmonių kišenių. Mus keliskart pastebėjo, o tada teko bėgti taip greitai, kaip tik sugebėjome. Visada turėdavome pasiruošusios slėptuvių ir būdavome sutarusios, kur susitiksime, jei išsiskirsime. Visada turėdavome taktiką, pavyzdžiui, kai tuštindavome kišenes, – jei tave pastebėjo, bet nespėjo sučiupti – bėk! Jei tave visgi sučiupo – kąsk į ranką arba spirk į blauzdą, o kai išsilaisvinsi – BĖK lyg nuo mirties! Žmogus, kurį sužeidei, bus labai piktas. Jei jis arba ji sugriebė taip, kad visiškai negali ištrūkti, tada jau ne kažin ką padarysi, bet muškis iš visų jėgų, spardykis, kandžiokis, braižykis. Jei tai vyras – spirk jam į tarpkojį. Jei visgi išsilaisvinsi – bėk taip, kaip dar nesi bėgusi!
Jei tave sučiupo, bet esate keliese ir vienas kitam padedate – buvo dar viena galimybė. Tada įsikišdavo kiti ir atitraukdavo to žmogaus dėmesį, kad tu galėtum ištrūkti, o tada vėl – bėk kaip nuo mirties.
/.../
Kai mudviejų diena ėjo į pabaigą, artinantis nakčiai mums reikėjo susirasti vietą, kur nakvoti. Žinojome, kad miegoti geresniuose kvartaluose pavojinga. Nutarėme miegoti ten todėl, kad tuo metu faveloje buvo neramu, labiau nei įprastai. Pasitaikydavo, kad ateidavome naktį, niekada neidavome gilyn į kvartalą, tik tiek, kad galėtume paspoksoti į turtinguosius per langą. Perlipdavome per mūro sienas ir tvoras. Kartą mus vijosi du dideli šunys. Vos spėjome perlipti per metalinę tvorą su dygliuota viela. Jutau vieno iš šunų alsavimą į mano basą pėdą. Dar keli centimetrai ir būčiau jos netekusi.
Vieną vakarą mudvi priropojome prie gražaus balto namo ir pažvelgėme vidun. Kambarys atėmė mums žadą. Jis buvo rožinis, su daugybe lėlių ir žaislų. Jame buvo balta lova, o ant jos gulėjo daugybė minkštų žaislų. Lovoje miegojo mergaitė, baltoji. Atrodė taip ramu, kad manyje užvirė pavydas ir troškimas visa tai turėti. Šalia lovos buvo įjungtas šviestuvas, o durys pravertos.
O ši naktis nebuvo tokia, kad mes tiek degtume smalsumu, jog dairytumės per turtingųjų langus. Bet nusprendėme miegoti ten, kur mums nepriklausė. Vakaras buvo šiltas, toks šiltas, kad mums nereikėjo apsikabinti kaip kitomis naktimis. Negaliu pasakyti, kiek buvo valandų, nes laikrodžio neturėjau, o net jei ir būčiau turėjusi, nemokėjau pasakyti laiko.
/.../
Nežinau, kiek ilgai aš ir Camilė buvome pamiegojusios, kai pabudau apimta blogos nuojautos. Išgirdusi kažkokius garsus, švelniai kumštelėjau Camilę, kad pabustų. Ji pažvelgė į mane. Aš priglaudžiau pirštą prie lūpų, duodama ženklą tylėti. Ji iškart suprato ir atsisėdo. Parodžiau į savo ausį, duodama suprasti, kad kažką girdėjau, o paskui parodžiau į pastato kampą. Camilė atrodė sunerimusi ir įsitempusi. Spėju, kad mano baimė persidavė ir jai. Mes žiūrėjome viena į kitą ir stengėmės suprasti, kas vyksta. Netrukus išgirdome balsus. Kalbėjosi keli vyrai. Jų pokalbio negirdėjome, bet jų kalbos maniera, tonas ir šiurkštus juokas mums pasakė viską, ką turėjome žinoti. Reikėjo dingti iš ten ir kuo greičiau. Buvo didelė tikimybė, kad jie valo kvartalą nuo „žiurkių“ arba grobia vaikus.
