Populiarių romanų autorė Zara Stoneley, išvydusį tokį savo romanų herojų apibūdinimą viename iš skaitytojų atsiliepimų, tik suplojo rankomis – kurdama intriguojančius meilės siužetus, kurie dažnai sukasi britiškame kaime, ji to ir siekė.

Naujoje rašytojos knygoje „Vestuvių svečias“ telpa ir romantika, ir komedija, ir drama. „Paprastas būdas pabėgti nuo kasdienybės“, – taip tarp „USA Today“ bestselerių patekęs romanas buvo pristatytas „Rachel’s Random Reads“ tinklalapyje.

„Vestuvių svečio“ pagrindinė veikėja Samanta Dženkins pakviesta būti vyriausiąja pamerge geriausios draugės vestuvėse, tačiau yra trys problemos: vyriausiuoju pabroliu taps jos vaikinas Lajamas; naujoji Lajamo draugė laukiasi; Samanta pasigyrė turinti naują vaikiną, o tai nėra tiesa. Taigi, lieka tik viena protinga išeitis – ji nusisamdo profesionalą. Aktorius Džeikas Porteris atitinka visus reikalavimus: yra vienišas, žavus ir... nebrangus. Samanta neabejoja priėmusi tobulą sprendimą – jokių saitų, jokio širdies skausmo ir, tikėtina, saugi paslaptis. Vis dėlto savaitė su Džeiku Škotijos aukštumose tampa keblesnė, nei ji tikėjosi...

Bestselerių autorė Zara Stoneley gimė nedideliame kaimelyje Stafordšyre, nuo mažens svajojo rūpintis gyvūnais ir... rašyti knygas. Kaip ir jos mėgstamas škotų autorius Jamesas Herriotas, išgarsėjęs romanais apie veterinarijos gydytojo kasdienybę. Svajonės Zara Stoneley nepamiršo, nors baigė informacinių technologijų studijas ir dirbo konsultante. Laisvalaikį ji skirdavo savo įkurtam šunų priežiūros salonui, dirbo veterinarijos klinikoje ir rašė! Prieš septynerius metus debiutavo erotiniu romanu „Good Enough to Share“, šis vainikavo Didžiosios Britanijos „Amazon“ bestselerių dešimtuką, Amerikoje užėmė trečiąją vietą.

Nuo tada Zara Stoneley atsidėjo rašytojos pašaukimui, gyvena jaukiame namelyje Češyre ir kuria linksmas, romantiškas istorijas, kurių veiksmas vyksta jos mėgstamo kaimo apylinkėse. Siužetų autorei nereikia net išgalvoti, nes čia yra daug prabangių rezidencijų, lemtingų moterų ir išvaizdžių vyrų, o kur apsistoja garsenybės (vilas čia turi galybė žvaigždžių), ten nestinga meilės istorijų, paslapčių ir skandalų. Kai pabosta provincijos ramybė, ji su vyru persikelia į butą Barselonoje.

Leidyklos BALTO nuotr.

Zara Stoneley „Vestuvių svečias“

Pirmas veiksmas – kvietimas

Priežastys, kodėl aš, Samė Dženkins, negaliu dalyvauti šiose vestuvėse:

1. Esu pernelyg stora. Nespėsiu sulieknėti tiek, kad padoriai atrodyčiau vilkėdama elegantišką vasarinę suknelę.

2. Citrinų geltona man baisiai netinka (tokia yra teminė spalva – suprasdama mano antipatiją pernelyg puošnioms suknelėms, Džesė pasirinko ne savo mėgstamą ir mano nekenčiamą stilių, o temą). Pasak mamos, vilkėdama citrinų spalvos drabužius atrodau išblyškusi.

3. Turiu tiek daug darbo! Reikia tvarkyti namus, prižiūrėti sodą.

4. Neturiu vaikino.

5. Pastarasis vaikinas išlupo man širdį, sutrypė ją, o dabar vestuvėse bus vyriausiasis pabrolys.

Priežastys, kodėl turėčiau dalyvauti vestuvėse:

1. Džesė buvo yra mano geriausia draugė...

Dar galėčiau pridurti: „...ir mano plaukai atrodo lyg varnos lizdas“, tačiau tai nesunku sutvarkyti. Kur kas lengviau, nei atsikratyti stono šokoladinio pyrago ir traškučių, jaukiai įsitaisiusių ant mano liemens it nepageidaujamas ir išsikraustyti neketinantis gyventojas.

