Romanas „Baltoji chrizantema“ (iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), išleistas 2018-ųjų sausį, sulaukė didžiulio susidomėjimo ir jau išverstas į 11 kalbų.
Mary Lynn Bracht – korėjiečių kilmės amerikiečių rašytoja, šiuo metu gyvenanti Londone. Ji užaugo emigrantų bendruomenėje. Šios bendruomenės didesniąją dalį narių sudarė moterys, kurių jaunystė prabėgo pokario Pietų Korėjoje. 2002-aisiais Bracht apsilankė kaime, kuriame prabėgo jos motinos vaikystė, ir šios kelionės metu ji pirmąkart sužinojo apie „paguodos moteris“ japonų okupacinės kariuomenės kareiviams ir karininkams.
Nuo 1910 iki 1945 metų Korėja buvo Japonijos kolonija. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, istorikų skaičiavimu, japonai pagrobė ir pardavė arba apgaule į seksualinę vergovę įviliojo nuo 50 iki 200 tūkstančių vien tik korėjiečių moterų. Iki 1945-ųjų gerą dešimtmetį egzistavo „paguodos stotys“ – kariniai viešnamiai Japonijos užgrobtose teritorijose, kur moterys buvo verčiamos „aptarnauti“ japonų kareivius ir karininkus. Ilgą laiką Japonija nepripažino prievartinio moterų įtraukimo į prostituciją. Tik 2015 m. šalies vyriausybė pagaliau ryžosi prisiimti atsakomybę už moterų išnaudojimą, tačiau pasiektas susitarimas turėjo nemažai trūkumų, todėl problemos sprendimo būdo ieškoma iki šiol. Tai vienas iš pagrindinių Japonijos ir Korėjos santykių klausimų ir pagrindinė romano „Baltoji chrizantema“ tema.
Romane – dvi veiksmo linijos. Pirmojoje pasakojama apie 1943-iųjų Korėją. Šešiolikmetė Hana, nuo gimimo praleidusi Japonijos okupuotoje šalyje, yra nardytoja, henajo, nerianti į ledinį jūros vandenį kriauklių ar austrių. Hana džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve, bet kartą, išgelbėjusi jaunesniąją seserį Emi nuo japonų kareivio, patenka į Mandžiūriją ir tampa viena iš „paguodos moterų“.
Kitoje siužeto linijoje vaizduojama 2011-ųjų Pietų Korėja. Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie sesers auką. Ieškodama sielos ramybės, ji pažvelgia praeičiai į akis. Ar ji, matydama savo vaikus, kurie auga ir keičiasi, susitaikys su kaltės jausmu, ar sugebės atleisti už šimtams tūkstančių nekaltų moterų padarytą skriaudą?
„Baltoji chrizantema“ pasakoja iki šiol Vakarų pasaulyje mažai girdėtą istoriją. Autorė taip nusako knygos atsiradimo aplinkybes: „Norėjau aprašyti siaubingus dalykus, atkreipti į juos dėmesį, kad praeities nuodėmės nebesikartotų.“
Mary Lynn Bracht interviu leidėjams „Penguin Random House“ atsakė į kelis klausimus apie kūrybinį procesą ir rašytojus, įkvėpusius parašyti romaną „Baltoji chrizantema“.
Kaip Jūs rašėte savo pirmąjį romaną? Ar ilgai užtrukote?
Pats procesas nebuvo terminuotas. Kai susirinkau visą reikiamą medžiagą, prisiskaičiau įvairių foninių tekstų ir visa tai susidėliojau galvoje, rašiau kasdien tiek laiko, kiek tik galėdavau. Tai reiškia, kad rašydavau, kol imdavo tavaruoti akyse, kol nebegalėdavau žiūrėti į kompiuterį. Pirmąjį juodraštį rašiau pusę metų. Gavusi nugaros traumą nebegalėjau sėdėti, todėl didesniąją rankraščio dalį parašiau gulėdama ant grindų su nešiojamuoju kompiuteriu ant krūtinės. Dabar jaučiuosi daug geriau, o rašydama jaučiausi susijusi su savo knygos veikėja Emi, kuriai nuolat skaudėjo koją. Knygai pabaigti prireikė dar metų, tuomet dirbau su savo nuostabiąja redaktore Rowana Lawton. Ji man suteikė visišką laisvę parašyti knygą, kokios norėjau, o jos kritiški patarimai buvo be galo naudingi.
Kada nusprendėte tapti rašytoja? O gal visada to siekėte?
Rašytoja nusprendžiau tapti dar mokyklos vyresnėse klasėse, bet mama visą laiką įtikinėjo, kad jeigu būsiu rašytoja, gyvensiu skurde, ir kad protingiau susirasti „tikrą“ darbą. Mažame miestelyje, kuriame gyvenau, niekas netapo rašytoju, nepasirinko ir jokio kito kūrybinio kelio, tad niekas nesitikėjo, kad aš galėčiau ja tapti. O aš rašinėjau savo tekstukus sąsiuvinių paraštėse visą laiką, kol mokiausi koledže ir net baigusi mokslus, savo pirmame darbe. Tik kai sukako trisdešimt, atsigręžiau į savo gyvenimą ir pagalvojau, kad vienintelis dalykas, kurio labai noriu ir gailėčiausi, jeigu taip neatsitiktų, – tai tapti rašytoja. Pradėjau lankyti rašymo kursus ir žengiau ilgu „tapsmo rašytoja“ keliu. Svajonė išsipildė po daugybės metų.
Kokie rašytojai įkvėpė, padarė įtaką Jūsų kūrybai?
Autoriai, labiausiai mane paveikę, kai rašiau romaną, buvo Toni Morrison, Kyung-Sook Shin, Annie Proulx, Muriel Barbery, Marilynne Robinson, Maya Angelou, Michaelas Ondaatje, George‘as Orwellas, Helen Dunmore, Kimiko Hahn ir Chimamanda Ngozi Adichie. Skaičiau jų knygas prieš pradėdama rašyti, paskui parašiusi juodraštį ir knygos redagavimo metu. Skaitymas po kiekvieno šio proceso etapo padėjo išsaugoti sveiką protą ir matyti, kur turėtų krypti mano pačios knyga, be to, kaip tai pasiekti. Kai rašydama įstringu, imu knygą ir skaitau. Ir dabar taip darau. Neseniai baigiau Claudia‘os Rankine kūrinį, ir, vos baigusi, iškart pradėjau rašyti naują romaną. Geros knygos įkvepia kurti. Jeigu nori būti geras rašytojas, turi būti atidus skaitytojas!