Mudvi pažvelgėme už kampo, kad įvertintume situaciją, o nederėjo. Išvydome vorą vaikų. Tą pat akimirką mūsų galveles pastebėjo vienas iš vyrų.
– Žiūrėk! Ten dar porelė. Nubėk ir pagauk! – pasakė mus pastebėjęs vyras.
– Bėk, Christiana, bėk! – suriko man Camilė.
– Gaudyk jas!
Tai buvo paskutinis dalykas, ką išgirdau, ir mudvi pasileidome visu greičiu.
Camilė vis surikdavo, kad bėgčiau. Aš buvau išsigandusi ir bėgau iš visų jėgų. Baimė ir panika draugės balse mane išgąsdino dar labiau, todėl aiškiai nemąsčiau. Mane beveik visiškai užvaldė baimė. Dirstelėjusi atgal pamačiau, kad Camilė nuo manęs atsiliko. Ėmiau bėgti lėčiau, kad ji pasivytų, bet tai pastebėjusi ji suriko, kad bėgčiau greičiau, nesustočiau. Aš surikau, kad ji pati turi bėgti greičiau. Vėl pasileidau bėgti greičiau. Mačiau, kad vyrai artėja prie Camilės. Jos akyse atsispindėjo siaubas. Nežinojau, kur bėgu. Galiausiai atsidūriau prie kažko panašaus į žemą sienelę. Pašokau, stipriai įsikabinau į kraštą ir prisitraukiau rankomis, atsispirdama basomis pėdomis. Šmėkštelėjo mintis, kad nusibraižysiu rankas ir kojas, bet nejutau. Per sekundę užsiropščiau ant sienos ir atsisukau ištiesti rankos Camilei. Ji buvo netoli. Mačiau bėgančią link manęs ir kad ją vejasi du vyrai. Surikau, kad bėgtų greičiau. Mačiau paniką jos akyse, kai suprato, kad nepabėgs. Vyrai sugriebė ją, Camilė suriko ir ėmė rangytis, mėgindama išsilaisvinti.
Jau ketinau nušokti ir padėti jai, kaip visada darydavome, bet ji suriko, kad bėgčiau.
Vienas iš vyrų pasuko link manęs. Nežinojau, ką daryti. Camilė dar kartą sukliko, kad bėgčiau.
Man nespėjus pagalvoti, nepriėmus sąmoningo sprendimo, mano kūnas apsisuko ir nubėgo. Išgirdau, kad vyras, laikęs Camilę, tam kitam liepė nusispjauti į mane. Aš bėgau tol, kol mano galva nurimo ir vėl galėjau pradėti galvoti.
Supratusi, kad manęs nebepersekioja, sustojau. Širdis daužėsi. Atrodė, kad ji mano burnoje, o ne krūtinėje. Aš gaudžiau orą. Skaudėjo pėdos. Pažvelgusi į kojas pamačiau, kad susibraižiau blauzdas ir kelius, bet skausmo nejutau. Ką daryti? Turiu grįžti ir padėti draugei! Ėmiau lėtai eiti tarp namų atgal, mėgindama prisiminti, iš kur atbėgau, kaip grįžti kitu keliu. Po kiek laiko išgirdau beviltiškai verkiančius vaikus. Vėl išgirdau vyrų balsus. Supratau, kad esu arti. Man pasidarė siaubingai bloga. Giliai įkvėpiau ir atsargiai dirstelėjau už kampo. Išrikiuoti eilute stovėjo penki ar šeši vaikai. Stovėjo tamsus sunkvežimis ir trys vyrai. Prisimenu, kad kiek vyresnis berniukas, dešimties ar dvylikos metų, laikė mažos mergaitės ranką. Abu atrodė išsigandę, mergaitė verkė. Aš vis dairiausi, kol šalia jos pamačiau Camilę. Ji atrodė išsigandusi, vis dairėsi aplinkui, lyg kažko ieškotų. Ji atrodė tokia maža ir išsigandusi.