Mano atliktinų darbų sąraše tikrai įrašytas sveikas maistas, tiesiog jis dar neatsidūrė pirkinių krepšelyje. Juk reikia susidėlioti prioritetus, tiesa? O aš dar nesu tam pasirengusi.

Ne, nesupraskite manęs klaidingai. Išties panorėjusi galiu elgtis ryžtingai ir pasiekti stulbinamų savitvardos rezultatų (praėjusią vasarą, likus savaitei iki mūsų skyrybų, atsikračiau penkių svarų, vadinasi, septyni svarai, susikaupę per kitą savaitę, didelės žalos nepadarė). Vis dėlto gyvenime patiriame akimirkų, kai gali padėti tik didelis maišelis traškučių ir butelis vyno. Keletas pastarųjų mėnesių kaip tik tokie ir buvo. Tarpsnis, skirtas Espresso martini kokteiliams ir didelėms spragėsių – džino su toniku skonio – pakuotėms.

Mane metė, o dabar dar ir šitai.

Kvietimas į vestuves. Tiksliau – išankstinis įspėjimas dėl kvietimo į vestuves.

Įprastai geros vestuvės man patinka. Kam gi nepatiktų? Tačiau dabar, sveikindama bet kokią laimingą porelę, pasijusčiau egoistiškai beviltiška ir verksminga. O čia dar blogiau! Blogiausia, kas galėtų nutikti.

Tai ne tik kvietimas į vestuves. Tai kvietimas į Džesės – mano geriausios draugės – vestuves.

Pažįstame viena kitą nuo amžių amžinųjų. Šiek tiek anksčiau Džesė užsiminė apie „kvietimą“ (tuo metu aš dar tikėjau esanti laimingosios porelės pusė ir nė nenutuokiau, kad man dumia akis), o štai dabar elektroniniame laiške ji man paaiškino, ką turėjo galvoje.

Ji išteka! Kvietimas išsiųstas paštu! Atkeliaus netrukus! Ji džiūgauja! Denas džiūgauja! Visi džiūgauja! Mama jau nusipirko skrybėlę!!! Vestuvės bus NUOS-TA-BIOS!!! (Šauktukai Džesės, ne mano – ji juk džiūgauja.)

Įprastomis aplinkybėmis susijaudinčiau ir aš – juk draugę beprotiškai myliu. Trokštu jai laimės, tikrai, tikrai trokštu, ji išties bus laiminga. Betgi įprastomis aplinkybėmis reiškia tarpsnį iki akimirkos, kai Lajamas į skutus sudraskė mano širdį, viltis ir mintyse susikurtą tobulą ateitį. Susmulkino taip kruopščiai, tarsi būtų naikinęs asmeninius ar itin slaptus banko dokumentus, o likusius popiergalius nerūpestingai išdraikė ant grindų. Džesė teka už Deno, Lajamo brolio. Be abejo, Lajamas bus jo vyriausiasis pabrolys. Savo noru tikrai nepavadinčiau jo nei „geriausiu“, nei „vyru“.

Taigi, aš nedžiūgauju. Įsivaizduoju save, einančią prie altoriaus paskui savo geriausią draugę, mane apgaudinėjusio vyro link. Visi susirinkusieji žinos, kad mane apgavo. Tapsiu „drambliu kambaryje“, žmogumi, į kurį visi spoksos, bet kurį vengs užkalbinti, nes juk tai taip nesmagu, esame užkietėję britai.

Jeigu kalbėtume visiškai atvirai, išties jaučiuosi kaip dramblys – didžiulis, anemiškai papilkėjusiu veidu, o laiko susitvarkyti nėra. Kažin ar purškiamas įdegis ir korsetinės kelnaitės padės pakankamai sulieknėti.

Dėl savo pačios aplamdytos savigarbos privalau tapti tuo kačiuku, kuris veidrodyje mato liūtą. Tik aš turiu pamatyti seksualiausią įmanomą priešskyrybinę savo versiją. Lajamas, visi mūsų draugai ir šeima turi išvysti būtent tokią merginą. Privalau tapti savimi, ne Lajamo pamestąja.

Tik nebeturiu laiko.

Po dviejų mėnesių Džesė ištars „Taip“.

Pakeliui į darbą supypsi telefonas.

Ar gavai mano elektroninį laišką? Argi tai ne nuostabu? Laukiu nesulaukiu, kol susitiksime, ištisus amžius neplepėjome!