Niekada jos tokios neįsivaizdavau. Ji buvo Camilė, šauniausia iš mūsų, protingiausia ir visais atžvilgiais sumanesnė. Atrodė keista, kad ji tokia pažeidžiama, tokia maža. Supratau, kad ji dairosi manęs, laukia, kad padėčiau.
Vyrai stovėjo nugara į mane, todėl išdrįsau šiek tiek išlįsti. Camilė pažvelgė į mano pusę ir mūsų žvilgsniai susitiko. Nežinojau, ką daryti. Ėmiau dairytis ko nors, pati nežinodama ko, kas padėtų. Jei užpulčiau vieną iš vyrų, galbūt kiti vaikai pargriautų kitus du. Bet jie buvo ginkluoti, o aš viena niekada nebūčiau pargriovusi vyro. Neutralizuoti vieną tokį prireiktų nuo penkių iki dešimties vaikų. Mane vėl apėmė panika. Pažvelgiau į Camilę. Ji, ko gero, suprato, ką aš galvoju, nes lėtai ir atsargiai papurtė galvą, ragindama nedaryti ko nors kvaila.
Vyrai atsistojo kiek toliau nuo vaikų, iš kurių vieni verkė, vienas šaukė. Camilė tiesiog stovėjo. Jos akys buvo be galo liūdnos ir išsigandusios, bet jos žvilgsnyje pastebėjau kažką daugiau. Galbūt buvau per maža, kad apibūdinčiau, kas tai buvo, bet jaučiau aiškiai. Camilė šyptelėjo man, o tai, kas įvyko paskui, prisimenu aiškiai tarsi sulėtintą filmą. Jos kaktai atsitiko kažkas keisto. Prisimenu, kad kai draugės kūnas keistai susmuko ant žemės, mano dešinė ranka pakilo ir uždengė man burną, o gerklėje įstrigo riksmas. Paskutinis dalykas, kurį išgirdau, buvo šūvis. Atrodė, kad Camilės kūnas krenta ant žemės visą amžinybę. Kol žiūrėjau į jį, gulintį už dvidešimties ar trisdešimties metrų be gyvybės ženklų, pasigirdo dar keli šūviai. Instinktyviai apsisukau ir pasileidau bėgti.
Bėgau, bėgau iš visų jėgų. Bėgau taip, kad skaudėjo pėdas, plaučius, kelius. Verkiau. Kaip aš verkiau. Per ašaras nemačiau kelio, bet kūnas vedė mane pirmyn, pasuko kairėn, paskui dešinėn, tada tiesiai. Per tą beprotiškai greitą lėkimą mačiau susmunkantį Camilės kūną. Mačiau jos veidą. Jos šypseną. Mačiau, kaip ji giliai įkvėpė ir susmuko, nespėjusi iškvėpti. Bėgdama įpuldavau tai į kokį žmogų, tai į kokį daiktą. Girdėjau, kaip suirzę žmonės mane apšaukia. Tiesiog bėgau, bėgau tolyn nuo vyrų, nuo Camilės kūno, nuo visko. Man vadovavo mano kūnas, vedamas autopiloto. Negalėjau galvoti, ką darysiu, nežinojau, kur bėgu. Visą laiką prieš akis kartojosi susmunkančios Camilės vaizdas.
Kai pabudau, gulėjau susirietusi, kelius pritraukusi prie smakro. Apsisukau, kad apkabinčiau Camilę, bet jos nebuvo. Atmintyje iškilus vaizdui, kaip ji liūdnai nusišypso, aš pratrūkau. Buvau viena ir verkiau taip, kaip gyvenime nebuvau verkusi. Po mūsų betoniniais laiptais buvau visiškai viena. Camilės daugiau niekada nepamatysiu. Ji daugiau niekada neapkabins manęs po mūsų laiptais. Daugiau niekada neišgirsiu jos gražaus balso ir nuostabių istorijų. Ką man daryti? Nenorėjau be jos gyventi. Krūtinę raižė stiprus ir gilus skausmas. Negalėjau kvėpuoti. Tarsi būčiau pamiršusi, kaip kvėpuoti. Kažkas atsitiko mano širdžiai. Ją taip skaudėjo. Atrodė, kad į ją subesta tūkstantis peilių. Akyse aptemo...
Nežinau, kiek laiko išbuvau tamsoje. Žinau tik tiek, kad atsipeikėjusi pamačiau gulinti šalia vėmalų, savo vėmalų. Akys perštėjo. Aš nejudėjau. Man buvo nesvarbu. Gulėjau, o akyse vis sukosi vaizdas, kaip ji šypteli man, kaip kažkas atsitinka jos kaktai, kaip mano draugė susmunka. Žinojau, kad gyvenimas be Camilės taps daug tamsesnis. „Būk gera, sugrįžk. Būk gera, sugrįžk!“
Žinojau, kad ji negrįš. Po laiptais gulėjau ilgai. Prisimenu, kad išaušo, paskui sutemo. Prisimenu, kad pastebėjau tai keletą kartų. Atsipeikėjusi iš savo rūko buvau pasikeitusi. Kažkas buvo kitaip. Pasaulis atrodė tamsesnis, o gal aš patamsėjau. Dalis mano sielos numirė kartu su Camile. Supratau, kas tie tūkstančiai peilių, kuriuos pajutau, – toks jausmas būna tada, kai miršta dalis tavęs. Atsisėdau ir pritraukiau kelius. Pažvelgiau į vėmalus priešais. Buvau pavargusi, tokia pavargusi. Nejutau nei alkio, nei džiaugsmo, nei skausmo. Iš manęs liko tik lukštas. Ketinau sėdėti taip ilgai, kol numirsiu, arba kol grįš Camilė.
Mama sakydavo: „Jei skaudės širdį – miegok, o pabudus viskas atrodys daug geriau.“ Man iškilo klausimas, ar mirtis irgi tokia. Užmiegi, paskui pabundi kur nors danguje ir viskas atrodo daug geriau.
Camilė niekada nebegrįžo, bet grįžo mama. Ji rado mane po laiptais, nes žinojo, kad mudvi su Camile ten kartais miegodavome. Mama grįžo. Paglostė man plaukus, apkabino ir šnabždėdama išvaikė košmarus. Viskas šiek tiek pagerėjo, paskui dar šiek tiek. Stebuklas, ką gali tėvų meilė. Jei ne mama, grįžusi tuo metu, aš, ko gero, daugiau niekada nieko nebūčiau jautusi. Ko gero, būčiau virtusi vaiduokliu ir tapusi labai pažeidžiama gatvėje.
Mama bučiavo man kaktą ir skruostus ir verkė kartu su manimi.
– Christiana, gyvenimas baisus, kartais neteisingas, bet niekada nesustok. Visada eik pirmyn, – pasakė ji man.
Prisimenu, paklausiau kodėl.
– Nes po visko, kas mums nutiko, mūsų širdys trokšta gėrio, bet ne jos vienintelės to nori. Tu ne viena, nes yra tokių, kurie tave mato ir saugo. Supranti?
Ne, nesupratau. Kas matė Camilę? Kas ją saugojo? Taip neteisinga. Aš nenorėjau to suprasti.
– Vieną dieną suprasi, o iki tol pažadėk man, kad niekada nesustosi. Kad ir kaip skaudėtų – eik toliau!
– Kur, mama?
– Nesvarbu. Tik žiūrėk, kad niekada nesustotum, gerai?
Mama atsistojo, ištiesė man ranką, aš jai padaviau savąją ir mes nuėjome.