Ištisus amžius! Penketą mėnesių, tris dienas, penkias valandas ir maždaug trisdešimt septynias minutes. Tada atsisveikindama pamojavau Džesei ir jos vaikinui Denui. Buvo likusios penkios minutės iki akimirkos, kai pasalūnas – šunsnukis – bankininkas jo brolis Lajamas mane mes.

Lajamas uždėjo rankas man ant liemens ir prisitraukė, pamaniau, bučiniui prieš džigi džigi. Jis mėgo rutiną, o man ji – būsiu negailestingai atvira – atrodė šiek tiek per ilgai užsitęsusi ir nuvilianti (nors pastarąją dalį galiu taikyti tik sau, Lajamo mechanizmas veikė sklandžiai it laikrodis). Glamžytis pradėdavome bare, nesiliaudavome visą kelią namo, glamonės ir prisispaudimai intensyvėdavo, dar šiek tiek pasigrabaliodavome klupinėdami laiptais, galiausiai penkias minutes pasidulkindavome ir viskas baigdavosi pasitenkinimo dejone – jo, ir tik retkarčiais mano. Po to Lajamas nuvirsdavo ant nugaros ir užmigdavo.

Šiaip ar taip, nusprendžiau, kad būtent dėl šito jis mane ir prisitraukė, todėl papūčiau lūpas bučiniui ir užsimerkiau. Nieko nenutiko. Atmerkiau vieną akį. Lajamas žvelgė į mane it spanielis. Maldaujamai. Atmerkiau ir kitą akį stebėdamasi: kas tokio pribloškiamai svarbaus galėjo pertraukti jo glamonėjimosi rutiną (šie žodžiai niekaip nedera tarpusavyje, net ir aš tą suprantu).

– Samanta, – taip į mane kreipdavosi tik girdint mudviejų tėvams arba jo viršininkui, – esi miela mergina, – pajutau, kaip kūnas įsitempia tarsi ruošdamasis smūgiui, nors smegenys dar nenutuokia priežasties, – bet mūsų santykiai tapo įpročiu.

Aha, galbūt subtilios užuominos apie mūsų apšilimo seansus pakeliui namo pagaliau prasibrovė ir į jo pasąmonę.

– Suprantu, ką nori pasakyti.

Pagaliau! Galimybė paįvairinti gyvenimą. Kažin ar tame pačiame sakinyje su žodžiu „Lajamas“ tarčiau žodį „impulsyvus“, tačiau galbūt pamatęs, kaip smagiai jo brolis leidžia laiką su Džese, vyrukas nusprendė ir pats pamėginti.

Mylėjau Lajamą visa siela. Jis buvo geras ir dėmesingas, tačiau mudu išties įstrigome rutinoje. Gal pagaliau sumojo, kad rutina įtraukti neturėtų, kai tau dar nėra nė trisdešimties? Veikiausiai metas įsigyti naujus seksualius apatinius, mažą juodą suknelę ir batelius šiek tiek aukštesniais kulnais?

– Gal galėtume grįžti kitu keliu?

Per parką. Pasigraibaliojimas krūmuose suteiktų mūsų gyvenimui naujų spalvų, o ponia Tribl iš 26-o namo nebegalėtų spoksoti ir reikšti nepasitenkinimo. Kodėl žmonės atkakliai dėbso į dalykus, kuriems akivaizdžiai nepritaria? Užsitrauk užuolaidas, mieloji. Pažiūrėk laidą apie orų prognozes.

Gal mudu netgi praleistume keletą romantiškų akimirkų ant suolelio priešais tvenkinį. Visgi baisiai noriu į tualetą, tad stabtelėtume tik trumpam.

– Kalbu ne apie kelią, – Lajamas liūdnai nusišypsojo.

Tokią šypseną jis laikė paruošęs klientams, kurių paskolos prašymą ketino atmesti. Kone laukiau kito sakinio, prasidėsiančio žodžiu „Apgailestauju“. Visgi neatspėjau.

– Mūsų santykiai... Juk jie niekur neveda, tiesa?

Jam patiko nusistovėjusi tvarka. Tiesiog tarpo taip gyvendamas. Lovoje abu turėjome savo vietas, puodelyje dantų šepetėlis kyšojo tik jo pusėje, kiekviena Lajamo dienos sekundė turėjo savo vietą organizuotame gyvenime, o dabar jis tvirtina, kad kalta aš? Pareiškia, kad jam nuobodu? Vis dėlto, sumojau, galiu šituo pasinaudoti. Galbūt šiek tiek atsipalaidavau, nesiėmiau ryžtingų priemonių ištempti mudviejų už patogaus gyvenimėlio ribų.

– Galėtume pasidaryti mažutę pertraukėlę, nuskristi į Ispaniją arba Paryžių! Olialia! – pasirangiau, imituodama seksualią prancūzišką eiseną, o gal ispaniškojo flamenko pradžios žingsnelius. – Suteikti gyvenimui šiek tiek pikantiškumo...

– Omeny turėjau ne keliones, – liūdesį jo žvilgsnyje pakeitė irzulys. Lajamas žvelgė tiesiai man virš galvos – į akis nežiūrėjo. – Nelengva tai pasakyti, o tu juk žinai – mėgstu kalbėti be užuolankų.

Žinojau. Lajamas žodžių į vatą nevyniodavo – mėgo rėžti viską, ką galvoja, o tai retsykiais glumindavo. Kartą pritarė šeimininkei, kad mėsa kieta, nesivaržydamas patikino mano mamą, kad jos užpakalis naujose kelnėse atrodo didesnis, tačiau jos amžiuje tai esą nesvarbu. Tąsyk mama jo žodžius nuleido juokais, tačiau kitą kartą tas kelnes išvydau labdaros parduotuvėje – galiu prisiekti, ten buvo jos kelnės, atpažinau kavos, kuria apsilaistė duodama Lajamui puodelį, dėmes.

– Manau, priėjome kelio galą.

Mudu nė krautuvėlės ties kampu nepriėjome.

– Juk mes tik...

– Samanta, aš sutikau kitą moterį, – raudonis taip greitai slūgo jam nuo veido, kaip iš burnos skriejo žodžiai.

Priblokšta, prasižiojusi įsistebeilijau į Lajamą.

– Apgailestauju, linkiu tau viso ko geriausio, – ir ištiesė ranką.

Ištiesė savo prakeiktą ranką! Ko gero, bankininko įprotis.

Po to Džesės nebemačiau. Susirašinėjome žinutėmis, netgi paskambindavome viena kitai ir trumpų, šiek tiek nejaukių pokalbių metu ji stengdavosi kiekviename sakinyje nebeminėti Deno, o aš mėginau nekreipti dėmesio, kai paminėdavo, bandžiau kalbėti normaliai ir linksmai. Ir neklausinėjau, ar ji matė Lajamą.

Bėda ta, jog mūsų ketvertukas draugavo daugybę metų. Dabar likome trise ir ankstesnės draugystės tai nebepriminė. Metų metus nebuvome susitikusios tik mudvi, merginos. Visuomet vaikščiojome į dvigubus pasimatymus. Nors draugė mane užjautė ir apibūdino Lajamą keliais bjauriais epitetais (tiesą pasakius, ji gerokai išradingesnė nei aš), juk negalėjau tikėtis, kad nuolatos drauge verkšlens dėl savo vaikino brolio, tiesa?

Su kolege Sara įspūdingai prisiliuobiau, tada pasiprašiau atostogų ir visą savaitę pratūnojau savo bute. Įprastai eidama iš namų pasidažau, o visos žinome, kad nėra tokio akių pieštuko, kuris atlaikytų nuolatinį ašarų antplūdį.

Kai ko nepadariau – nenumečiau svorio. Nekenčiu moterų, metančių stonus it gyvatės odą kaskart, kai tik išsiskiria su vaikinais. Nes aš kaupiu. Vynas, šokoladas, visi moterims žinomi angliavandeniai susiburia aplink ir guodžia – o vėliau nusėda ant pilvo ir šonų.

Taigi taip jaučiausi tuomet, taip jaučiuosi ir dabar, sulaukusi džiugias vestuvines žinias skelbiančio elektroninio laiško.

Fantastiškos žinios! – atsakau Džesei. – Labai dėl tavęs džiaugiuosi! Judu su Denu esate tobula pora!!! – pastebėjau, kad šauktukais galima kompensuoti entuziazmo trūkumą, jeigu nesumąstai, ką atsakyti, mat teįstengi galvoti apie vestuvėse dalyvausiantį niekšą būsimo jaunikio brolelį. – Nekantrauju susitikti!

Išsyk atkeliauja nauja žinutė, tarsi Džesė tik ir būtų laukusi, kada galės spustelėti mygtuką Siųsti. Tik noriu, kad žinotum, bet suprantu, kad tau tai nėra svarbu, nes turi kitą vaikiną (pamelavau, kai Džesė pasiteiravo apie skyrybas. Atsakiau jai, kad Lajamas man nerūpi, taip nerūpi, kad susiradau naują vaikiną ir esu laiminga, beprotiškai laiminga!). Lajamo mergina atvyks kartu, ji nėščia. PILVAS DIDŽIULIS!

Šūdas! Mano kojos atsijungė nuo smegenų ir nebeklauso, priešais grėsmingai sušmėkščioja siena.

Nėščia? Kaip ji gali būti nors kiek nėščia, jau nekalbant apie didžiulį pilvą? Išsiskyrėme vos prieš penkis mėnesius ir tris dienas su trupučiu, o Lajamas niekur nepuola strimgalviais. Niekur! Miegoti ruošdavosi mažiausiai pusvalandį, nes privalėdavo ištiesinti paklodę, išsivalyti dantis ir sulankstyti drabužius. Niekada drauge su juo nevalgiau šilto patiekalo, nes prie netinkamai padengto stalo su netobulai išdėliotais įrankiais sėsti jis negalėjo. Nesupratau, kurių galų nepriekaištingai dėlioti stalo reikmenis, kai ketini valgyti tik dešreles ir bulvių košę?

Lajamas – įpročio vergas. Kuo daugiau įpročių prisimenu (šiomis dienomis tuo užsiimu gana dažnai), tuo labiau stebiuosi, kodėl taip krausčiausi dėl jo iš proto, palūžau, kai mane metė, ir kodėl išvis su juo prasidėjau.

Betgi meilė – keistas dalykas, tiesa? Imu manyti, kad čia įsipainiojusi šiek tiek užgauta savimeilė. Palikti pačiai yra viena, tačiau kai tave meta – visiškai kitas reikalas. Bet su Lajamu aš buvau laiminga. Tingiai laiminga.

Džesei akivaizdžiai pabodo laukti atsakymo arba ji sunerimo, kad ketinu pasikabinti: Lajamas šiknius. Nekviesčiau į vestuves, bet jis – Deno brolis.

Žinau. – Geriausias atsakymas, kokį pavyko suregzti tokiomis aplinkybėmis. Be šauktukų.

Žinojau, kad jis dalyvaus vestuvėse. Sakė sutikęs „kai ką kitą“ – sutikęs, ne dulkinęs. Tiesą pasakius, mažulytė dalelė manyje panūsta pamatyti tą merginą. Ta dalelytė nusišieptų ir pastebėtų, jog anoji ne tokia graži, ne tokia liekna, ne tokia protinga. Didesnioji mano dalis trokšta bėgti kuo toliau, mat gali būti, kad naujoji kaip tik tokia ir dar geresnė.

Betgi nėščia? Didžiulė? Jokia mano dalis to nesitikėjo.

Bent jau neteks spoksoti į kokią liekną gražuolę, pakibusią jam už parankės. Nors, velnias, argi nėščios moterys „nešvyti“? Negaliu stovėti greta švytinčios merginos, kai pati esu stora ir spuoguota. Ir vieniša. Visi dėbsos, užjaučiamai linkčios ir prisidengę burnas šnibždėsis: „Negali jo kaltinti.“

Džesė nesiliauja rašyti.

Nekantrauju susitikti su tavo naujuoju vaikinu!

Aš taip pat.

Kaip, velniai rautų, aš ketinu su kuo nors susipažinti prieš pat vestuves? Kuo daugiau žinučių sulaukiu iš kailyje netveriančios Džesės, tuo kaltesnė jaučiuosi vien pagalvojusi apie tai, kaip reikės pranešti, kad vaikino nebus.

Neilgai trukus!!!

Suprantate, ką gali šauktukai? Ko gero, kažkuriuo metu iki vestuvių galėsiu pranešti, jog mudu su paslaptinguoju vaikinu išsiskyrėme, o gal pavyks išties sutikti tikrą vyrą, o gal įsivaizduojamasis mirs, išlėks rūpintis susirgusiu giminaičiu ar paklius po autobuso ratais. Arba visi išvardyti atvejai. Galimybės beribės.

Atleisk, turiu lėkti, vėluoju į darbą, – įprastai nemeluoju. – Paskambinsiu vėliau ir normaliai paplepėsim. Bučkis, bučkis.

Priežasčių, kodėl negaliu dalyvauti vestuvėse, sąrašą reikia pakoreguoti. Štai dar vienas – šeštas – punktas.

6. Mano buvusysis apvaisino kitą. Labai!

Įmetu telefoną į rankinę ir tiesiais pečiais, išsišiepusi iki ausų atlapoju kelionių agentūros duris.